Barbro Marklund Petersone: „Lietuvos dainininkai apdovanoti labai gražiais balsais“

2015 Nr. 1–2 (444–445), Rima Jūraitė

Sausio mėnesį jau ketvirtą kartą Lietuvoje viešėjo operos dainininkė ir pedagogė Barbro Marklund Petersone iš Norvegijos. Pagal projektą „Vilniaus operos studija ʹ15“ ji surengė intensyvius tobulinimosi kursus jauniesiems solistams. Pamokose dalyvavo ir jas stebėjo  dainavimo studijas baigę ir jas tęsiantys (magistro pakopa) jaunosios kartos dainininkai, kurie pavasarį dalyvaus naujame Baltijos kamerinio operos teatro pastatyme – P.- Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Profesorė maloniai sutiko pasidalinti mintimis su „Muzikos barų“ skaitytojais.

– Keliaujate po visą pasaulį mokydama jaunuosius operos dainininkus, dalyvaujate tarptautinių konkursų komisijose. Kas traukia grįžti į Lietuvą, kokį įspūdį palieka mūsų šalies dainininkai?
– Kiekvienas metais dalyvauju tarptautinių konkursų Londone, Helsinkyje, Stokholme, Osle, Rygoje ir kitur komisijose. Lietuvos dainininkai, su kuriais teko susidurti, turi labai gerus vokalo duomenis! Juos labai lengva mokyti ir dėl to, kad yra nuolankūs, dėkingi, smalsūs. Postsovietinių šalių dainininkams geriau sekasi pajausti itališką tartį, romantinę muziką, Verdi, Puccini, Dvořáką, kartais bel canto dainavimą. Vakarų dainininkai dažnai turi labiau išreikštą stiliaus pojūtį, gerai valdo dinamiką, ritmą, tempą, puikiai skaito iš natų. Jiems sekasi kokybiškai atlikti vokiečių, prancūzų, anglų muziką, jie jaučia skirtingų kalbų tarties niuansus, įvaldo baroko operos subtilybes, Mozarto, R. Strausso, Wagnerio bei šiuolaikinę muziką.
– Ar daug tenka koncertuoti, o gal daugiau užsiimate pedagogine veikla?
– Nors esu klasikos žanro atstovė, dainininkės kelią pradėjau nuo gospelų bei džiazo muzikos ir tuo labai didžiuojuosi! Savo karjeros viršūnėje turėdavau po 60 koncertų per metus, šiuo metu, sulaukusi 63-ejų, per sezoną surengiu 12–15 koncertų.
Visada labai domėjausi pedagogine veikla ir džiaugiuosi, kad ji mano gyvenime užima vis daugiau vietos. Man gera, kai jaučiu, kad galiu padėti jauniems dainininkams rasti savo išskirtinį kelią.
Kiekvienais metais vedu apie 10 tobulinimosi kursų skirtingose šalyse, paskutiniai buvo Tbilisyje. Man patinka meistriškumo kursai (master-class), mano nuomone, jie labai efektyvūs.
– Gal prisimintumėte įsimintiniausius pedagoginės praktikos momentus?
– Jeigu reikėtų išskirti kuriuos nors vienus meistriškumo kursus, tai neabejotinai būtų Port Elizabeto universitete Pietų Afrikos Respublikoje. Milžiniška aula buvo sausakimša ¬– apie 1000 studentų! Jie kalbėjo maždaug 15 skirtingų kalbų, kai kurie buvo atvykę tiesiog iš džiunglių. Daugeliui reikėjo keliauti po keletą valandų, kai kuriems net 2 paras... Vos keli galėjo skaityti natas, todėl aš turėjau dainuoti, o jie kartodavo. Toje nuostabių dainininkų grupėje (kai kurie buvo apsijuosę gyvūnų kailiais) buvo jaunas baritonas, atvykęs iš džiunglių, kuriuose turėjo mažą lūšnelę, o joje seną magnetofoną. Iš kažkur jis buvo gavęs R. Schumanno dainų ciklo „Poeto meilė“ įrašą. Nepažindamas natų jis išmoko visą ciklą atmintinai per vieną savaitę! Kai išgirdau jį dainuojant, vos neapsiverkiau. Tai mane labai sujaudino.
– Kiek šiuo metu turite mokinių?
– Norvegijos muzikos akademijoje mano klasėje yra 14 studentų ir dar turiu 20 privačias pamokas lankančių dainininkų iš viso pasaulio. Taip pat džiaugiuosi savo mokinių sėkme – garsiausiuose pasaulio teatruose dainuoja sopranai Kristina Opolais (Niujorko „Metropolitan Opera“, Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“), Marika Schonberg (Leipcigo opera), Kristina Hansson (Stokholmo opera) ir dar daugelis kitų.
– Kai kurie operos specialistai pastebi, kad rytų Europos kraštų dainininkai turi ne vien kultūrinių, bet ir fiziologinių skirtumų nuo Vakarų atlikėjų, kas lemia tembro spalvą ir pan. Kokia Jūsų nuomonė?
– Mano suvokimu, kiekvienas dainininkas yra visiškai unikalus, sukurtas šventomis Dievo rankomis. Kiekvienas turi labai įdomų asmeninį „paketą“: anatomiją, fiziologiją, tembrą, spalvas, fantaziją ir t. t. Svarbiausia, kad nė vienas dainininkas nesistengtų imituoti kurio nors kito. Jis turi skirti dėmesį savęs pažinimui, savo gebėjimų, tembro, tono kokybės tobulinimui, kas ir sukuria ypatingą vertę rinkoje. Iš kokios pasaulio šalies jis atvyksta, visiškai nereikšminga.
– Kokias pastebite Lietuvos operos dainininkų mokymo problemas?
– Daugelis Lietuvos dainininkų dainuoja per sunkiai, todėl atsiranda intonacijos, balso judrumo ir kitų problemų. Susidaro įspūdis, kad dauguma lietuvių studentų dainavimą suvokia kaip forte ar fortissimo (garsiai arba labai garsiai), tai – nemuzikalu. Ir tik keletas dainininkų dėmesingi dinamikai, taisyklingai tarčiai, ritmui.  Lietuvos operos dainininkų studijų programoje turėtų būti daugiau dėmesio skiriama baroko operai, Vienos klasikų muzikai, prancūzų kompozitorių kūrybai ir tik vėliau vėlyvajam romantizmui ir šiuolaikinei operai.
– Daug jaunų atlikėjų palieka Lietuvą ir karjeros siekia užsienyje. Ar matote tokią tendenciją savo šalyje?
– Taip, tačiau viskas vyksta ne tokiu tempu. Lietuvos visuomenei apmaudu dėl protų ir talentų nutekėjimo. Aš gedžiu kartu su jumis!

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!