Kaip latvių sopranas Kristine Opolais gelbėjo „Metropolitan Opera“

2016 Nr. 11–12 (466–467), Milda Augulytė

Latvių sopraną, dažną Niujorko „Metropolitan Opera“ viešnią Kristine Opolais (36 m.) užsienio žiniasklaida neretai vadina supermoterimi. Nenuostabu – juk ji turi puikų balsą, aktorės gabumų, yra emocionali, inteligentiška, darbšti, efektingos išvaizdos, žavi.
Šį rudenį operos žvaigždė pirmą kartą gastroliavo gimtojoje Latvijoje – jos turnė rengė Andrejo Žagaro kultūros paramos ir vystymo fondas. Po kelių pasirodymų Latvijos koncertų salėse – o jas, naujutėles, puikiai įrengtas, turi net keli miestai, skirtingai nuo Lietuvos, kur nėra nė vienos šiuolaikinės klasikinei muzikai tinkamos salės, – K. Opolais užsuko į Vilnių, spalio 7-ąją surengė koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Rusų kompozitoriui Aleksandrui Žurbinui, gyvenančiam Maskvoje ir Niujorke, pavyko šių metų kovą pasikalbėti su K. Opolais vienoje Niujorko „Metropolitan Opera“ repeticijų salių po Giacomo Puccini operos „Manon Lesko“ premjeros, kurioje Kristine dainavo pagrindinę partiją.
Tomis dienomis Niujorkas buvo tiesiog nuklijuotas jos portretais – „Manon Lesko“ afišose nebuvo nieko, išskyrus XVIII a. stiliumi pavaizduotą Kristine´s veidą. Tą patį veidą buvo galima matyti ant visų „Metropolitan Opera“ programėlių. Būtent ant visų, o ne tik ant G. Puccini operos. Čia taip įprasta: pasirenkamas vienas solistas ir jis tampa „Met“ veidu maždaug pusei sezono. Prieš metus toks veidas buvo Renee Fleming, 2015–2016 m. sezono pradžioje – Kristine´s kraštietis Aleksandrs Antonenko. „Per tuos metus, kai lankausi „Met“‚ tas veidas buvo ir Placido Domingo, ir Dmitrijus Chvorostovskis, ir Ana Netrebko. O štai dabar – K. Opolais“, – rašė A. Žurbinas.
Beje, 2015 m. pabaigoje K. Opolais pateko į „Metropolitan Opera“ patraukliausių sezono atlikėjų aštuntuką, kurį sudarė NewYork.com. Sąrašo autorė Jessica Branch K. Opolais skyrė pirmą vietą. „Jeigu matėte spektaklio „Manon Lesko“ nuotraukas, jums nekils klausimų, kodėl K. Opolais“, – rašė J. Branch ir pavadino dainininkę „jausmingumo įsikūnijimu“. Be latvių dainininkės, į sąrašą įtraukti Jonas Kaufmannas, Marlis Petersen, Robertas Alagna, Ana Netrebko, Vittorio Grigolo, Isabel Leonard, Paulo Szotas.
O štai 2014 metais K. Opolais išgarsėjo tuo, kad per parą „Metropolitan Opera“ scenoje debiutavo iškart dviem vaidmenimis. Per visą daugiau kaip 130 metų teatro istoriją tai niekam nebuvo pavykę. K. Opolais penktadienio vakare atliko Čio Čio San vaidmenį G. Puccini operoje „Madam Baterflai“, o rytojaus dieną buvo paprašyta pakeisti susirgusį rumunų sopraną Anitą Hartig G. Puccini operoje „Bohema“ – padainuoti Mimi partiją. Beje, šeštadieninė „Bohema“ buvo transliuojama per televiziją į daugelio pasaulio šalių kino teatrus.
(K. Opolais atvejis nėra unikalus pasaulio operos istorijoje. Lietuvoje praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio viduryje toks išbandymas teko mūsų baritonui Vytautui Juozapaičiui, tik apie tai pasaulis, deja, nesužinojo. Vieną sekmadienio popietę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklyje „Toska“ (jis prasidėjo 16 val.) padainavęs Skarpiją, V. Juozapaitis iš Vilniaus išskubėjo į Kauno muzikinį teatrą, kur vakare dainavo Franzo Leháro operetėje „Paganinis“. Kaip ir K. Opolais, jam teko gelbėti spektaklį susirgus kitam dainininkui. – M. A.)

– Kristine, ar jau jaučiatės esanti dievaitė? Primadona? Superžvaigždė?  – pasiteiravo A. Žurbinas.
– Aleksandrai, visiškai negalvoju apie tai. Jei kas mano, kad esu superžvaigždė, – neprieštarausiu. Man svarbu gerai parengti vaidmenį, kad balsas skambėtų, kad įvykdyčiau visas režisieriaus ir dirigento nuorodas. Kad likčiau patenkinta savo darbu.
– Ar skaitote, ką apie Jus rašo kritikai?
– Ne, niekada.
– O štai šiandien pagrindinis „The New York Times“ muzikos kritikas Anthony Tommasini labai jus gyrė...
– Tikrai? Na ir gerai. Man malonu. Bet vis tiek neskaitysiu. Todėl, kad tikriausiai ką nors jis peikia... Ir man tai greičiausiai sugadins nuotaiką. O juk dar reikia dainuoti daugybėje spektaklių.
– Gerai, kol kas tai pamirškime. O žinote, Jūs turite kai ką bendra su Leonardu Bernsteinu.
– Hm, ir ką gi?
– Mat neįtikėtinas L. Bernsteino karjeros skrydis prasidėjo 1943 metais, kai jis pakeitė didįjį Bruno Walterį ir padirigavo sudėtingiausią programą be repeticijų. Koncertas vyko perpildytoje „Carnegie Hall“, grojo Niujorko filharmonijos orkestras. Be to, tą dieną koncertas buvo transliuojamas per radiją visai Amerikai. Jis tapo garsenybe ir toks liko iki savo gyvenimo pabaigos.
– Taip, iš tikrųjų panašu.
– Papasakokite išsamiau, nors suprantu, kad Jums tikriausiai jau įgriso apie tai kalbėti.
– Ne, mielai papasakosiu. 2014 metų balandžio 4-ąją „Metropolitan Opera“ buvo „Madam Baterflai“ premjera. Dainavau pagrindinę partiją. Spektaklis puikiai pavyko, po to, kaip įprasta, – banketas, atsiguliau vėlai, negalėjau užmigti, gėriau arbatą, pažiūrėjau kažkokį filmą…
Užmigau apie penktą ryto, o 7 val. 30 min. suskambo stacionarus telefonas. Taip, būtent stacionarus, nes mobilųjį, savaime suprantama, buvau išjungusi. Skamba telefonas, taip įkyriai, daug kartų... Suprantu, kad kažkas atsitiko, man anksčiau kaip dvyliktą niekas neskambina.
Keliu ragelį ir girdžiu: „Kristine, čia Peteris Gelbas („Metropolitan Opera“ generalinis vadybininkas, įtakingas asmuo operos pasaulyje. – Aut.). Kristine, turite mus gelbėti. Pas mus pirmą valandą dienos „Bohema“, „HD television“ transliacija visam pasauliui. A. Hartig sunkiai susirgo. Jūs esate dainavusi Mimi. Gelbėkite...
– Pone Gelbai, negaliu... Dainavau Mimi prieš metus... Visiškai kitame mieste, su kitais dainininkais, kitu režisieriumi, kitomis mizanscenomis... nesugebėsiu...
– Kristine, turite mus gelbėti...
– Ne, negalėsiu...
Ir padėjau ragelį. Norėjau dar pamiegoti, bet negalėjau. Po penkių minučių paskambinau P. Gelbui.
– Pone Gelbai, pabandysiu.
Dešimtą buvau teatre. Visi man padėjo. Žinoma, aš mokėjau Mimi partiją, bet per metus daug kas išsitrynė. Ar įsivaizduojate, kiek vaidmenų per metus atlieka paklausus operos artistas? Tačiau ekstremali situacija daro stebuklus. Visi partneriai, asistentai, sufleriai tiesė pagalbos ranką. Ir aš tai padariau. Ir, sako, padariau gerai. Recenzijos buvo fantastiškos, visi kalbėjo, kad toks atvejis pirmas operos praktikoje, kai per kelias valandas padainuojamos dvi skirtingos partijos G. Puccini operose. O dar televizija šią istoriją paskleidė po visą pasaulį... Žodžiu, atsibudau garsenybė...
– Klasiška istorija... Ir jau niekur nuo jos nepabėgsite.
– Ir man patinka...
– Bet pereikime prie Jūsų naujausios premjeros „Met“. Ar pati esate patenkinta?
– Taip, patenkinta. Nors labai jaudinausi, daug daugiau nei paprastai. Man netekti J. Kaufmanno kaip de Grijė – tarsi netekti dešinės rankos. Juk mes šioje operoje dainavome keletą kartų ir taip pripratome vienas prie kito, kad jo nebuvimas mane tiesiog išmušė iš vėžių.
– Paaiškinkime skaitytojams, kad buvo planuotas K. Opolais ir J. Kaufmanno duetas, tačiau solistas netikėtai susirgo ir atšaukė visus pasirodymus. Tuomet P. Gelbas paprašė de Grijė vaidmenį perimti kitą garsų tenorą R. Alagną, kuris tuo metu dainavo „Met“ spektaklyje „Pajacai“.
– Taip, man tai buvo ne visai paprastas išbandymas, tas pats, jei būtų nuvilkę patogią suknelę ir įspraudę į kokį nors ankštą drabužį, kurį vilkint neįmanoma pasisukti. Žodžiu, įtampa...
– Ar tarp Jūsų ir J. Kaufmanno yra kokia nors išskirtinė chemistry?
– O, taip (šypsosi).
– Bet ir su R. Alagna viskas puikiai pavyko...
– Taip, jis šaunuolis... Per dvi savaites išmokti sudėtingiausią partiją, kurios niekada anksčiau nėra dainavęs, – tikras didvyriškumas...
– Jau padainavote visą G. Puccini: Toską, Čio Čio San, Liu, Mimi, Miuzetę, net „Kregždutę“. Ir štai Manon. Kas liko?
– Na, dar liko „Mergelė iš Vakarų“. Turandot nedainuosiu, man nepatinka muzika, ji ne mano. Ir, žinoma, svajoju padainuoti visas tris partijas triptike1. Paprastai jas dainuoja trys solistės. O aš noriu viena. Ir „Met“ nori išbandyti tokį triuką. Aišku, tai pragariškai sunku... Bet noriu pamėginti.
– Ar kas nors „Met“ dainavo visas tris partijas?
– Taip, tai darė Teresa Stratas, Renata Scotto... Dainininkei tai kaip... tarkim, kaip balerinai padaryti ne 32, o 96 fuetė.
– Pakalbėkime apie dirigentus. Jūsų gyvenime jau buvo ir Antonio Pappano, ir Riccardo Muti, ir Fabio Luisi, ir Danielis Barenboimas. Tačiau žinau, kad Jūsų mylimiausias dirigentas...
– Ir kas gi?
– Andris Nelsons, Jūsų vyras.
– Tai tiesa. Aš labai jį myliu. Ir kaip vyriškį, ir kaip sutuoktinį, ir kaip dirigentą.
– Man jis taip pat labai patinka, nors nė karto neteko girdėti gyvai. Tačiau įrašuose jis nepriekaištingas. Ne veltui šiandien jis užima vieną aukščiausių pozicijų simfoniniame pasaulyje: vieno geriausių JAV, ir ne tik JAV, Bostono simfoninio orkestro meno vadovas.
– Taip, aš juo didžiuojuosi. Jis didis muzikas ir nuostabus žmogus. Deja, mūsų tvarkaraščiai taip sudaryti, kad matomės mažai. Aš dabar čia, o jis Europoje, po to jis atvyks savaitei į Niujorką, vėliau vyks į Bostoną, o aš į Europą... Tačiau mes kasdien bendraujame per skaipą, mus sieja mūsų miela dukrelė Ana Andriana, kuriai puspenktų metų. O pažįstami mes nuo ankstyvos jaunystės, kartu pradėjome. Tačiau jis ėjo greičiau, pradėjo važinėti į užsienį, gauti kontraktų. O aš vis dar buvau Rygos dainininkė. Tačiau po to ir mano kelias nusidriekė aukštyn. Dabar mes, ko gera, lygūs, jis – simfoninės muzikos, aš – operos pasaulyje.
– Ar turite bendrų planų?
– Taip, žinoma, be kita ko, ir „Met“. Tačiau aš nenoriu būti garsaus dirigento žmona, o jis nenori būti garsios dainininkės vyras. Jis turi savo gyvenimą, aš – savo. Jeigu jie kada nors susikerta, labai gerai.
– O kaip paaiškinsite, kodėl pasaulio muzikos arenoje tiek žmonių iš Baltijos šalių, tarp jų – iš Latvijos: ir Jūs, ir Elīna Garanča, ir Aleksandrs Antonenko, ir Marina Rebeka, ir dirigentai Mariss Jansons, Andris Nelsons?
– Na, M. Jansons – iš Sankt Peterburgo, nors ir latvių tautybės.
– Taip, žinau, mes kadaise su juo mokėmės Piteryje.
– Kaip paaiškinti? Nežinau. Jokios išskirtinės mokyklos pas mus nėra, nėra jokio garsaus pedagogo, kuris visus mokytų. Kiekvieno savas likimas, savas kelias aukštyn. Tačiau, žinoma, nedidelei Latvijai išties nepaprastai daug pasaulinio ryškumo žvaigždžių. Ką gi, mes jomis didžiuojamės. Tačiau mano kelias buvo savitas. Aš juk dainavau chore...
– Taip, žinau. Ir manau, kad operos solistui padainuoti chore labai sveika.
– Aš labai daug dirbau. Visko mokiausi pati. Ištisai būdavau teatre, klausydavausi visų repeticijų – ir su orkestru, ir su fortepijonu. Visi į mane žiūrėjo kaip į nenormalią. Juk žinote, kaip paprastai būna – vos baigėsi repeticija, o choristų pėdos jau ataušusios. Aš niekur nebėgdavau. Ir taip visko išmokau. Pati. Buvau atkakli. Ir staiga įvyko proveržis.
Maestro D. Barenboimas pakvietė mane į operos teatrą „Unter den Linden“. Padainavau „Toskoje“ ir iškart buvau pakviesta į naują Sergejaus Prokofjevo „Lošėjo“ pastatymą. Tai buvo šuolis. Ir pasileidau... Būta įvairių netikėtumų... Dalyvavau keliose perklausose Vienoje. Ten buvo įvairių garsių žmonių. Ir nieko... Niekur nekviečia. O po metų pakviečia į „Covent Garden“ dainuoti Čio Čio San. Ateinu ir dirigentas man sako: kokia laimė, kad jus suradau! Klausiu: „Maestro, ar Jūs manęs neprisimenate? Aš dainavau Jums per perklausą!“ Paaiškėjo, kad pamiršo…
– Grįžkime prie „Manon“ premjeros. Žinau, kad neskaitėte abato Prévost knygelės, šios operos šaltinio.
– Ne, neskaičiau. Aš apskritai niekada neskaitau operų šaltinių.
– Visiškai teisingai. Todėl, kad labai dažnai, beveik visada, opera skiriasi nuo rašytojo teksto, net jei tai didis rašytojas. Palyginkite Aleksandro Puškino ir Piotro Čaikovskio „Pikų damą“, Prospero Mérimée ir Georges´o Bizet „Karmen“, Johanno Wolfgango Goethe ir Charles´io Gounod „Faustą“. Tarp jų labai mažai kas bendra, ir tai normalu. Kompozitorius savaip pertvarkė medžiagą, pateikė savąjį tos istorijos vaizdą. Reikia remtis tik tuo vaizdu, o ne bandyti grįžti prie „šaltinio“, kaip daro daugelis režisierių, atėjusių iš dramos. „Manon Lesko“ režisierius Richardas Eyre´as, be abejo, aukštos klasės profesionalas, pastatęs nemažai operų.
– O taip, aš irgi jį jau seniai vertinu. Jis pastatė keletą šedevrų, pavyzdžiui, Jules´io Massenet „Verterį“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka J. Kaufmannas.
– Aš taip pat mačiau šį spektaklį. Bet ar Jums nepasirodė, kad perkeldamas „Manon“ veiksmą į XX a. penktąjį dešimtmetį ir pateikdamas visa tai film noir stiliumi jis kiek perlenkė lazdą?
– Niekada nelendu į režisieriaus reikalus. Stengiuosi kuo geriau suprasti ir atlikti viską, ko jis prašo. Jeigu kiekvienas artistas ginčysis ir aiškins, kad būtų geriau padaryti vienaip ar kitaip, niekada nieko nepastatysime. Režisierius sumanė savo koncepciją, suderino ją su vadyba, ir viskas. O mes, artistai, turime stengtis padaryti taip, kad viskas pavyktų, kaip jis sumanė.
– Tikriausiai Jūs teisi. Tačiau bent jau vienas klausimas. Štai paskutinis operos veiksmas vyksta kažkokių rūmų griuvėsiuose... Prieš tai Jūs ten išplaukėte laivu. Ir apysakoje, ir operoje pasakyta, kur: į Ameriką. Tačiau tarp XVIII a. ir XX a. Amerikos – didžiulis skirtumas. Ir ta dykynė, kuri čia vaizduojama, visiškai nepanaši į XX a. vidurio Ameriką.
– Žinote, aš ne ta artistė, kuri gilinasi į tokias detales. Štai Jonas [Kaufmannas] – taip. Jis labai įkyrus, visada nagrinėja visas detales, ginčijasi su režisieriumi ir dažnai laimi. Aš – ne. Manau, kad dabar man svarbiau daryti viską, ką pasiūlo. Aš rūpinuosi savo reputacija. Man nesinori pagarsėti kaip skandalistei. Juk mūsų dienomis informacija skrieja žaibo greičiu.
– Suprantu Jus.
– Ne, aš labai reikli. Aš reikalauju, kad man būtų patogu, kad niekas nedirbtų atžagariomis rankomis, nes pati visiškai atsiduodu darbui...
– Ir vis dėlto apie režisierius. Rusijoje dabar daug kalbama apie režoperą. Ar girdėjote tokį terminą?
– Ne, niekada...
– Na, rusiškai tai skamba šiek tiek nešvankiai. Tačiau visose kalbose yra analogiškas terminas. Angliškai – director´s opera. Tai yra operos spektaklis, kurio pagrindinis kūrėjas – režisierius. Štai Jūs dirbote su Dmitrijumi Černiakovu...
– Taip, daug kartų...
– Na ir kaip?
– Man sunku jį aptarinėti, nes mes – draugai.
– Štai jis – tarsi tos tendencijos įsikūnijimas. Jis svarbiausias, jis veda visus paskui save, visi kiti – dainininkai, dirigentai – tik jo pagalbininkai įgyvendinant sumanymą.
– Taip, jis toks... Su juo nelengva. Kartais reikia eiti ir prieš save, ir prieš muziką. Tačiau juo tiki. Jis visada labai pasirengęs, visada turi atsakymą į bet kokį klausimą. Ir su juo įdomu, o tai svarbiausia.
– Žinau, kad visada dirbate iš visų jėgų, niekada neleidžiate sau atsipalaiduoti. O kaip dėl pasisaugojimo, jėgų taupymo?
– Sudėtinga. Stengiuosi apie tai negalvoti. Žinoma, laikausi režimo, dietos, kažkaip saugau sveikatą. Pavyzdžiui, spektaklio dieną ir po spektaklio nakvoju kitoje vietoje, ne ten, kur mano duktė, mano mama. Žinoma, apmaudu, kad mažiau matau dukterį, kurią labai myliu, bet ką padarysi – menas reikalauja aukų.
– Kokie planai „Met“ teatre?
– Dabar vėl bus „Bohema“. Vėliau – „Undinė“, pastatyta specialiai man, jau kitą sezoną. Man siūlė Leošo Janáčeko „Jenufą“, bet atsisakiau. Su D. Černiakovu statėme „Jenufą“ Miunchene, bet supratau, kad psichologiškai ji man labai sudėtinga, ypač dabar, kai auga duktė. Tuomet M. Gelbas pasiūlė „Undinę“, ši opera man labai patinka. Taigi bus „Undinė“. O A. Netrebko perims „Manon“. Turiu planų ir 2017–2018 m. sezonui, tačiau apie tai kol kas nekalbėsiu.
– Koks Jūsų santykis su lengvąja muzika – miuziklais, operetėmis, dainomis?
– Dainavau Rozalindą. Atrodo, viskas.
– Ar netraukia?
– Kol kas ne. Manau, tai ateina vėliau. Pirmiausia reikia atsidainuoti operoje.
– Ar yra partijų, kurias svajotumėte padainuoti?
– Nustebsite – noriu padainuoti Izoldą.
– Izoldą? Bet ši partija žemesnė už įprastą Jūsų balso diapazoną.
– Ilgainiui balsas juk kinta. Kol kas aš dar nepasirengusi. Tačiau pagal personažą, poetiškumą, aistrą – tai mano. Ir aš būtinai padainuosiu.
– Žinau, kad Jums rašė operą italų kompozitorius Luca Francesconi. Papasakokite, kaip tai atsitiko.
– O taip, tai buvo istorija. Padainavau operoje „Lošėjas“ teatre „La Scala“, visiems patiko. Ir štai L. Francesconi, gana garsus italų kompozitorius, patenkantis, sakykime, į garsiausių šiuolaikinių italų penketuką, tuo metu rengėsi rašyti operą „Pavojingi ryšiai“ pagal Pierre´ą Choderlos de Laclos. Jis specialiai atvyko į Rygą pasiklausyti manęs. Tai buvo 2009 metai. Susitarėme, kad jis parašys operą, aš atvyksiu į repeticijas ir dainuosiu per premjerą. Prašiau – tik ne modernas. Moderno nedainuosiu, aš dar jauna, man reikia saugoti balsą, esu G. Puccini dainininkė, o visa kita vėliau. Jis pažadėjo: ką Jūs, madam, aš sukursiu puikią muziką. Jums patiks.
Paskui jis niekaip negalėjo užbaigti, vis tempė, aš reikalavau – duokite natas, o natų nebuvo. Kai muzika pagaliau atsirado, man ji visiškai nepatiko. O iki premjeros buvo likęs mėnuo. Muzika labai sudėtinga ir būtent moderniška. Jokių melodijų neišgirdau. Ir aš nutraukiau kontraktą, pasakiau – ne, aš to nedainuosiu. Dainavo kažkokia dainininkė iš Didžiosios Britanijos, publikai opera irgi nepatiko.
– Manau, dar atsiras kompozitorius, kuris parašys operą specialiai Jums ir ji Jums patiks. Ir Jūs dainuosite tos operos pasaulinėje premjeroje.
– Būsiu laiminga. Aš atvira visoms naujovėms. Bet reikia, kad opera būtų mano, artima mano širdžiai.

***
K. Opolais debiutavo Niujorko „Metropolitan Opera“ 2013 metų sausį Magdos vaidmeniu G. Puccini operoje „Kregždutė“. Ji nuolatos dainuoja prestižiškiausiuose pasaulio operos teatruose – Vienos operoje, Berlyno operoje, Bavarijos operoje, Ciuricho operos teatre, Milano teatre „La Scala“, Londono karališkajame operos teatre.
Latvijos nacionalinėje operoje nedainuoja. „Rygoje norisi pailsėti, atgauti jėgas ir pabendrauti su vaiku. Be to, namuose sunku dainuoti. Namuose visada daugiau bara. Kur kas lengviau dirbti ne ten, kur užaugai. Žmonės, kurie pažįsta tave nuo pirmųjų žingsnių, visą laiką lygina, nori išgirsti kokią nors klaidą. O tie, kurie apie tave nieko nežino, priima tave tokią, kokia esi dabar“, – taip viename interviu K. Opolais paaiškino, kodėl nedainuoja gimtinėje.


Parengė Milda Augulytė

Prenumeruokite „Muzikos barus“!