Kevino Kennerio garsų siela

2015 Nr. 11–12 (454–455), Daiva Tamošaitytė

Šiųmetis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis, trukęs visą mėnesį, buvo įrėmintas dviejų fortepijono grandų pasirodymų Valdovų rūmuose: lietuvių publikai gerai pažįstamo ir mylimo Luko Geniušo (rugsėjo 29 d.) bei pirmąkart į Lietuvą atvykusio amerikiečių pianisto Kevino Kennerio (spalio 29 d.). Įdomus sutapimas, kad abu pianistai yra laimėję aukščiausius apdovanojimus dviejuose rimčiausiuose pasaulio konkursuose – P. Čaikovskio ir F. Chopino, o tai itin reta net geriausių pianistų biografijose.

Pasaulinės žvaigždės K. Kennerio atvykimas į mūsų šalį – tikra sensacija. Vien pianisto pasiekimų išvardijimas rodo, kaip kelrodė žvaigždė jį nuo jaunų dienų gana sparčiai vedė tiesiai į muzikos olimpą: K. Kenneris laimėjo pergales Ginos Bachauer tarptautiniame konkurse (Solt Leik Sitis, 1988), Vano Cliburno tarptautiniame konkurse (1989), Terrenco Juddo prizą Londone, o viską vainikavo III premija P. Čaikovskio tarptautiniame konkurse ir prizas už geriausią rusų kūrinio atlikimą 1990 m. bei II vieta F. Chopino konkurse (pirmoji nebuvo skirta), premija už geriausią polonezo atlikimą ir publikos prizas. Nuo to laiko K. Kenneris koncertuoja visame pasaulyje, pelnydamas didžiosios spaudos pagyrimus (vienas kritikų teigė, kad tik A. Rubinsteinas, A. Benedetto-Michelangeli ir D. Lipatti atitiko tokius pat Chopino muzikos atlikimo kriterijus), dirba konkursų žiuri, įrašinėja plokšteles, tarp jų ir kamerinės muzikos su F. Chopino, M. Ravelio, R. Schumanno, L. van Beethoveno ir A. Piazzollos kūryba. Nuo 2011 metų jis bendradarbiauja su smuikininke Kyung Wha Chung, o pastaruoju metu mano, kad atėjo metas daugiau dėmesio skirti pedagoginei veiklai.

Kitą dieną po rečitalio Vilniuje Kenneris vedė meistriškumo pamokas LMTA. Profesorė Aleksandra Žvirblytė, girdėjusi pianisto rečitalius Lenkijos ir kitų šalių festivaliuose bei pakvietusi jį į Lietuvą, apie pamokas sakė: „K. Kenneris kreipia didelį dėmesį į autoriaus tekstą ir jo struktūrą, bet visada atsižvelgia į studento individualybę, klausia, kokios problemos jam rūpi, ir padeda spręsti jas ne tik profesionaliai, bet ir kūrybiškai, neformaliai, skatindamas atlikėjo vidinę motyvaciją.“

Savaip įdomu, kad škotų ir velsiečių ainis amerikietis, 1963 metais gimęs Kalifornijoje, kuklioje tarnautojų šeimoje, antrąją, dvasinę, tėvynę rado Lenkijoje. Pirmasis jo mokytojas buvo Krzysztofas Brzuza, kuris rengė jaunąjį atlikėją Chopino konkursui 1980-aisiais. Tuomet septyniolikmetis atsidūrė dešimtoje vietoje (sakytume, puikus pasiekimas), kitam pasirodymui konkurse jis ruošėsi dar dešimtmetį. Jaunąjį Keviną tuo metu veikė politiniai įvykiai Lenkijoje, noras išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos, „Solidarumo“ veikla. Tokio pilietinio aktyvumo ramiame vakarinės Amerikos užutekyje jis nė negalėjo įsivaizduoti. Svarbų vaidmenį jo gyvenime suvaidino mylima motina, kartu važiavusi į Lenkiją. Krokuva tapo jo dvasinių ieškojimų ir atradimų vieta. Mirus mokytojui Brzuzai, Kevinas tęsė fortepijono studijas Baltimorėje pas Leoną Fleisherį, Europoje – pas Karlą Heinzą Kämmerlingą. Tai vardai, kurie profesionalams byloja be papildomų aiškinimų. Gyvenandamas Krokuvoje ir Londone, pianistas dėstė Londono karališkajame muzikos koledže, šiuo metu yra kviečiamas dėstyti Frosto muzikos mokykloje Majamyje.

Vilniuje K. Kenneris skambino šešis F. Schuberto „Muzikinius momentus“, 4 dalių fantaziją „Klajūnas“, tris F. Chopino mazurkas (a-moll, As-dur, fis-moll) bei Sonatą b-moll, op. 35, bisui – lenkų kompozitoriaus Ignaco Paderewskio „Sarabandą“, kuri nuskambėjo skarlatiškai lengvai ir stilingai. Prie F. Schuberto pianistas prisilietė atsargiai, interpretacija žavėjo įtaiga ir profesionalumu, o skambindamas Chopiną garsais jis išliejo savo alter ego, parodė vidinę brandą. Tokio atlikimo publika klausėsi sulaikiusi kvėpavimą, paskui atsistojusi audringomis katutėmis palydėjo pianistą į užkulisius. Po koncerto K. Kenneris sakė: „Šioje vietoje, apsuptoje istorijos, žmonės klausėsi itin dėmesingai ir sutelktai, buvo tylu. Tai man suteikė didelį postūmį ir satisfakciją.“

Ar dažnai po pianisto pasirodymo nesinori kalbėti, likti tyloje? Tikrai ne. Kennerio vakaras buvo kaip tik vienas iš tokių. Iš pradžių trapiomis plaštakomis tarytum baugščiai liesdamas klavišus, pamažu atlikėjas privertė visiškai įsitraukti į muzikinį vyksmą. Pirmoje koncerto dalyje ir mazurkose galima buvo žavėtis atskirų balsų dialogais, nuoširdžia lyrika, o paskui įvyko sprogimas, bet į jį buvo einama per visą pasirodymą nuo pirmųjų prisilietimų prie klavišų. Tikro menininko įdirbis ir genialumas visada atsiskleidžia palaipsniui taip, kad susisumuoja visa, ką esi išgirdęs. Ir lieka dar ilgai atmintyje. Kenneris tik patvirtino, kad garsiausių konkursų žiuri neklydo. Jo skambinamų kūrinių garso, dinamikos, frazuotės, tempų, greitųjų ir lėtųjų dalių santykis yra nuostabiai proporcingas, o sonatoje virtuoziškai vystoma fantastiška sakmė (galingos pirma ir trečia dalys, antrosios gelmė) išlaisvino bent jau man negirdėtus čia meilius, čia įsakmius tembrus, ir teliko klausti, kaip jis tai padarė. Kone statūs pirštai pagrindinėje temoje išgavo ne tik įspūdingus rezonansus, bet ir visai sonatai suteikė kažkokį fatališką tiesos momentą, tokį „tebūnie“ (į galvą atėjo palyginimas su Čiurlionio ciklu „Pasaulio sutvėrimas“ ir trečiuoju ciklo paveikslu „Stań się!“).  Tokia pati gelbstinti ranka ir lyg palaiminimas, išreikštas garsais. Palaiminimas, slypintis Chopino veikale, jo idėjose, bet ne ramus, o triumfuojantis, praplėšiantis Visatą. Nejučia pagalvojau: pianistas fortepijono garsais byloja nelyginant pastorius iš sakyklos. Vėlesnis pokalbis su K. Kenneriu atskleidė įdomių jo biografijos detalių, kurios patvirtino, kad nuojauta neapgavo.

 

Mums labai malonu, kad atvykote į Lietuvą. Taip pat žinome, kad Krokuva Jums yra ypatinga vieta. Krokuva istoriškai ypatinga ir lietuviams.

Esu gimęs Amerikoje, bet tai – mano biologiniai namai. Manau, kad kiekvienas žmogus gali rasti savo dvasinę gimtinę. Atvykęs į Lenkiją dar paauglys supratau, kad tai buvo kaip antrasis gimimas tikruose namuose.

– Ar tai įvyko dėl profesijos, kultūros, ar dėl Chopino?

– Viskas susiję. Chopino muzika taip aiškiai išreiškia lenkų jausmus. Juos gali pajusti labai dinamiškai. Tačiau labai tiksliai pasakyti, kodėl ši kultūra traukia mane, negaliu. Turėjau lenką mokytoją, jo sprendimas, kad galiu laimėti Chopino konkurse, turbūt buvo lemiamas. Pirmą sykį buvau jauniausias dalyvis.

 Kaip šis mokytojas Jus rengė konkursui?

– Krzysztofas Brzuza mane mokė nuo trylikos metų. Jis supažindino mane su repertuaru, kurį atlikau ir 1980, ir 1990 metais per konkursą. Jis kas savaitę man skirdavo šešias valandas, mokė ir vadovavo, kol man suėjo septyniolika. Kaip Chopino interpretuotojas jis pasižymėjo kuo natūraliausia prieiga prie jo muzikos, nieko neperdėdavo, o jo gražus kalbantis tušė ryškiai įsispaudė mano atmintin ir apibrėžė mano paties prieigą. 1990-aisiais jis buvo su manimi ir kasdien mane treniravo. Jaučiu jam didžiulę dėkingumo skolą.

– Kai Jūs skambinote, man pasirodė, kad esate labai religingas žmogus. Jūsų pasirodymas man buvo retas didelio meistriškumo, asmeninio kuklumo ir dvasinio spindesio derinys.

– Religijos nesirinkau. Mano šeima laikėsi labai griežto mormonų tikėjimo. Gimiau ir buvau išauklėtas ta dvasia. Vienu metu, dvidešimtmetis, buvau misionierius. Bet tai buvo ne mano kelias. Iš Teksaso kilę seneliai buvo paparasti kaubojai, tėvas inžinierius, o motinos muzikos niekas nemokė. Tačiau mūsų namuose visi penki vaikai muzikavo, nes mama tikėjo, kad jie turi būti išsilavinę. Mama jautė, kad skiriuosi iš kitų, ir įdėjo daug pastangų, išleido mokslams daug pinigų, pirko pianiną. Per Chopino konkursą ji buvo su manimi.

– Jūsų šeima turėjo labai didžiuotis Jumis, kai konkursą laimėjote?

– Taip, bet jiems buvo sunku, kad išvykau iš Kalifornijos. Tačiau turėjau susikurti savarankišką gyvenimą. Šešerius metus keliavau ir ieškojau savęs.

– Šalia turbūt buvo mokytojas, ne tik profesine, bet ir gyvenimiškąja prasme. Ką jums davė Leonas Fleisheris ir  Karlas Heinzas Kämmerlingas?

– Penkerius metus studijavau pas Arthuro Schnabelio mokinį L. Fleisherį. Buvau dar neišmanėlis, o jis buvo labai įdomi asmenybė, tikras filosofas. Jis labai daug kalbėjo apie literatūrą, meną, norėjo, kad jo mokiniai ne tik skambintų fortepijonu. Jis man padėjo susikurti individualybę, kad galėčiau pats daryti sprendimus. Su juo jaučiausi saugus. Jei pasakydavai vieną neteisingą žodį, jis iškart tai pagaudavo. Tuomet, stovėdamas kampe, tapdavo rūstus ir bauginantis...

Jis buvo visai kitoks mokytojo tipas. Mano santykiai su juo buvo mažiau asmeniški ir formalesni, bet jis įkvėpė kaip muzikos milžinas. Brzuza muzikine prasme mane išsūpavo iki brandos, o ponas Fleisheris įdavė įrankius, kurių man reikėjo, kad tapčiau nepriklausomu kūrybingu atlikėju. Jo studentai į jį žvelgė kaip į sokratiško tipo figūrą. Jis buvo labai išsilavinęs, išmanė visus menus, ugdė mūsų kritinio mąstymo gebėjimus. Pamokas jis paprastai pradėdavo reikalaudamas komentuoti tai, ką jo akivaizdoje ką tik būdavome paskambinę.

Profesorius Kämmerlingas dar labiau skyrėsi nuo kitų. Ironiška, kad jis, nebūdamas koncertuojantis pianistas, kur kas daugiau nei kiti mokytojai man padėjo praktiniais ir techniniais atlikimo klausimais. Trys mokytojai vienas kitą puikiai papildė ir drauge man suteikė visapusišką išsilavinimą.

– Sakėte, kad ilgai ieškojote savęs. Jei griežtoje religijoje neradote savo pašaukimo, tiksliau, kūrybingai asmenybei reikėjo išsiveržti iš siauro provincialaus pasaulio, Jūsų dvasiniai siekiai vis tiek turėjo būti kaip nors patenkinti?

– Žmogus, suteikęs mano gyvenimui naują struktūrą, buvo Josephas Campbellas, jo knygos. Jis buvo vienas tų, kuris įkvėpė ir pakreipė mano gyvenimą nauja linkme sulaukus vidutinio amžiaus. Nuo ankstyvos vaikystės turėjau polinkį į dvasinį gyvenimą. Tačiau kaip ir daugelis, būdamas beveik trisdešimties, atsidūriau taške, kai iš tėvų paveldėti gyvenimo modeliai liaujasi veikę, įžengiau į sąstingio ir sutrikimo laikotarpį. Campbello knygos apie mitologiją padėjo paveldėtą tikėjimo sistemą išvysti naujoje šviesoje, ją reinterpretuoti ir gyvenimą pertvarkyti taip, kad galėčiau vėl atgauti dvasinę šerdį neatmesdamas to, kas man brangu. Jo požiūris į meną ir jo galią dabarties pasaulyje funkcionuoti kaip veiksmingam gyvenimo vadovui ir klausytojui sužadinti pojūtį to, kas yra aukščiausia, persmelkta dvasios, – tai atvėrė kažką nauja. Jis išmokė atsisakyti schematiškų taisyklių ir neprarasti gyvasties. Mitografija, mitologija, istorija pateikia pasakojimus, ir aš pamėginau pasakoti savo istoriją. Per muziką atrasti Dievą. Tačiau gyventi kaip vienuoliui nereiškia geriau groti. Turiu tris puikias dukras ir jaučiu, kad visa, ką gyvenimo potyriai suteikia, muziką praturtina. Taip atrandi naujų spalvų. Turi būti atviras. Esu įsitikinęs, kad niekas gyvenime neatsitinka šiaip sau. O mano gyvenime daug spontaniškumo, viskas klostosi tarsi savaime. Sutinki žmones, kurie verčia tave tobulėti.

– Ar dalyvavimas konkursuose nesikirto su Jūsų vidinėmis nuostatomis? Juk tokio rango varžybose yra visko: pavydo, egoizmo, priešiškumo...

– Aš iki šiol nežinau, kaip laimėjau tuos konkursus... Tik po dešimties metų suvokiau, kas tai iš tikrųjų buvo, pajutau savotišką išgąstį. Mano motina sakydavo, kad mano misija yra tarnauti Dievui per muziką. Ir aš manau, kad taip ir darau, tai mano tarnystė. Esu laimingas, kad galiu.

– Kaip vertinate P. Čaikovskio konkursą? Ką jis Jums davė? Ar Jums patraukli rusų fortepijono mokykla, rusų sielos (apie tai mėgstama kalbėti literatūroje, filosofijoje) savitumas kompozitorių kūryboje?

– Mano atsiminimai apie P. Čaikovskio konkursą 1990-aisiais buvo užtemdyti fakto, kad visą laiką buvau apsinuodijęs maistu ir negalavau. Kaip suprantu, tais metais konkursą pirmą kartą istorijoje finansavo privatūs šaltiniai. Organizacija buvo visiškai chaotiška, orkestras, kuris turėjo griežti finale, streikavo, ir, laimėjęs savo premiją, Maskvą palikau 7 kilogramais lengvesnis. Negavau jokio piniginio prizo ir nė vieno vienintelio koncertinio turnė! Nuo tada į Rusiją niekada nebevažiavau. Su Rusija nejaučiu jokio estetinio ryšio, jis buvo nebent paauglystėje, kai atidžiai skaičiau Dostojevskio romanus. Ir nors mano rusų fortepijono literatūros potyris yra kur kas ribotesnis nei lenkų, vokiečių ar prancūzų, jis niekada nėra išnykęs.

– Kodėl šiai programai pasirinkote F. Schubertą, ką jo muzikoje randate vertinga sau?

– Schubertas pastaraisiais metais man darosi vis artimesnis. Sunku pasakyti, kodėl vienas kompozitorius paliečia stipriau, labiau tiesiogiai nei kitas. Manau, tai priklauso nuo kažko, kas jungia mano ir jo asmenybes. Schubertas, skirtingai nei jo kiek vyresnis amžininkas Beethovenas, buvo ramus ir kuklus. Kol buvo gyvas, o gyveno trumpai,  jis nesulaukė nei didelio pasisekimo, nei žinomumo, jo gyvenimas buvo kupinas nusivylimų ir tragedijų. Schubertas jautė, kad lemtis negailestingai kreipia jo gyvenimą, todėl bejėgiškai ir su rezignacija pakluso savo paties tragiškam likimui. Kažkokiu būdu tai ataidi manyje, tai girdžiu jo muzikinėje kalboje. Jaučiu, kad pačius intymiausius jausmus galiu atskleisti per jo muziką.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!