Kelionė į operos lopšį

Italija – Vakarų kultūros lopšys, operos gimtinė. Iki šiol ji garsėja savo dainavimo mokykla ir operos teatrais – čia įsikūrę didieji „Teatro alla Scala“, „Teatro di San Carlo“, „Teatro La Fenice“, „Teatro Comunale di Bologna“ ir kt. Operos žydėjimo laikais kiekvienas Italijos miestelis privalėjo turėti bent po vieną teatrą – tai buvo prestižo reikalas. O kaip yra dabar, ar Italijoje tebegyvuoja opera, ar likęs tik didžiųjų teatrų istorinis vardas? Nusprendę tai išsiaiškinti leidomės į kelionę.
Lėktuvas nusileidžia Milane. Didysis „La Scala“ – operos kompozitorius ir atlikėjus iškeliantis teatras. Net kojos linksta einant pro teatro duris –
tiek daug byloja jo sienos ir istorija. Pirmąjį vakarą patekome į konferenciją, skirtą C. Monteverdi operos „Popėjos karūnavimas“ (L´incoronazione di Poppea) premjerai. Tokios konferencijos prieš operų premjeras rengiamos visuose Italijos teatruose, mūsų nuomone, tai puiki idėja. Publika supažindinama su operos istoriniu kontekstu, libretu, atlikėjais. Pateikiami muzikiniai pavyzdžiai, analizuojami atskiri kūrinio fragmentai. Taip italai auklėja savo publiką ir ugdo jos skonį. Ir mes turėtume pasekti šiuo pavyzdžiu, juolab kad mūsiškė publika tikrai dar turi ko pasimokyti...
Kitą dieną pavyko patekti į „Filarmonica della Scala“ simfoninės muzikos koncertą. Skambėjo L. van Beethoveno Penktasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, B. Bartóko „Stebuklingasis mandarinas“ ir Septynių skraisčių šokis iš R. Strausso operos „Salomėja“. Nustebino operos teatro akustika – kiekvieno instrumento tembras skambėjo labai skaidriai, iškart galėjai jį išskirti iš sodrios orkestro faktūros. L. van Beethoveno koncertas skambėjo subtiliai, veikiausiai net ir simfoninėje muzikoje italai negali atsisakyti bel canto. Ar tai gerai, ar blogai – skonio reikalas. Pianisto partija buvo atlikta puikiai, nuostabus viršutinis registras (tiesa, rudenį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje girdėta Mūzos Rubackytės interpretacija labiau sužavėjo, sodriau skambėjo akordinė faktūra). R. Strausso Septynių skraisčių šokis puikiai atskleidė orkestro spalvų paletę. Trumpai tariant, subtilus, gražus ir skaidrumo kupinas koncertas.
Toliau vykstame į Veneciją. Garsusis „Teatro la Fenice“. Fenikso vardą teatras gavo todėl, kad ne kartą buvo prikeltas iš pelenų. Mieste yra viena operos trupė, bet du teatrai, pavaldūs vienai „Teatro la Fenice“ vadovybei. Antrasis teatras pavadintas garsios XIX a. pirmosios pusės italų solistės Marios Malibran vardu. Kai teatras atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje, artistė nusprendė jam skirti visą savo atlyginimą. Tais laikais solistai Italijoje uždirbdavo kur kas daugiau nei dirigentai ar kompozitoriai, o ką jau kalbėti apie tokias garsenybes kaip M. Malibran.
„Teatro Malibran“ mums teko laimė pamatyti vienaveiksmę G. Rossini komišką operą „Sinjoras Bruskinas“ (Il signor Bruschino). Beje, Venecijoje garsusis maestro pradėjo savo karjerą. Nedidelis teatras puikiai tinka šiai kamerinei operai. „La Fenice“ orkestras per daug nesužavėjo, tačiau akompanavo puikiai, o juk šito ir reikia tokios stilistikos operai. Solistai buvo nuostabūs, vieni geriausių, kokius teko girdėti Italijoje.
Visai neplanuotai atsidūrėme Trevizo „Teatro Comunale Mario Del Monaco“. Tik 85 tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje yra net du operos teatrai. Tiesa, šiandien Trevize nebėra operos trupės, tačiau jame nuolat pasirodo aplinkinių miestų operos teatrai. Tąkart girdėjome G. Rossini komišką operą „Turkas Italijoje“ (Il turco in Italia). Tai tipiškas to laikotarpio farsas (prieš šią operą G. Rossini jau buvo parašęs „Italę Alžyre“), kompozitorius jį „sukurpė“, kai prispaudė terminas ir publikai reikėjo pateikti naują operą. Kad ir kaip ten būtų, tai gana specifinis kūrinys, Lietuvoje tokio nelabai ir išgirsi, na, o italai laikosi savų tradicijų. Gana vulgaraus libreto trijų veiksmų operoje gausu arijų, duetų ir tercetų, taip pat klavesino akompanimento lydimų rečitatyvų, kurie operą gerokai ištęsia ir ji darosi nuobodoka. Pagrindinę turko partiją dainavęs bosas nustebino virtuoziškumu, dėmesio verti solistų ansambliai, kiek silpniau pasirodė choras. Apskritai italų operoje stiprūs solistai, bet silpnesni chorai ir orkestrai. Kita vertus, norint išgirsti geros instrumentinės muzikos reikėtų važiuoti į Austriją.
Bolonijoje praleidome tik dieną, tačiau pasisekė pamatyti net dviejų operų – G. Donizetti „Don Paskualė“ ir G. Puccini „Madam Baterflai“ – repeticijas.
„Don Paskualės“ choro repeticijoje dėmesį atkreipė darbinga atmosfera ir šiltas muzikantų bendravimas. Choro vadovas – ne tik puikus muzikas, bet ir gerai išmano režisūros meną, jis labai padėjo režisieriui. Choristai artistiški, aktyviai juda scenoje, bet sugeba preciziškai dainuoti.
„Madam Baterflai“ repeticija vyko pagrindinėje puikios akustikos operos teatro salėje (apie italų teatrų interjerą nėra ko nė kalbėti). Pavyko išvysti dviejų solistų sudėčių repeticijas. Pirmoji Čio Čio San iškart prikaustė dėmesį – puikus balsas, dramatizmas, na, o garsioji antrojo veiksmo arija pakerėjo. Nepaprasta solistė... Antroji Čio Čio San tokio didelio įspūdžio nepaliko, jos visiškai skirtingas vaidmens suvokimas, perdėtai akcentuojamas trapumas. Nors G. Puccini herojė išties labai trapi, švelni būtybė, tačiau nereikėtų pamiršti, kad čia vyksta drama. Pirmą kartą Italijoje sužavėjo ir dirigentas, subtilus orkestro garso perteikimas.
Kita stotelė – Florencija. Trumpa kelionė į Renesanso kultūros židinį buvo varginanti, tačiau jaudulys atsidūrus operos žanro lopšyje vertė pamiršti visus nepatogumus. Teko pereiti gatvę, pilną „laisvųjų verslininkų“ – emigrantų. Be abejo, tie žmonės nekalti, kad nori valgyti, tačiau miesto jie nepuošia.
Pagaliau teatras! Žinojome, kad tai visiškai naujas, prieš kelerius metus pastatytas pastatas, tad buvo smalsu, ar šių laikų architektai gali pranokti autoritetingus senųjų teatrų projektuotojus. Naujasis teatras šiuolaikiškas – nei auksu puoštų lubų, nei raudonų kilimų, tik pilkos sienos.
Tą dieną vyko V. Bellini „Puritonų“ premjera. Salėje žmonių daug, tačiau ne visos iš 2000 vietų užimtos. Pasigirsta pirmieji uvertiūros garsai. Tvirtinimai, kad šios salės akustika geriausia Italijoje, atrodė ne iš piršto laužti iki tol, kol nepasigirdo solistų arijos su orkestro forte tutti. Žinoma, galima manyti, kad solistai nepakankamai pajėgūs, tačiau veikiausiai pagrindinė kliūtis – orkestro daroma akustinė „užuolaida”, neleidžianti sklisti solistų balsams, nors dirigentas iš paskutiniųjų stengėsi tildyti orkestrą. Sužavėjo išsilavinusi publika, plojanti ne tik tada, kai orkestras užbaigia numerį forte fortissimo, bet ir galinti tylesniais ar garsesniais aplodismentais, šūksniais „bravo!“ ar jų nebuvimu įvertinti solisto pasirodymą. Solistai aukštos, bet ne aukščiausios klasės. Choras nusipelno geriausio įvertinimo, orkestras, tiksliau, dirigentas atlikėjams akompanavo gerai, nors, kaip minėta, tutti vietomis juos ir užgoždavo. Apskritai opera paliko gerą įspūdį.
Artėja Vezuvijus! Žinant apie Pompėjos gyventojų likimą po ugnikalnio išsiveržimo pirmame amžiuje, viršūnė atrodo ne taip jau ir viliojančiai. Bet šis faktas bene 3 milijonams Neapolio gyventojų, matyt, nė motais. Na, juk čia pietų Italija, čia žmonės kitokie negu šiaurėje, jie negalvoja apie rūpesčius. Pirmoji pėsčiųjų perėja tai puikiai iliustruoja: daugumai nesvarbu nei deganti raudona šviesa, nei važiuojantys automobiliai – dabar aš noriu eiti per gatvę, ir šventa! Vairuotojai, norėdami išvengti nemalonumų, kad ir keikdamiesi privalo sustoti.
Šiaip ne taip nuvykstame į ilgiausiai veikiantį operos teatrą pasaulyje „San Carlo“. Mus pasitinka administratorė: „Kaip gaila, tačiau šiomis dienomis mūsų teatre nebus nei spektaklių, nei repeticijų. Viskas, ką galime pasiūlyti, tai keli suvenyrai ir nemokama ekskursija po „San Carlo“ teatrą anglų kalba“. Po pilkų koridorių ir sienų Florencijoje pagaliau grįžome į „normalią“ teatro aplinką – auksas, freskos, marmuras, kolonos. Iš ekskursijos vedėjos vėl teko išgirsti apie geriausią pasaulyje akustiką ir t. t. Įspūdingas faktas – teatras yra sujungtas su karališkaisiais rūmais. Nors juose karaliaus Karolio VII laikais buvo teatras, jis norėjo mieste pastatyti didingesnį ir didesnį teatrą, pritraukti į Neapolį muzikos pasaulio žvaigždžių, nes senasis „San Bartolomeo“ teatras buvo per mažas. Karaliaus viltys pasiteisino, teatras įgijo prestižą – į jį buvo ir yra kviečiami tik aukščiausios klasės kompozitoriai bei atlikėjai. Nusivylimą sukėlė pamatytos afišos, skelbiančios, kad už poros savaičių bus rodoma opera „Tristanas ir Izolda“, ją diriguos Izraelio filharmonijos vyriausiasis dirigentas Zubinas Mehta, o Izoldos vaidmenį atliks Violeta Urmana! Kaip gaila, kad nepamatysime... Afišose radome ir Merūno Vitulskio pavardę ties Alfredo personažu „Traviatoje“. Na, bet ką padarysi...
Vėliau teko aplankyti ir Pompėją, didžiausią antikinės kultūros palikimą, ir Neapolio pilis, ir siera trykštančius vulkanus, ežerą, graikų mituose minimą kaip vienintelius vartus į Hado karalystę.
Į Romą atvykome valanda vėliau, negu buvo planuota. Atgavę jėgas pirmiausia, kaip jau įprasta, keliaujame į teatrą. Kasoje dirbanti moteris iš pradžių keistai pasižiūrėjo, kai pasakėme, kad internetu pirkome bilietus už 12 eurų, nes tos vietos kainuoja bene 150 eurų! Tačiau kai parodėme savo asmens dokumentus, ji maloniai nusišypsojo ir iš kito kambarėlio atnešė voką su bilietais: „Prego, signori!“ Tik pusę devynių prasidedantis spektaklis grėsė nuovargiu, tačiau žinant, kad eis „Rigoletas“, visi nuovargiai išsisklaidė. Teatro vidus priminė „La Scalą“, „San Carlo“, o išorė liudijo kadaise buvus garsų teatrą, kuris dabar išgyvena sunkius laikus. Vis dėlto žiūrovų skaičius ir bilietų kainos to netvirtino. Į akis krito užrašas virš scenos užuolaidos – karalius Viktoras Emanuelis III, o po apačia – dučė Benito Mussolini (itališko sakinio, deja, nesupratome). Spektaklis prasidėjo ryškiu fejerverku, akimirksniu sukėlusiu lengvą šoką po tamsių ir niūrių uvertiūros tonų. Šį kartą atlikėjai buvo aukščiausios klasės – ne tik demonstravo puikią dainavimo techniką, bet ir įtikinamai kūrė operos veikėjus – naivią geraširdę Džildą, savimi pasitikintį moterų viliotoją hercogą, tragiškos lemties sulaukusį Rigoletą. Gaila, kad dirigentui labiau rūpėjo ne dainininkai, bet orkestras. Gerą įspūdį paliko scenografija, kostiumai, apšvietimas.
Kelionė baigėsi, muzikinė misija įvykdyta: aplankyti garsiausi Italijos teatrai, pamatyta nemažai operų, girdėta įvairaus lygio dainininkų. Tokios kultūrinės patirties linkėtume kiekvienam menininkui.