Gyvenimo stebuklai. In memoriam Regina Tumalevičiūtė (1922–2016)

Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 m. sausio 7 d. Kaune pašto tarnautojo šeimoje. Tėvai kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, tad ir Reginai teko mokytis ne vienoje mokykloje – Onuškio pradinėje, Aukštadvario progimnazijoje, Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių ir Kaišiadorių gimnazijose. Mergaitė nuo mažumės mėgo dainuoti, tikra palaima jai būdavo klausytis per radiją transliuojamų operų su Kipru Petrausku ir kitais solistais.

Norėdama kuo greičiau tapti savarankiška, Regina Tumalevičiūtė, baigusi šešias gimnazijos klases, įstojo į ką tik Lietuvą okupavusios sovietinės valdžios įsteigtą Trakų mokytojų seminariją (baigė 1942 m.). Mokytoja netapo, nes rūpėjo dainavimas.

R. Tumalevičiūtė pradėjo mokytis Kauno konservatorijoje pas garsią dainininkę ir pedagogę Vladislavą Grigaitienę, bet netrukus vokiečiai uždarė aukštąsias mokyklas. Vėl atidarytoje konservatorijoje studijas 1944–1949 m. tęsė puikios pedagogės Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje.

Būsimai Lietuvos operos primadonai, poetiškos sielos žmogui, teko patirti visus karo, alkano pokario vargus, tačiau juos ištverti padėjo scena.

1942–1944 m. R. Tumalevičiūtė lankė prie Kauno dramos teatro veikusią Dramos studiją. Gražios, protingos, darbščios ir talentingos dainininkės karjera prasidėjo Kauno teatre pagrindiniu vaidmeniu Viktoro Dineikos pastatytoje Edmundo Nicko muzikinėje komedijoje „Mažasis rūmų koncertas“.

1944 m. solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“, dainavo Piemenaitę Piotro Čaikovskio „Pikų damoje“, Margaritą Charles´io Gounod „Fauste“. Kipras Petrauskas jaunajai artistei kartą primygtinai pasiūlė pereiti į operos kolektyvą. Jo rūpesčiu R. Tumalevičiūtė 1945 m. iš Dramos teatro trupės buvo perkelta į operą.

Išskirtinis dainininkės vaidmuo ­– Džuljeta Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“ (1948 m.), kurioje ji buvo Kipro Petrausko (Romeo) partnerė. „Tumalevičiūtė žiūrovus pakerėjo jau pirmuoju pasirodymu scenoje. Tikra keturiolikmetė Renesanso mergaitė – trapi, gležna, kažkokia nežemiška. Ir balsas – tyras, skaidrus, ne krištolas, toks sunkus, iškilmingas, o paprastas laukų varpelis, kupinas žmogiškos šilumos“, – vėliau rašė dirigentas Rimas Geniušas.

1945–1977 m. R. Tumalevičiūtė buvo Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro solistė, sukūrė per trisdešimt vaidmenų. Visada elegantiška, mėgstanti bendrauti, tačiau nešvaistanti laiko vėjais, kruopščiai ruošianti operų partijas. Visada smalsi – prozai, poezijai, muzikai. „Visa tai – gyvenimo stebuklai“, – yra sakiusi R. Tumalevičiūtė.

Greta kolegas ir žiūrovus žavėjusių Mikaelos, Džuljetos, Miuzetės ir kitų operų partijų solistė vis dažniau imdavosi kamerinės muzikos. Mielai važiuodavo į koncertines keliones po Lietuvą, nors vargindavo šaltis, prasti autobusiukai, prasti pianinai. Tačiau jai patikdavo scenos jaudulys ir galimybė per muziką suartėti su klausytojais.

Dainininkės soliniuose koncertuose skambėdavo Juozo Naujalio, Jurgio Karnavičiaus, Elenos Laumenskienės, Igno Prielgausko, Benjamino Aleknos dainos, ypač subtiliai ji atlikdavo Pakalnio vokalinę kūrybą, jo romansus „Nepavysi! Nepavysi!“, „Kai lapai krito“, „Rudens daina“.

Žavėjosi senąja muzika, koncertavo su šios muzikos entuziastu pianistu ir dirigentu Jūru Bajerčiumi – parengė renesanso, baroko autorių kūrinių. Nevengė ir to meto klausytojams gana moderniai skambėjusių Arthuro Honeggerio ar Richardo Strausso dainų.

1965­–1992 metais Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar ­– LMTA) R. Tumalevičiūtė dėstė dainavimą aktoriams ir chorvedžiams, yra dirbusi su radijo ir televizijos diktoriais.

Ilgai prisiminsime Lietuvos scenos primadoną ir gražų Žmogų.