Išsiilgę Lietuvos

2017 Nr. 1–2 (468–469), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mano rankose – muzikologės Danutės Petrauskaitės 1088 puslapių knyga „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai“. Kad ir kaip keista, ją 2015 metais išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, bet ne muzikinio švietimo institucijos. Monografija parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą, o tai reiškia mažą tikimybę tyrėjui gauti šią vertingą knygą – ji neplatinama. Gaila, nes tai ne tik muzikinės kultūros bendruomenės dėmesio verta knyga. Joje pateikiama daugiau nei šimto metų senumo medžiaga tokia aktuali: emigracija, tautinės savimonės išsaugojimas svetur, sugrįžimo namo problemos, lietuvių studijų pasaulio kultūros centruose reikšmė Lietuvai ir kt. Gal iš skaudžios to laiko emigrantų istorijos galime ko nors pasimokyti ir šiandien?

Monografijos autorė – Lietuvos kompozitorių sąjungos ir Lietuvos katalikų mokslų akademijos narė, Klaipėdos universiteto profesorė, mokslininkė, tyrinėjanti lietuvių egzodo muzikinę kultūrą. Ypač ryškus jos darbas, atskleidžiantis Klaipėdos muzikos mokyklos (1923–1939) veiklą. O dabar – žvilgsnis į globalios Lietuvos atodangas. Knygą autorė dedikuoja tiems, kurie dainomis išdainavo Lietuvos laisvę. Visiems abipus sienų, visiems, muzikos kalba ir ja įprasmintu gyvenimu siekusiems susivienyti vardan Lietuvos.

Taikliai į knygoje besiskleidžiančio naratyvo įvadą įsiterpia Egidijaus Aleksandravičiaus tekstas: „<...> vadovėlinis Lietuvos istorijos pasakojimo pobūdis dažniausiai susikoncentruoja ties pačia teritorine tauta, vos randamos kelios vietos išeivijai kaip mažareikšmiam praeities krislui. Taip už tėvynės gyvenančių lietuvių vaizdinys nutolinamas, padaromas svetimu arba visiškai dingsta iš kolektyvinės atminties“ (E. Aleksandravičius. Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013, p. 35). Prasidėjusi masinė lietuvių migracija padalino tautą, įvairiose valstybėse kūrėsi diasporos. Kaip rašo D. Petrauskaitė, „keitėsi lietuvių požiūris į pasaulį bei pasaulio požiūris į lietuvius“ (p. 10). Sovietmečiu diasporų gyvenimas, kūryba buvo neprieinami, giminaičių paieška Amerikoje ar kitur prilygo nusikaltimui. D. Petrauskaitė savo knygos puslapiuose tėvynei sugrąžino ne vieną tarp palmių ir dangoraižių paklydusį lietuvį.

Įsivaizduoju, koks didelis darbas buvo surinkti duomenis apie lietuvių muzikinę kultūrą 19 a. pabaigoje ir 20 a. pirmoje pusėje. Amerikos lietuvių vargonininkų sąjungos, parapijų ir pasaulietinių chorų veikla, jų ideologinės priešpriešos; orkestrai, instrumentininkai, dainininkai; pirma karta nuo žagrės Amerikos scenose ir „Metropolitane“. Greta mažiau girdėtų ar visai nežinomų muzikų ir tie, kurie Lietuvą paliko gerų darbų joje nuveikę, paliko verkdami, jos ilgėdamiesi, viltingai tikėdamiesi grįžti. Ne vienas profesionalas taip ir neatsiskleidė užjūryje, kiti sugebėjo grįžti ir perteikti pasaulio patirtį.

Monografijoje – Lietuvos ir išeivijos muzikos autoritetai Mikas Petrauskas, Stasys Šimkus, Antanas Vanagaitis, Juozas Žilevičius ir daugelis kitų. Pirmą kartą taip kruopščiai surinkta medžiaga apie atlikėjus. Įdomu skaityti apie pirmosios „Metropolitan Opera“ žvaigždžių kartos atstovę Oną Katkauskaitę (Aną Kaskas). JAV gimusi, Hartforde (JAV) ir Italijoje (Milane) mokiusis dainuoti (1909–1998) solistė keturiolika metų išsilaikė Amerikos dainininkų viršūnėje. „O. Katkauskaitė buvo graibstyte graibstoma, nors rasti laiko savo tautiečiams jai būdavo vis sunkiau. Atvykusią į kurį nors didmiestį, lietuviai ją pasitikdavo stotyje, koncertų metu apipildavo gėlėmis, jos garbei rengdavo vaišes <...> O. Katkauskaitė nevengdavo susitikti su savo gentainiais: giedodavo šv. Mišiose, dainuodavo tautiniuose renginiuose, duodavo interviu, dalyvaudavo radijo laidose“, – rašo D. Petrauskaitė.

Taip pat JAV gimusi Apolonija Stoškutė (Polyna Stoska, 1911–1999) mokėsi Bostone, penkerius metus – Niujorko Juilliardo muzikos mokykloje. Berlyne gilinosi į Richardo Wagnerio kūrybą. Jos pasisekimas R. Wagnerio operose Berlyne buvo didžiulis. Karas privertė grįžti į JAV. Švelniai vadinta „Mūsų Polly“, dainuodavo daugiatūkstantiniams JAV karių būriams.

Skaitant monografiją matyti didžiulis ir labai produktyvus autorės darbas: atverti viešieji, asmeniniai žmonių archyvai, perversta lietuviškoji spauda Lietuvoje ir užsienyje, įvairiakalbė žiniasklaida, pačios knygos autorės korespondencija. Susisteminta medžiaga leidžia atskleisti emigracijos ištakas, lietuvių pastangas išlaikyti tautinę savimonę, parodyti muzikinės veiklos reikšmę lietuvybės išsaugojimo kelyje.

Labai vertingi monografijos priedai. Pateikiama išsami bibliografija nuo publikuotų šaltinių iki koncertų programėlių, lankstinukų, informacijos virtualioje erdvėje. Surašyti svarbiausi JAV lietuvių muzikinio gyvenimo įvykiai, teikiami chorų sąrašai, nurodomi įkūrimo metai, chorvedžiai ir kt. Yra asmenvardžių rodyklė ir santrauka anglų kalba.

Graži monografijos kalba, bandoma išvengti trafaretinio faktų vardijimo.

Didėjant emigracijai tokie tyrimai, padedantys pajusti lietuvių kultūros vienį, užfiksuoti istorinę atmintį, ypač reikšmingi. Manau, kad prof. dr. Danutė Petrauskaitė už kapitalinius darbus apie Klaipėdos muzikos mokyklą ir ilgamečius kruopščius tautinės muzikinės kultūros puoselėjimo egzilyje tyrimus verta Nacionalinės premijos.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!