Birštono vasaros menų akademijos atspindžiai

Birštono gyventojai ar svečiai rugpjūčio 1–10 dienomis veikiausiai negalėjo negirdėti mieste sklindančių muzikos garsų – iš kurhauzo, Kultūros centro, „Eglės“ sanatorijos, Birštono menų mokyklos... Šias dešimt dienų Birštone jaunieji vokalistai, pianistai ir koncertmeisteriai tobulinuosi garbių pedagogų ir atlikėjų meistriškumo kursuose. Be edukacinių užsiėmimų, Birštono vasaros menų akademijoje (BVMA) buvo intensyvi renginių programa – susitikimai, paskaitos ir, žinoma, koncertai, o besibaigiantį simpoziumą vainikavo rugpjūčio 8 ir 9 d. rodyta garso ir vaizdo instaliacija „Traviata 95“.

Kiekviena diena prasidėdavo meistriškumo kursais, kurie trukdavo iki pietų. Vokalistus dainavimo meno subtilybių mokė ryškūs solistai profesoriai Vladimiras Prudnikovas ir Vytautas Juozapaitis, didelę pedagoginę patirtį sukaupusi Vilniaus kolegijos docentė Eglė Juozapaitienė, Eseno muzikinio teatro solistas Almas Švilpa ir pakistanietis. Užsukus į užsiėmimus būdavo akivaizdu, kiek daug dėmesio dirbant su jaunais dainininkais skiriama taisyklingam garso išgavimui, techniniams balso aparato veiksniams. Pianistams paskaitas vedė svetur gyvenantys mūsų tautiečiai – Vašingtono aukštosios mokyklos profesorius Edvinas Minkštimas bei Hanoveryje įsikūręs Gintaras Januševičius, dėstytojų komandą papildė keleto aukštųjų JAV mokyklų pedagogas Nikita Fitenko. Visi jie turi savitą dėstymo metodiką, tačiau iš esmės paskaitose buvo justi techninių ir meninių problemų gvildenimo balansas. Dalyviai ypač gyrė G. Januševičiaus paskaitas, kurios buvusios išskirtinės teatrališkumo ir naratyvo elementų atskleidimu interpretuojant kūrinius.

Dviem koncertmeisterėms įgūdžius tobulinti padėjo profesorė Nijolė Ralytė, abi dalyvės turėjo nemažą krūvį akompanuodamos keliolikai vokalistų, paruošusių bent po keletą kūrinių. Netikėtai susirgus turėjusiai dalyvauti trečiajai koncertmeisterei, merginoms teko kiek per didelis krūvis, kartais pritrūkdavo laiko kūriniams kokybiškai parengti. Vokalistų pamokose galbūt stigo tikslesnės organizacijos – dažnai didžioji dalis paskaitos būdavo skiriama įsidainavimo pratimams, o kūriniams likdavo mažai laiko. Pianistų užsiėmimai šiuo požiūriu buvo puikiai organizuoti – kiekvienam dalyviui buvo skirta po dvi individualias pamokas su kiekvienu dėstytoju. Tačiau apskritai dalyviai buvo labai patenkinti meistriškumo kursais, galimybe per trumpą laiką padirbėti su trim ar keturiais didelę patirtį turinčiais žymiais artistais ir pedagogais – iš skirtingų dėstytojų gaunamos skirtingos (galbūt net prieštaringos) pastabos skatino interpretacijos savitumo paieškas, siekį įveikti technines kliūtis.

Antroji dienos pusė būdavo skiriama gausiems renginiams. Po meistriškumo pamokų norintieji galėjo dalyvauti Marijos Simonos Šimulynaitės vedamuose scenos judesio užsiėmimuose (rugpjūčio 2–4 d.) bei Ahsano Nadeemo Sheikho jogos seansuose (rugpjūčio 6–9 d.). Pastarasis lektorius – pakistaniečių kilmės Vokietijoje gyvenantis jogos ir šokių mokytojas, sukūręs treniruočių sistemą specialiai atlikėjams, ypač naudingą vokalistams. BVMA dalyviai teigė, kad nieko panašaus iki tol netekę patirti, kad tai buvo labai specializuotos treniruotės.

Pirmąją BVMA pusę turėjo progą pakoncertuoti čia dalyvavę dėstytojai, o G. Januševičius dar skaitė paskaitą apie koncertinės veiklos ir programos planavimą. Ši paskaita, kaip ir viešųjų ryšių specialistės Ninos Puteikienės paskaita, turėjo būti naudingos atlikėjams – juk šiandien menininkai privalo būti ir geri savo pačių vadybininkai. Meno profesijos atstovams ypač svarbų kultūrinių žinių bagažą plėtė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė paskaitoje-diskusijoje apie Lietuvos profesionaliosios operos raidą, ir Giedrius Kuprevičius, pateikdamas įžvalgų apie kultūros ir technologijų sąveiką. Kultūros centro kavinėje vakarais turėjome progas susitikti su Modestu Pitrėnu ir Ieva Prudnikovaite bei viešnia iš Belgijos Micheline Heyse, anksčiau Belgijoje organizavusia intensyvius operos kursus jauniems vokalistams.

BVMA dalyvių koncertuose netrūko iš atlikėjų – ir vokalistų, ir ypač pianistų – sklindančios jaunatviškos energijos. Pianistai pasiekę aukštą profesionalumo lygį, skambina ir techniškai (žinoma, klaidų būta), ir meniškai įtaigiai. Tarp vokalistų buvo ir savo talentą jau skleidžiančių atlikėjų – turbūt neliko abejingų meistriškiems Agnės Stančikaitės pasirodymams, ir mažai patirties turinčių, neseniai pradėjusių mokytis dainuoti jaunuolių, dėl to muzikavimo kokybė įvairavo, tačiau, kita vertus, smagu, kad jaunieji turėjo ankstyvą galimybę pratintis prie scenos. Turint omenyje, kad tai jaunųjų renginiai, juose norėtųsi daugiau jaunatviškumo, koncerto forma galėtų būtų mažiau akademiška (juk tai vasaros akademija!).

Beje, atrodė, kad vokalistai ir pianistai – tarsi dvi atskiros stovyklos, nekomunikuojančios tarpusavyje. Dalyvių koncertai būdavo atskiri (išskyrus paskutinį) – arba fortepijoninės, arba vokalo muzikos, ir toks atskyrimas galbūt lėmė, kad atlikėjai vieni į kitų koncertus beveik nevaikščiodavo. Be abejonės, vien jungtiniai koncertai taip pat nebūtų gerai, nebent jie turėtų ryškią koncepcinę ašį. Beje, buvo liūdnoka regėti kontrastą – pustuštę pianistų vakaro salę ir anšlaginį vokalistų koncertą... Taip pat gaila, kad per finalinį koncertą puikiai skambinę pianistai sulaukdavo mažiau entuziastingo publikos įvertinimo už kai kuriuos dainininkus, dar ne visai vertus smarkių aplodismentų... Deja, publika kartais labiau vertina smagybę, o ne kokybę.

Visi renginiai buvo savaip patrauklūs, daugelis siejosi su šiųmetės akademijos tema „Teatrališkumas muzikoje“. Ji atsispindėjo pirmajame koncerte „Džiazas ir komedija“ (įgarsintas nebylus filmas), G. Januševičiaus ir E. Minkštimo rečitaliuose, A. Žigaitytės-Nekrošienės ir G. Januševičiaus paskaitose. Menine BVMA kulminacija ir puošmena tapo garso ir vaizdo instaliacija „Traviata 95“ (idėjos autorė A. Žigaitytė-Nekrošienė, režisierė M. S. Šimulynaitė, garso režisierius Giedrius Litvinas, vaizdo režisieriai Rimas Sakalauskas ir Donatas Norušis, scenografė Vita Eidimtaitė). Tai lietuvių profesionaliojo operos teatro 95-mečiui paminėti skirtas reginys su archyvinių įrašų muzika: skambėjo 1931 m. Kipro Petrausko ir Elenos Kardelienės balsai, 1955 m. įrašyti Kipro Petrausko, Virgilijaus Noreikos ir Elenos Čiudakovos numeriai, 1959 m. įrašyti Elenos Čiudakovos, Virgilijaus Noreikos bei Kosto Šilgalio balsai, 1988 m. Ramutės Tumuliauskaitės ir Algirdo Januto duetas, 2003 m. Julijos Stupnianek, Virgilijaus Noreikos, Vytauto Juozapaičio įrašytos arijos; šalia lietuvių atlikėjų nuskambėjo Marios Callas 1955 m. įdainuotas finalas. Ta pati arija čia ne kartą skambėjo sugretinant skirtingų metų įrašus, kas leido patirti tos pačios muzikos interpretacijų savitumus; drąsi idėja paralelizuoti įvairių laikotarpių (netgi 1931 ir 2003 m.) atlikimą atliepė ir autorių idėją sugretinti praeitį (kultūrinį-muzikinį palikimą) su ateitimi (naujosios technologijos, inovatyvi meninė raiška). Be to, tai reta proga susipažinti su ryškiausiais lietuvių artistais, įkūnijusiais „Traviatos“ personažus, taigi – puiki edukacinė priemonė besidomintiems opera. Šviečiamąjį aspektą turi ir faktas, kad beveik visos (išskyrus finalines) arijos buvo atliekamos lietuviškai, kas šiuo metu nebepraktikuojama. Ypač jaunajai kartai tai yra galimybė patirti, kaip skamba opera, dainuojama lietuvių kalba, pasvarstyti abiejų sistemų (t. y. originalo ir išversto teksto) pranašumus ir trūkumus.

Be abejo, didžiulį paveikumą instaliacijai teikė vizualioji pusė: neperkrautą scenovaizdį sukūrė skėčiai, taurių ir žmonių figūrų formos statiniai, plokštės, ant kurių rodytos vaizdo projekcijos. Šios daugiausia grįstos simbolių kalba, kiekvieno muzikinio numerio metu skirtingas vaizdinys atliepdavo skambančią muziką. Toks asketiškas principas „viena arija – vienas įvaizdis“ kiekvienam numeriui suteikė idėjinio grynumo ir lyg įsimbolino tuo metu skambančią ariją. Instaliacija „Traviata 95“ skatina prisiminti mūsų kultūros medžio didžiąsias šakas – operos teatro įsteigimą, garbiausius atlikėjus, klestėjusią (ir tebeklestinčią) dainavimo mokyklą, pasvarstyti apie priešybių (skirtingų laikotarpių, skirtingų kalbų, skirtingų kultūrų) sąveikas. Galiausiai – nebijoti novatoriškai pažvelgti į tai, kas mumyse įsišakniję kaip tradicija: „Traviata“, kuri visuotinai laikoma klasika, o Lietuvoje – ir profesionaliojo operos teatro bei ilgą laikotarpį Naujųjų metų sutikimo simboliu, šioje instaliacijoje keičia žanrą (iš operos transformuojasi į instaliaciją), praranda tradiciškai suvokiamo vientiso, konkrečių atlikėjų kuriamo spektaklio prasmę (tas pačias partijas dainuoja skirtingi atlikėjai iš skirtingų laikotarpių), išgrynina muzikos prasmes (lieka pagrindinės arijos, lydimos jas įsimbolinančių objektų-vaizdinių).

Birštono vasaros menų akademijoje jauniesiems artistams suteikiamos puikios sąlygos tobulėti profesiškai ir kultūriškai, svečiams – džiaugtis talentinga jaunąja karta. Gausus renginių pasirinkimas džiugina įvairove ir kokybe. Nuostabi Lietuvos vieta – Birštono kurortas – įkvepia ir mėgavimuisi poilsiu, ir harmoningam darbui. Reikia tikėti(s), kad ateityje BVMA sulauks dar daugiau gabių dalyvių – ir lietuvių, ir užsieniečių, toliau puoselės ir atlikėjų, ir publikos edukaciją, skatins kūrybinę bendrystę ir sulauks deramos pagalbos ir paramos iš rėmėjų, kad ši šviesi idėja galėtų laisvai ir nevaržomai skleistis be jokių kliūčių.

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: „Durys visiems atviros“

– Šiais metais vyko jau trečioji Birštono vasaros menų akademija. Joje buvo laukiami norintys pasitobulinti jaunieji talentai, pedagogai, muzikos mylėtojai. Kurių sulaukėte daugiau: moksleivių, studentų ar pedagogų?

– Pirmiausia turėčiau pasakyti, kad mūsų yra labai daug. Tai išskirtinis Birštono vasaros menų akademijos bruožas. Tačiau viso to nebūtų be Birštono merės Nijolės Dirginčienės palaikymo. Būtent ji suformulavo labai gražų teiginį, kad šio projekto siekiamybė – kartų sugyvenimas. Jai pasirodė patrauklu, kad visi užsiėmimai vyksta atvirai, kiekvieną sekundę mes galime būti stebimi. Tas atvirumas lemia, kad mes negalime prognozuoti tikslaus dalyvių skaičiaus. Todėl akademijoje esti keletas sąvokų – aktyvusis dalyvis (jų skaičius baigtinis), pasyvusis dalyvis, pedagogas ir svečias. Pasyvusis dalyvis turi stebėtojo teises, po renginio gauna kvalifikacijos pažymėjimą. Svečiai – vienaip ar kitaip su mūsų bendruomene susiję nariai ar bičiuliai, jų skaičius negali būti ribojamas, nes bičiulystė negali būti ribojama. Tai kaip atviros durys, kur atvykti gali visi – nėra nei amžiaus, nei valstybės cenzo.

– BVMA programa kasmet būna vis kitokia, papildyta naujais užsiėmimais. Gal patys dalyviai prašo kitąmet įtraukti į programą ką nors konkretaus?

– Dalyvių pageidavimu mes pratęsėme renginio trukmę nuo 7 iki 10 dienų. O visa kita atsiranda pagal poreikį. Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje jaunas muzikas negali sau leisti turėti aptarnaujančio personalo, kuris padėtų jam kelio pradžioje, todėl mūsų akademijoje atsirado viešųjų ryšių užsiėmimai ir paskaitos. Čia labai svarbi ir menų sintezės idėja, dėl ko ir vadinamės ne muzikos, o menų akademija. Džiaugiuosi, kad pavyksta burti entuziastų grupę, kuri gali padėti mums išraiškos priemonių srityje. Viena tokių išraiškos priemonių – naujosios technologijos. Joms mene neretai trūksta koncepcijos, turinio, emocinių išgyvenimų, o būtent tai valdo mano karta. Mums, savo ruožtu, trūksta raiškos naujumo, to, kas būtų patrauklu ir įdomu šiandieniniam jaunam žmogui. Taigi tokiu būdu siekiame gretinti praeitį su dabartimi.  

– Šių metų Birštono vasaros menų akademijos intriga – projektas „Traviata 95“. Kokia pagrindinė jo idėja?

– Šiais metais minėsime 95-ąsias mūsų profesionaliosios operos metines. Aš niekada anksčiau nesusimąstydavau apie ištakas, kol neįvyko tas man ir šiandien nuoskaudas keliantis faktas – buvo nutraukta 82 metus trukusi „Traviatos“ naujametinė tradicija. Štai jau 12 metų (nuo 2003) mes neturime šios tradicijos, o šiemet mūsų profesionaliajai operai sukanka 95 metai. Kartais susimąstau, kas būtų buvę, jeigu tada, kai pirmą kartą buvo pastatyta „Traviata“, būtų nueita kitu keliu? O buvo diskutuojamos dvi galimybės: atsivežti operą iš Varšuvos ar Berlyno arba kurti kuklesnį, bet savą teatrą. Tuometiniai vadybininkai labai palaikė pirmąjį variantą, kadangi jaunai Lietuvos valstybei tai būtų buvę pigiau ir paprasčiau – į Kauną atvežamas visiškai parengtas spektaklis, o klausytojams lieka ateiti ir džiaugtis. Tačiau mūsų muzikai paprieštaravo tokiai idėjai. Jiems visiems privalome statyti paminklus – jeigu ne aikštėse, tai širdyse – už tai, kad jie pasuko kuklesniu, tačiau savo profesionalaus meistriškumo ugdymo keliu. Visa tai jaunos valstybės sostinę paskatino turėti orkestrą, chorą, dirigentą – visą infrastruktūrą, kuri kaip ledkalnis į viršų iškelia solistus. O geresnio veikalo nei „Traviata“ negalėjo būti. Ši paprastutė, tačiau G. Verdi krauju parašyta opera negali nejaudinti. Net jeigu kartais ir ne taip gerai atliekama, ji turi tokią stiprią emocinę išraišką, klausytojui palieka didelį įspūdį. Štai toks mūsų profesionaliosios operos gimimas. Dar vienas momentas, kuriuo verta džiaugtis, – nė viena profesionalioji opera jokioje valstybėje nėra gimusi gruodžio 31 d., tad šią atsitiktinumo mums padovanotą dieną turime vertinti ir švęsti.

Aš vis mėginu analizuoti, kodėl pati įsimylėjau operos žanrą. M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi skambinti fortepijonu, tačiau nuo 10 metų pamilau operos teatrą ir svajojau iš jo niekada neišeiti. Kai dar nebuvau buvusi operos teatre, girdėdavau, kaip ravėdama daržus mano močiutės kaimynė dainuodavo Žermono ariją. Kodėl? Kodėl opera labai greitai tapo prestižu, ir iš kaimo žmonės veržėsi į operos teatrą? Todėl, kad operą jie girdėjo lietuviškai, galėjo atkartoti tai, ką girdi, ypač kai ta muzika yra G. Verdi. Kaip galima kartu nepadainuoti užstalės dainos, Žermono arijos ar Hercogo dainelės? Tai savaime į ausį įkrentančios melodijos, o dar kai skamba ir lietuviškas žodis...

Per pastaruosius 12 metų „Traviata“, gal tiksliau, išskirtinės jos prasmės, traukiasi užmarštin ir šiandien jaunam žmogui ji jau nebesako tiek daug. Tad ir norisi priminti mūsų profesionaliosios operos gimtadienį, tuo labiau kad už 5 metų minėsime šimtmetį. Dėl to projekto pavadinimas – „Traviata 95“.

Imtis šio projekto mane paskatino suvokimas, kad jau mažai kas atkreipia dėmesį į visą lietuviškąją „Traviatos“ patirtį, į mūsų operą talismaną. Rengdama projektą nemažai laiko praleidau garso įrašų archyvuose ir pastebėjau paradoksą, kad per visus tuos metus, kai operos buvo atliekamos lietuviškai, nepavyko įrašyti „Traviatos“ taip, kad galėtume šiandien išleisti kompaktinę plokštelę. Yra tik įrašų nuotrupos. Nėra net legendinio Elenos Čiudakovos ir Virgilijaus Noreikos dueto įrašų... To jau nebeatkursime, todėl kilo mintis sugretinti nuostabias skirtingų įrašų akimirkas viename montaže – čia girdime ir Kiprą Petrauską, ir Virgilijų Noreiką, ir Kostą Šilgalį, ir Vytautą Juozapaitį. Šiandien mes jau labai dažnai negalime sau skirti 45 minučių tiesiog ramiai atsisėsti ir paklausyti įrašo. Labai skubame, esame užsiėmę. Taigi mėginome sukurti atmosferą, meninę išraišką, kuri atgaivintų vertingus archyvinius įrašus.

– Kas skatina toliau tikėti vasaros menų akademijos idėja?

– Labai gerai, kad mes pirmą kartą gavome paramą, tai paskatino nesustoti. Būtent vasaros akademijos pirmųjų metų sėkmė ir ypač jaunimo reakcija tapo didžiausiu impulsu. Taip pat jau trečius metus instrumentai į BVMA atvažiuoja iš mūsų partnerio Vytauto Didžiojo universiteto. Be universiteto pagalbos negalėtume taip sėkmingai dirbti. Ir Birštono savivaldybė, Birštono kultūros centras, Birštono menų mokykla, „Eglės“ sanatorija yra tos įstaigos, kurių dėka visa tai gali vykti.

Vladimiras Prudnikovas: „Kiekviena pamoka – naujas iššūkis“

– Kuo darbas čia, Birštono vasaros menų akademijoje, skiriasi nuo Jūsų įprasto darbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

– Čia sudarytos puikios sąlygos, atvyksta daug jaunų gabių žmonių. Suvažiuoja tie, kurie žino, ko siekia, nori tobulėti. Visa tai suteikia labai daug teigiamų emocijų ir jėgų. Čia dalyviai išmoksta daug naujų kūrinių, pasirodo publikai – kai kam tai būna pirmas kartas. Ne mažiau svarbus bendravimas, buvimas kartu, susitikimai, koncertų aptarimai ir t. t.

Aš labai džiaugiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau susidomėjimo sulaukiame – į meistriškumo kursus jauni atlikėjai atvyksta ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Daug mokytojų, jaunų žmonių ateina tiesiog pasižiūrėti, kas yra muzika, dainavimas, atlikimo menas. Šis susidomėjimas nėra nepagrįstas, nes Lietuvoje turime daug garsių dainininkų. Kiekvienas susitikimas, kiekviena pamoka Birštono vasaros menų akademijoje yra vis naujas iššūkis, patikrinimas. Kasdien vyksta koncertai, buvimas scenoje – taip pat labai didelė ir reikalinga pamoka. Už uždarų durų galima dainuoti labai gražiai, tačiau jeigu dainininkas nepratina savęs prie publikos ir scenos, tai yra tik dalis siekiamo rezultato.

– Ar dešimties dienų pakanka?

– Žinoma, pusantro mėnesio būtų geriau, tačiau dešimt dienų irgi nemažai. Jeigu skaičiuosime, kad specialybės paskaitos LMTA vyksta 2–3 kartus per savaitę (kai kur užsienyje – tik kartą), tai dešimt pamokų per tokį laikotarpį yra daug. Tai kartu ir intensyvus darbas, ir poilsis.

– Į Birštono vasaros menų akademiją atvažiavo ir vyresnių, ir labai jaunų, pradedančių muzikų, yra ir sopranų, ir bosų. Ar dainavimo technika visiems balso tipams yra vienoda? Ar esti skirtumų, ar vis dėlto egzistuoja bendrieji, fundamentalūs dainavimo dalykai, kurių gali mokyti tiesiog geras pedagogas?

– Anksčiau buvo manoma, kad sopranas turi mokytis tik pas sopraną, bosas – pas bosą, tenoras – tik pas Virgilijų Noreiką ar Kiprą Petrauską. Tačiau tai nėra teisinga – dainavime tiesa yra viena. Dabar pasaulyje vyrauja labai ištvermingo, aktyvaus dainavimo tendencijos, ilgų distancijų išlaikymas, ir tai gana sudėtinga. Anksčiau būdavo solistų, kurie puikiai dainuodavo pirmas tris minutes, tačiau ketvirtąją jau nieko negalėdavo parodyti. Dažnai sakoma, kad jei dainininkas neturi plataus diapazono, jis tinkamas kameriniam žanrui. Tačiau tiek kameriniam, tiek operiniam (net ir popmuzikos) dainavimui reikia turėti instrumentą. Kiekvienas dainininkas turi unikalų balsą, ir mūsų, pedagogų, uždavinys – atskleisti tą unikalumą. Čia ir gimsta ta viena tiesa: kiekvienas turi parodyti būtent savo, o ne mano, jūsų ar Noreikos, balsą. Apie vokalo meną ir techniką parašyta tūkstančiai knygų, tačiau dainavimo mokytoju netampama perskaičius net ir daugybę tokių knygų. Kiekvienam dainininkui turi būti parašyta atskira knyga – toks privalo būti ir pedagogo požiūris. Visai nesvarbu, ar tai estradinis, ar džiazo kūrinėlis, romansas ar liaudies daina – viskas turi būti atliekama skambiu balsu su atrama bei plačia tembrine palete. Ta linkme mes ir dirbame.

– Pianistui ar smuikininkui pradėti mokytis groti rekomenduojama kuo anksčiau. Kada vaiką reikia pradėti mokyti dainuoti?

– Lygiai taip pat – nuo 3–4 metų. Tačiau mokyti ne dainuoti, o būti šalia muzikos, valdyti instrumentą, mokyti kalbų, vėliau solfedžio, muzikos teorijos, harmonijos. O bel canto stiliaus pradėti mokyti tada, kai baigiasi mutacijos laikotarpis. Tiek mergaitėms, tiek berniukams yra taip pat – geriausia pradėti nuo 15–16 metų. Prieš tai jau reikia mokėti groti, valdyti instrumentą, nes renkantis šią specialybę tai labai svarbu. Tačiau dabar neretai tenka susidurti su studentais, kurie, atrodo, groja kojomis, nežino abėcėlės. Kaip galima skaityti knygą, jei nepažįsti raidžių? Galima pradėti mokyti ir anksčiau, tačiau siūlyčiau vengti dainuoti ir kuo mažiau kištis į vaikų fiziologiją. Kai vaikams pradeda „statyti“ balsus, tai jau pražūtis.

– Kokį posakį dažniausiai kartojate studentams?

– Šaunuolis arba šaunuolė.

Nijolė Ralytė: „Akompanuodamas turi labai gerai jausti kitą žmogų“

– Esate viena labiausiai patyrusių koncertmeisterių Lietuvoje, daug studentų išleidote, koncertavote su daugeliu artistų. Ar koncertmeistere tapote atsitiktinai, ar sąmoningai tai pasirinkote?

– Manau, kad ne tik sąmoningai pasirinkau, bet ir taip susiklostė aplinkybės. Mano tėvelis buvo muzikantas, subūręs ne vieną chorą. Kai pradėjau mokytis M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir vasaromis grįždavau namo, jis mane pasisodindavo prie choro, jau aštuonerių metų akompanuodavau. Matyt, nuo mažų dienų tai man buvo prie širdies. Tiesa, meno mokykloje turėjau puikų pedagogą, kuris gebėjo sudominti ansambliniu grojimu. Dar antrame studijų Muzikos akademijoje kurse mano pedagogė Erika Dineikaitė, turbūt matydama mano susidomėjimą šia disciplina, pasakė, kad operos studijoje reikalingas koncertmeisteris ir paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Pradėjau groti operos studijoje, ten turėjau galimybę dirbti su puikiausiais dirigentais – J. Aleksa, V. Viržoniu ir kitais, kurie tuo metu dirbo operos teatre. Man iki šiol įdomiausia groti orkestrinę faktūrą. Gavau tokį „dirigentišką“ pradą.

– Kuo skiriasi metodika mokant studentą akompanuoti?

– Akompanuodamas turi labai gerai, intuityviai jausti kitą žmogų, jo buvimą šalia, mąstymą, net alsavimą. Tu esi nebe vienas – tai pagrindinis dalykas.

– Ne tik vokalo pedagogas, bet ir prie fortepijono sėdintis žmogus dainininkui labai svarbus, nes pastebi ir pasako daug muzikinių detalių. Turbūt ir Jūs vokalistams daug padedate. Ko dažniausiai reikia pamokyti jauną, mažiau patirties turintį solistą?

– Per tiek metų būnant ne tik V. Prudnikovo, bet ir daugelio kitų dainininkų klasėse, koncertuojant su jais, teko pasisemti labai daug žinių, suprasti, kokios pagalbos gali reikėti. Negaliu patarti vokalo klausimais – kaip kvėpuoti, kaip formuoti garsą, – nes pati nedainuoju. Tačiau daug dėmesio skiriu muzikinei minčiai, frazavimui, garso švarumui, intonavimui, tarimui.  

– Birštono vasaros menų akademijoje apsilankė ir Jūsų dukra Ieva Prudnikovaitė. Tačiau ji nesimokė nei pas Vladimirą Prudnikovą, nei Jūs dirbote su ja kaip koncertmeisterė. Ar taip specialiai pasirinkote?

– Pirmiausia mes, kaip turbūt visi muzikantai, pradėjome nuo to, kad „mūsų vaikas tai jau tikrai muzikanto keliu neis“. Patys patyrę, kokia tai sudėtinga specialybė, kainuojanti daug fizinių, emocinių ir psichologinių jėgų, sąmoningai dukros į muziką nekreipėme. Tačiau nuo trejų metukų mes ją vesdavomės į Muzikos akademiją, kolegos juokaudavo, kad pradėjusi eiti į mokyklą ji jau buvo baigusi keturis akademijos kursus. Turbūt jos pasąmonėje liko suvokimas apie muziką. Nors ji tuo metu žaisdavo, tačiau vis tiek girdėdavo muziką, studentams sakomas pastabas. Ne veltui sakoma, kad ką vaikui įdėsi pirmaisiais gyvenimo metais, tą jis ir turės. Paskui Ieva puikiai baigė Salomėjos Nėries mokyklą ir galėjo studijuoti bet kur. Tačiau jau anksčiau grįžę namo kartais girdėdavome ją pasileidus įrašus ir kartu su dainuojant. Per stojamuosius egzaminus mes ją išgirdome pirmą kartą. Jai studijuojant labai mažai kišomės į jos dainavimą, balso formavimą. Jos pedagogė buvo prof. Regina Maciūtė.

– Ar Jums svarbu emocinis, žmogiškas ryšys su savo studentais?

– Labai svarbu. Galiu pasidžiaugti, kad su studentais man sekasi bendrauti. Kartais tenka pamoką praleisti ne tiek grojant, kiek kalbantis, nes jauni žmonės turi įvairių – ir gyvenimiškų, ir profesinių – klausimų, kuriuos reikia aptarti. Taigi su savo studentais aš palaikau labai glaudžius ryšius.

Vytautas Juozapaitis: „Akademija – tarsi muzikų rekolekcijos“

– Šiais metais Jūs pirmą kartą dalyvavote Birštono vasaros menų akademijoje, kur dalijotės gerąja patirtimi. Atskleiskite, kokia ta geroji patirtis?

– Pirmą kartą dalyvavau kūnu, tačiau mintimis ir siela buvau nuo pat pradžių, nes daugelį metų teko būti LMS tarybos nariu, kur ir gimė ši graži idėja. Apie BVMA buvau girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų, ir man atrodo, kad šis brendas jau skamba. Čia įdomu vien todėl, kad niekas nežino, kas bus, ir tas improvizacinis momentas mane žavi. Aš negalėjau sulaukti dienos, kada čia pateksiu. Tiesa, dalyvavau kitomis sąlygomis ir teisėmis – ne kaip pedagogas, o kaip svečias. Vis dėlto tos pora dešimčių metų, mano praleistų scenoje, niekur nedingo, tad malonu pasidalinti žiniomis su kuo nors, kam tai įdomu. Buvo džiugu būti šalia prof. V. Prudnikovo, kurio mokinys aš pats buvau.

Pavadinimas „akademija“ skamba gana formaliai, o tai yra muzikų šeimos susibūrimas – senų, naujų, jaunų, patyrusių, pagyvenusių kolegų suvažiavimas į vieną vietą ir pasidalinimas gerąja žinia. Savotiškos muzikų rekolekcijos, kurių analogo šiandien Lietuvoje aš nežinau. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad mano iniciatyva į renginį atvažiavo Micheline Heyse – Europos operinio ir vokalinio meno centro steigėja ir ilgametė vadovė. Šis centras dabar jau sustabdęs savo veiklą, bet tai buvo būtent ta vieta, kur 1992–1993 m. man teko paragauti vakarietiškos vasaros akademijų atmosferos. Po studijų Vilniuje man tai buvo naujas impulsas, spyris, kelio į tarptautinę areną pradžia. Su šia garbia moterimi atvyko ir kitas svečias – Vokietijoje gyvenantis pakistanietis Ahsanas Nadeemas Sheikhas, kuris yra ne tik rytietiško šokio specialistas, atlikėjas, bet ir sertifikuotas jogos treneris. Tokia „mišrainė“ (gerąja prasme) leidžia suvokti, kas yra kūryba, menas, vokalas, draugystė, supratimas ir vienybė.

Ieva Juozapaitytė, vokalistė

Tai didžiulį, visam gyvenimui įspūdį paliksianti savaitė, kai viskas buvo sukoncentruota į dainavimą. Lankiausi pas penkis dėstytojus, pas kuriuos šiaip gal net nebūtų galimybės patekti. Taip pat džiaugiuosi, kad atvyko jogos dėstytojas iš Pakistano. Tai kažkas tokio, ko dar nebuvau patyrusi – ir atsipalaidavimas, ir kvėpavimo suvokimas, o pagrindinis dalykas dainuojant juk ir yra kvėpavimas.

Manau, labai gerai, kad yra daug skirtingų dėstytojų. Kai esi savo kelio pradžioje, tai gali būti minusas, bet galima įžvelgti ir pliusų. Minusas – kad kiekvienas dėstytojas gali tave pakreipti į kurią nors pusę, bet kai jau esi šiek tiek pažengęs, studijuoji, dėstytojų patarimai gali atverti naujus horizontus.

Julija Bagdonavičiūtė, pianistė

Čia viskas labai puiku, viskas labai gerai suorganizuota. Nėra jokių sutrikimų, pavyzdžiui, kad kas nors neįvyktų, kas buvo numatyta.

Labai gerai, kad dėstytojų daug ir visi labai skirtingi: E. Minkštimas padeda tvarkytis su techninėmis problemomis, Nikita Fitenko labai kreipia dėmesį į rankas, paliečia ir interpretacinius aspektus.

Gerai, kad renginys turi temą – „Teatrališkumas muzikoje“. Štai Gintaras Januševičius savo paskaitoje aiškino, kaip sudaryti programą, kaip atkleisti jos temą.

Gal kiek trūksta bendravimo, galėtų būti ne atskiri, o bendri vakariniai pianistų ir vokalistų koncertai.

Lukas Gedvilas, pianistas

BVMA man patiko labiau, nei tikėjausi. Pirmiausia – vieta, labai smagu būti Birštone! Patinka renginių gausa, jie ir kokybiški, ir įdomūs. Dalyviai turi gana daug progų koncertuoti, taip pat galima išgirsti ir pedagogų koncertų. Yra ir įvairiausių projektų, kaip „Traviata 95“.

Taip pat patiko, kad buvo labai skirtingi dėstytojai: vienas labiau rusiškos mokyklos atstovas, kitas – iš Vokietijos, trečias – iš Amerikos. Pasitaiko, kad dėstytojų pastabos vienos kitoms prieštarauja, bet tas prieštaravimas yra įdomus, nes jis padeda rasti savo tiesą. Kai apie tuos pačius dalykus kalbama visiškai skirtingai, iš kiekvieno gali pasiimti, kas tau artimiau, pritaikyti savo interpretacijai. Tai labai naudinga. Labai smagu, kad tobulėjama ne tik profesinėje srityje – vyksta jogos užsiėmimai, rengiami įvairūs pokalbiai ir paskaitos apie kitus dalykus, pavyzdžiui, sceninį įvaizdį. Negalima koncentruotis tik į vieną dalyką, reikia žvelgti plačiau.

Julius Kmitas, vokalistas

Mano dainavimo karjera prasidėjo prieš gerą pusmetį – po beveik šešerių metų darbo vadybos srityje nusprendžiau pasukti visai priešingu keliu. Supratau, kad vadyba – ne man, tad džiaugiuosi, jog dabar galiu pradėti dainuoti. Birštono vasaros menų akademija pranoko mano lūkesčius, nes nesitikėjau, kad gali vykti toks intensyvus darbas. Su profesoriumi V. Prudnikovu iki šiol pusę metų dirbome pakankamai intensyviai, tačiau ne taip intensyviai, kaip čia. Manau, tai tik į gera, nes man reikia prisivyti kolegas dainininkus. 

Aleksandra Kolpakovaitė, koncertmeisterė

Pirmaisiais metais akademijoje (Aleksandra dalyvavo visose trijose BVMA. – Red.) turėjome daugiau organizacinių problemų, šiemet viskas vyko kur kas sklandžiau.

Per labai trumpą laiką – per savaitę – aš kaip koncertmeisterė paruošiau daug visiškai naujų kūrinių. Labai daug koncertų (gal net kiek per daug), vos suspėji iš kurhauzo atlėkti į „Eglės“ sanatoriją. Bet šiaip viskas gerai, labai intensyvi programa.