Kintų muzikos festivalis

PIRMASIS FESTIVALIO VAKARAS – SU ARVO PÄRTO MUZIKA

Daugiau nei pusę mėnesio pamario krašto gyventojus bei svečius džiugino liepos 1 d. prasidėjęs Kintų muzikos festivalis. Šių metų festivalio muzikinė ašis – estų kompozitoriaus Arvo Pärto, šiemet švenčiančio 80-metį, muzika, ji skambėjo beveik visuose koncertuose.

Didžiausia duoklė A. Pärtui buvo atiduota pirmąjį festivalio vakarą: choras „Jauna muzika“ (meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas) parengė programą, kurioje skambėjo net penki populiariojo estų kompozitoriaus choriniai kūriniai, taip pat pripažintų šiandienos chorinės muzikos autorių latvio Ēriko Ešenvaldo ir amerikiečio Erico Whitacre´o opusai.

Prasminga tradicija galėtų tapti trumpa paskaita prieš koncertą apie netrukus skambėsiančius kūrinius. Šįkart apie asmeninę patirtį ir sąlyčius su A. Pärto muzika, susitikimus su pačiu kompozitoriumi bei vakare skambėsiančius kūrinius pasakojo V. Augustinas. Pernelyg nenuklysdamas į muzikologines analizes ir teorijas, jis aiškiai ir patraukliai pristatė A. Pärto muzikos ypatumus. Manau, kad išankstinis klausytojų supažindinimas su kompozitorių ir kūrinių estetiniais bei stilistiniais savitumais lemtų gilesnę muzikos pajautą, reikiamą vidinį nusiteikimą, kurio kartais pritrūksta – dėl skubėjimo ar dėl nežinojimo, ko tikėtis (ypač tai aktualu kalbant apie modernią muziką).

Choras festivalį pradėjo kūriniu „Da pacem Domine“, sustojęs ratu aplink salę Iš visų pusių sklindantys balsai įvedė į dvasingą A. Pärto muzikos atmosferą ir davė toną tolesnėms vakaro muzikinėms akimirkoms – magiškoms, slėpiningoms, kukliai didingoms. Ryškios choro meistrystės briaunos buvo balsų, tembrų lygumas, sinchroniškumas ir, kas ne mažiau svarbu, emocinis pagavumas: po koncerto daugelis neslėpė patyrę nuoširdžių, gilių išgyvenimų.

Atskiro paminėjimo vertos choro solistės – Nerutė Šiliūtė, Brigita Stanislauskaitė ir ypač Ieva Skorubskaitė – E. Whitacre‘o „Alleluia“ ir bisui atliktą V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ papuošė skaidrus ir kartu tvirtas atlikėjos vokalas. O solistui Danieliui Monteguardo Garciai, regis, pristigo balso tvirtumo, garso fiksavimo, kūrinyje „Alleluia“ su I. Skorubskaite solo dainavęs muzikantas jai buvo kiek nelygiavertis partneris.

Abejonių sukėlė antrasis koncerto kūrinys „Summa“, kurį ne visai puikiai pavyko realizuoti intonaciškai. Choro vadovas vėliau užsiminė, kad būta nemažos problemos dėl tonacijos nužeminimo. Dar vienas jautresnės ausies išgirstas trūkumėlis buvo Ēšenvaldo kompozicijoje „In paradisum“ chorui, altui ir violončelei. Choras čia žavėjo dinaminiu lankstumu, garso vientisumu, derme su instrumentininkais – jautė, kada reikia dominuoti, o kada atsitraukti ir leisti išryškėti styginiams. Dalia Simaška ir Justas Kulikauskas verti pagyrimo už technišką nepatogių, sudėtingų alto ir violončelės partijų atlikimą. Tačiau vietomis kirbėjo abejonė, ar altas tvarkingai derėjo: jam griežiant dvigubas natas ar grojant kartu su violončele porą kartų ausis pagavo nežymiai disonansiškus, negryno švarumo sąskambius. Vis dėlto bendras įspūdis nenukentėjo, kūrinys nuskambėjo gana įtikinamai.

Kintų didžiosios bažnyčios erdvė puikiai tiko sakraliai muzikai, tačiau dvasingoje erdvėje sakralumo įgavo ir bisui atlikti lietuvių liaudies tradiciją tęsiantys kūriniai; jie, ko gero, tapo emocine vakaro kulminacija. Tai raiškus, lyriškas ir jaudinantis V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, anot autoriaus, visuomet sulaukiantis sėkmės. Patriotinius jausmus dar pagilino antram bisui padainuota Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, ji skambėjo uždegančiai ir išdidžiai.

Vakaras, skirtas A. Pärtui, nesibaigė koncertu: po jo organizatoriai suteikė galimybę pažiūrėti filmuotą medžiagą apie estų kompozitorių.

Lankydamasis Kintų muzikos festivalyje imi suprasti jo reikšmę vietos bendruomenei – publikos buvo gausu, mat tokio aukšto lygio kultūros renginiai ne tik Kintuose, bet ir visame pamario krašte yra retas reiškinys. Festivalis, jau turintis trejų metų įdirbį, ketvirtuosius metus pradeda didžiuodamasis tarptautiniu pripažinimu (šiais metais tapo asociacijos „Europe for Festivals – Festivals for Europe“ nariu), kas lemia didesnį matomumą Europoje. Lietuvoje festivalio gerbėjų vis daugėja, svečiai atvyksta iš įvairių miestų. Turint omenyje, kad Kintų miestelis mažas, festivalio plėtrai galėtų pakenkti nebent tai, kad didesnio masto renginiams gyvenvietė kol kas nėra pritaikyta. Tačiau tikėtina, kad artimoje ateityje ši problema bus sprendžiama, nes festivalis, regis, užtikrintai tvirtina savo pozicijas – tiek pateikdamas aukšto lygio muzikos, pirmiausia modernios šiuolaikinės, tiek atlikdamas edukacinę misiją (meistriškumo kursai jauniesiems atlikėjams, suburtas festivalio jaunimo orkestras), tiek būdamas ryškus ženklas bendroje pamario krašto kultūros panoramoje, keliantis jos prestižą, skatinantis regiono turizmą, nes ir Kintai, ir visas kraštas ieškantiems poilsio bei atgaivos akiai ir dvasiai turi ką pasiūlyti.

NOVATORIŠKAS VIOLONČELĖS REČITALIS

Šiuolaikinė akademinė muzika ir elektronika – du terminai, vis dažniau tariami greta. Elektroakustinių kūrinių vis gausėja kompozitoriams ieškant naujo skambesio, siekiant atliepti laiko dvasią ar tiesiog nutolti nuo griežto akademizmo valdų. Kintų muzikos festivalio antrajame koncerte (liepos 3 d.), violončelininko Justo Kulikausko solinėje programoje „Shostakovich project“, taip pat išgirdome akustinio instrumento ir elektronikos derinį.

J. Kulikauskas – šių metų Kintų muzikos festivalio reziduojantis artistas. Kasmet vis kitam atlikėjui festivalio metu suteikiamos išskirtinės sąlygos tobulėti ir realizuoti drąsiausius kūrybinius sumanymus. Parengti solo programą – tokią, kuri būtų ir konceptuali, ir efektinga, ir, be abejo, stimuliuojanti muzikanto pažangą – iššūkis ir kartu priedermė kiekvienam sąžiningai ir ambicingai į profesiją žvelgiančiam atlikėjui. Ko gero, būtent rečitaliai (ir dar konkursai) duoda stipriausius impulsus žengiant techninio ir meninio perfekcionizmo link. Aptariamajame koncerte skambėjo XX ir XXI a. kūrėjų kompozicijos, nemaža jų dalis parašyta violončele griežusių ar griežiančių kompozitorių (Gasparo Cassado, Giovanni Sollimos, Justo Kulikausko), kas iš karto suponuoja, kad muzikoje turėtų skleistis instrumento galimybių pažinimas ir siekis jas pademonstruoti. Iš tiesų, skambėję kūriniai buvo virtuoziniai, reikalaujantys puikios technikos.

Koncerto programą sudarė dvi dalys: pirmojoje skambėjo violončele atliekami G. Cassado, Volkerio Davido Kirchnerio, J. Kulikausko ir G. Sollimos kūriniai, antrojoje, grieždamas Gedimino Gelgoto, Dmitrijaus Šostakovičiaus ir savo kompozicijas, ir taip puikią Kintų didžiosios bažnyčios akustiką violončelininkas dar pagerino subtiliai pasinaudodamas elektroninėmis garso stiprinimo technologijomis. Rezultatas – pasakiškas, kone nežemiškas skambesys. Mistišką atmosferą padėjo kurti šviesos ir dūmų efektai, taip pat labai subtilūs ir netrukdantys klausytis.

Solinis violončelės muzikos koncertas – retas atvejis mūsų koncertiniame gyvenime. Ar tai lemia repertuaro problemos, ar atlikėjų iniciatyvos ir drąsos trūkumas? J. Kulikauskas įrodė, kad viena violončelė scenoje nebūtinai skamba vienišai: pirmoje koncerto dalyje nieko papildomo nereikėjo, galėjome gėrėtis meistrišku instrumento valdymu, sodriu garsu ir raiškia emocine artikuliacija. Buvo ir neįprasto, eksperimentinio pobūdžio garso išgavimo efektų, praplečiančių įprastas skambesio ribas. Ypač įsiminė V. D. Kirchnerio „Und Salomo Sprach“ – J. Kulikauskas su didele dramatine jėga atliko šį tamsios atmosferos kūrinį, niūrią nuotaiką kūrė ostinatinis pizzicato ir charakteringas leitmotyvas. Išskirtinis buvo ir G. Sollimos „La follia“, violončelininkui šiame kūrinyje pavyko atskleisti dviejų pradų priešpriešą – mąslaus, lyriško, minimalistinio pobūdžio refreniškai besikartojančias padalas keitė aktyvūs, stichiški ir virtuoziškumo reikalaujantys epizodai. Atlikėjas emociškai įtaigiai perteikė beprotybės idėją (it. la follia – pamišimas, beprotystė).

Šioje dalyje skambėjo ir J. Kulikausko autorinis kūrinys „Beat Pizzicato“ – kaip matyti iš pavadinimo, atliekamas vien pizzicato technika. Energingo charakterio, ritmiškai aktyvus kūrinys nuotaikos atžvilgiu buvo tarsi atokvėpis tarp dramatiškų minėtųjų V. D. Kirchnerio ir G. Sollimos kompozicijų. Dar vienas J. Kulikausko kūrybos vaisius – Kadencija violončelei ir elektronikai, pagriežta koncerto pabaigoje. Tai lyriškas kūrinys, kuriame svarbiausia melodijos ekspresija. Vis dėlto, žvelgiant kompoziciniu aspektu, kūriniui kiek pritrūko organiškos pabaigos: muzika nutrūko netikėtai, pernelyg staigiai, kulminacijoje, buvo jaučiamas formos netobulumas. Atlikėjai, kurdami savo instrumentui, neabejotinai gali geriausiai atskleisti jo galimybes, tačiau kartais pritrūksta komponavimo subtilybių išmanymo.

Antroje koncerto dalyje, kaip minėta, skambėjo elektroakustinės kompozicijos, tarp jų du G. Gelgoto kūriniai – „Transitory“ ir „Į dangų“. Tiesa, pastarasis parašytas violončelei solo, o J. Kulikauskas jį atlikdamas pasitelkė elektroniką. „Transitory“, pradėjęs antrąją koncerto dalį, iškart perkėlė klausytojus iš laiko atžvilgiu universalių emocinių pirmosios dalies plotmių į nūdienos atmosferą: kūrinio pradžioje ritmas, išgaunamas delnu suduodant į violončelės korpusą, vėliau visą kūrinį lydėjo elektroniniu pavidalu, keldamas aliuzijas į klubinę kultūrą. Ne veltui šiuolaikiniai kompozitoriai nevengia įtraukti technologijų į savo kūrybą: su elektronikos pagalba kūrinio skambesį galima išmoningai papildyti, pavyzdžiui, ostinatiškai palaikyti pastovų ritmą („Transitory“), nenutrūkstamai tęsti garsą pasitelkiant burdono efektą („Į dangų“) ar akompanuoti solo instrumentui, kaip J. Kulikausko Kadencijoje ar viso koncerto idėjinėje ašyje – D. Šostakovičiaus Koncerte violončelei Nr. 1 (girdėjome I dalį). Šis kūrinys, davęs pavadinimą visam koncertui, yra dalis atlikėjo sumanyto projekto D. Šostakovičiaus muziką perdirbti pasitelkiant naująsias technologijas. Šiuo atveju violončelės partiją grojo J. Kulikauskas, o orkestro akompanimentas buvo patikėtas elektronikai. Tokia koncepcija – patogi novatoriškų ieškojimų erdvė, kurioje kompozitoriaus muzika gali suskambėti visai kitais atspalviais. Be to, nebereikia orkestro (ar fortepijono) – atlikėjas tampa nepriklausomas ir gali kada panorėjęs atlikti kūrinį; kita vertus, prieš tai reikia įdėti daug pastangų, įsigilinti ir į originalo partitūrą, ir į technologines galimybes, nusibrėžti būsimos transformacijos viziją.

D. Šostakovičiaus Koncertas skambėjo kokybiškai ir šviežiai, nors esu tikra, kad buvo galima ne vien pateikti tiesioginį orkestro partijos elektroninį variantą, bet ir panaudoti daugiau technologinių efektų, jais paįvairinti bendrą garsovaizdį. Be to, gaila, kad atlikta tik viena kūrinio dalis – iš koncerto pavadinimo buvo galima tikėtis D. Šostakovičiaus muzikos dominavimo, o ji net netapo koncerto centru. Tad ateityje bus įdomu išgirsti iki galo įgyvendintą šį projektą – ko gero, tik visumos kontekste atsiskleis visos J. Kulikausko kūrybinės intencijos, kurios, manau, turi perspektyvą aktualizuojant klasikų palikimą.

ELEKTRONIKOS RITMU DARŽINĖJE

Kintų muzikos festivalis nepaliauja stebinti savo publikos. Liepos 15-osios vakarą klausėmės neįprasto koncerto labai netradicinėje aplinkoje: Justas Kulikauskas, šių metų festivalio reziduojantis artistas, programą violončelei ir elektronikai atliko... Kintų miestelio daržinėje.

Būtent koncerto erdvės pasirinkimas išryškino šio festivalio socialinę reikšmę: prieš pradedant griežti solistui festivalio direktorė Audra Juodeškienė tarė įžangos žodį, akcentuodama pastato būklę. Daržinė šiuo metu stovi nenaudojama, netvarkoma, lyg nereikalingų daiktų sandėlis. O juk pastatas galėtų – ir tai parodė J. Kulikausko koncertas – tapti vieta meno projektams įgyvendinti. Išvežus didžiąją dalį daiktų, atsivėrė erdvė, kurioje solisto scena tapo pagal senovinį modelį pagamintas laivas. Nenudailinta aplinka – su pjuvenomis ant žemės, grubiomis lentomis pasieniuose, senutėliais apsilaupiusiais suolais senjorams ir rėmėjams atsisėsti – kontrastavo su klubinį primenančiu apšvietimu (palubėje kabojo įvairių spalvų šviestuvai, ant sienų spindulius ir šviesos figūras leido besisukantis šviestuvas) ir, žinoma, modernia muzika. Tačiau šis, atrodytų, visiškas aplinkos ir muzikinio turinio nederėjimas kūrė ypatingą atmosferą, teikė žavesio ir tam tikro jaukumo, jau nekalbant apie netikėtumo efektą.

J. Kulikauskas intensyviai dirba elektroninės muzikos srityje, ieško akustinio instrumento jungčių su naujausiomis technologijomis. Liepos 3 d. solisto rečitalyje festivalio klausytojai taip pat girdėjo elektroakustinių kūrinių, tačiau tuomet tai buvo akademinės kompozicijos, o dabar daugiausia skambėjo populiariosios muzikos aranžuotės, išskyrus keletą kūrinių iš pirmojo J. Kulikausko koncerto, kuriuos atlikėjas šįkart taip pat papildė elektroninėmis priemonėmis. 

Nors technologijų naudojimas gali atrodyti kaip lengvesnio kelio paieškos, tačiau klausantis solisto buvo akivaizdu, kiek reikia įdirbio norint pasiekti kokybišką skambėjimą. Kūrinio pradžioje violončele pagriežtos atkarpos būdavo įrašomos ir tapdavo fonu, harmoniniu ar ritminiu pagrindu tolesnei kompozicijos plėtotei. Daugelis kūrinių buvo grindžiami būtent šiuo principu – elektronikos juose palaipsniui gausėdavo intensyvinant skambesį tembro efektais, vis garsėjančia dinamika (kartais decibelų stiprumas ir trankus ritmas gerokai priminė klubinę atmosferą) ir pan. Tokia intensyvi raiškos priemonių kaita reikalauja atidumo ir precizikos, kad nenukentėtų atlikimo kokybė. Išskyrus keletą garso disbalanso atvejų, kai elektronikos garsai pernelyg užgožė violončele atliekamas melodijas, atlikėjas įrodė, kad geba profesionaliai ir tikslingai naudotis technologinėmis inovacijomis. Violončele griežiamos populiariosios muzikos melodijos garsiškai turtingame fone skambėjo nebanaliai ir išmoningai, kur kas ekspresyviau nei originalios dainos, netiesmukos aranžuotės panaikino popmuzikos kūrinių formos primityvumą. J. Kulikausko profesionaliai perdirbama populiarioji muzika yra nepalyginamai įdomesnė, patraukli ir plačiajai auditorijai, ir nuo primityvaus popmuzikos skambesio pavargusiems bei rimtesnei muzikai pirmenybę teikiantiems klausytojams.

TOLIMŲJŲ RYTŲ DVELKSMAS

Kintų muzikos festivalio svečių geografija šiais metais gerokai išsiplėtė: čia koncertavo muzikantai iš Vokietijos, Islandijos, o štai liepos 4-osios vakarą festivalio publika pilnutėlėje Kintų didžiojoje bažnyčioje susipažino su atlikėja, atvykusia net iš Tolimųjų Rytų – fleitininke Misao.

Kaip koncerto pradžioje teigė festivalio meno vadovas Gediminas Gelgotas, bent vienas egzotiškas koncertas Kintuose tampa tradicija (praėjusiais metais vokietis Peteris Michaelis Hamelis atliko improvizacinę programą, grįstą indų muzikavimo praktika). Iš tiesų, pažintis su mums svetimos kultūros muzika praplečia mūsų pasaulėvaizdį ar net muzikinį mąstymą, nors kultūriniai skirtumai ir mūsų europocentristinė recepcija gali lemti suvokimo kliūtis. Problemos kyla ir iš muzikos raiškos tradicijų (pvz., Šiaurės ir Centrinėje Azijoje paplitęs gerklinis dainavimas – šią regiono tradiciją, naudojamą ir Tibeto šamanų apeigose, nepripratusios mūsų ausys suvokia kaip urzgimą, riaumojimą; dar vienas pavyzdys – mikrotoninės indų dermės), ir iš filosofijos, požiūrio į muziką ar meną apskritai.

Taigi tai, ką aną vakarą atliko Misao, žvelgiant per vakariečio suvokimo prizmę galima būtų apibūdinti taip: saldu, popsiška, naivu... ir gražu. Į rytietišką atmosferą vakaro pradžioje klausytojus įvedė smuikininkė Dalia Simaška, atlikdama savo pačios sukurtas variacijas filmo „Geišos išpažintis“ temomis: kiek pagyvintos įvairiais ornamentiniais ir virtuoziniais efektais, pagrindinės filmo melodijos buvo griežiamos ekspresyviai, raiškiai imituojant japonų styginiams instrumentams būdingą glissando pobūdžio perėjimą nuo vieno garso į kitą. Smuikininkė kartu su Misao atliko ir finalinį kūrinį.

Japoniškos muzikos programą Misao pradėjo fleita grodama, anot jos, populiariausią japonų liaudies dainą „Sakura, sakura“. Kiti kūriniai (dauguma jų – modernizuotos japonų liaudies dainos) skambėjo pritariant fonogramai – fortepijono, styginių instrumentų (vakarietiškų) ar gamtos garsams. Regis, šis foninis akompanimentas ir buvo traktuojamas kaip liaudies dainų modernizavimo priemonė.

Dauguma dainų techniniu požiūriu gana paprastos atlikti, nors, pavyzdžiui, klausydami „Sakura, sakura“ turėjome progos įsitikinti atlikėjos virtuoziškumu, besiskleidusiu puošniuose pasažuose. Tačiau ne virtuoziškumas turėtų būti svarbiausias vertinant tokią muziką. Žinoma, azijiečiai atlikėjai savo supertechnišku ir kartais net kiek mechanišku grojimu gali sudaryti įspūdį, kad šių kraštų muzikantams svarbiausia kuo tiksliau perteikti muzikinį tekstą be didesnės empatijos (mūsų požiūriu). Norint giliau suvokti – ar bent pamėginti suprasti – aptariamo koncerto koncepciją, neišvengiamai reikia prisiminti kai kurias Rytų filosofijos ir estetikos nuostatas. Pirmiausia, Rytų kultūrose muzikos atlikimas tradiciškai nėra suvokiamas (priešingai nei Vakaruose) kaip koncertavimas: muzika didžiausią prasmę įgyja ją atliekant sau ar artimiems draugams, mėgaujantis skambančiais garsais. Muzika suvokiama kaip ritualas, dvasinis procesas, natūraliai besisiejantis su Rytams būdingu asketiškumu – šiuo atveju asketišku skambesiu, neskubrumu, pauzių ar stabtelėjimų gausa. Efemeriškumas, gyvenimas šia akimirka ir žavėjimasis ja – dar vienas ypatumas, beje, atsispindintis ir mums dažnai keistokai atrodančiame azijiečių turistų pomėgyje fotografuoti kone kiekvieną žingsnį. O tai turbūt yra akimirkos žavesio ir paprastų dalykų grožio fiksavimas.

Misao atliekama muzika kartu su taip pat svarbiu vizualiniu aspektu, t. y. judesiais, buvo paprasto (o ko gi tikėtis iš liaudies dainų?), subtilaus grožio išraiška: atrodė, kad atlikėja juda tikslingai, asketiškai, ir ne teatrališkai maivydamasi, o muzika perteikiamas emocijas papildydama kūno kalba – labai elegantiška ir subtilia. Jautrumą muzikai liudijo ir fleitininkės grojimo maniera – daininga, kupina išraiškingų frazuočių; žavėjo ir ypač švelniai išgaunamas garsas. Tomis saldžiai skambančiomis melodijomis Misao manifestavo paprastumo, kasdienybės žavesį – o tai visai sveika nuolat persidirbusiam, skubančiam vakariečiui. Tai liudijo ir šilta publikos reakcija bei nuoširdūs aplodismentai.

Vis dėlto kai kas užkliuvo, labiausiai – fonogramose naudojami instrumentai: manau, kad liaudies dainoms, nors ir atliekamoms fleita, tradiciniai japonų instrumentai sukurtų autentiškesnį akompanimentą negu, pavyzdžiui, fortepijonas. Pabaigoje bisui skambėjusio kūrinio aranžuotė veikiau priminė ne egzotišką muziką, o naivios popdainos skambesį (buvo prijungta perkusija su estradinėms dainoms būdingu ritmu). Tad kartais buvo galima pagauti save mąstant – ar girdžiu japonišką muziką, ar tik jos imitaciją? Grojamos melodijos ir atlikėjos sceninė kultūra buvo tai, kas „japoniška“, o štai akompanimentas provokuotų sakyti „netikra“, nes ir jo instrumentuotė, ir harmonija buvo pernelyg mūsiškos, vakarietiškos ir kiek slopinančios japoniškos autentikos dvelksmą. Kur kas įdomesnis ir kuriantis slėpiningesnę atmosferą buvo sprendimas fonogramose įrašyti gamtos garsus.

Ir vis dėlto mėginti suprasti ir pažinti Kitą, taip praplečiant savo muzikinio lauko ribas ir bandant sau atsakyti į kylančius klausimus, yra vertingas potyris. Tai, kas egzotiška ir vis dar nepažinu, tenelieka mūsų domėjimosi ir patirčių užribyje.

BE STABDŽIŲ

Ramus, apniukęs ir vėsokas pirmadienio vakaras. Kintų didžioji bažnyčia, į kurią neskubėdami renkasi žmonės...

Vakaro ramybę ir vėsą išsklaidė Kintų muzikos festivalio svečiai iš Vokietijos – smuikininkų duetas „The Twiolins“, atliekantis, anot jų pačių, progresyvią šiuolaikinę muziką. Muzikantai Kintuose pristatė programą „Saulės ugnis“ (Sunfire), kurios kibirkščiavimas, regis, daugelio širdyse įžiebė liepsnas.

Dueto nariai Marie-Luise Dingler ir Christophas Dingleris – brolis ir sesuo. Nesinori spekuliuoti tokiais faktais, bet klausantis atlikėjų buvo akivaizdu, kokia stipri muzikinė jų tarpusavio pajauta. Šis duetas – tarsi vientisas organizmas: žavėjo ir išgryninta intonacija, lėmusi pasigėrėtiną skambesio darną, ir frazavimas, nenutrūkstama muzikos tėkmė, kai net nepajunti, kaip muzikantai vienas iš kito perima muzikines partijas; visa tai vyko taip sklandžiai, kad net neatkreiptum dėmesio, jei tik klausytum, bet nestebėtum pasirodymo. Tačiau atsisakyti reginio būtų gaila, nes kai kurie „The Twiolins“ atliekami kūriniai buvo lyg mažytis spektaklis, pavyzdžiui, Judit Vargos kompozicija „Musės gyvenimas ir mirtis“ (A Flyʹs Life and Decline), kurios pabaigoje Christophas panaudojo musmušį, arba Alekseyʹaus Igudesmano kūrinys „Peesh Moosh“, kai atlikėjas į veiksmą įtraukė publiką: jos plojamu sambos ritmu Christophas dėliojo vis greitėjančio šokio žingsnelius.

Su publika atlikėjai bendravo ir pristatydami koncerto kūrinius: jie apibūdindavo idėją, naratyvinę liniją. Jiems labai svarbus ryšys su klausytojais – „The Twiolins“ nori groti muziką, suprantamą plačiajai auditorijai, ir papildomi vaizdingi komentarai liudija dueto siekį kūrinius pateikti kuo suprantamiau, kad kuo daugiau žmonių galėtų mėgautis šiuolaikine muzika.

Dar vienas publikos svarbos įrodymas – klausytojų vaidmuo „The Twiolins“ kas trejus metus organizuojamame kompozicijos konkurse „Crossover Composition Award“, skirtame smuikų dueto repertuarui pildyti. Dingleriai iš akademinį išsilavinimą turinčių kompozitorių laukia kūrinių, patrauklių ir plačiajai publikai, tad ši turi lemiamą balsą konkurso finale, kai duetas atlieka, jo manymu, geriausias kompozicijas – laimi daugiausia klausytojų simpatijų pelniusių kūrinių autoriai.

Skeptikai ir snobai, žinoma, galėtų ginčytis, vadovaudamiesi Arnoldo Schönbergo mintimi – menas neskirtas visiems, o jei skirtas visiems, tai nėra menas. Vis dėlto nenuneigsi, kad klišė „atlikėjams irgi reikia iš ko nors gyventi“ yra racionali, o niekieno nesuprantamo menininko įvaizdis nebėra šių dienų kūrėjų idealas: ne tik akademinės, bet ir plačiosios auditorijos pripažinimas daliai menininkų yra tiek pat svarbus. „The Twiolins“ atliekama muzika, bendravimas su publika, ekspresyvus artistiškumas yra jų meninės veiklos koncepcijos dėmenys, iš kurių svarbiausias, žinoma, yra dueto repertuaras.

Koncerte skambėjusius kūrinius (2009 m. ir 2012 m. konkursų nugalėtojus) pirmiausia vienija aktyvus ritminis pradas – kone visos kompozicijos (ar bent jų dalys) yra gyvos, pulsuojančios ritmikos, kupinos draivo, kurį dar sustiprina per visą koncertą neišsenkanti atlikėjų energija. Duetas griežia laisvai, atrodo, kad viskas daroma be didelių pastangų. Tačiau iš tiesų tai, ką groja „The Twiolins“, reikalauja didžiulio techninio įdirbio: pirštų bėglumo, preciziškos artikuliacijos (ir atskiro atlikėjo, ir abiejų kartu), štrichų įvairovės įvaldymo, ypač tikslios intonacijos (tai sunkina daugybė dvigubų natų, flažoletai)...

Duetas nesiekia auditorijos papirkti paprastais, popsinio pobūdžio kūriniais – kompozicijos nė iš tolo nedvelkia primityvumu. Jose galbūt nėra didelės meninės gelmės (tiesa, šiuo aspektu išsiskyrė lyriškas, mąslus Benedikto Bryderno „Gemini“), bet jie tinkami šio instrumentinio dueto galimybėms atskleisti; kartais skambesys būdavo toks intensyvus, kad atrodydavo, jog griežia daugiau nei du atlikėjai. „The Twiolins“ atliekama muzika publiką žavi ir technikos bei virtuoziškumo efektais, ir emociniu paveikumu. Duetas tvirtai žengia savo keliu, taikydamas ne į akademinio skonio auditoriją, bet į plačiąsias mases, kurioms sudėtinga meninė kalba nepažini. „Vežantis“ ritmas, raiškus melodijos pradmuo, nesudėtinga harmonija – visa tai būdinga „The Twiolins“ repertuaro kūriniams. Nors įpusėjus koncertui išryškėja tam tikras stilistinis vienodumas, vis dėlto itin kokybiškas „lengvosios“ muzikos pateikimas vertas ne tik plačiosios auditorijos, bet ir akademinės muzikos profesionalų dėmesio.

SIMFONIŠKAI GALINGA FESTIVALIO KULMINACIJA

Gražios gamtos supamas ramus Kintų miestelis daugiau nei dvi savaites buvo šiuolaikinės muzikos ir novatoriškų atlikėjų koncertų vieta. Liepos 17-osios vakarą nuskambėjo simfoniškai galingi paskutiniai šių metų festivalio garsai: girdėjome Naujų idėjų kamerinį orkestrą (NIKO)  ir specialiai šiai progai suburtą Kintų muzikos festivalio orkestrą, kurie, be kitų kūrinių, kartu atliko Gedimino Gelgoto simfoniją „Extracultural“.

Pirmoje koncerto dalyje NIKO griežė jo repertuarui būdingo minimalistinio stiliaus kūrinius. G. Gelgoto kompozicija simboliniu tam vakarui pavadinimu „An End is a Beginning“ prasidėjo palaipsniui emociškai ir garsiškai intensyvėjančia gyva, lygaus ritmo garsų tėkme, viduryje suskambo aštresniais, vis sodrėjančiais ritmais, pabaigoje, vėl sugrąžinusi pradinį gyvą, nuolatinį garsų sruvenimą, suteikė stabilaus ramumo pojūtį. Tauriai išlaikomos pauzės gilino 80-metį mininčio kompozitoriaus Arvo Pärto (jam buvo dedikuotas šių metų festivalis) skausmingą „Siluano dainos“ dramatizmą. Vis dėlto didžiausią ažiotažą sukėlė Maxo Richterio rekompozicijos pagal Antonio Vivaldi „Metų laikus“ – II dalis „Pavasaris“ ir visos trys „Vasaros“ dalys. Ypač aplodismentų buvo vertos solistės Augusta Jusionytė ir Dalia Simaška, mąsliai, dailiu garsu pagriežusios lėtąsias dalis ir su stebėtina energija, virtuoziškai ir preciziškai – greitąsias. Tačiau šie epitetai tinka ir kalbant apie viso kolektyvo muzikavimą: bisui grieždamas „Žiemos“ finalinę dalį, publiką jis galutinai parbloškė savo jaunatvišku gyvybingumu, kūrinio nuotaiką atliepiančiu gaivališkumu ir abejonių nepaliekančiu techniniu meistriškumu.

Koncerto – ir viso festivalio – kulminacija tapo jau minėtas G. Gelgoto simfoninis opusas „Extracultural“, kuriam atlikti Kintuose buvo suburtas tarptautinis festivalio orkestras. Jame daugiausia grojo studentai ir vyresniųjų klasių mokiniai iš Lietuvos, taip pat Latvijos, Lenkijos, Ispanijos bei Didžiosios Britanijos. Žanriniu požiūriu „Extracultural“, nors pavadintas simfonija, turi koncerto bruožų: vietomis dominuojantis kūrinio herojus yra NIKO, iš 12 simfonijos epizodų išsiskiria ypač virtuoziška jo dalis „Extracadenza“.

NIKO neretai kritikuojamas už pataikavimą publikai ir popkultūros gūsius į akademines lankas, tačiau galbūt tai, ką daro šis kolektyvas, yra savotiškas tradicijų aktualizavimas: ansamblis groja akademinę muziką, bet ji skirta emocijų atgaivai – juk kartais būtina atsitraukti nuo disciplinuoto egzistavimo, valdomo griežtos dienotvarkės bei dedlainų.

Ovacijos po kūrinio parodė, kad žmonėms tokia muzika patraukli, nors joje daug disonansų, neįpratusią ausį rėžiančių sonorinių efektų, tačiau sėkmę užtikrina ritmikos išryškinimas ir intensyvus emocinis pradas. Be kita ko, svarbu ir efektingas skambesys – tai, kas natūraliai sužadina publikos, ypač mažiau išprususios, dėmesį, ir vizualumas (juk šiandien vaizdas iš esmės tapo pagrindine komunikacijos priemone).

Svarbu paminėti ir ugdomąjį koncerto aspektą – „Extracultural“ tapo nelyginant studijų laboratorija tik šiemet mokyklą baigusiam dirigentui Martynui Stakioniui, kuris turėjo galimybę vadovauti dar ne visai profesionaliam kolektyvui (nors orkestrantų meistriškumu suabejoti neteko) ir diriguoti retokai mūsų repertuare girdimą šiuolaikinę muziką. M. Stakionis, tarptautinio Jāzepo Vītolio konkurso (Latvija) nugalėtojas, įvairių kitų konkursų laureatas, užtikrintai valdė orkestrą, išvengė perdėto emocionalumo, orkestrantai džiaugėsi, kad viskas buvo nurodoma aiškiai ir tiksliai.

Edukacine ir socialine prasme svarbūs NIKO artistų rengiami meistriškumo kursai moksleiviams, kurie baigiami jų koncertu bendraamžiams.

Dar vienas pagirtinas Kintų festivalio aspektas – repertuaro vientisumas, aiški renginio muzikinė kryptis. Koncertuose skamba beveik vien šiuolaikinė muzika, tačiau ne akademinės pakraipos, kuri būtų aktualesnė muzikos profesionalams, o patraukli ir platesnei auditoriją – netgi mažo Kintų miestelio ir jo apylinkių žmonėms, paprastiems klausytojams, labai retai gaunantiems klasikinės muzikos „dozę“. Šiuolaikinė muzika šiemet skirtinguose koncertuose skleidėsi vis kitaip – fleitos, violončelės ir elektronikos garsais, atliekama smuikų dueto, styginių kvarteto, styginių ansamblio, sodrių choro balsų ir simfoninio orkestro.

Didelė festivalio problema – menkas finansavimas. Padėtis galbūt kiek pagerėtų festivalio koncepciją papildžius aspektu, sietinu su krašto kultūriniu paveldu. Kintų gamtinė aplinka palanki turizmo plėtrai, pagerinus miestelio infrastruktūrą (žinoma, tai jau nėra tiesioginis festivalio organizacinės veiklos laukas), jis galbūt taptų turizmo ir kultūros (muzikos) centru, o tada ir festivalis turėtų daugiau galimybių augti, nes dabar akivaizdi renginiams tinkamų erdvių stoka.

Tikėtina, kad kada nors Kintų festivalis bus vienas svarbiausių Lietuvoje – turint omenyje jo staigų augimą ir potencialą, nepailstančius, kūrybingus organizatorius, kiekvieną svečią apgaubiančius dėmesiu, rūpesčiu ir šiluma. Lieka jiems palinkėti sėkmės ir tvirtybės.