Išgirsti savo muziką

2016 Nr. 3–4 (458–459), Anatolijus Šenderovas

Kiekvienas mūsų, kas buvo sukūręs bent vieną kūrinį kameriniam orkestrui, turėjo galimybę jį išgirsti. Turėjome tikrą orkestrinę bazę. Jei kūrinys nepavykdavo, Saulius Sondeckis patardavo, ką reikėtų pataisyti. Žinojome, kad jei kūrinys tinkamas, jis būtinai skambės, jei labai tinkamas, skambės plačiau. O jei visai netinkamas, vis tiek suskambės nors vieną kartą – repeticijoje... Maestro puikiai suprato, kaip mums tai svarbu. „Kas kitas pirmiausia atliks mūsų kompozitorių muziką, jei ne mes patys“, – dažnai sakydavo jis.

Sondeckis duodavo šansą visiems, o kaip sugebėdavome tuo šansu pasinaudoti, jau priklausė nuo mūsų pačių.

1963 metais konservatorijos Mažojoje salėje pirmą kartą skambėjo mano Poema kameriniam orkestrui, op. 1, tuomet buvau antro kurso studentas. Praėjo 50 metų. Ir staiga šis kūrinys įtraukiamas į Klaipėdos kamerinio orkestro programą, diriguoja Davidas Geringas. O dar už pusės metų jis jau grojamas Lenkijoje, Vroclave... Jei nebūtų buvę to pirmojo atlikimo, šis kūrinys taip ir būtų likęs mano archyve...

Vėliau mano muzika gan dažnai būdavo įtraukiama į Kamerinio orkestro repertuarą. Kartais tekdavo važiuoti į gastroles kartu su orkestru – grodavau fortepijono partiją savo kūriniuose. Koncertų Varšuvoje metu arčiau susipažinau su A. Schnittke, kuris grojo savo garsaus kūrinio Concerto grosso Nr. 1 fortepijono partiją. Sondeckio draugystė ir kūrybinis bendravimas su garsiais kompozitoriais ir atlikėjais – atskira tema. Maestro kvietimu jie dažnai lankydavosi Vilniuje, bendravimas su jais kėlė ir mūsų visų lygį.

Girdėjome apie kultūros griuvėsius, kurie likę iš tų laikų. Bet šiandien turime labai aukštą muzikinės, ir ne tik, kultūros lygį. Visa tai neatsirado staiga. Tai, ką sukūrė skirtingais laikotarpiais gyvenę žymūs Lietuvos muzikai K. Petrauskas, B. Dvarionas, S. Vainiūnas, A. Livontas, V. Radovičius, H. Perelšteinas, tuometinio Lietuvos kvarteto artistai, V. Noreika, E. Balsys, J. Juzeliūnas,  S. Sondeckis  – ar visa tai kultūros griuvėsiai ? 

Tai pamatai. Tvirti pamatai!

Prisimenu, kaip po vieno koncerto Maestro skubėjo namo – dar nebuvo mobiliųjų telefonų, o jam reikėjo paskambinti Arvo Pärtui, papasakoti, kaip skambėjo jo kūrinys, kaip priėmė publika... Žinoma, tai buvo galima padaryti ir rytoj, bet jam reikėjo paskambinti tuoj pat. Neabejoju, kad ir Pärtui to reikėjo... Tikras atlikėjo ir kompozitoriaus bendravimo, aukštos kultūros pavyzdys. Tai, ko mums vis labiau trūksta šiandien.

Daug pasimokiau iš jo... Kad negalima segėti laikrodžio scenoje, jei esi su fraku, kad netinka scenoje kitam dovanoti tau įteiktų gėlių – galima tik išimti vieną kitą gėlytę iš puokštės ... Tokia buvo Sondeckio mokykla...                                                  

Jei kas paklaustų, kokį žodį reikėtų ištarti, kad pasaulio žmonės iškart suprastų, jog kalbama apie Lietuvą?                                                                                                  

Be abejonės, Sabonis – jį žino visas pasaulis.     

Sondeckis – jį žino visas muzikos pasaulis... Gal dar Banionis...

Gal tuomet ir Vilniaus nepainiotų su Ryga?

Prenumeruokite „Muzikos barus“!