Aristokratiška prabanga: žmogaus balso grožis

2015 Nr. 5–6 (448–449), Audronė Žigaitytė

Gegužės 24 dieną visi, apsilankę Verkių dvare persikėlėme, reikėtų fantastinės literatūros termino „įvyko transteleportacija laike“ ir tapom praeities, jausmų, meilės dramų dalyviais. Baltijos kamerinis operos teatras pakvietė pažaisti operos – kartu su atlikėjais aktyviai dalyvauti poeto Aleksandro Puškino dramos motyvais sukurtose Piotro Čaikovskio operos scenose.
Dvaro aplinka išties perkėlė mus į XIX amžių. Siužeto linija – nesenstanti, laikui nepavaldi, pagrindinė tema – visais laikais pati įdomiausia, aktualiausia: nelaiminga, laiku nepastebėta meilė.
Į pokylį atvykstančius svečius pasitiko dvaro šeimininkai – Inesa Linaburgytė (Larina), Fausta Savickaitė (Auklė), Vaidas Bartušas (Trikė). Netoliese sukinėjosi abi ponios Larinos dukros – valiūkiška Olga (Joana Stanelytė) ir romantiškoji Tatjana (Dovilė Kazonaitė). Maloniai pakviesti sėdomės prie stalų lauko terasoje, kiekvienam pagal pageidavimą buvo patiekta kavos, arbatos ar vyno. O kad nenuobodžiautume, Larina su Aukle dalinosi prisiminimais. Joms pritarė Tatjana su Olga ir Egidijaus Miknio vadovaujamas instrumentinis ansamblis. Atrodė, tik čia ir dabar gimsta nuostabioji Čaikovskio muzika. O taip arti skambantys puikūs balsai teikė absoliučią palaimą. Regis, valandų valandas klausytum nuostabaus Inesos Linaburgytės balso ar taip ir liekančios neįminta mįsle paslaptingosios Faustos Savickaitės: kodėl toks gražus, aksominis mecosopranas nepastebėtas, neįvertintas?
Bet palaiminga ekspozicija baigiasi, pievele prie mūsų artinasi Lenskis (Andrius Bartkus), lydimas nuobodžiaujančio Onegino (Jonas Sakalauskas).
Ir prasidėjo...
Matyt, to, kas vyko, pasakoti neverta – istoriją visi puikiai žinome. Tačiau kaip viskas vyko režisierės Rūtos Butkus valia, aptarti tiesiog būtina.
Pastaraisiais metais vis randasi bandymų operos nepažįstančiai publikos daliai padėti suvokti išskirtinį šio žanro žavesį. Pastangos visuomet vertos palaikymo, tačiau sėkme džiaugtis dar neteko. O štai šis spektaklis Verkių dvare jau per premjerą gali būti įvertintas kaip absoliuti sėkmė – puikiai pavyko pasiekti natūralią visų operai būtinų komponentų dermę.
Po Verkių dvarą vaikščiojome tarsi brangiausi svečiai ir kiekvienoje skirtingai inscenizuotoje aplinkoje tapdavome nebyliais bręstančios tragedijos liudininkais. Mūsų nebuvo daug – gal 80, tad netrukome susipažinti ir, kaip dera artimiems įvykių dalyvių bičiuliams, pertraukėlių metu aptarinėjome situacijas, bandydami nuspėti jų baigtį (ne faktinę – ją, kaip minėta, visi žinome, o emocijų išraiškas).
Ne, į Tatjanos miegamąjį nesiveržėme! Bet atsisakyti malonumo dar kartą išklausyti Dovilės Kazonaitės puikiai atliekamos laiško scenos negalėjome. Ir čia talkino režisierės fantazija: intymias, psichologiškai svarbias scenas stebėjome tarsi pro rakto skylutę – nespalvotame televizoriaus ekrane.
Žodžiais nusakyti nors ir pasyvaus dramos dalyvio įspūdžius labai sunku. Juk tam ir buvo pasitelktas garsas, muzika, žmogaus balsas. O kad statydama vis didesnius operos teatrus žmonija tolino ne tik publiką nuo scenos, bet ir operos žanrą nuo publikos, tą vakarą galėjome įsitikinti atvirkštiniu pavyzdžiu.
Nors dainavo nevienodą scenos patirtį turintys solistai, žmogaus balso galimybes ir poveikį –
nuo absoliutaus grožio iki širdį spaudžiančio dramatizmo – demonstravo visi. Ir nė vienam nekilo klausimų, kodėl opera gimė aristokratų rūmuose – patyrėme absoliučią prabangą, kuriamą čia pat, šalia skambančio žmogaus balso, perteikiančio begalinę emocijų ir jų atspalvių paletę.
Ponas Trikė – sopraninas Vaidas Bartušas ir kunigaikštis Greminas – bosas Liudas Norvaišas dainavo ne tik Tatjanai ar Oneginui, bet ir man su tamsta. Šampano taurėmis paskutinio veiksmo pokylyje susidaužti galėjai ne tik su kaimynu, bet ir su Oneginu, kuris, skendintis visiškoje depresijoje, nesileido su aplinkiniais į kalbas. Kol nepamatė Tatjanos...
O Lenskis? Jo žūties akimirką nuostabioji arija nesulaukė aplodismentų – ne dėl to, kad būtų prastai atlikta, o kad sujaudino iki pat sielos gelmių...
Slenka dienos, tolsta gegužės 24-oji, bet įspūdžiai, patirti tą vakarą, neblėsta. Priešingai, norisi kiekvienam pasakoti, aiškinti visiems, kad operos grožis –
tai skambesys, jausmų drama, kurios pagrindinis veikėjas yra žmogaus balsas, silpniausias, gležniausias, trapiausias iš visų instrumentų! Ir tik tuomet, kai jo klausaisi netrikdomas, supranti, kad opera – tai nuostabu! Ir, pasirodo, visai nebūtina nieko, ką sugalvojo Puškinas ir Čaikovskis, tobulinti. Kur kas svarbiau pajusti jų ir jų laikmečio dvasią.
 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!