Jaunatviškas ir brandus Birštono džiazas

2014 Nr. 5–6 (436–437), Tomas Bakučionis

Jau 34 metus Zigmas Vileikis Birštone griežtai laikosi savito metų skaičiavimo, nes džiazo kalendoriaus metai Birštone turi ne 12, o 24 mėnesius, kurie stebuklingu būdu prabėga ganėtinai greitai. Vėl poriniai metai, vėl paskutinis kovo savaitgalis su laikrodžio rodyklių sukiojimais ir vėl džiazas Birštone. Gal todėl publika šių festivalių taip nuoširdžiai laukia, nors šiemet renginys iki pat atidarymo patyrė Kultūros ministerijos pritaikytą finansinį pasninką. Apie valdžios skiriamas dietas ir pasninkus būtų atskira šneka, o 2014-ųjų Birštono džiazas sužibo visomis jaunatviškomis pavasario spalvomis. Šiųmečiame festivalyje, kaip ir visuose ankstesniuose, susitiko įvairiausi džiazo stiliai, kūrybinės idėjos ir kartos. Būtent ši įvairovė išskiria Birštono festivalį, be to, tai seniausias tradicinis džiazo festivalis Lietuvoje.
Šiemet klausytojus pradžiugino naujam gyvenimui prikeltas kurhauzas, kurio erdvioje salėje vyko naktiniai jam session. Jaunimo gausą festivalio scenoje taip pat įvardyčiau kaip išskirtinį reiškinį. Ir tai negali nedžiuginti, ypač kai šis jaunimas yra entuziastingas ir motyvuotas, o profesionalumu nenusileidžia ar bent jau stengiasi nenusileisti seniesiems džiazo vilkams.
Šeštadienio rytiniame (tiksliau, vidurdienio) koncerte Jūratė Kučinskaitė pasveikino pasigydyti susirinkusius džiazo ligonius po turtingos „džiamo“ nakties. Gydymo procedūras siūlė Birštono festivalio debiutantas – Vytauto Labučio vadovaujamas Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos džiazo ansamblis. V. Labutis į gimtąją mokyklą grįžo mokytojauti 2011-aisiais. Nė kiek neabejoju, kad jis subūrė pajėgiausius mokinius, tačiau nekelia abejonių ir jo pedagoginis talentas, apie ką bylojo sklandžiai sustyguotas ansamblis, skoningos ir sykiu aštrios aranžuotės, o juk mokiniams buvo parinktos anaiptol ne pačios lengviausios kompozicijos – vien Alo Jarreau „Cold Duck“ yra kietas riešutėlis tiek vokalo, tiek ansambliškumo, tiek stilistikos požiūriu. Vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė turi puikius vokalinius duomenis – gražų džiazišką balso „smėliuką“, puikų ritmo ir stiliaus pojūtį, taigi visko tiek, kiek reikia, manau, kad ji yra perspektyvi dainininkė. Negalėjo nežavėti jaunųjų muzikantų susiklausymas, puikus saksofonų kvarteto derėjimas (K. Šarkus, L. Smulskis, A. Ališauskas, K. Gylys), pianisto Artūro Daunio virtuoziškumas. Stipri ritmo grupė – Nojus Drąsutis (bosas), Jonas Filmanavičius (būgnai), Rokas Mickevičius (būgnai, perkusija). Pastarasis sukėlė tikrą furorą ne tik koncerte, bet ir naktiniame jam session, tokio azartiško dvylikamečio entuziasto prie būgnų dar neteko matyti. Svarbiausia, kad Roko azartas yra įstatytas į pakankamai profesionalius rėmus.
Tame pačiame šeštadienio koncerte pasirodė kita jaunimo komanda – maestro Vladimiro Čekasino vadovaujami Vilniaus kolegijos studentai. V. Čekasinas yra nuolatinis festivalio svečias, pastarųjų metų jo kūryboje vis daugiau vietos randa tarpdisciplininiai žanrai, pastebima akademinės ir džiazo muzikos simbiozė. Šios kryptys neatsiejamos nuo spontaniškumo improvizuojant ir laisvės kuriant, tokia linkme maestro ugdo ir savo mokinius. Juditos Vaičiūnaitės eilės, muzikinė kalba bei scenografija bylojo apie prabundantį pavasarį, nors studentų programos chronometražas ir dramaturginė logika prašėsi montažinių žirklių.
Bet dar grįžkime į pirmąjį festivalio vakarą. Išgirdome renginio debiutantą (Zigmai, kur jis buvo anksčiau?..) kvintetą „JazzWay“, kurį 2006-aisiais subūrė, ko gero, vienas įdomiausių ir universaliausių Lietuvos džiazo scenos meistrų Steponas Januška, ne veltui dažnai vadinamas lietuviškuoju Alu Jarreau. Jau daugiau nei 30 metų Steponas Januška yra pagrindinis popgrupės „Studija“ vokalistas, tačiau neleido savęs pasiglemžti vien popsui, liko su džiazo siela. Festivalio atidarymui Stepono komanda parengė spalvingą džiazo puokštę nuo legendinio G. Gershwino standarto „Summertime“ iki Georgeʼo Dukeʼo, Mileso Daviso, Larry Carltono smooth, fusion hitų, Michelio Legrand‘o „One at a Time“. Darsyk galėjome įsitikinti tobula Stepono scat technika, išraiškinga ir elegantiška frazuote, ką papildė ir puiki „JazzWay“ komanda – klavišininkas Arnoldas Jankūnas, saksofonininkas Algis Kilis, bosininkas Paulius Stonkus (meistriškas solo preliudas L. Carltono „Cold Duck Time“!) ir būgnininkas Mykolas Eiva. Stipresnį festivalio atidarymą būtų sunku ir įsivaizduoti.
Antrasis vakaro pasirodymas – „Gedas ir draugai“. Taip ir buvo – Gediminas Laurinavičius koncertavo su savo draugais ir kolegomis iš B. Dvariono mokyklos – pianistu Olegu Molokojedovu ir saksofonininku Vytautu Labučiu, prie šios trijulės prisijungė kontraboso virtuozas Eugenijus Kanevičius, kuris įrodė esąs dar ir puikus tūbininkas. Džiazo veteranai tradicinių standartų programą prisodrino humoro ir išmonės. Kompaniją šauniai papildė ir maloniai nustebino jauni vokalistai Aistė Laurinavičiūtė ir Mantvydas Čiuplys. Tad vėl galėjome pasidžiaugti gražia Birštono tradicija – vienoje scenoje susitinkančiomis įvairiomis džiazo kartomis.
Trečiojo projekto sumanytojai – trimitininkas Vytautas Skudas ir italas pianistas bei kompozitorius Paolo Garbinas, kurie dar pasikvietė italus saksofonininką Tomaso Tronconą, būgnininką Enrico Smiderle bei armėnų kilmės klaipėdietį kontrabosininką Armaną Isojaną. V. Skudas toli gražu ne naujokas nei Lietuvos džiazo, nei Birštono scenoje, kurioje debiutavo dar 2006-aisiais, o kitais metais tapo „Vilnius Jazz Young Power“ laureatu. Beje, ir Armanas Isojanas 2013 m. „Vilnius Jazz Young Power“ gavo ne vieną apdovanojimą (taip pat ir Grand Prix), ir tikrai pelnytai, nes manau, kad tai nauja kylanti Lietuvos džiazo žvaigždė. Apie tai byloja jo sėkmingi pasirodymai tarptautiniuose festivaliuose nuo 2011 metų, o 2013-ųjų gruodį A. Isojanas kartu su Vyčiu Smolskumi, Augustu Baronu ir Dominyku Vyšniausku pelnė laurus prestižiniame Rusijos džiazo konkurse Rostove prie Dono.
Kiekvienas jaunos Italijos ir Lietuvos džiazmenų komandos narys yra puikus instrumentininkas, būtų sunku ir nesąžininga kurį nors išskirti. Savo pasirodymą Birštono scenoje jie pavadino itališkomis džiazo spalvomis. Žinoma, visų spalvų per vieną vakarą nepamatysi. Išgirdome vien tik originalias kompozicijas, kuriose labai skoningai susipynė skirtingi stiliai ir temperamentai – santūrus trimito ir saksofono cool su azartiškais mušamųjų ir kontraboso bebop bei intelektualiai elegantiškais P. Garbino fortepijono pasažais. Nors pasirodymo pradžioje susidarė įspūdis, kad italai tarsi stengiasi groti tvarkinga amerikietiška manierą, dėl to nuo scenos dvelktelėjo šaltukas, tačiau palengva jaunieji muzikantai tapo savimi, tuomet ir atsiskleidė visi jų privalumai – elegantiškas „miksuotas“ stilius, kompozicinė darna, muzikalumas. Šį projektą vertinčiau kaip vieną intelektualiausių ir sėkmingiausių festivalyje.
Pirmąjį festivalio vakarą sceną sudrebino braziliški bosanovos ir latino jazz muzikos ritmai. Spalvingą ir uždegančią braziliškos muzikos pagrindu sudarytą programą pateikė praėjusio festivalio debiutantas – Vilniaus džiazo orkestras. Programą sumanė ir aranžuotes orkestrui parengė jo vadovas Remigijus Rančys kartu su saksofonininku Leonardu Pilkausku. Galima ginčytis iki pažaliavimo, ar lietuviškas temperamentas gali autentiškai atskleisti specifinį Lotynų Amerikos džiazą, tačiau kai orkestre susiburia neeiliniai džiazo meistrai Tomas Botyrius, Valerijus Ramoška, Arkadijus Gotesmanas, Juozas Kuraitis ir dar visa plejada puikių muzikantų, sėkmė beveik garantuota. Šiai programai Remigijus Rančys pasikvietė brazilų vokalistę Denise Fontourą ir mozambikietį būgnininką bei vokalistą Deodato Siquirą. Tai išties originalūs ir kūrybingi muzikantai, valdantys įvairius džiazo stilius, jie puikiai įsiliejo į šį sumanymą. Apmaudu, kad Denise vokalas dažnai paskęsdavo orkestro faktūroje, todėl dirbantiems prie garso pulto palinkėčiau labiau įsiklausyti, nes nuo jūsų, gerbiamieji, priklauso mažiausiai 50 procentų artisto sėkmės. Nepaisant šių nedidelių nesklandumų, festivalio atidarymo vakaro pabaiga buvo įspūdinga ir uždeganti.
Jau minėjau, kad šeštadienio vidurdienį išgirdome du jaunimo kolektyvus – Vytauto Labučio vadovaujamą Balio Dvariono muzikos mokyklos mokinių džiazo ansamblį ir Vladimiro Čekasino vadovaujamą Vilniaus kolegijos studentų kolektyvą. Tarp jų su trijų kompozicijų mini rečitaliu įsiterpė pianistas Dmitrijus Golovanovas, kuris pristatė kelias kompozicijas iš savo paskutinio albumo „Me“. Pelnyti klausytojų dėmesį trimis kamerinėmis kompozicijomis tarp dviejų nors ir studentiškų, bet ryškių pasirodymų nėra lengva. Tačiau Dmitrijus sukūrė intymiai intelektualią aplinką ir leido klausytojui tiesiog atsikvėpti ir pamedituoti, tik gaila, kad pasirodymas buvo toks trumpas. Labai skatinčiau šį jautrų ir subtilų menininką plėtoti solo žanrą.
Šeštadienio popietę pradėjo Arūno Šlausto projektas. Kartu su juo išvydome Danielių Praspaliauskį, Skirmantą Sasnauską, Vytautą Mikeliūną, Darių Rudį, kuriuos džiazo publika gerai pažįsta. Prie šios senų džiazmenų kompanijos prisijungė ir du akademinės muzikos atstovai – violončelininkė Onutė Švabauskaitė ir kontrabosininkas Jonas Paulikas, nors pasakymas „akademinės muzikos atstovai“ nebūtų visiškai tikslus. Onutė Švabauskaitė pasižymi itin plačiu muzikiniu akiračiu. Šv. Kristoforo orkestro violončelių koncertmeisterė griežė ir griežia įvairiuose baroko, klasikos, šiuolaikinės muzikos projektuose, prieš ketverius metus ji buvo pasirodžiusi ir Birštono scenoje su Skirmanto Sasnausko projektu „Youʼve changed“. Jonas Paulikas griežia Nacionaliniame simfoniniame orkestre, tačiau jį dažnai galime išvysti įvairių žanrų projektuose, nesvetimas jam ir džiazas; į Birštono festivalį muzikantas grįžo po ilgesnės pertraukos.
Klausantis Arūno Šlausto neapleido mintis, kad jis netelpa į džiazo rėmus, tarpsta kažkokioje savitoje erdvėje, kurioje susijungia griežtos klasikinės muzikos formos, improvizacijos polėkis ir XX a. muzikos įvairovė. Šįsyk energingi balkanų etnoso ritmai tiesė garsų takus į B. Bartóko kūrybos šaltinius.
Antrasis šeštadienio popietės projektas – Dainiaus Pulausko grupė (DPG: Dainius Pulauskas – klavišiniai, Valerijus Ramoška – trimitas, fliugelhornas, Kęstutis Vaiginis – saksofonai, Domas Aleksa – bosas, Linas Būda – būgnai, Arkadij Gotesman – perkusija) ir Kauno bigbendas. Jam šįsyk vadovavo saksofonininkas Liutauras Janušaitis, kuris yra bene pirmasis lietuvis, baigęs studijas džiazo pasaulyje prestižiniu laikomame Berklio muzikos koledže Bostone. Nebus per drąsiai pasakyta, kad Dainius Pulauskas yra bene produktyviausias Lietuvos džiazo kūrėjas, džiazo publika jo kolektyvo pasirodymų visada laukia, lygiai kaip visur ir visada laukiamas Kauno bigbendas. Kita vertus, publikos lūkesčiai yra tam tikra našta.
Šiemet didelį susidomėjimą kėlė nauja Dainiaus Pulausko kompozicija bigbendui ir džiazo grupei, pavadinta „Pro et contra“. Ji, anot autoriaus, buvo sena svajonė. Nors didelės formos kompozicijos Dainiaus Pulausko kūrybinėje biografijoje ne naujiena (prisiminkime jo 2005 metų Siuitą džiazo grupei ir simfoniniam orkestrui), tačiau tokia stambi kompozicija būtent bigbendui yra reikšmingas įvykis ne tik Dainiaus biografijoje. Simboliška ir prasminga, kad būtent Birštono scenoje įvyko kūrinio premjera, nes su šiuo festivaliu D. Pulauską sieja ypatingi ryšiai – čia prieš dvidešimt metų debiutavo jo kvintetas, vėliau sekstetas, čia jis 2000-aisiais buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
Daugiaplanę ir daugiadalę kompoziciją „Pro et contra“ galima priskirti siuitos žanrui, nes ją vienija bendra idėja, atsikartojanti tematinė medžiaga (taip pat ir iš anksčiau sukurtų kompozicijų). Visada imponuoja Dainiaus Pulausko užmojai jungti skirtingų stilių elementus, atskleisti instrumentų ir tembrų galimybes. Manau, kad ir naujoji Dainiaus siuita pasižymi tik jam būdingu mąstymo būdu ir stilistiniu braižu. Siuitoje jungėsi griežti kompoziciniai orkestro blokai su virtuoziškomis solo improvizacijomis, pynėsi įvairūs stiliai – nuo azartiškų džiazroko ritmų iki plačiai išsiskleidusių daugiaplanių fusion ir world music erdvių.
Birštono džiazo festivalis – tai ne tik džiazas. Tai tam tikra geroji pavasarinė dvasia, kurią įkūnija visuomet nepriekaištingas Zigmo Vileikio ir jo komandos organizacinis darbas, dažniausiai puikus oras, o šiemet – ypač skoninga festivalio scenografija bei atributika (Irma Mickevičiūtė, Rimvydas Kepežinskas). Visada įdomios retrospektyvinės fotografijų parodos, šiais metais tai buvo Vytauto Suslavičiaus fotoprojektas „Įkalinti džiaze“, kuris, matyt, neatsitiktinai įamžino patį autorių ir Valerijų Ramošką su kalinio uniformomis, nes būtent Valerijus Ramoška tapo šiųmečio festivalio Didžiojo prizo už nuopelnus džiazui laureatu.
Šeštadienio vakarą dar laukė keli kontrastingi projektai. Italų kolektyvas „Fabiana & the Sound Flowers“ pateikė tikrą muzikinį desertą – gerokai pasaldintą, linkstantį prie popso. Ir tai neturėtų stebinti, nes šio žanro muzika ir jos kūrėjai labai artimi grupės vokalistei Fabianai Martone. Grupėje groja pianistas Lorenzo Campeze, fleitininkas Francesco Desiato, bosininkas Vincenzo Lamagna, būgininkas Marco Castaldo. Grupė dar palyginti jauna, susibūrė 2010 m., tačiau visos išgirstos aranžuotės bylojo apie aukštą jos narių profesionalumą. Grupės lyderė Fabiana Martone pasižymi puikiais vokaliniais duomenimis. Kitas dalykas – popsinis ir saldokas atliekamos muzikos stilius. Birštono kontekste bent man tai buvo per didelis kontrastas. Kita vertus, sunku vertinti, kai viskas tobulai sudėstyta, tai tiesiog kelia nuobodulį. Bet publikai patiko, tuo ir pasidžiaukime.
Liudas Mockūnas paprastai abejingų nepalieka. Šįsyk – debiutas: Liudas Mockūnas (bosinis saksofonas), Larsas Andreasas Haugas (tūba) ir Peteris Bruunas (mušamieji). Šį L. Mockūno sumanytą projektą pavadinčiau kaip neabejotinai įdomų akustinį ir tembrinį avangardinio džiazo eksperimentą sujungiant du žemus, bet skirtingos tembrinės prigimties instrumentus – bosinį saksofoną ir tūbą. Eksperimentui sėkmę pranašavo ir jaunasis norvegų tūbininkas Larsas Andreasas Haugas, kuris savo esybe taip pat yra eksperimentatorius, o duetą prasmingai papildė danų būgnininkas Peteris Bruunas.
Kęstutis Vaiginis jau daugelį metų neabejotinai yra tarp festivalio favoritų. Šįsyk jo projektas buvo savotiška ataskaita Birštono publikai apie nuveiktus darbus. 2013-aisiais Kęstutis įrašė naują autorinį CD „Lights of Darkness“ su labai solidžia kompanija, tikromis Niujorko džiazo įžymybėmis – pianistu Davidu Berkmanu, trimitininku Alexu Sipiaginu, kontrabosininku Edu Howardu, prie kurių prisijungė talentingas turkų būgnininkas Feritas Odmanas. Beveik visi jie su Kęstučiu atvyko į Birštoną, tik Edą Howardą pakeitė kitas jaunas turkų kontrabosininkas Kaganas Yildizas. Birštone gyvai išgirdome beveik visą autorinį diską. Kęstučio „ataskaitos“ publika tikrai laukė, juolab kad su tais pačiais muzikantais, išskyrus Alexą Sipiaginą, Kęstutis buvo atvykęs ir į praėjusį festivalį. Galima tik pasidžiaugti, kad skirtingų kartų džiazo atstovai taip tobulai derėjo, kad džiazo scenoje taip sėkmingai susikerta mokytojo ir mokinio kūrybiniai keliai (turiu omenyje Davidą Berkmaną ir talentingąjį jo mokinį Kęstutį Vaiginį).
Kompaktinė plokštelė „Lights of Darkness“ visai neseniai įrašyta Niujorko studijoje „System II“ ir šių metų vasarį pristatyta Niujorke bei Vašingtone. Ji gimė kaip šių muzikantų kelerių metų bendro darbo rezultatas. Beje, su Davidu Berkmanu Kęstutis Vaiginis grojo dar 2008 metais rudeniniame „Kaunas Jazz“. Alexas Sipiaginas prie kvarteto prisijungė vėliausiai, bet jo ir Kęstučio duetas visose kompozicijose buvo kaip tobulai nušlifuotas deimantas – tembro skaidrumas, stilistinis vieningumas, tiksli artikuliacija ir sinchroniški ritminiai piešiniai. Davidas Berkmanas, Niujorko įžymybė, kompozitorius ir pedagogas, buvo tarsi viso ansamblio stabilumo garantas, jį tiksliai papildė ir sutvirtino abu turkai. Manau, kad tai buvo stipriausias ir sėkmingiausias festivalio projektas kompozicinės darnos, atlikėjų meistriškumo ir tiesiog tobulo ansamblio prasmėmis. Labai tikiu, kad ir iš anapus Atlanto apie naująjį Kęstučio Vaiginio ir kompanijos diską sulauksime gerų atsiliepimų, nes jie to daugiau nei verti!
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį vėl šėlo „džiamas“, vėl sukinėjome laikrodžių rodykles, kai kas gal ir susipainiojo, tad į sekmadieninį vidurdienio koncertą ne visi pataikė. Neatėjusieji tikrai daug prarado. Scenoje vėl susitiko skirtingos džiazo muzikų kartos. Arkadijus Gotesmanas, Juozas Kuraitis ir Eugenijus Kanevičius kartu groja nuo 2012-ųjų. Kiekvienas iš jų pasižymi plačiu akiračiu, kuris apima ne tik įvairius muzikinius, bet ir tarpdisciplininius žanrus, teatrą ir poeziją. Eugenijus Kanevičius vėl pateikė siurprizą – ėmėsi akustinės gitaros! Išgirdome visų trio narių kompozicijas, kurias jungė muzikinės minties aiškumas ir lakoniškumas, o gebėjimas pasakyti svarbius dalykus minimalia retorika, estetiškais kameriškais tembrais šiais laikais yra didelė vertybė, todėl trio pasirodymą vertinu kaip vieną geriausių festivalyje.
Saksofonininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Leonardas Pilkauskas yra vienas iš tų, kuris po ilgų studijų užsienyje grįžo į Lietuvą. Jo sumanytas nestandartinis projektas „Leobard grey“ turėjo sukelti diskusijų. Neginčytinas vienas dalykas – tai labai savita, eksperimentinė, grynai improvizacinė muzika, besiribojanti su tarpdisciplininiais žanrais. Klausimas, ar tai telpa į džiazo rėmus, jei tokius apskritai galima pripažinti egzistuojant? Šiam projektui Leonardas pasikvietė du jaunus kūrybingus muzikus – bosininką Paulių Volkovą ir vokalistę Vytautę Pupšytę, kurios skaitomos eilės tapo ar bent turėjo tapti ansamblio improvizacijų šaltiniu. Jaunųjų muzikų trijulė apgalvotai pasikvietė patyrusį perkusininką Tomą Dobrovolskį, manau, kad jis ir tapo projekto svorio centru, nes tai, ką jis daro scenoje su savo išrastais perkusiniais instrumentais, yra tiesiog užburiantis šamanizmas. Prisipažinsiu, kad eilės manęs neužkabino, skirtingai nei Tomo varinis gaublys, nes, mano manymu, muzikinį tembrinį audinį inspiravo būtent gaublys. Vis dėlto palankiai vertinu pačią idėją ir projektą, kurio dar laukia evoliucija, gilesnių prasmių tekstuose ir stipresnių vidinės dramaturgijos sąsajų paieškos. Neabejoju, kad Leonardas Pilkauskas ir jo kompanija pajėgūs tai padaryti.
Kai Kremliaus imperialistai Europos rytuose žvangino ginklais, Birštono scenoje prasmingas buvo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendo pasirodymas. Bigbendas susikūrė 1991-aisiais, apie dešimtmetį jam vadovauja kapitonas Ričardas Čiupkovas. Tai aukšto profesinio lygio kolektyvas, pasižymintis puikiu skambesiu, jis yra įrašęs jau tris diskus. Birštonui bigbendas paruošė nuotaikingą džiazo standartų programą su trimis solistais – vokalistu vyr. eiliniu (jei teisingai nurodžiau laipsnį) Jurgiu Brūzga (kuriam dar laaabai trūksta karinės drausmės, mat vis norėjo išsinerti iš kario uniformos!) ir dviem „civiliokais“ – nepakartojamu ir vieninteliu Česlovu Gabaliu bei tikru akordeono virtuozu Andriumi Balachovičiumi. Girdėjome Gordono Goodwino, Charleso Shaverso, Hoagy Carmichaelo, Sammy Nestico ir kitų autorių žinomus džiazo standartus, puikias ir stilingas Tomo Botyriaus, Mindaugo Vadoklio, Danieliaus Praspaliauskio, Leonardo Bėkšos solo improvizacijas. Bigbendo pasirodymą vainikavo Jurgis Brūzga su K. Gumblo ir L. Huffo „Me & Mrs. Jones“ ir Ch. Chaplino „Smile“ bei Česlovas Gabalis su E. Castillo ir S. Kupkos „Soul with a Capital „S“. Trumpai apibendrinant – puikus orkestras ir tokie pat puikūs solistai, gera programa su gera nuotaika, jie gali papuošti bet kurį festivalį.
Paskutinį sekmadienio vakarą dar laukė trys įdomūs projektai: „CinAmono5“, Indrė Dirgėlaitė su „The Effect“ ir grupė „Heavy Beauty“, kurioje grojo Liudas Mockūnas su estų muzikantų kompanija. Pirmuosius du galbūt jungė tai, kad abiejų iniciatorės yra jaunos ir žavios džiazo vokalistės – birštonietė Laura Budreckytė ir klaipėdietė Indrė Dirgėlaitė – ir kad abu projektai pasižymėjo sveiku kūrybiniu užtaisu, tačiau tuo šių projektų panašumai ir baigiasi.
„CinAmono5“ išsivystė iš „CinAmono duo“ (Laura Budreckytė ir Vytis Nivinskas) ir „CinAmono trio“ (L. Budreckytė, V. Nivinskas ir Eugenijos Jonavičius), kai prie lietuvių branduoliuko prisijungė estų akordeonistas Kasparas Uljasas ir šveicaras būgnininkas Tony Renoldas. Paskutiniai dveji metai Laurai buvo kūrybingi ir sėkmingi – 2012-aisiais I vieta tarptautiniame konkurse „Jazz Voices“, 2013-aisiais Grand Prix konkurse „Riga Jazz Stage“. Manau, kad grupės išsiplėtimas iki kvinteto leido visiems jos nariams įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir pateikti Birštono publikai labai kontrastingą ir stilistiškai įvairiapusę programą, sudarytą vien tik iš originalių grupės narių kompozicijų. Tiesa, bisui labai emocingai nuskambėjo Džuljetos arija iš K. Antanėlio „Meilės ir mirties Veronoje“. Kaip pagrindinę kūrybinę projekto idėją nurodyčiau gerą profesionalų įvairių stilių šou – nuo ugningo bibopo iki bliuzo baladžių, ir tai puikiai pavyko. Grupę galima pasveikinti su kūrybine sėkme.
Manau, kad ne mažiau sėkmingas buvo ir Indrės Dirgėlaitės pasirodymas su grupe „The Effect“. Indrės kūrybinių sumanymų laukas – nuo folkloro ir Lietuvos partizanų dainų iki laisvojo džiazo, ji bendradarbiauja su įvairių stilių muzikantais. Nuo studijų Stokholme laikų Indrė ir toliau intensyviai bendradarbiauja su skandinavų muzikantais. Birštono festivalyje ji dalyvavo jau trečią kartą, šįsyk su gitaristu iš Danijos Carlu Mörneriu Ringströmu ir švedais bosininku Henriku Linderiu bei būgnininku Jonathanu Lundbergu. Išgirdome vien tik originalias Indrės ir kitų grupės narių kompozicijas, kurių stilistinei paletei poveikio turėjo tiek pastarųjų metų Indrės darbai, tiek ir jos partnerių kūryba: pernai C. M. Ringströmas išleido fusion albumą „Neocolony“, J. Lunbergas su savo grupe – albumą „Nabula“. Henriko Linderio, panašiai kaip Indrės, kūryboje susipina daug idėjų ir stilių. Grupė mums pateikė labai prasmingą ir dvasingą fusion programą, ją laikau dar vienu reikšmingu Indrės Dirgėlaitės žingsniu jos kūrybos kelyje.
Liudas Mockūnas, pasiėmęs tikrą retenybę – bosinį saksofoną – ir pasikvietęs į kompaniją estus gitaristą Jaaką Sooäärą, bosininką Henno Kelpą ir būgnininką Tanelį Rubeną (jis pakeitė susirgusį Andrusą Lillepeą), pamėgino pažvelgti į sunkųjį roką tarsi per draugiško šaržo prizmę, tačiau viską atlikdami labai rimtai. Galima tik pasveikinti Liudą Mockūną ir Estijos roko vilkus su sėkmingu akustiniu ir stilistiniu eksperimentu, kuris šauniai ir griausmingai užbaigė šiųmetį Birštono džiazo festivalį.
Kaip jau pradžioje minėjau, džiazo kalendorius Birštone turi savas taisykles, Zigmas Vileikis darsyk tai patvirtino, tad tikėsimės, kad Birštono džiazo metai iki 2016-ųjų ilgai neužtruks.
 

Jau 34 metus Zigmas Vileikis Birštone griežtai laikosi savito metų skaičiavimo, nes džiazo kalendoriaus metai Birštone turi ne 12, o 24 mėnesius, kurie stebuklingu būdu prabėga ganėtinai greitai. Vėl poriniai metai, vėl paskutinis kovo savaitgalis su laikrodžio rodyklių sukiojimais ir vėl džiazas Birštone. Gal todėl publika šių festivalių taip nuoširdžiai laukia, nors šiemet renginys iki pat atidarymo patyrė Kultūros ministerijos pritaikytą finansinį pasninką. Apie valdžios skiriamas dietas ir pasninkus būtų atskira šneka, o 2014-ųjų Birštono džiazas sužibo visomis jaunatviškomis pavasario spalvomis. Šiųmečiame festivalyje, kaip ir visuose ankstesniuose, susitiko įvairiausi džiazo stiliai, kūrybinės idėjos ir kartos. Būtent ši įvairovė išskiria Birštono festivalį, be to, tai seniausias tradicinis džiazo festivalis Lietuvoje.
Šiemet klausytojus pradžiugino naujam gyvenimui prikeltas kurhauzas, kurio erdvioje salėje vyko naktiniai jam session. Jaunimo gausą festivalio scenoje taip pat įvardyčiau kaip išskirtinį reiškinį. Ir tai negali nedžiuginti, ypač kai šis jaunimas yra entuziastingas ir motyvuotas, o profesionalumu nenusileidžia ar bent jau stengiasi nenusileisti seniesiems džiazo vilkams.
Šeštadienio rytiniame (tiksliau, vidurdienio) koncerte Jūratė Kučinskaitė pasveikino pasigydyti susirinkusius džiazo ligonius po turtingos „džiamo“ nakties. Gydymo procedūras siūlė Birštono festivalio debiutantas – Vytauto Labučio vadovaujamas Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos džiazo ansamblis. V. Labutis į gimtąją mokyklą grįžo mokytojauti 2011-aisiais. Nė kiek neabejoju, kad jis subūrė pajėgiausius mokinius, tačiau nekelia abejonių ir jo pedagoginis talentas, apie ką bylojo sklandžiai sustyguotas ansamblis, skoningos ir sykiu aštrios aranžuotės, o juk mokiniams buvo parinktos anaiptol ne pačios lengviausios kompozicijos – vien Alo Jarreau „Cold Duck“ yra kietas riešutėlis tiek vokalo, tiek ansambliškumo, tiek stilistikos požiūriu. Vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė turi puikius vokalinius duomenis – gražų džiazišką balso „smėliuką“, puikų ritmo ir stiliaus pojūtį, taigi visko tiek, kiek reikia, manau, kad ji yra perspektyvi dainininkė. Negalėjo nežavėti jaunųjų muzikantų susiklausymas, puikus saksofonų kvarteto derėjimas (K. Šarkus, L. Smulskis, A. Ališauskas, K. Gylys), pianisto Artūro Daunio virtuoziškumas. Stipri ritmo grupė – Nojus Drąsutis (bosas), Jonas Filmanavičius (būgnai), Rokas Mickevičius (būgnai, perkusija). Pastarasis sukėlė tikrą furorą ne tik koncerte, bet ir naktiniame jam session, tokio azartiško dvylikamečio entuziasto prie būgnų dar neteko matyti. Svarbiausia, kad Roko azartas yra įstatytas į pakankamai profesionalius rėmus.
Tame pačiame šeštadienio koncerte pasirodė kita jaunimo komanda – maestro Vladimiro Čekasino vadovaujami Vilniaus kolegijos studentai. V. Čekasinas yra nuolatinis festivalio svečias, pastarųjų metų jo kūryboje vis daugiau vietos randa tarpdisciplininiai žanrai, pastebima akademinės ir džiazo muzikos simbiozė. Šios kryptys neatsiejamos nuo spontaniškumo improvizuojant ir laisvės kuriant, tokia linkme maestro ugdo ir savo mokinius. Juditos Vaičiūnaitės eilės, muzikinė kalba bei scenografija bylojo apie prabundantį pavasarį, nors studentų programos chronometražas ir dramaturginė logika prašėsi montažinių žirklių.
Bet dar grįžkime į pirmąjį festivalio vakarą. Išgirdome renginio debiutantą (Zigmai, kur jis buvo anksčiau?..) kvintetą „JazzWay“, kurį 2006-aisiais subūrė, ko gero, vienas įdomiausių ir universaliausių Lietuvos džiazo scenos meistrų Steponas Januška, ne veltui dažnai vadinamas lietuviškuoju Alu Jarreau. Jau daugiau nei 30 metų Steponas Januška yra pagrindinis popgrupės „Studija“ vokalistas, tačiau neleido savęs pasiglemžti vien popsui, liko su džiazo siela. Festivalio atidarymui Stepono komanda parengė spalvingą džiazo puokštę nuo legendinio G. Gershwino standarto „Summertime“ iki Georgeʼo Dukeʼo, Mileso Daviso, Larry Carltono smooth, fusion hitų, Michelio Legrand‘o „One at a Time“. Darsyk galėjome įsitikinti tobula Stepono scat technika, išraiškinga ir elegantiška frazuote, ką papildė ir puiki „JazzWay“ komanda – klavišininkas Arnoldas Jankūnas, saksofonininkas Algis Kilis, bosininkas Paulius Stonkus (meistriškas solo preliudas L. Carltono „Cold Duck Time“!) ir būgnininkas Mykolas Eiva. Stipresnį festivalio atidarymą būtų sunku ir įsivaizduoti.
Antrasis vakaro pasirodymas – „Gedas ir draugai“. Taip ir buvo – Gediminas Laurinavičius koncertavo su savo draugais ir kolegomis iš B. Dvariono mokyklos – pianistu Olegu Molokojedovu ir saksofonininku Vytautu Labučiu, prie šios trijulės prisijungė kontraboso virtuozas Eugenijus Kanevičius, kuris įrodė esąs dar ir puikus tūbininkas. Džiazo veteranai tradicinių standartų programą prisodrino humoro ir išmonės. Kompaniją šauniai papildė ir maloniai nustebino jauni vokalistai Aistė Laurinavičiūtė ir Mantvydas Čiuplys. Tad vėl galėjome pasidžiaugti gražia Birštono tradicija – vienoje scenoje susitinkančiomis įvairiomis džiazo kartomis.
Trečiojo projekto sumanytojai – trimitininkas Vytautas Skudas ir italas pianistas bei kompozitorius Paolo Garbinas, kurie dar pasikvietė italus saksofonininką Tomaso Tronconą, būgnininką Enrico Smiderle bei armėnų kilmės klaipėdietį kontrabosininką Armaną Isojaną. V. Skudas toli gražu ne naujokas nei Lietuvos džiazo, nei Birštono scenoje, kurioje debiutavo dar 2006-aisiais, o kitais metais tapo „Vilnius Jazz Young Power“ laureatu. Beje, ir Armanas Isojanas 2013 m. „Vilnius Jazz Young Power“ gavo ne vieną apdovanojimą (taip pat ir Grand Prix), ir tikrai pelnytai, nes manau, kad tai nauja kylanti Lietuvos džiazo žvaigždė. Apie tai byloja jo sėkmingi pasirodymai tarptautiniuose festivaliuose nuo 2011 metų, o 2013-ųjų gruodį A. Isojanas kartu su Vyčiu Smolskumi, Augustu Baronu ir Dominyku Vyšniausku pelnė laurus prestižiniame Rusijos džiazo konkurse Rostove prie Dono.
Kiekvienas jaunos Italijos ir Lietuvos džiazmenų komandos narys yra puikus instrumentininkas, būtų sunku ir nesąžininga kurį nors išskirti. Savo pasirodymą Birštono scenoje jie pavadino itališkomis džiazo spalvomis. Žinoma, visų spalvų per vieną vakarą nepamatysi. Išgirdome vien tik originalias kompozicijas, kuriose labai skoningai susipynė skirtingi stiliai ir temperamentai – santūrus trimito ir saksofono cool su azartiškais mušamųjų ir kontraboso bebop bei intelektualiai elegantiškais P. Garbino fortepijono pasažais. Nors pasirodymo pradžioje susidarė įspūdis, kad italai tarsi stengiasi groti tvarkinga amerikietiška manierą, dėl to nuo scenos dvelktelėjo šaltukas, tačiau palengva jaunieji muzikantai tapo savimi, tuomet ir atsiskleidė visi jų privalumai – elegantiškas „miksuotas“ stilius, kompozicinė darna, muzikalumas. Šį projektą vertinčiau kaip vieną intelektualiausių ir sėkmingiausių festivalyje.
Pirmąjį festivalio vakarą sceną sudrebino braziliški bosanovos ir latino jazz muzikos ritmai. Spalvingą ir uždegančią braziliškos muzikos pagrindu sudarytą programą pateikė praėjusio festivalio debiutantas – Vilniaus džiazo orkestras. Programą sumanė ir aranžuotes orkestrui parengė jo vadovas Remigijus Rančys kartu su saksofonininku Leonardu Pilkausku. Galima ginčytis iki pažaliavimo, ar lietuviškas temperamentas gali autentiškai atskleisti specifinį Lotynų Amerikos džiazą, tačiau kai orkestre susiburia neeiliniai džiazo meistrai Tomas Botyrius, Valerijus Ramoška, Arkadijus Gotesmanas, Juozas Kuraitis ir dar visa plejada puikių muzikantų, sėkmė beveik garantuota. Šiai programai Remigijus Rančys pasikvietė brazilų vokalistę Denise Fontourą ir mozambikietį būgnininką bei vokalistą Deodato Siquirą. Tai išties originalūs ir kūrybingi muzikantai, valdantys įvairius džiazo stilius, jie puikiai įsiliejo į šį sumanymą. Apmaudu, kad Denise vokalas dažnai paskęsdavo orkestro faktūroje, todėl dirbantiems prie garso pulto palinkėčiau labiau įsiklausyti, nes nuo jūsų, gerbiamieji, priklauso mažiausiai 50 procentų artisto sėkmės. Nepaisant šių nedidelių nesklandumų, festivalio atidarymo vakaro pabaiga buvo įspūdinga ir uždeganti.
Jau minėjau, kad šeštadienio vidurdienį išgirdome du jaunimo kolektyvus – Vytauto Labučio vadovaujamą Balio Dvariono muzikos mokyklos mokinių džiazo ansamblį ir Vladimiro Čekasino vadovaujamą Vilniaus kolegijos studentų kolektyvą. Tarp jų su trijų kompozicijų mini rečitaliu įsiterpė pianistas Dmitrijus Golovanovas, kuris pristatė kelias kompozicijas iš savo paskutinio albumo „Me“. Pelnyti klausytojų dėmesį trimis kamerinėmis kompozicijomis tarp dviejų nors ir studentiškų, bet ryškių pasirodymų nėra lengva. Tačiau Dmitrijus sukūrė intymiai intelektualią aplinką ir leido klausytojui tiesiog atsikvėpti ir pamedituoti, tik gaila, kad pasirodymas buvo toks trumpas. Labai skatinčiau šį jautrų ir subtilų menininką plėtoti solo žanrą.
Šeštadienio popietę pradėjo Arūno Šlausto projektas. Kartu su juo išvydome Danielių Praspaliauskį, Skirmantą Sasnauską, Vytautą Mikeliūną, Darių Rudį, kuriuos džiazo publika gerai pažįsta. Prie šios senų džiazmenų kompanijos prisijungė ir du akademinės muzikos atstovai – violončelininkė Onutė Švabauskaitė ir kontrabosininkas Jonas Paulikas, nors pasakymas „akademinės muzikos atstovai“ nebūtų visiškai tikslus. Onutė Švabauskaitė pasižymi itin plačiu muzikiniu akiračiu. Šv. Kristoforo orkestro violončelių koncertmeisterė griežė ir griežia įvairiuose baroko, klasikos, šiuolaikinės muzikos projektuose, prieš ketverius metus ji buvo pasirodžiusi ir Birštono scenoje su Skirmanto Sasnausko projektu „Youʼve changed“. Jonas Paulikas griežia Nacionaliniame simfoniniame orkestre, tačiau jį dažnai galime išvysti įvairių žanrų projektuose, nesvetimas jam ir džiazas; į Birštono festivalį muzikantas grįžo po ilgesnės pertraukos.
Klausantis Arūno Šlausto neapleido mintis, kad jis netelpa į džiazo rėmus, tarpsta kažkokioje savitoje erdvėje, kurioje susijungia griežtos klasikinės muzikos formos, improvizacijos polėkis ir XX a. muzikos įvairovė. Šįsyk energingi balkanų etnoso ritmai tiesė garsų takus į B. Bartóko kūrybos šaltinius.
Antrasis šeštadienio popietės projektas – Dainiaus Pulausko grupė (DPG: Dainius Pulauskas – klavišiniai, Valerijus Ramoška – trimitas, fliugelhornas, Kęstutis Vaiginis – saksofonai, Domas Aleksa – bosas, Linas Būda – būgnai, Arkadij Gotesman – perkusija) ir Kauno bigbendas. Jam šįsyk vadovavo saksofonininkas Liutauras Janušaitis, kuris yra bene pirmasis lietuvis, baigęs studijas džiazo pasaulyje prestižiniu laikomame Berklio muzikos koledže Bostone. Nebus per drąsiai pasakyta, kad Dainius Pulauskas yra bene produktyviausias Lietuvos džiazo kūrėjas, džiazo publika jo kolektyvo pasirodymų visada laukia, lygiai kaip visur ir visada laukiamas Kauno bigbendas. Kita vertus, publikos lūkesčiai yra tam tikra našta.
Šiemet didelį susidomėjimą kėlė nauja Dainiaus Pulausko kompozicija bigbendui ir džiazo grupei, pavadinta „Pro et contra“. Ji, anot autoriaus, buvo sena svajonė. Nors didelės formos kompozicijos Dainiaus Pulausko kūrybinėje biografijoje ne naujiena (prisiminkime jo 2005 metų Siuitą džiazo grupei ir simfoniniam orkestrui), tačiau tokia stambi kompozicija būtent bigbendui yra reikšmingas įvykis ne tik Dainiaus biografijoje. Simboliška ir prasminga, kad būtent Birštono scenoje įvyko kūrinio premjera, nes su šiuo festivaliu D. Pulauską sieja ypatingi ryšiai – čia prieš dvidešimt metų debiutavo jo kvintetas, vėliau sekstetas, čia jis 2000-aisiais buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.
Daugiaplanę ir daugiadalę kompoziciją „Pro et contra“ galima priskirti siuitos žanrui, nes ją vienija bendra idėja, atsikartojanti tematinė medžiaga (taip pat ir iš anksčiau sukurtų kompozicijų). Visada imponuoja Dainiaus Pulausko užmojai jungti skirtingų stilių elementus, atskleisti instrumentų ir tembrų galimybes. Manau, kad ir naujoji Dainiaus siuita pasižymi tik jam būdingu mąstymo būdu ir stilistiniu braižu. Siuitoje jungėsi griežti kompoziciniai orkestro blokai su virtuoziškomis solo improvizacijomis, pynėsi įvairūs stiliai – nuo azartiškų džiazroko ritmų iki plačiai išsiskleidusių daugiaplanių fusion ir world music erdvių.
Birštono džiazo festivalis – tai ne tik džiazas. Tai tam tikra geroji pavasarinė dvasia, kurią įkūnija visuomet nepriekaištingas Zigmo Vileikio ir jo komandos organizacinis darbas, dažniausiai puikus oras, o šiemet – ypač skoninga festivalio scenografija bei atributika (Irma Mickevičiūtė, Rimvydas Kepežinskas). Visada įdomios retrospektyvinės fotografijų parodos, šiais metais tai buvo Vytauto Suslavičiaus fotoprojektas „Įkalinti džiaze“, kuris, matyt, neatsitiktinai įamžino patį autorių ir Valerijų Ramošką su kalinio uniformomis, nes būtent Valerijus Ramoška tapo šiųmečio festivalio Didžiojo prizo už nuopelnus džiazui laureatu.
Šeštadienio vakarą dar laukė keli kontrastingi projektai. Italų kolektyvas „Fabiana & the Sound Flowers“ pateikė tikrą muzikinį desertą – gerokai pasaldintą, linkstantį prie popso. Ir tai neturėtų stebinti, nes šio žanro muzika ir jos kūrėjai labai artimi grupės vokalistei Fabianai Martone. Grupėje groja pianistas Lorenzo Campeze, fleitininkas Francesco Desiato, bosininkas Vincenzo Lamagna, būgininkas Marco Castaldo. Grupė dar palyginti jauna, susibūrė 2010 m., tačiau visos išgirstos aranžuotės bylojo apie aukštą jos narių profesionalumą. Grupės lyderė Fabiana Martone pasižymi puikiais vokaliniais duomenimis. Kitas dalykas – popsinis ir saldokas atliekamos muzikos stilius. Birštono kontekste bent man tai buvo per didelis kontrastas. Kita vertus, sunku vertinti, kai viskas tobulai sudėstyta, tai tiesiog kelia nuobodulį. Bet publikai patiko, tuo ir pasidžiaukime.
Liudas Mockūnas paprastai abejingų nepalieka. Šįsyk – debiutas: Liudas Mockūnas (bosinis saksofonas), Larsas Andreasas Haugas (tūba) ir Peteris Bruunas (mušamieji). Šį L. Mockūno sumanytą projektą pavadinčiau kaip neabejotinai įdomų akustinį ir tembrinį avangardinio džiazo eksperimentą sujungiant du žemus, bet skirtingos tembrinės prigimties instrumentus – bosinį saksofoną ir tūbą. Eksperimentui sėkmę pranašavo ir jaunasis norvegų tūbininkas Larsas Andreasas Haugas, kuris savo esybe taip pat yra eksperimentatorius, o duetą prasmingai papildė danų būgnininkas Peteris Bruunas.
Kęstutis Vaiginis jau daugelį metų neabejotinai yra tarp festivalio favoritų. Šįsyk jo projektas buvo savotiška ataskaita Birštono publikai apie nuveiktus darbus. 2013-aisiais Kęstutis įrašė naują autorinį CD „Lights of Darkness“ su labai solidžia kompanija, tikromis Niujorko džiazo įžymybėmis – pianistu Davidu Berkmanu, trimitininku Alexu Sipiaginu, kontrabosininku Edu Howardu, prie kurių prisijungė talentingas turkų būgnininkas Feritas Odmanas. Beveik visi jie su Kęstučiu atvyko į Birštoną, tik Edą Howardą pakeitė kitas jaunas turkų kontrabosininkas Kaganas Yildizas. Birštone gyvai išgirdome beveik visą autorinį diską. Kęstučio „ataskaitos“ publika tikrai laukė, juolab kad su tais pačiais muzikantais, išskyrus Alexą Sipiaginą, Kęstutis buvo atvykęs ir į praėjusį festivalį. Galima tik pasidžiaugti, kad skirtingų kartų džiazo atstovai taip tobulai derėjo, kad džiazo scenoje taip sėkmingai susikerta mokytojo ir mokinio kūrybiniai keliai (turiu omenyje Davidą Berkmaną ir talentingąjį jo mokinį Kęstutį Vaiginį).
Kompaktinė plokštelė „Lights of Darkness“ visai neseniai įrašyta Niujorko studijoje „System II“ ir šių metų vasarį pristatyta Niujorke bei Vašingtone. Ji gimė kaip šių muzikantų kelerių metų bendro darbo rezultatas. Beje, su Davidu Berkmanu Kęstutis Vaiginis grojo dar 2008 metais rudeniniame „Kaunas Jazz“. Alexas Sipiaginas prie kvarteto prisijungė vėliausiai, bet jo ir Kęstučio duetas visose kompozicijose buvo kaip tobulai nušlifuotas deimantas – tembro skaidrumas, stilistinis vieningumas, tiksli artikuliacija ir sinchroniški ritminiai piešiniai. Davidas Berkmanas, Niujorko įžymybė, kompozitorius ir pedagogas, buvo tarsi viso ansamblio stabilumo garantas, jį tiksliai papildė ir sutvirtino abu turkai. Manau, kad tai buvo stipriausias ir sėkmingiausias festivalio projektas kompozicinės darnos, atlikėjų meistriškumo ir tiesiog tobulo ansamblio prasmėmis. Labai tikiu, kad ir iš anapus Atlanto apie naująjį Kęstučio Vaiginio ir kompanijos diską sulauksime gerų atsiliepimų, nes jie to daugiau nei verti!
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį vėl šėlo „džiamas“, vėl sukinėjome laikrodžių rodykles, kai kas gal ir susipainiojo, tad į sekmadieninį vidurdienio koncertą ne visi pataikė. Neatėjusieji tikrai daug prarado. Scenoje vėl susitiko skirtingos džiazo muzikų kartos. Arkadijus Gotesmanas, Juozas Kuraitis ir Eugenijus Kanevičius kartu groja nuo 2012-ųjų. Kiekvienas iš jų pasižymi plačiu akiračiu, kuris apima ne tik įvairius muzikinius, bet ir tarpdisciplininius žanrus, teatrą ir poeziją. Eugenijus Kanevičius vėl pateikė siurprizą – ėmėsi akustinės gitaros! Išgirdome visų trio narių kompozicijas, kurias jungė muzikinės minties aiškumas ir lakoniškumas, o gebėjimas pasakyti svarbius dalykus minimalia retorika, estetiškais kameriškais tembrais šiais laikais yra didelė vertybė, todėl trio pasirodymą vertinu kaip vieną geriausių festivalyje.
Saksofonininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Leonardas Pilkauskas yra vienas iš tų, kuris po ilgų studijų užsienyje grįžo į Lietuvą. Jo sumanytas nestandartinis projektas „Leobard grey“ turėjo sukelti diskusijų. Neginčytinas vienas dalykas – tai labai savita, eksperimentinė, grynai improvizacinė muzika, besiribojanti su tarpdisciplininiais žanrais. Klausimas, ar tai telpa į džiazo rėmus, jei tokius apskritai galima pripažinti egzistuojant? Šiam projektui Leonardas pasikvietė du jaunus kūrybingus muzikus – bosininką Paulių Volkovą ir vokalistę Vytautę Pupšytę, kurios skaitomos eilės tapo ar bent turėjo tapti ansamblio improvizacijų šaltiniu. Jaunųjų muzikų trijulė apgalvotai pasikvietė patyrusį perkusininką Tomą Dobrovolskį, manau, kad jis ir tapo projekto svorio centru, nes tai, ką jis daro scenoje su savo išrastais perkusiniais instrumentais, yra tiesiog užburiantis šamanizmas. Prisipažinsiu, kad eilės manęs neužkabino, skirtingai nei Tomo varinis gaublys, nes, mano manymu, muzikinį tembrinį audinį inspiravo būtent gaublys. Vis dėlto palankiai vertinu pačią idėją ir projektą, kurio dar laukia evoliucija, gilesnių prasmių tekstuose ir stipresnių vidinės dramaturgijos sąsajų paieškos. Neabejoju, kad Leonardas Pilkauskas ir jo kompanija pajėgūs tai padaryti.
Kai Kremliaus imperialistai Europos rytuose žvangino ginklais, Birštono scenoje prasmingas buvo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendo pasirodymas. Bigbendas susikūrė 1991-aisiais, apie dešimtmetį jam vadovauja kapitonas Ričardas Čiupkovas. Tai aukšto profesinio lygio kolektyvas, pasižymintis puikiu skambesiu, jis yra įrašęs jau tris diskus. Birštonui bigbendas paruošė nuotaikingą džiazo standartų programą su trimis solistais – vokalistu vyr. eiliniu (jei teisingai nurodžiau laipsnį) Jurgiu Brūzga (kuriam dar laaabai trūksta karinės drausmės, mat vis norėjo išsinerti iš kario uniformos!) ir dviem „civiliokais“ – nepakartojamu ir vieninteliu Česlovu Gabaliu bei tikru akordeono virtuozu Andriumi Balachovičiumi. Girdėjome Gordono Goodwino, Charleso Shaverso, Hoagy Carmichaelo, Sammy Nestico ir kitų autorių žinomus džiazo standartus, puikias ir stilingas Tomo Botyriaus, Mindaugo Vadoklio, Danieliaus Praspaliauskio, Leonardo Bėkšos solo improvizacijas. Bigbendo pasirodymą vainikavo Jurgis Brūzga su K. Gumblo ir L. Huffo „Me & Mrs. Jones“ ir Ch. Chaplino „Smile“ bei Česlovas Gabalis su E. Castillo ir S. Kupkos „Soul with a Capital „S“. Trumpai apibendrinant – puikus orkestras ir tokie pat puikūs solistai, gera programa su gera nuotaika, jie gali papuošti bet kurį festivalį.
Paskutinį sekmadienio vakarą dar laukė trys įdomūs projektai: „CinAmono5“, Indrė Dirgėlaitė su „The Effect“ ir grupė „Heavy Beauty“, kurioje grojo Liudas Mockūnas su estų muzikantų kompanija. Pirmuosius du galbūt jungė tai, kad abiejų iniciatorės yra jaunos ir žavios džiazo vokalistės – birštonietė Laura Budreckytė ir klaipėdietė Indrė Dirgėlaitė – ir kad abu projektai pasižymėjo sveiku kūrybiniu užtaisu, tačiau tuo šių projektų panašumai ir baigiasi.
„CinAmono5“ išsivystė iš „CinAmono duo“ (Laura Budreckytė ir Vytis Nivinskas) ir „CinAmono trio“ (L. Budreckytė, V. Nivinskas ir Eugenijos Jonavičius), kai prie lietuvių branduoliuko prisijungė estų akordeonistas Kasparas Uljasas ir šveicaras būgnininkas Tony Renoldas. Paskutiniai dveji metai Laurai buvo kūrybingi ir sėkmingi – 2012-aisiais I vieta tarptautiniame konkurse „Jazz Voices“, 2013-aisiais Grand Prix konkurse „Riga Jazz Stage“. Manau, kad grupės išsiplėtimas iki kvinteto leido visiems jos nariams įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir pateikti Birštono publikai labai kontrastingą ir stilistiškai įvairiapusę programą, sudarytą vien tik iš originalių grupės narių kompozicijų. Tiesa, bisui labai emocingai nuskambėjo Džuljetos arija iš K. Antanėlio „Meilės ir mirties Veronoje“. Kaip pagrindinę kūrybinę projekto idėją nurodyčiau gerą profesionalų įvairių stilių šou – nuo ugningo bibopo iki bliuzo baladžių, ir tai puikiai pavyko. Grupę galima pasveikinti su kūrybine sėkme.
Manau, kad ne mažiau sėkmingas buvo ir Indrės Dirgėlaitės pasirodymas su grupe „The Effect“. Indrės kūrybinių sumanymų laukas – nuo folkloro ir Lietuvos partizanų dainų iki laisvojo džiazo, ji bendradarbiauja su įvairių stilių muzikantais. Nuo studijų Stokholme laikų Indrė ir toliau intensyviai bendradarbiauja su skandinavų muzikantais. Birštono festivalyje ji dalyvavo jau trečią kartą, šįsyk su gitaristu iš Danijos Carlu Mörneriu Ringströmu ir švedais bosininku Henriku Linderiu bei būgnininku Jonathanu Lundbergu. Išgirdome vien tik originalias Indrės ir kitų grupės narių kompozicijas, kurių stilistinei paletei poveikio turėjo tiek pastarųjų metų Indrės darbai, tiek ir jos partnerių kūryba: pernai C. M. Ringströmas išleido fusion albumą „Neocolony“, J. Lunbergas su savo grupe – albumą „Nabula“. Henriko Linderio, panašiai kaip Indrės, kūryboje susipina daug idėjų ir stilių. Grupė mums pateikė labai prasmingą ir dvasingą fusion programą, ją laikau dar vienu reikšmingu Indrės Dirgėlaitės žingsniu jos kūrybos kelyje.
Liudas Mockūnas, pasiėmęs tikrą retenybę – bosinį saksofoną – ir pasikvietęs į kompaniją estus gitaristą Jaaką Sooäärą, bosininką Henno Kelpą ir būgnininką Tanelį Rubeną (jis pakeitė susirgusį Andrusą Lillepeą), pamėgino pažvelgti į sunkųjį roką tarsi per draugiško šaržo prizmę, tačiau viską atlikdami labai rimtai. Galima tik pasveikinti Liudą Mockūną ir Estijos roko vilkus su sėkmingu akustiniu ir stilistiniu eksperimentu, kuris šauniai ir griausmingai užbaigė šiųmetį Birštono džiazo festivalį.
Kaip jau pradžioje minėjau, džiazo kalendorius Birštone turi savas taisykles, Zigmas Vileikis darsyk tai patvirtino, tad tikėsimės, kad Birštono džiazo metai iki 2016-ųjų ilgai neužtruks.
 

Palikite komentarą

CAPTCHA
This question is for testing whether or not you are a human visitor and to prevent automated spam submissions.
Vaizdinė CAPTCHA užduotis
Įveskite simbolius iš paveikslėlio.