Kontratenoras – tai įdomiau nei tenoras!

2014 Nr. 5–6 (436–437), Rasa Aukštuolytė

Algirdas Bagdonavičius – platų ir įvairų repertuarą įvaldęs, aktyviai Lietuvos scenose pasirodantis kontratenoras. Reto balso savininkas yra atlikęs Otonės vaidmenį C. Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“, įkūnijęs Julijaus Cezario personažą G. F. Händelio operoje „Julijus Cezaris“, dainavęs Zybelį Ch. Gounod „Fauste“, atlikęs ne vieną partiją kituose kūriniuose. Visai neseniai Algirdo Bagdonavičiaus balsą turėjo galimybę išgirsti ir Hamburgo klausytojai. Viskas prasidėjo tada, kai Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje (Hochschule für Musik und Theater Hamburg) studijuojanti jauna ir perspektyvi kinų kompozitorė Yijie Wang ėmėsi rašyti diplominį darbą – operą „Jang Guifei – imperatoriaus mylimoji“ (Yang Guifei – Die Konkubine des Kaisers). Kaip yra sakiusi pati kompozitorė, tai dvejų metų aštuonių valandų kasdienio darbo rezultatas, kurį realizuoti padėjo kontratenoras A. Bagdonavičius, atlikdamas eunucho Gao Liši partiją.
Lankantis jaukiuose Algirdo Bagdonavičiaus namuose, teko ne tik pasikalbėti apie naująją operą, įspūdžius, patirtus rengiantis premjerai, bet ir susipažinti su rūpestinga atlikėjo žmona pianiste Natalija, visuomet dainininkui akompanuojančia perklausose ir konkursuose, kai kuriuose koncertuose, taip pat su puikią klausą turinčiu ir dainuoti labai mėgstančiu keturmečiu sūnumi Alanu.

– Kaip gavote vieną iš šios operos vaidmenų?
– Iš pradžių Gao Liši partijai kompozitorė norėjo pasirinkti moterį, nes mokydamasi Kinijoje ji nesusidūrė su kontratenoru ir apie galimybę pasirinkti vyrą net negalvojo. Tačiau su ja dirbęs režisierius Dominikas Neuneris paskatino šiam vaidmeniui pasirinkti vyrą, ėmėsi ieškoti tinkamo atlikėjo ir surengė perklausą. Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu aš su žmona Natalija dalyvavau Vokietijoje vykusiuose meistriškumo kursuose, tad nuvykti į Hamburgą nebuvo sudėtinga. Dalyvavau perklausoje, režisieriui patiko mano muzikinė ekspresija ir nustebino balso galingumas, jis patvirtino, kad kaip tik tokio atlikėjo šiam vaidmeniui ir ieškojo.
– Kokia istorija pasakojama operoje?
– Kaip yra minėjusi kompozitorė, šis siužetas Kinijoje labai gyvas, įdomus ir mėgstamas. Šįmet Kinijoje pagal jį bus statomas ir didelio biudžeto filmas. Taip pat pagal šį siužetą amerikiečių rašytojas Robertas Shea, kritikų pripažįstamas istorinio romano meistras, 1997 m. parašė knygą, kurioje atskleidžiamas Tangų dinastijos valdymo laikotarpis (VII–VIII a.). Romane pasakojama, kaip Kinijos imperatorius renka žmoną vienam iš savo trisdešimties sūnų, tačiau būsimoji jo žmona Jang Guifei įsimyli patį imperatorių ir, atsisakydama jo sūnaus, tampa jo mylimąja. Knygoje vaizduojamas gyvenimas rūmuose, įvairūs politiniai bei kariniai įvykiai, kurių dalyve tampa ir Jang Guifei.
Tačiau palyginti su knyga operos libretas (jo autorius – Sörenas Ingwersenas) šiek tiek pakeistas: ne jaunoji Jang Guifei siekia imperatoriaus, bet jis pirmas pamilsta ją. Sklinda kalbos ne tik apie jos grožį, bet ir apie pomėgį skaityti knygas (kas tuo metu moterims nebuvo būdinga), dainuoti, šokti, neabejingumą menams. Kadangi pats imperatorius vertina menus, Jang Guifei atranda neatsitiktinai – tokios moters jis ir ieškojęs.
Pirmas operos veiksmas prasideda scena, kurioje mano personažas eunuchas Gao Liši – imperatoriaus dešinioji ranka – ruošia valdovo ir jaunosios Jang Guifei susitikimą. Eunuchas kartu su mergina laukia atvykstant imperatoriaus, giria jos grožį. Jang Guifei nustebusi ir nesupranta, ko imperatorius iš jos norįs. Eunuchas pasakoja, kad imperatorius nori tik pasikalbėti, kad jam rūpi tik menai ir kad tik dėl jų dabar plaka jo širdis. Atvykus imperatoriui Gao Liši juos palieka vienus. Imperatorius žavisi Jang Guifei grožiu, ir nors ji primena būsianti jo sūnaus žmona, jis nuramina ją, kad šis ryšys – jųdviejų paslaptis. Jang Guifei sako, kad imperatorius ir taip esąs labai galingas, kad jo darbai bus atsimenami dar tūkstančius metų po jo mirties, tačiau jis atsako norįs gyventi būtent dabar, o ne kitų prisiminimuose.
Antrasis veiksmas vaizduoja situaciją jau praėjus nemažai laiko, kai Jang Guifei gyvena atskiruose rūmuose, o imperatorius nuolat ją lanko. Tai diena, kai po imperatoriaus žmonos mirties yra praėję lygiai septyneri metai, tad jam tai gedulo diena, jis niekur neina iš namų. Jang Guifei lieka viena, jaučiasi nelaiminga nesulaukdama mylimojo. Pas ją atvyksta Gao Liši ir bando ją guosti, sakosi perduosiąs imperatoriui, kad ji labai kenčianti. Tačiau tai siūlo padaryti už tam tikrą kainą – jos draugiją. Jang Guifei pasipiktina, atstumia ir išveja eunuchą, o tai jį įsiutina. Vėliau į rūmus atvyksta Jang Guifei pusbrolis – imperatoriškasis cenzorius, kuris laikomas silpnu žmogumi, savo pareigas einančiu tik dėl kilmingos pavardės. 
Trečiasis veiksmas lyriškesnis: imperatorius kuria eiles, muziką ir liepia Jang Guifei pagal ją šokti ir dainuoti. Moteris supyksta, kad jam rūpinti tik poezija, kad jis nebekreipia dėmesio į ją pačią, nepastebi jos naujo drabužio. Jis atsako, kad ir taip ją visuomet regi akyse, tad drabužis jam nėra svarbus. Jang Guifei įsižeidžia ir suplėšo imperatoriaus natas. Tuomet atvyksta du svarbūs asmenys: jau anksčiau minėtas Jang Guifei pusbrolis ir generolas. Pastarasis praneša, kad šalyje vyksta neramumai, liaudis pasipiktinusi, taip pat sulaukta grasinimų iš kitų valstybių. Jis pastebi, kad imperatoriaus valdžia susilpnėjusi, kad jis tinkamai nebevaldo šalies. Jang Guifei pusbrolis visus ima raminti, kad surinks jaunuolių, greitai apmokys karo meno ir nuslopins neramumus. Tačiau imperatorius teigia, kad karo meno neįmanoma išmokyti per tokį trumpą laiką. Jang Guifei nutraukia jų konfliktą kreipdamasi į generolą: kadangi šis teigia, kad Jangų stiprybė tik pavardėje, pasiūlo jį įvaikinti, kad ir jis persiimtų ta stiprybe ir jėga, kurią, anot jo, ši pavardė suteikia.
Ketvirtame veiksme įvyksta sukilimas, šalyje vyrauja sumaištis, badas. Generolas dėl susiklosčiusios situacijos apkaltina Jang Guifei pusbrolį ir leidžia įpykusiai liaudžiai jį išsivesti. Išsigandęs imperatorius bėga iš paskos, o Jang Guifei nerimauja dėl jų abiejų gyvybių. Gao Liši triumfuoja, džiaugiasi, kad jam trukdantys asmenys bus pašalinti. Jis nueina pas Jang Guifei ir praneša, kad ji pasiruoštų apverkti dvi mirtis, mėgaudamasis papasakoja, kaip liaudis nukankino jos pusbrolį. Jang Guifei išsigandusi teiraujasi, kas atsitiko imperatoriui, tačiau eunuchas pasako, kad jam nieko neatsitikę, kad kita mirtis, kurią ji turi apraudoti – jos pačios. Žmonės kalba, kad Jang Guifei užbūrusi imperatorių ir jis nebegebąs nieko daryti. Ji prieštarauja ir prašo paklausti paties imperatoriaus, tačiau eunuchas sako, kad imperatorius jos atsižadėjo, pripažino buvęs apakintas jos grožio ir nebegalėjęs skaityti dangaus ženklų. Jang Guifei palaužta, o Gao Liši išsitraukia durklą, padeda jį ir ramiai pasiūlo jai pačiai pasitraukti iš gyvenimo. Ji atsisako ir, paskutinį kartą kalbėdamasi su imperatoriumi, primena jo išdavystę. Finalinėje scenoje pasirodo liaudis ir Jang Guifei supranta, kad visi laukia jos mirties. Ji išplūsta imperatorių su Gao Liši ir pastarasis ją pasmaugia. Pabaigoje eunuchas pasako trumpą epilogą.
– Ką operoje atskleidžia Jūsų įkūnytas personažas?
– Nors Gao Liši nėra pats svarbiausias personažas, tačiau operos režisierius šį vaidmenį taikliai pavadino raktiniu. Jis pradeda ir užbaigia operą, dalyvauja visuose reikšminguose įvykiuose. Iš dalies jį būtų galima palyginti su Jagu iš G. Verdi operos „Otelas“. Viena vertus, jis gali būti imperatoriaus šešėlyje, kita vertus, nori jaustis padėties šeimininku.
Taigi Gao Liši yra dvilypis. Jis eunuchas – gyvenimo nuskriaustas, toks tapęs turbūt ne savo valia. Jis jaučia pyktį ir nori jį išlieti. Jis taip pat žino, kad moterų akyse yra kitoks, menkesnis, o jaustis atstumtam nėra malonu. Gao Liši apžavėtas imperatoriaus mylimosios, bet Jang Guifei jį atstumia, ir tai tampa motyvu trokšti jos mirties. Vis dėlto bene visus sprendimus iš tikrųjų priima jis. Gao Liši sakosi tarnaujantis imperatoriui per 30 metų, tad žino kiekvieną rūmų gandą ir gali manipuliuoti žmonėmis, daryti poveikį imperatoriui ir jo sprendimams. Žinoma, jis tik eunuchas, kurio pareigos nėra pačios garbingiausios, tačiau jam daug ką kompensuoja žinojimas, kad jis gali valdyti situaciją.
Man labai patiko ir vizualinė personažo pusė – kostiumas, grimas, bendras įvaizdis, atskleidžiantis personažo dvilypumą (skirtingų spalvų akys, skirtinga antakių forma). Pliką jo galvą interpretuočiau kaip aliuziją į vienuolio įvaizdį: vienuolis yra atsidavęs vieninteliam Dievui, Gao Liši tarnauja tik savo imperatoriui. Personažo kostiumas ir grimas man labai padėjo įsijausti į vaidmenį.
– Kokių kritikų atsiliepimų sulaukėte po operos premjeros?
– Recenzijose kritikai akcentavo rytietišką operos koloritą ir kaip jo išraišką minėjo mano įkūnytą personažą. Gao Liši, anot kritikų, buvo vienas ryškiausių rytų kultūros atstovų, mano perteiktas „visu pajėgumu“, įtikinamai. Buvo pastebėtas ir personažo dvilypumas: jis šiurkštus, bet kartu pažeidžiamas. Meno kritikos leidiniuose apie premjerą pasirodė nemažai straipsnių, kiekviename jų sulaukiau komplimentų.
– Operos siužetas istorinis, jo veiksmas vyksta VIII amžiaus Kinijoje. Kuo jis gali būti įdomus šiuolaikiniam klausytojui?
– Šis siužetas yra tarsi tiltas tarp dviejų pasaulių. Pati kompozitorė Yijie Wang taip pat tarsi jungia Rytus ir Vakarus: nors pati yra iš Kinijos, tačiau studijuoja Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Savo kūriniu ji norėjo kinų kultūros dalelę perkelti į Vokietiją ir atskleisti dviejų kultūrų sintezę. Jai, mano manymu, labai gerai pavyko. Tai patvirtina ir vokiečių publikos susidomėjimas naująja opera „Jang Guifei“ – sulaukėme kvietimo ją rodyti Kylio operos teatre balandį, rudenį esame kviečiami gastrolių į Berlyną.
– Ar anksčiau Jums yra tekę dalyvauti operos pastatyme užsienyje? Kokius skirtumus pastebėjote lygindamas kūrybinį darbą Lietuvoje ir svetur?
– Tai pirmas mano projektas užsienyje, nes kontratenoru dainuoju ne taip jau seniai, apie trejetą metų. Vokiečių kultūra kitokia nei lietuvių. Negalėčiau vertinti jos nei kaip blogesnės, nei kaip geresnės – ji tiesiog kitokia. Pastebėjau, kad daugelio akcentuojama vokiška tvarka iš tiesų egzistuoja. Hamburge buvo griežtai laikomasi punktualumo, kolegiškumo ir kitų svarbių principų. Buvo akivaizdi pagarba tarp visų kolektyvo narių – orkestro muzikantų, dirigentės, jos asistentės, režisieriaus, choro, grimerių ir kt. Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai vieningas kolektyvas, susirinkęs bendram darbui. Jokių konkurencijos ženklų nebuvo galima įskaityti nė vieno kolektyvo nario veide. Žmonės atviri, nuoširdūs ir malonūs.
Kiniškas koloritas jautėsi ne tik pačioje operoje: chore visi 6 vaikinai buvo kinai, iš 7 merginų – 4 kinės, 2 vokietės ir viena lietuvė, orkestre iš 15 muzikantų – 10 kinų. Kinai atrodo labai šilti žmonės, vokiečiai gal kiek oficialesni, šaltesni, nors pirmas įspūdis gali būti apgaulingas.
Lyginant darbą Lietuvoje ir svetur, matyti, kad ten žmonės labiau atsipalaidavę dėl finansinės padėties. Didesni atlyginimai, tvirtesnės garantijos lemia saugumo jausmą, tad daugiau galvojama apie tai, kaip profesionaliai atlikti savo darbą. Čia žmonės vien iš teatro neišgyvena, paprastai dirba keliuose darbuose, tad juntamas skubėjimas. Vokietijoje dėl to ramiau, daugiau pasiekę dainininkai turi savo agentus, kurie jiems siūlo projektus, dalis atlikėjų turi nuolatinį darbą teatre, o kai kas – ir viena, ir kita. Lietuvoje reikia kur kas daugiau atlikėjo iniciatyvos, tenka pačiam ieškoti, siekti įsitvirtinimo. Žinoma, tai prideda ir entuziazmo.
– Kaip savyje atradote kontratenorą?
– Kaip kontratenoras debiutavau 2010 m Klaipėdos muzikiniame teatre. Buvau pakviestas atlikti nedidelę tenoro partiją Claudio Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“ ir vienoje iš scenų pirmosios repeticijos metu teko padainuoti nedidelę altino partiją. Operą dirigavęs Andris Veismanis atkreipė dėmesį į mano falcetinį registrą ir nusprendė „patyrinėti“ jo galimybes. Kadangi nebuvo kontratenoro, kuris dainuotų vieną pagrindinių Otonės vaidmenų, jį atlikti pasiūlė man. Tai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, nes niekada anksčiau nebuvau dainavęs kontratenoru. Tuo labiau nelengva atrodė iškart imtis vieno svarbiausių vaidmenų operoje – neturėjau praktikos, įgūdžių. Tačiau man labai padėjo dirigentas A. Veismanis – jis su manimi dirbo bent po kartą per dieną. Kalbos atžvilgiu nemažai naudingų patarimų gavau iš dirigento asistento italų muziko Christano Frattimos. Taip su dviem profesionalais kas dieną prie šios partijos dirbau visą mėnesį. Tokia buvo pradžia.
Dabar turiu didesnę kontratenorinio dainavimo patirtį, konsultavausi su ne vienu užsienio profesoriumi, keletu Lietuvos pedagogų – V. Prudnikovu, S. Stonyte. Daug vertingų pastabų gavau ir pasiruošimo operos „Jang Guifei – imperatoriaus mylimoji“ pastatymui metu: mane konsultavęs Hamburge dirbantis profesorius Markas Tuckeris turi didelę darbo su kontratenorais patirtį, tad man tai buvo naudinga.
– Ar turite nuoseklią stilistinę kryptį, į kurią orientuojatės rinkdamasis naujas partijas?
– Pagrindinė mano kryptis – barokas, pirmiausia G. F. Händelio kūriniai, kurių partijas jis rašė kastratui Senesino (tikrasis vardas Francesco Bernardi). Analizuodamas jam parašytas partitūras pastebėjau, kad jas atitinka mano balso diapazonas. Taigi norėčiau išstudijuoti visas šias partitūras.
Šiuo metu subūriau keletą bendraminčių muzikantų, puikių baroko muzikos profesionalų, į ansamblį „Concertino luminoso“. Su juo ruošiame itin kruopščiai parinktą ryškiausių XVIII a. pirmos pusės itališkosios operos mokyklos atstovų A. Vivaldi ir G. F. Händelio kūrinių programą „Baroko herojai pagal kontratenorą“. Netrukus šią programą pristatysime Lietuvos auditorijai.
Tačiau yra ir modernių kompozitorių kūrinių su partijomis kontratenorui, tad nesu linkęs apsiriboti tik viena kryptimi, stengiuosi būti atviras pasiūlymams ir iš jų atsirinkti tai, kas man atrodo tinkama.
– Ačiū už pokalbį.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!