Ieva Narkutė: „Mano kūryboje muzika ir psichologija – susikibusios rankomis“

2015 Nr. 1–2 (444–445), Jana Saifulinaitė

Viena talentingiausių Lietuvoje jaunosios kartos dainų autorių ir atlikėjų Ieva Narkutė 2014-ųjų pabaigoje išleido antrą albumą „Švelnesnis žvėris“. „Kviečiu žmones kelti klausimus ir suprasti, kas tave daro žvėrimi, o kas – Žmogumi“, – sako Ieva. Paklausta, nuo ko prasidėjo kelias į didžiąją sceną, šypsosi: „Matyt, viskas prasidėjo nuo minties kurti šeimą – esu vaikas, gimęs iš didelės dviejų žmonių meilės ne tik vienas kitam, bet ir muzikai. Mano tėvai – muzikos mokytojai, susipažinę studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais. Manau, tai yra raktas.“

– Pianino pamokas pradėjote lankyti anksčiau nei mokyklą – būdama vos šešerių. O baigusi mokyklą stojote ne į muziką, bet į psichologiją. Kodėl?
– Labai norėjau studijuoti psichologiją, ir tai truko ilgai. Paauglystėje buvau visiškai panirusi į knygas, labai greitai atradau rimtus rašytojus ir svarbias jų plėtojamas temas. 14-os metų jau skaičiau Hermanną Hesse. Tiesa, dabar manau, kad visko, apie ką rašė mano mėgstamiausias rašytojas, nesupratau, bet tai formavo mano požiūrį į vidinį žmogaus pasaulį. O tas pasaulis ir neaprėpiamas, ir sudėtingas, ir veikia pačiais netikėčiausiais būdais, gali būti toks komplikuotas ir įvairus, kad tu gali paskirti visą gyvenimą, bet išsiaiškinsi tik mažytę dalį tiesios apie jį. Būdama paauglė maištus išgyvenau daugiau galvoje ir emociniame pasaulyje. Tas vidinis maištas ir savęs ieškojimas, bandymas suprasti santykį su pasauliu, matyt, ir suformavo mano labai psichologizuotą požiūrį į visa aplink. Dar mokykloje pradėjau skaityti lengvesnę psichologinę literatūrą. Tad dabar manau, kad psichologija mano gyvenime vietą rado kaip labai logiška įvykių seka.
Muzikos nesirinkau atmetimo būdu. Prisimenu, mąsčiau: man patinka rašyti dainas, dainuoti, aš groju pianinu. Ką tai reiškia? Kur man stoti? Į fortepijoną, į vokalą ar į kompoziciją? Nenorėjau būti tik pianistė, kuri atlieka kitų kūrinius. Klasikiniam vokalui mano duomenys per silpni. Džiazinis vokalas irgi nebuvo tai, ko aš tikrai norėjau. Kompozicija, ta rimtoji, kurios moko akademijoje, irgi nebuvo įdomi. Labiausiai norėjau rašyti savaip ir dainuoti tai, ką pati parašau, bet tokios studijų programos nebuvo. Supratau, kad jei išmanysi kompozicijos taisykles, jos gali padėti kurti, bet jeigu neturėsi savito požiūrio ir nežinosi, ką nori perteikti, jokia akademija to, matyt, neišmokys.
– Manau, psichologijos studijų pėdsaką galima įžvelgti Jūsų dainų tekstuose.
Taip, galima. Anksčiau man atrodė, kad psichologija labai toli nuo muzikos, o dabar jos abi tvirtai susikibusios rankomis. Netgi būna, kad žmonės prieina po koncerto ir sako: „Na, tu čia ir paterapinai mus“. Gal tikrai vyksta tokia masinė psichoterapija? (šypsosi). Visada per savo pasirodymus stengiuosi žmonėms pasiųsti kokią nors esminę žinutę. Tai tikrai nėra „Kur jūsų rankos?“ ir „Ar jums linksma?“ (juokiasi). Man patinka žmones provokuoti, bet ne šokiruojant, o kalbant apie dalykus, apie kuriuos mes kasdien esame per kieti ir per faini kalbėti. Mes visi su kaukėmis: tokie šaunūs, tokie nepažeidžiami ir neva stiprūs. Man labai gera, kai žmonės, atėję į mano koncertą, prisidengia mano dainomis ir leidžia sau susigraudinti, atsipalaiduoti, atleidžia vadeles, kuriomis kasdien laiko įtempę savo emocijas. Manau, mano kūryboje psichologija pasireiškia labai subtiliu būdu.
– Ar galėtumėte išskirti muzikus, kurie Jums darė didelę įtaką?
– Paauglystėje porą metų labai domėjausi gotų subkultūra. Bendravau su kitais tos subkultūros atstovais, rengiausi juodai, turėjau auskarą lūpoje ir žiemą vasarą vaikščiojau su kerziniais batais (juokiasi). O paskui, kai paauglišką radikalumą ir kategoriškumą pakeitė šiek tiek daugiau gyvenimo mačiusio žmogaus požiūris, supratau, kad ne vien juodos spalvos drabužiais galima rengtis ir ne tik metalo klausytis. Tuomet pradėjau klausytis labai įvairios muzikos. Galiu išskirti keletą atlikėjų, kurie yra mano dievukai daugiau nei dešimt metų. Pavyzdžiui, Nickas Cave´as. Štai neseniai „Scanorama“ rodė dokumentinį filmą apie jį. Sėdėjimas kino salėje ir filmo apie jį žiūrėjimas dideliame ekrane man prilygo it kokiai religinei patirčiai. Jo žodžiuose, man atrodo, yra tiek daug tiesos! Pavyzdžiui, apie kūrybos procesą, apie požiūrį į gyvenimą ir dainų rašymą. Na, ir jo muzika tokia autentiška, toks gili. Jis – mano guru ir mano įkvėpėjas jau daugelį metų. Didelę įtaką man darė ir šiaurietiškas džiazas. Mano fortepijono mokytoja mane supažindino su norvegų džiazo pianistu Ketilu Bjornstadu. Galiu išskirti švedų „Esbjörn Svensson Trio“. Manau, aš pati pagal temperamentą esu labiau šiaurietė nei pietietė. Man visada imponavo žmonės, kurie viską daro patys: patys parašo ir patys atlieka savo kūrybą.
– O kalbant apie rimtąją, klasikinę muziką?
– Aš ir vėl dėkinga savo fortepijono mokytojai, kuri sugebėdavo labai tiksliai parinkti kūrinius. Štai Ludwigo van Beethoveno Patetinę sonatą (Nr. 8) man yra tekę groti baigiant muzikos mokyklą. Mėgavausi skambindama Balio Dvariono kūrinius. Aš labai džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie klasikinės muzikos. Dabar mes gyvename labai greitai vartojamos muzikos laike. Muzika skamba net prekybos centrų tualetuose – tai liūdina. Muzika mums tapo tokia prieinama visur, kad mes jos dažnai nebevertiname. Eidami į rimtosios muzikos koncertą tarsi darome prielaidą, kad sugebėsime ją priimti ir rasti tai, kas ten įdėta, nors nebūtinai – dažnai muzika reikalauja išankstinio pasiruošimo. Kai žmogus ateina į klasikinės muzikos koncertą, jam galbūt pirmą kartą paaiškėja, kad ir muzikos klausymas gali būti intensyvus vidinis darbas. Man atrodo, gebėjimą tikslingai klausytis ugdo rimti dideli kūriniai. Gali jų klausytis ir namie, pasileidęs kompaktinį diską ar plokštelę, bet svarbu klausytis. Kadangi tai sudėtingesnė muzika, ji mankština galvą. Kai pagaliau tau pavyksta išgirsti, užlieja toks atradimo džiaugsmas! Gavęs tokį pagrindą gali muziką analizuoti ir labiau vertinti, suprasti.
Galėčiau dažniau vaikščioti į klasikinės muzikos koncertus, bet, matyt, veikia kažkoks aptingimas. Gal greito rezultato noras? O gal nenoras planuoti, nes į geruosius koncertus turi iš anksto pasirūpinti bilietais. Todėl labai džiaugiuosi, kai mane pakviečia, pavyzdžiui, į operą. To labai reikia – po to jautiesi gavęs dovaną ne vien sielai, bet ir protui.
– Ar klausotės dainuojamosios poezijos atlikėjų? Pavyzdžiui, „Atikos“?
Taip, „Atika“ buvo mano dievukai, juos aš labai ilgai iš tolo mylėjau. Man jie atrodė tokie žavingi kančioje kuriantys jauni vyrai. Ir buvo toks lūžis, kai per vieną koncertą teko kartu ant tos pačios scenos užlipti ir užkulisiuose paspausti Dariui Žvirbliui ranką. Pasirodė, kad jis, kaip ir daugelis muzikantų, eidamas į sceną jaudinasi. Tada jis netgi pasakė, kad mano dainos jam labai patinka. Sutrikau! (šypsosi) Grupė „Atika“ ir dar Sauliaus Mykolaičio kompaktas buvo ta vienintelė grynoji dainuojamoji poezija, kurios esu kada nors klausiusi ir mėgusi.
– Ar Jūsų kūrybą veikia muzika, kurios klausotės?
– Veikia, tikrai veikia. Aš kartais pusiau juokais sakau, kad turiu paranoją. Būna, kad atrandi patinkantį albumą ar tavo mėgstama grupė išleidžia naują įrašą ir tada savaitę ar dvi klausaisi be paliovos to paties. O tada, kai nueinu į studiją rašyti muzikos, siaubingai persigąstu supratusi, kad iš mano klausomos muzikos ima lįsti frazės ir intonacijos. Ir taip baisu pasidaro, lyg kokia paranoja ištinka (juokiasi). Tuos savo naujų dainų fragmentus ar dainas pradedu rodyti draugams ir klausinėti: „Ar ir tu girdi? Į ką čia tau panašu?“ Kartais tik vaidenasi, bet kartais melodija būna tiesiogiai paimta iš klausomos muzikos. Kai suprantu, kad čia ne mano melodija, tada sakau sau: greitai ištrink, nebesiklausyk. Tiesa, kartais tik emocinis fonas, bet ne melodija primena tą kitą dainą, taigi nervinuosi visai be reikalo.
– Prisiminkime pirmuosius Jūsų koncertus. Esate sakiusi, kad užlipusi ant scenos labiausiai bijote nulipti nuo jos nuvylusi save. Ar pavyko įveikti tą jausmą?
– Muzikantui, einančiam į sceną, baimės jausmas – natūrali būsena, bet būtent tai ir veža. Tas jausmas buvo ir visada yra. Kuo daugiau turi koncertų, tuo dažniau pavyksta atsiverti, užmegzti ryšį su klausytojais. Kartelę keli ir sau, ir jiems.
– Turbūt didžiausio plačiosios auditorijos pripažinimo sulaukėte išleidusi dainą „Raudoni vakarai“. Ši daina skambėjo ir filme „Tadas Blinda. Pradžia“. Kokios šios dainos užuomazgos?
– Perskaičiau skelbimą, kad rengiamas moksleivių konkursas: reikia rašyti dainą, piešti piešinius ar sukurti filmuką rezistencijos tema. Tai buvo vienintelis teminis konkursas, kuriame dalyvavau. Nesu konkursų žmogus, rungtyniavimas man labai numuša ūpą, nuliūstu, jeigu nepasiseka. O apie tą konkursą pagalvojau: gal vis dėlto reiktų pamėginti? Tema atrodė nebanali, dar nekalbėta, nauja. Tai buvo iššūkis ir sau pačiai – parašyti tai, apie ką dar nesu rašiusi.
– Kas Jus įkvepia kurti? Ar tam reikia ypatingų potyrių?
– Man reikalingas intensyvus vidinis gyvenimas. Kai viskas būna gerai, aš džiaugiuosi ir dažniausiai apie tai nerašau. Rašau, kai man kas nors būna neaišku, kai kas nors nesklandžiai vyksta, kai būnu sutrikusi, įskaudinta, liūdna, palikta. Rašymas tuo metu būna tarsi būdas išsiaiškinti, kas vyksta ir ką daryti toliau, – atlieka terapinę funkciją. Man reikia stebėti žmones, su kuriais bendrauju, ir fantazuoti, kas būtų, jeigu būtų. Aš sugebu labai greitai ir labai intensyviai mintyse išgyventi begales istorijų, man visai nereikia, kad jos nutiktų. Ir dažnai sunku žmones įtikinti, kad tai, apie ką dainuoju, yra viso labo tik mano fantazijos vaisius. Na, galbūt užuomina ar pirminė inspiracija dainai ir atėjusi iš tikro gyvenimo, bet visa kita – mano įsijautimas, vaizduotė. O didelės kančios man nereikia. Man tik reikia būti jautriai sau ir kitiems ir pagauti reikalingas bangas.
– Jūsų debiutinis albumas, pasirodęs 2013-aisiais, simboliškai pavadintas „Vienas“. Dainuojamosios poezijos gerbėjai Jūsų talentą ir dainas įvertino kur kas anksčiau. Ar dabar neatrodo, kad pirmas albumas šiek tiek uždelstas?
– Atsižvelgiant į tai, kad tai albumas žmogaus, kuris jau 8 metus rašė dainas (jų buvo jau ne viena ir ne dvi), gali atrodyti, kad uždelsta, bet žinant visas aplinkybes – tikrai ne. Dabar man atrodo, kad pirmas albumas išleistas laiku ir rezultatas labai geras. Iki tol aš nuoširdžiai studijavau ir tai atėmė daug laiko, energijos, jėgų. Be to, neturėjau komandos, kuri su manimi dirbtų ir padėtų įrašyti albumą. Tiesa, bandžiau daryti įrašus savo jėgomis su keletu muzikantų ir minimaliomis priemonėmis. Jeigu tie įrašai būtų mane tenkinę, pirmas mano albumas pasaulį būtų išvydęs kokiais trejais metais anksčiau. Be to, aš apskritai nebuvau apsisprendusi, ar su muzika noriu ką nors rimtai daryti. Rašiau dainų tekstus, kūriau muziką, bet visada maniau, kad psichologija yra mano pagrindinis kelias, ir muzika, muzikanto gyvenimas jai trukdys. Aš kartais netgi atsisakydavau koncertuoti ir tokiu būdu bandžiau išsiaiškinti, ar galiu taip gyventi, ar galiu nedainuoti. Renginių ir festivalių organizatoriai pradėjo sakyti: „Ieva, šitas tavo maivymasis dar gali trukti metus. Jeigu užtruks ilgiau, tave visi pamirš ir nebekvies, vėliau gali labai gailėtis.“
– Tiesa, kad pirmojo albumo nebūtumėt drįsusi išleisti be dainos „Raudoni vakarai“?
– Tada albumas būtų perkamas prasčiau (juokiasi). Dažnai sulaukiu klausimų, ar daina „Raudoni vakarai“ man dar neatsibodo. Taip, buvo laikas, kai jaučiau šiokią tokią nuoskaudą dėl kitų dainų – visi norėjo tik tos, o kitos buvo neįdomios. „Raudonų vakarų“ nelaikau geriausiu savo kūriniu, yra geresnių dainų. Buvo atsibodę ją dainuoti, bet kai pasakydavau, kad šitame koncerte „Raudonų vakarų“ nebus, žmonės tai priimdavo kaip nevykusį pokštą ir vis tiek manęs nuo scenos nepaleisdavo, kol jų nepadainuodavau. Dabar į tai žiūriu kaip į labai didelę dovaną – parašyti vieną dainą, kuri visų taip mėgstama, yra labai didelė sėkmė ir aš tuo turiu džiaugtis! „Raudoni vakarai“ man labai daug durų atvėrė. Viena trijų minučių trukmės daina padarė dalykų, kurių kartais nepadaro ir keli albumai. Ačiū jai už tai ir ačiū pasauliui, kad leido man ją kažkaip parašyti.
– Antras albumas „Švelnesnis žvėris" yra naujų dainų, parašytų per pastaruosius pusantrų metų, rinkinys. Kaip gimė šio albumo pavadinimas?
– Yra ir viena sena daina. Bet per tuos pusantrų metų tiek parašiau, kad galėjau ir dvigubą albumą išleisti, tačiau mes tiesiog atrinkome stipresnes dainas. Albumas pavadintas pagal dainą „Švelnesnis žvėris“. Tai daina apie tylą, apie žvėrį. Aš nusprendžiau, kad švelnesnio žvėries idėja bus tai, kas jungia visą albumą. Raginu žmones prisiminti, kad mes visų pirma esame žvėrys ir tik paskui žmonės. Ir kad kartais visai be reikalo protą, intelektą, socialinius dalykus keliame į pirmą vietą ir neklausome savo instinktų, prigimties. Tas neklausymas, ignoravimas to, ką mums sako mūsų kūnas, mūsų intuicija, dažnai labai brangiai kainuoja. Aš ir pati sau sakau, kad reikia pasižiūrėti į save žvėries, tokio gražaus, subtilaus, kuriančio, akimis. Reikia gyventi ir kūne, ir sieloje, ir sąmonėje, ir pasąmonėje – visuose lygmenyse. Lipdama ant scenos aš kviečiu žmones ir sužvėrėti, ir sušvelnėti. Svarbu kelti klausimus ir suprasti, kas tave daro žvėrimi, o kas – Žmogumi.
– Viename pirmųjų savo interviu atviravote, kad žaidžiate muzikanto gyvenimą. Ar vis dar žaidžiate?
– Žaidžiu (juokiasi). Anksčiau net labiausiai pašėlusiose fantazijose nesvajojau, kad kada nors išgyvensiu vien iš muzikos – man tai atrodė neįmanoma. Treti metai po studijų baigimo neturiu „normalaus“ darbo ir tik dainuoju... Bet aš vis tiek tebežaidžiu muzikantės gyvenimą ir nežiūriu į tai per daug rimtai (šypsosi). Vargu ar kuriančiam žmogui verta pradėti per daug rimtai žiūrėti į savo kūrybinį gyvenimą. Vengiu mąstyti apie tai, kad mano pajamos didėja ir todėl turi didėti poreikiai. Stengiuosi nuo to bėgti, mat man baisu, kad tai bus tiesiausias kelias į bet kokių kūrybinių dalykų pabaigą. Žinau ir tai, kad nenoriu eiti į jokius realybės šou, mokytis šokti ant parketo prieš visą Lietuvą. Noriu rašyti dainas ir kad žmonės ateitų į koncertus pasiklausyti mano muzikos, pabendrauti su manimi. Aš siekiu išlaikyti savo autentiškumą, kuris, manau, ir traukia žmones. Džiaugiuosi, jei tai jiems atrodo priimtina, sava.
– Kaip suprantu, populiarumas nebuvo tas tikslas, dėl kurio pradėjote dainuoti. Populiarumo kaina ir pavojai – kokie jie?
– Pradėjau muzikuoti tikrai ne dėl populiarumo. Mano gyvenime apskritai viskas vyko labai lėtai. Na, nesu aš ta per naktį pagimdyta žvaigždutė, nesu tas žmogus, kuris vakar nuėjo miegoti niekieno nežinomas, o šiandien į jį jau pirštais rodo gatvėje, nes atpažįsta. Aš į savo didėjantį populiarumą reaguoju labai ramiai – viskas auga po truputį, lėtai ir manęs nešokiruoja. Žmonės žino mano vardą ir mano dainą „Raudoni vakarai“, bet gatvėje drąsiai dėviu nutrintus džinsus, senus sportbačius, nes dauguma manęs neatpažįsta. Prisimenu, buvo laikas, kai į žurnalistus žiūrėjau kaip į maitvanagius, kurie, tau pasiekus tam tikrą žinomumo lygį, jau nebeklausia, apie ką nori šnekėti, kiek nori savo gyvenimo rodyti. Įsivaizdavau, kad brausis, kamantinės, šniukštinės, sekios. Labai to bijojau. Bet dabar suprantu – žmogus pats nustato ribas, kiek jis kalbės ir kiek nekalbės. Ir žurnalistai labai gerai jaučia, kiek apie kokius dalykus su tavimi galima kalbėti, o apie kokius – ne. Per šiuos keletą metų nesu nė karto susidūrusi su įžūliais bandymais iškvosti mane. Su subtiliomis užuominomis ir mėginimais pasiknaisioti po asmeninius dalykus – taip. Bet reikia pačiam žinoti, kiek ir apie ką šnekėsi. Aš netampu mažiau įdomi žmonėms dėl to, kad kalbu tik apie muziką. Galiu dalyti krūvas interviu apie muziką, nes ji ir yra tai, dėl ko aš noriu, kad mane žmonės žinotų.
– Kaip vertinate žiniasklaidos vaidmenį keliant populiariosios kultūros lygį?
– Čia užburtas ratas. Manau, turėtų būti vos ne valstybiniu mastu kuriamos kokios nors programos, kad ta kartelė kiltų. Yra daug svertų, kurie galėtų tai kontroliuoti. Ne masės valdo žiniasklaidą, tai žiniasklaida valdo ir numato standartus masėms. Žmonės dažnai per daug pavargę ir per daug užsiknisę savo darbe, gyvenime ir šiaip problemose, kad dar ieškotų kokio alternatyvaus kultūros šaltinio ar alternatyvaus laisvalaikio leidimo būdo. Jie tiesiog įsijungia televizorių. Žiniasklaida gali ir turi kelti populiariosios kultūros lygį, tik ne visada nori tai daryti. Atrodo, jai patogiau yra ją nuleisti, nes tai reiškia didesnius pinigus, didesnius reitingus. Šlykštu ir bjauru.
– Ar pastebite žurnalistų skubėjimą, norą lengvai ir greitai gauti informaciją?
– Iš dalies taip. Bet tie greitieji prie manęs labai retai prieina. Aš daugiau susiduriu su tokiais, kurie nusiteikę pašnekėti akis į akį ir randa tam laiko. Manau, mes kiekvienas gyvename savo mikrokosme, ir klaidinga daryti prielaidą, kad ir kituose yra taip, kaip mūsiškiame. Pavyzdžiui, aš gyvenu mikrokosme, kuris sudarytas iš išskirtinai puikių klausytojų, labai dėmesingų ir kultūringų žurnalistų, nežiūriu televizoriaus, ir man labai gražu gyventi. Kitas žmogus gyvena tampomas iš vienos pusės į kitą tų greitųjų žurnalistų, kurie nori jo asmeniškiausias gyvenimo detales paversti greitais pinigais. O aplinka, kurioje mes sukamės, dažnai lemia, ką mes darysime rytoj, kaip jausimės, ką apie save ir kitus galvosime. Manau, kiekvienam reikėtų užsiimti savo mikropasaulio kūrimu, ir kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo ryškesnis pokytis bus matyti visuomenėje.
– Ar pritariate minčiai „Greita sėkmė – trumpa laimė“?
– Nesu buvusi tuose batuose ir nežinau, ar trumpa ta laimė, bet matau, kad kas sezoną gimsta vis naujos žvaigždės. Vadinasi, gimę praeitą sezoną turi turėti labai daug jėgos, kad eitų pirmyn, kai tas televizinis postūmis baigiasi, antraip jie bus užgožti naujai iškeptų žvaigždžių. Tokie, pavadinkime, vienkartiniai šūviai labai iškreipia jauno žmogaus įsivaizdavimą apie kūrybą, apie atlikėjo gyvenimą. Jeigu aš būčiau norėjusi per pusę metų pasiekti tai, ką dabar turiu, turbūt seniai ir nebedainuočiau, ir neberašyčiau. Manau, greita dirbtinė sėkmė būtų apskritai užmušusi mano norą muzikuoti. Tikrus dalykus reikia užsiauginti kaip gėlę, kaip medį, kaip augalą.
– Kaip žiūrite į muzikos pseudožvaigždžių dominavimą medijose?
– Baisi iliuzija, kad per vieną naktį gali tapti žvaigžde. Tokia iliuzija labai ryški žiniasklaidoje.
– Kokią įtaką Jūsų, diplomuotos psichologės, nuomone, tai gali daryti jaunimui?
– Tai iškreipia jauno žmogaus įsivaizdavimą apie tai, kas yra scenos žmogus ir koks jo veidas. Tai, kad žmogus dar vakar buvo niekas, o šiandien jį jau nešioja ant rankų, yra pateikiama kaip kažkas realaus ir tikro, nors taip nėra. Kai kuriuos asmenis nuolat galime matyti ant žurnalų viršelių ir bulvarinėse laidose, kuriose jie pasakoja apie savo vedybas, skyrybas ir pan.. Jie matomumu, o ne menu kuria savo vertę ir iš to uždirba pinigus. Mane, paauglę, labiau įkvėpdavo žmonės, kurie ką nors sukuria ir tik tada eina to rodyti ir sulaukia dėmesio būtent dėl savo kūrybos.
– Kaip manote, ar muzikanto populiarumas gali vienyti žmones geriems tikslams?
– Žinoma, kad gali. Bet dabar yra daug tokių pompastiškų labdaros projektų, kur itin ryškiai šviečia skaičiai ir kiekiai, bet kas už jų? Man pačiai yra tekę dalyvauti UNICEF projektuose ir renginiuose, tikiu, kad žmonių suaukoti pinigai pasiekia tuos, kuriuos ir turi pasiekti. Bet man priimtinesnis asmeninis susitikimas su tais, kuriems reikalinga pagalba. Kaip pavyzdį pateiksiu Andriaus Mamontovo ilgametį bendradarbiavimą su „Jaunimo linija“. Jis važinėja po Lietuvos miestus ir miestelius ir su jaunais bei vyresniais žmonėmis šnekasi apie savižudybes, apie tai, kad reikia kalbėti, kad nėra nieko bloga pasakyti, jog tau dabar sunkus metas ir tu turi minčių pasitraukti iš gyvenimo. Būtina išgirsti, kai kitas šalia tavęs esantis žmogus sako, kad jam labai sunku. Manau, būtent toks darbas, tokia veikla labai prasminga. Žinomo žmogaus, muzikanto populiarumas yra stiprus įrankis ir tai gali atkreipti visuomenės dėmesį į skaudžias problemas.
– Jūsų dainose labai ryškūs išgyvenimai, o už jų – stiprus žmogus, turintis, kaip kartą esate sakiusi, didelę širdį ir galintis atsigauti, kad ir kas gyvenime nutiktų. Kokią pagrindinę žinią muzikos kalba siunčiate tiems, kurie Jūsų klausosi?
– Esu įsitikinusi, kad gebėjimas išgyventi daug įvairių jausmų ir patirti daug visko gyvenime mus ir daro žmonėmis. Turbūt vienas svarbiausių žmogaus bruožų – sugebėjimas atlaikyti, prisitaikyti, išbūti, ištverti net tada, kai mus nuvilia, įskaudina ar liūdina. Tas atsparumas, mokėjimas nepasiduoti, nesusinaikinti, matyti savo, kaip žmogaus, augimo galimybę ir prasmę yra labai svarbus. Kai aš dėl ko nors kankinuosi, aplanko jausmas, panašus į tą, kurį patiriu eidama į sceną. Tuo metu, rodos, bijai ir siaubingai jaudiniesi, nori pabėgti, bet jau nebegali trauktis, turi nuleisti galvą ir išbūti. Vėliau, žvelgdamas atgal į tuos sunkius momentus, matai tų sunkumų prasmę. Labai daug mano dainų parašyta kaip tik tokios būsenos. Tai ne koks mazochistinis mėgavimasis – tai supratimas, kad tai, ką dabar išgyvenu, yra be galo stipru ir įdomu. Noriu pasakyti, kad nereikia bėgti nuo to, ką jauti, ir nuo to, ką išgyveni. Savo dainomis stengiuosi paskatinti žmones būti ir išbūti.
– Ar po koncertų išgyvenate praradimo, tuštumos būsenas?
– Visada. Kuo geresnis koncertas, tuo jos stipresnės. Ant scenos visada viskas būna taip koncentruota ir sutelkta, aš ten būnu ir gražesnė, ir geresnė, ir mielesnė nei kasdieniame gyvenime. O nulipus nuo scenos labai sunku iškart bendrauti su žmonėmis, nes reikia išeiti iš sceninės būsenos. Tai kita realybė, kitas pasaulis, kaip reikia laiko į jį įeiti, taip užtrunka išeiti. Gatvėje aš normalus gyvas žmogus: ir pikta, ir pavargusi, ir nuliūdusi, ir neįdomi, ir užknisanti, ir tinginti. Noriu, kad žmonės suprastų, jog neįmanoma tikėtis, kad aš kasdien būsiu ta Ieva, kurią jie mato ant scenos.
– Prisiminkime dainą „Apie Šiaurę“. Jūs dainuojate apie tai, kaip išeisite į Šiaurę, ir visa, kas taip nervina bei sekina, paliksite už nugaros.
– Tai daina apie mane, ji man išskirtinai svarbi, labai asmeniška – kaip manifestas. Joje viskas labai aiškiai ir tiesiogiai pasakyta: ir lūkestis, ir nuoskauda, ir nusivylimas, ir norai. Mano kūryboje reta dainų, kuriose viskas būtų taip tiesiai pasakyta.
– Seniau būdavote atpažįstama kaip dainuojamosios poezijos atlikėja. Kas suteikė impulsą savo muziką pakreipti kiek kita linkme ir į dainuojamąją poeziją įterpti popmuzikos spalvų?
– Atvažiavusi studijuoti į Vilnių labai greitai įsiliejau į dainuojamosios poezijos sūkurį ir jos bendruomenę. Pradėjau aktyviai koncertuoti dainuojamosios poezijos festivaliuose, renginiuose. Iš pradžių man tai buvo visai naujas dalykas, nes Šiauliuose galimybių koncertuoti buvo daug mažiau. Sostinėje iškart pajutau susidomėjimo bangą ir turėjau daug galimybių būti scenoje – kartais, tiesa, už dyka, kartais už centus. Pradžioje aš tuo mėgavausi, bet bėgo metai, o festivalių ratas nesiplėtė ir iš esmės nesikeitė. Laikui bėgant tapau atpažįstama kaip tos genties narė, kaip to žanro atlikėja. Po keleto metų jau žinodavau, kad štai tą mėnesį ir tą dieną man paskambins to festivalio organizatoriai ir pasiūlys atlikti tiek dainų. Supratau, kad jau žinosiu, kokias dainas atliksiu, kas koncertuos be manęs ir net kas bus klausytojai. Tas užsistovėjimo jausmas mane privertė galvoti, ar apskritai noriu tą toliau daryti. Norėjau pokyčių, norėjau groti kartu su keliais muzikantais, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Jaučiau, kad reikia esminio postūmio iš šono ir pagalbos, bet to nebuvo. Tada pagalvojau: gal reikia apskritai sustabdyti muzikavimą, visą laiką skirti studijoms ir žiūrėti, kas bus.
Ėjo paskutiniai bakalauro studijų metai, pagal mainų programą pusmečiui išvažiavau į Švediją. Ten niekas nežinojo, kad aš groju ir dainuoju – buvau tik psichologijos studentė. Bet neištvėriau – man tarsi išmušė saugiklius ir prieš išvažiuodama paskutinę savaitę vienoje kavinukėje surengiau savo koncertą. Dainavau lietuviškas dainas ir išvykau iš Švedijos savo naujus draugus palikusi išsižiojusius iš nuostabos! (juokiasi) Tada ir supratau, kad svarbiausia yra mano pačios poreikis dainuoti, dalintis savo kūryba su kitais. Nepraėjus nė metams nuo to įvykio aš sėdėjau ir šnekėjausi su vadybine kompanija (su kuria dabar ir dirbu) dėl bendradarbiavimo sąlygų. Prisimenu, paauglystės metais aš labai baidžiausi popso, bet dabar manau, kad Lietuvoje labai trūksta kokybiško popso, kurio pasaulyje gana nemažai. Man visados imponavo kūrėjai ir kūrėjos, kurie rašo gražias dainas ir patys jas atlieka. Pavyzdžiui, Norah Jones, Katie Melua ir tas pats Nickas Cave´as. Pastarasis atsisėda prie fortepijono ir padainuoja baladę, kuri patinka milijonams. Tai tokio aukšto lygio muzika ir tekstai! Man džiugu, kad mano klausytojų ratas plečiasi, ir aš manau, kad gal ir dėl to, jog mano kūryba išlipo iš dainuojamosios poezijos žanro rėmų ir pasidarė priimtinesnė daugeliui. Labai tikiuosi, kad savo koncertais padedu žmonėms suprasti, kas yra gera popmuzika.
– Kokie Jūsų artimiausi planai ir kokią save matote ateityje?
– Neturiu planų daryti ką nors radikaliai nauja. Pavyzdžiui, neturiu minčių apie jokias menų sintezes, kas šiais laikais taip madinga. Norėčiau ir toliau būti rašantis ir dainuojantis žmogus, noriu būti įdomi ne formų, bet turinio požiūriu, reikalinga dėl to, kad mano temos svarbios. Nenoriu meno, kuris šokiruotų. Minimaliomis priemonėmis – daina, kuri trunka tris ar keturias minutes, ir pianino garsais – noriu prisikasti prie pačių svarbiausių dalykų ir kalbėti apie juos. Taip, dabar esu viename taške ir gal po metų kitų būsiu truputį kitame, bet ašis iš principo nesikeis. Šiandien dažnai atrodo, kad jau nepakanka tik dainuoti – reikia tuo pačiu metu dar žongliruoti ar šokti ant ledo. Rodos, būti tiesiog žmogumi, kuris rašo dainas ir jas atlieka, jau yra didelis iššūkis. Bet aš labai noriu įspūdį daryti dainomis – ne kuo nors kitu. Tikiuosi, kad man ir toliau seksis.
– Ačiū už pokalbį.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!