Fortepijono arka

2015 Nr. 7–8 (450–451), Lina Navickaitė-Martinelli

Šiųmetis Vilniaus festivalis buvo įrėmintas itin panašios, kone tradiciškiausios formos koncertais: pirmoje dalyje skamba vienas žinomiausių fortepijoninių koncertų (uždarymo vakarą kaip aperityvas dar pagrotas latvių kompozitoriaus Emīlio Dārziņio Melancholiškas valsas (Valse mélancolique) – tarsi panašiu metu sukurto Jeano Sibeliaus Liūdno valso (Valse triste) brolis dvynys), o antrąją karūnuoja monumentalus, ne visai tradicinės sudėties orkestrui skirtas simfoninis opusas. Čia panašumai baigiasi, ir vis dėlto frazė, dėl kurios prasmingumo su jos autoriumi daug valandų diskutuota, lydi mane nuo tada, kai pirmąsyk perskaičiau Edmundo Baltrimo 1971 m. rašytą straipsnį „Vertinti – reiškia lyginti“. Ar lygintini, ir kuo, pastaruoju metu pasaulio scenose ir TV ekranuose spindinti Gruzijoje gimusi Khatia Buniatishvili ir lietuvių klausytojams dar nuo vaikiškojo Balio Dvariono konkurso laikų pažįstamas latvių pianistas Vestardas Šimkus? Juolab kai šiuodu mintyse nejučia dar imi gretinti ir su panašiu laiku vykusio XV tarptautinio Čaikovskio konkurso dalyviais...

Festivalio pradžios koncerte fortepijono aukso fondą reprezentavo Sergejaus Rachmaninovo Antrasis koncertas c-moll, op. 18, kurį kartu su Khatia Buniatishvili atliko Kristjano Järvi diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Ir pradžia išties įvyko. Pianistės tarsi „įžemintais“ bosais puikiai vesta įžanga, toji aštuoniuose pirmuose kūrinio taktuose sukaupta įtampa išsiskleidė plačių mostų, aistringo polėkio Rachmaninovu. Tiesa, dėl garso estetikos su soliste pasiginčyčiau: net jei ji tokiais atvejais išties siekia (kaip minėjo kalbantis prieš koncertą) būti tik vienu iš orkestro instrumentų, šiame kūrinyje be ypatingo fortepijono dainavimo, gilyn į salę besiskverbiančių aukštojo registro melodijų niekaip neišsiversi. Kiek jautresnio tuomet norėtųsi ir ansambliškumo pojūčio – šiuosyk kritinių partnerystės momentų būta net lėtuosiuose epizoduose, ką jau kalbėti apie orkestrui paniką kėlusį (pagyrimai situaciją valdžiusiam dirigentui!) solistės skubėjimą, techniškai ir ritmiškai suveltas greitąsias padalas. Galbūt tokiomis ekstremaliomis sąlygomis aiškintini kai kurie ne itin įkvepiantys orkestro įstojimai, tačiau tikrai išskirtinis buvo Antano Taločkos klarneto solo plėtojant pagrindinę antrosios Koncerto dalies temą.

Apskritai šį kūrinį interpretuojant, regis, vadovautasi pastarojo meto tendencija lėtąsias kūrinio dalis dar labiau sulėtinti, o greitąsias – pagyvinti, visa tai dar įvelkant į bendrą užburiančio (ar turinčio užburti) solistės vizualaus sensualumo drabužį. Vizualumas, atrodo, buvo pagrindinė festivalio pradžios koncerto korta: juo pasižymėjo ne tik neginčytinai charizmatiška pianistė, bet ir antroje koncerto dalyje skambėjusios Gedimino Gelgoto Simfonijos Nr. 1 „Extracultural“ (kuri lietuvių publikai ir kritikams kažkodėl pasirodė besanti šokiruojanti naujovė, nors svetur panašių žanrų panašūs lydiniai girdimi jau nebe pirmą dešimtmetį) atlikimas. Grįžtant prie Buniatishvili, tikrai nedora būtų sakyti, kad ji groja vien tuo, kuo dainuojant kadaise buvo apkaltinta viena Lietuvos popgrupė, bet to – t. y. savitikslės manieringos gestikuliacijos, muzikos skambesio neatliepiančių kūno judesių – jos interpretacijose išties nestinga.

Tarp Rachmaninovo Koncerto atlikimo viršūnių – baigiamoji kūrinio kulminacija, tikra Buniatishvili stichija, ryškiausias jos audringo temperamento žybtelėjimas. Vis dėlto didesnį įspūdį man paliko bisui labai subtiliai paskambintas Händelio Menuetas. Panašiai Buniatishvili interpretuoja Bachą garsiajame „Miško koncerte“, ir jai tikrai nepaprastai tinka būtent toks prisilietimas prie instrumento, jautrus, tarytum perregimas muzikavimas.

Fortepijoninė Vilniaus festivalio arka nusidriekė į paskutinį koncertą, kuriame skambėjo vėlgi vienas gražiausių ir populiariausių kūrinių – Sergejaus Prokofjevo Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui C-dur, op. 26. Šįsyk Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jį atliko latvių pianistas Vestardas Šimkus kartu su Modesto Pitrėno diriguojamu LNSO.

Nežinau, dėl kokių priežasčių Šimkus skambino „Bösendorfer“ instrumentu, kuris išsiderino jau po pirmosios dalies, na, o tai, kad teko groti akustiškai vienoje nepalankiausių Vilniaus salių, galbūt galima laikyti ir visai objektyvia aplinkybe: vargu ar kur kitur būtų sutilpusi visa reikiama Beethoveno Devintosios – baigiamojo festivalio akordo – atlikėjų sudėtis. Salės akustikos aspektas tapo tikru iššūkiu ne tik solistui, bet ir – pirmiausia – dirigentui, kuris pasigėrėtinai atkakliai siekė išgauti subtilų orkestro skambesį (to nepaprastai prireiks rugsėjį, kai LNSO teks akompanuoti M. K. Čiurlionio konkurso finalininkams).

Kad ir kaip ten būtų, girdėjome kone etaloninį – stilingą ir spalvingą, nuostabiai „kampuotą“ ir išties prokofjeviškomis žiežirbomis tviskantį šio kūrinio atlikimą. Akustinis soluojančio instrumento ir orkestro balansas daugiausia buvo neaiškus, paskiri balsai operhauzo salėje išryškėja, tarsi būtų eksponuojami „ant lėkštės“, tačiau tada, kai fortepijoną vis dėlto girdėjome, buvo ko pasiklausyti. Pianisto įdomiai pasirinkti tempai – lėtesni nei įprasta – leido mėgautis atskiromis detalėmis, skonėtis išradingai iškeliamais pobalsiais, ypač polifonišku grojimu. Šimkaus skambinimo stilius visų pirma pasižymi nepaprasta garsų diferenciacija: šalia melodijos girdėti dar ir kone netikėta (pasirodo, visos tos natos partitūroje yra!) kontrapunktuojančios medžiagos gausa, pasažuose smagiai ištrykšta atskiri garsai, jokio betikslio taškymosi ar blaškymosi – puikiausias Prokofjevui būtino nervo ir precizikos derinys.

Žymųjį Koncerto trečiosios dalies šalutinės temos epizodą, reikalaujantį ypatingo subtilumo, Khatia Buniatishvili, drįstu spėti, būtų atlikusi dar paveikiau (Šimkui skambinant tą itin emociškai reiklų motyvą išlindo kelios ne itin „sustyguotos“ natos, kita vertus, galima įtarti, kad tuo metu pianistui jau reikėjo titaniškų pastangų norint bent kiek išlyginti išsiderinusio fortepijono skambesį). Nors ir neįprastai ištęstas, tas vienas intensyviausių kūrinio epizodų fortepijono gurmanams padovanojo nepaprastai skausmingų sekundų skonį, o toliau medinių pučiamųjų melodiją lydėjo toks fortepijono ažūras, kokio pavydėtų ir rafinuočiausi šio instrumento grandai. Veržlia banga užliejant finalo kodai jau nebebuvau tokia tikra, kad M. K. Čiurlionio konkurso nugalėtojo Jevgenijaus Starodubcevo atlikimas man išlieka geriausia gyvai girdėta šio kūrinio interpretacija... Ir vėl tikras perliukas bisui – Sergejaus Rachmaninovo romanso „Paslaptingos nakties tyloje“ (V molčaniji noči tainoj) paties pianisto transkripcija.

Pasibaigus Čaikovskio konkursui pasirodė nemažai tekstų, su nuostaba svarstančių šiuolaikinio fortepijono meno tendencijas, kurios esą leidžia tokio lygio konkursą laimėti pianistui, bent jau finaliniuose koncertuose sugebėjusiam pažerti įspūdingas šūsnis neteisingų natų. Šiųmečiai konkurso laureatai, kaip ir šioje recenzijoje probėgšmais aptarti pianistai, sunkiai lygintini: tarp jų ir it kalašnikovu sudėtingiausias oktavų kaskadas beriantys šešiolikmečiai, ir vos dvidešimties rimtai pradėję groti charizmatikai, ir ne ką už šiuos vyresni mąslūs aristokratai. Kas šiais laikais atlikimo mene svarbiausia? Politiniai ar kitokie sandoriai? Asmenybės žavesys? Viešieji ryšiai? Persvarstome mokyklas, vertybes, kanonus, skonius. Puikių pianistų – aibės. Pranašų? Šių irgi esama.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!