Kiek daug gali vienas žmogus. Pokalbis su profesoriumi Juozu Antanavičiumi

2016 Nr. 5–6 (460–461), Vaida Urbietytė-Urmonienė

Bendrauti su įvairiais žmonėmis, kalbėti apie jų nuveiktus darbus, pomėgius ar laisvalaikį tenka gana dažnai, bet būtent šio susitikimo laukiau su dideliu nekantrumu. Galbūt dėl to, kad su muzikologu profesoriumi Juozu Antanavičiumi niekuomet neteko bendrauti iš arčiau, neturėjau laimės klausytis jo paskaitų, o gal dėl to, kad žinojau, koks jis ypatingas žmogus, kiek daug yra nuveikęs studentų labui. Proga susitikti buvo 2015-ųjų vasarą paminėtas garbingas profesoriaus jubiliejus. Kalbėjomės daug ir apie viską, kartkartėmis juokaudami ir nuklysdami nuo pokalbio temos.

 

– Ką manote apie dabartinius jaunuosius muzikologus? Kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos?

– Manau, kad viskas eina gera linkme. Man gana dažnai tenka dalyvauti studentų darbų gynime arba bent jau juos paskaityti, ir akivaizdu, kad dabar studentai kur kas saugesni profesiškai. Darbų tematika būna labai „kibi“, aktuali, problemiška, stebiuosi studentų apsiskaitymu, išprusimu. Mūsų laikais naudodavomės tik rusiška literatūra, lietuviškos ar vakarietiškos beveik nebuvo, pasitaikydavo vienas kitas vokiškas leidinys. Taigi galiu drąsiai teigti, kad mes buvome menkiau išprusę, mūsų darbuose keltos problemos – studentiškesnės ar net vaikiškesnės. Tavo kartos atstovai parašo labai rimtų tekstų.

– Įžvelgiate nemažai teigiamų dalykų, tačiau gal ir trūkumų yra?

– Bandydamas rasti, kas yra blogai, nelabai ką galiu pasakyti. Pastebiu, kad jaunieji muzikologai aktyviai reiškiasi spaudoje, stebi kultūrinį gyvenimą. Mano laikais tik baigęs studijas galėjai tapti kritiku. Net ir dabar mano kartos kolegos mažiau reiškiasi spaudoje. Aišku, netekome garbių žmonių, tokių kaip Ona Narbutienė, o kiek jaunesnių, šešiasdešimtmečių, nelabai ir yra. Vidurinei kartai priklausytų Šarūnas Nakas, Mindaugas Urbaitis, labai vertinu jų kuriamas laidas, žaviuosi jų žiniomis, informatyvumu ir gebėjimu gerai papasakoti apie tai, kas dedasi pasaulyje. Dar norėčiau paminėti Viktorą Gerulaitį, kuris veda laidas, tinkančias neprofesionalams. Jos labai reikalingos tiems žmonėms, kurie į Filharmoniją ateina rečiau arba ten iš viso nesilanko. Jo laidose įdomiai pateikiama daug reikalingos informacijos.

– Taip, tokių muzikologų trūksta. Bet gal jų ir nereikia?

– Turėjau nemažai administracinių pareigų, tada dažnai diskutuodavome apie tai, kad mūsų studentai muzikologai rengiami būti mokslininkais. Būkime atviri, šiuo metu visuomenei tokių specialistų mažokai tereikia. Kalbu apie solidžius mokslinius darbus, kuriuos plačioji visuomenė vargu ar skaito. Jie skirti profesionalams, bet čia vėlgi kyla klausimas – o kiek tų profesionalų yra Lietuvoje?

– O kur link krypo Jūsų paties širdis? Ar norėjote tapti mokslininku?

– Didelę savo gyvenimo dalį atidaviau visuomeniniams, adminstraciniams reikalams, turėjau daug pareigų ir, žinoma, dėl to nukentėjo mano muzikologinis produktyvumas. Mano kaip mokslininko kelio pradžia buvo gana aktyvi, spausdinau recenzijas, poleminius straipsnius. Bet dabar klausiu savęs, o kur mano storosios knygos? Beveik nėra. Svarstau – tai gerai ar blogai? Jeigu būčiau parašęs antrą, trečią, penktą monografiją ir matyčiau jas nenupirktas, tebegulinčias apdulkėjusiose knygynų lentynose, galėčiau pasakyti, kad tai iš esmės beprasmis darbas. O ir tos knygos, kurios nupirktos, ar tikrai visos perskaitytos? Turiu prisipažinti, kad ne visas monografijas, kurias yra parašę kolegos, pats esu perskaitęs.

Grįždamas prie ankstesnio klausimo ir prisimindamas V. Gerulaitį manyčiau, kad dalis muzikologų turėtų būti rengiami kaip publicistai, kritikai, lektoriai, kitaip tariant, kad jie būtų matomi ir girdimi. Gerulaičio vieno per maža. Tiesa, kai kurie kolegos jo nepripažįsta kaip rimto muzikologo, nes nėra parašęs disertacijos. Bet kas svarbiau – kad būtų ją parašęs ir atidavęs bibliotekai ar kad jis kiekvieną vakarą eteryje skleidžia žinias apie muziką? Taigi ar gailiuosi neparašęs daugybės knygų? Ne, nesigailiu, nes tada nebūčiau padaręs kitų svarbių ir reikalingų darbų.

– Prašyčiau apie juos pasakoti.

– Kiti mano darbai buvo susiję su aukštojo mokslo vadyba, bet visi jie svarbūs ir muzikologijai. Pats likimas mane pastūmėjo į administracinę veiklą. Tik baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvau paskirtas į Vilniaus septynmetę muzikos mokyklą (dabar – B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), ėjau direktoriaus pavaduotojo pareigas. Garbingo amžiaus mokytojos vesdavo į mano kabinetą vaikučius, kurie blogai mokėsi ir praleidinėdavo pamokas, o aš mokiausi bartis... Paskui metus ar dvejus mokytojavau M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tarp mano mokinių buvo Audronė Žiūraitytė, Vida Bakutytė. Vėliau kelerius metus dirbau Vilniaus pedagoginiame institute, Muzikos katedroje, dėsčiau teorinius dalykus.

Kad ir kur teko dirbti, mane traukė alma mater. Juliaus Juzeliūno ir Algirdo Ambrazo pastangomis konservatorijoje buvo įsteigta Muzikos teorijos laboratorija, ten dirbo Bronius Ambraziejus, Antanas Venckus, pakvietė ir mane. Vienas pirmųjų mūsų užsibrėžtų darbų buvo parašyti muzikos kūrinių analizės vadovėlį, kuris ir dabar naudojamas. Aš spėjau parašyti labai mažai, nes pasitaikė galimybė išvažiuoti į Leningradą studijuoti aspirantūroje. Grįžau į akademiją, dirbau iki 2015 metų rugsėjo. Dabar esu profesionalus pensininkas.

Kalbant apie darbą akademijoje, buvau viskuo, išskyrus dekanu. Buvau katedros vedėju, dukart prorektoriumi, nemažai metų – vienuolika – rektoriumi. Būtent šita veikla manyje „suėdė“ muzikologą, tuo metu rašiau negausiai. Kai eini tokias pareigas, neišvengiamai prilimpa įvairiausių visuomeninių darbų. Amžinas vaikščiojimas į Seimą, Vyriausybę, įvairias tarnybas. Reikėjo rūpintis finansiniais reikalais, aukštojo mokslo problemomis.

– Kodėl taip susiklostė, kad Jums teko tiek daug atsakingų pareigų?

– Aš visuomet gerai mokiausi, buvau beveik penketukininkas. Turėjau du ketvertus. Vieną gavau, manau, pelnytai, iš harmonijos. Pamenu mums reikėdavo skambinti moduliacijas. Aš viską paskambinau gerai, bet largo tempu, o dėstytojui Vaclovui Paketūrui reikėjo greičiau. Kitą ketvertą gavau iš partitūrų skaitymo. Pagyvenęs kompozitorius Konstantinas Galkauskas, pusiau lietuvių, pusiau rusų kilmės, paskaitose kalbėdavo rusiškai. Per egzaminą reikėjo skambinti kūrinių atkarpėles. Viską pagrojau gerai, pamatęs knygelėje ketvertą nustebau ir išdrįsau paklausti, kodėl toks pažymys. Jis man pasakė – praleidot. Nesupratau ką. Pasirodo, keletą pamokų.

Dėl to, kad gerai mokiausi, buvau atsakingas, mane pastebėjo ir skyrė į įvairias pareigas.

– Ar gailitės, kad nenuveikėte muzikologijoje tiek, kiek galėjote?

– Nesigailiu, nes darydamas kitus darbus atnešiau daugiau naudos Lietuvos muzikinei kultūrai ir aukštajam muzikos mokslui, mūsų akademijai. Būdamas rektorių konferencijos prezidentas galėjau prieiti prie visų „didžiūnų“, nuo kurių viskas priklauso. Tada mes buvome labai stiprūs, ir bet kada, kada tik paprašydavau audiencijos pas premjerą, ją gaudavau. Matydami, kad kas nors daroma ne taip, eidavome skųstis. Dažnu atveju klaidos būdavo sutvarkomos. Visi dokumetai ir finansiniai reikalai, prie kurių teko prisidėti, buvo naudingi akademijai.

Kalbant apie muzikologiją, viskas prasideda nuo mokslo darbo. Mes jį galėjome rašyti tik penktame kurse. Iki tol tik mokėmės, rašėme nedidelius kursinius darbus. Mano darbo vadovu buvo paskirtas Klemensas Griauzdė, choro dirigentas, vargonininkas. Sugalvojau temą, kokios dar niekas nebuvo ėmęsis, – apie pirmųjų vienaveiksmių lietuviškų baletų muziką. Tai buvo Balio Dvariono „Piršlybos“, Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“ ir Vytauto Bacevičiaus „Šokio sūkuryje“. Rudenį temą pasakiau dėstytojui, paskui ji buvo perduota svarstyti katedrai, dar ir partinis komitetas įsikišdavo. Sugalvojęs temą buvau ramus, nes dėstytojas nieko nesakė. Praėjus keliems mėnesiams kiek nerimaudamas pasiteiravau. Dėstytojas pasakė, kad reikia palaukti, nes dar niekas neaišku. Tuometinis katedros vedėjas Juozas Gaudrimas buvo labai mielas žmogus. Kitas, kiek griežtesnis, iš karto būtų pasakęs, kad tokios temos rinktis negalima, o Gaudrimas svarstė, sprendė. Pagaliau atėjo vasaris, o mano darbas nepradėtas. Paaiškėjo, kad užkliuvo V. Bacevičius – vis dėlto emigrantas. Kaip gali studentas rašyti apie emigranto kūrybą? Tada ekspromtu teko sugalvoti ką nors lengva. O lengva buvo liaudiškumas muzikoje. Rašiau apie B. Dvariono ir S. Vainiūno koncertų fortepijonui liaudiškumą. Žinoma, mokslo ten nebuvo daug.

Kai J. Gaudrimas įkūrė žurnalą „Menotyra“, manęs paprašė ką nors parašyti. Tuo metu turėjau vykti studijuoti į Leningradą ir visiškai neturėjau laiko, todėl paėmiau baigiamojo darbo santrauką. Taigi pirmosios „Menotyros“ pirmasis straipsnis buvo mano. Grįžęs iš Leningrado įsidarbinau „Literatūroje ir mene“, muzikos skyriuje. Dirbau su tekstais ir pats kartais parašydavau. Vakarais eidavau į radiją, vesdavau laidas.

– Šiek tiek atitolkime nuo darbų. Papasakokite apie įsimintiniausias keliones, kurios, akivaizdu, Jūsų gyvenime užėmė labai svarbią vietą.

– Mano kelionės buvo trejopos. Pirmiausia kalnai – mano pasija, aistra. Apie jas galėčiau pasakoti labai daug, bet plačiau papasakosiu apie keliones, susijusias su darbais ir mokslais.

Pirmiausia buvo studijos Leningrade, vėliau stažuotė Austrijoje. Mane, jauną dėstytoją, pasikvietė prorektorė ir pasakė, kad yra tokia mokslinio bendradarbiavimo programa, pagal kurią aš galiu išvažiuoti. Kaip galima nesutikti išgirdus tokį pasiūlymą? Tarp mano žymesnių kelionių dar buvo Kuba, ten dėsčiau dvejus metus. Prieš kelionę į Austriją jau buvau praėjęs visas komisijas, kiaulysčių nepridariau, prieglobsčio nepaprašiau, buvau patikimas, tad mane išleido. Apie tai sužinojau vasaros pradžioje, tad skubiai teko spręsti ispanų kalbos problemą. Guodė faktas, kad ten bus vertėjas, tačiau pradėjus dėstyti pusę dvi valandas trunkančios paskaitos laiko „surydavo“ vertimas. Netrukus klausydamasis vertėjo jau susigaudydavau, kai jis neteisingai išversdavo kai kuriuos mano pasakytus dalykus, ir man vėl tekdavo komentuoti (aš ten dėsčiau muzikos istoriją ir solfedžio). Darbas su vertėju man pasirodė neproduktyvus, todėl savarankiškai „užguliau“ ispanų kalbą ir po keturių mėnesių skaičiau paskaitas ispaniškai. Kubos studentai man labai patiko, jie buvo gabūs, apdovanoti gamtos. Lietuvoje iš dešimties studentų absoliučią klausą turi vienas du, o ten – kas antras. Be to, jų labai gražūs balsai.

Sužavėjo ir studentų sąžiningumas. Pasibaigus vienai muzikos istorijos kurso daliai man reikėjo studentus patikrinti. Pateikiau jiems labai konkretų testą, jame buvo datos, pavardės, stiliai ir pan. Tikriausiai visi puikiai supranta, kad tokius dalykus labai paprasta nusirašyti, pas mus tai pasitaiko dažnai. Darbus patikrinau. Vieno, dėkui Dievui, neįvertinau neigiamai, bet tiesiog nieko neparašiau. Studentui pasakiau, kad man pasirodė, jog darbas nesavarankiškas, viskas parašyta taip, kaip pasakodavau per paskaitas, tais pačiais sakiniais. Studentas supyko, įsižeidė ir pasakė – ne, profesoriau, aš viską rašiau pats. Pradėjau klausinėti žodžiu ir pasirodė, kad jis iš tikro viską mokėjo atmintinai. Parašiau aukščiausią įvertinimą. Paaiškėjo, kad pas juos nusirašinėti yra baisiai negražu, tas pats, kas pavogti ką nors iš draugo. Kuboje rodydavo laidas „Nusirašinėjimo teismas“, ten būdavo vaidinami teismai su teisėjais, prokurorais, advokatais ir kaltinamaisiais. Į nusirašinėtoją būdavo žiūrima labai nepagarbiai.

Daug turėjau ir tarnybinių kelionių, ypač būdamas rektorių konferencijos prezidentu. Kurį laiką buvau Europos universitetų tarybos narys. Universitetų netoli devynių šimtų, o tarybos narių tik trisdešimt. Reikėdavo ten važiuoti vieną, du kartus per metus.

– O ką veikiate dabar? Kas pasikeitė nelikus svarbių pareigų?

– Nors nuo tarnybinių pareigų esu laisvas, bet liko dar visokių nebaigtų „galiukų“. Pramogoms man, kaip tikriausiai ir daugeliui, nuolat trūkdavo ir tebetrūksta laiko. Vasaromis rasdavau laiko pasikarstyti po uolinius kalnų bastionus, panardyti ledynų ir koralinių rifų kanjonuose. Sulaukęs garbingo amžiaus, deja, turėjau keisti pomėgių repertuarą. Iš kalnų alpinizmo liko kasmetinis slidinėjimas Austrijos, Italijos ar Šveicarijos Alpėse, na, ir Druskininkų trasoje. Prie pomėgių prisidėjo sodybos priežiūra, vaismedžių ir daržų puoselėjimas. Išgenėti sodą pradeda atrodyti ne mažiau svarbu, nei parašyti naują straipsnį. Tai va, sodas, genėjimas. Ten mano konsultantas visada būdavo V. Paketūras, kai kurie sodinukai jo ir atvežti.

Mano kaimas yra už Kernavės, labai gražioje vietoje, ant Neries kranto, apaugusio senais ąžuolais. Šiuo metu ten gyvena mano dukra su šeima. Ten dažnai nuvažiuoju atsigauti nuo miesto šurmulio. Nusivežu kokių darbų, bet juos atgal ir parsivežu, nes kaime labai daug reikalų. Teritorija nemaža, reikia pjauti žolę, genėti vaismedžius. Man tai ne darbas, o tam tikra pramoga. Be to, pačių užauginti vaisiai ir daržovės kur kas skanesni.

Kalbant apie muzikologinius darbus, žinau, kad knygų jau nerašysiu. Išsimušiau iš rašymo ritmo. Kaip pianistas negali ilgą laiką negroti, taip ir rašytojas negali ilgą laiką nerašyti. Aš jau senokai nelaikiau rankoje plunksnos.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu neblėstančio entuziazmo.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!