LMTA koncertmeisterės pripažinimas tarptautiniame konkurse

2016 Nr. 11–12 (466–467), Rasa Murauskaitė

Lapkritį Sankt Peterburge vykusiame VI Sergejaus Rachmaninovo pianistų ir dainininkų konkurse Lietuvai atstovavo dvi dainininkės – Muzikos ir teatro akademijos docentės Aušros Stasiūnaitės studentės Polina Glušniova ir Rasa Dzimidaitė. Nors jaunosios solistės laurų neparvežė, vis dėlto į Lietuvą atskrido maloni žinia – geriausia konkurso koncertmeistere buvo pripažinta joms akompanavusi LMTA Dainavimo katedros koncertmeisterė-asistentė Nijolė Baranauskaitė. Su pianiste kalbamės apie konkursą ir muzikavimo kartu su kitais džiaugsmą.

 

– Prašyčiau trumpai papasakoti apie konkursą. Kaip į jį patekote??

– Į konkursą vykti pasiūlė doc. A. Stasiūnaitės, kurios klasėje dirbu, studentė P. Glušniova. Vasarą ji dalyvavo projekte, kuriame su Sankt Peterburgo orkestru buvo atliekama Giovanni Battistos Pergolesi kantata „Stabat Mater“. Projekto iniciatoriui Sankt Peterburgo konservatorijos prorektoriui Gintautui Želviui labai patiko Polinos balsas, todėl jis pasiūlė sėkmę išbandyti Rachmaninovo konkurse. Pakvietėme kartu vykti ir kitą studentę Rasą Dzimidaitę.

Dainininkai buvo suskirstyti į keturias kategorijas. Pirmoje dainavo 16–22 m. studentai, čia pasirodė ir Polina. Antroje kategorijoje dainavo vyresnieji muzikos akademijų ar konservatorijų studentai, šioje grupėje varžėsi Rasa. Trečioje kategorijoje pasirodė dainininkai mėgėjai, ketvirtoje – profesionalai operos solistai, kamerinės muzikos atlikėjai.

Iš viso dalyvavo apie 140 vokalistų, pianistų taip pat buvo nemažai. Daug ką sako ir konkurso trukmė – jis tęsėsi net dešimt dienų. Į antrą turą Polinos kategorijoje pateko 15, Rasos – 16 dalyvių. Į finalą atrinkta tik po penkis dainininkus, todėl Rasos patekimas į antrą turą tokiame sunkiame konkurse man atrodo didžiulis pasiekimas – juk dalyvavo prestižinių Maskvos, Sankt Peterburgo konservatorijų atstovai, buvo atlikėjų ir iš Vokietijos, Bulgarijos, keli atvyko iš Kinijos.

Tarptautinėje komisijoje dirbo italų pianistas ir pedagogas, dirigentas iš Bulgarijos, buvo dainininkų ir pedagogų iš Estijos, Vokietijos. Man atrodo, kad organizatoriai stengėsi pakviesti nešališkus komisijos narius. Žinoma, buvo ir Rusijos atstovų, tarp jų dainininkė iš Marijos teatro.

– Kelionė į konkursą, rodos, neapsiėjo be nuotykių.

– Kelionė buvo labai sunki. Ketvirtą ryte jau buvome oro uoste, nes išskristi į Rygą turėjome prieš šešias. Tačiau registruojantis paaiškėjo, kad mūsų bilietai buvo praėjusios dienos... Teko skristi per Maskvą, septynias valandas laukėme oro uoste.

Galų gale šiaip ne taip pasiekėme Sankt Peterburgą ir konkurso vietą. Vėlavome į mums paskirtą repeticiją, su visais lagaminais įbėgome likus dešimčiai minučių iki repeticijos pabaigos. Atsisėdau prie fortepijono, o šis... juda. Maniau, kad pasirodė, bet Rasa, sėdėjusi salėje, patvirtino, kad taip yra iš tikrųjų. Po viso šito streso kitą dieną jau turėjome dainuoti, nes Polinai Rasa ištraukė antrą numerį.

– Kokia buvo konkurso privalomoji programa?

– Konkursas vyko trimis turais. Privalomoji programa buvo gana sunki, ypač jauniausių dainininkų grupei, – juk jų balsas ir technika dar tik formuojasi. Pirmam turui jiems reikėjo paruošti du S. Rachmaninovo romansus ir rusišką ariją, antram – du S. Rachmaninovo romansus ir XX a. kūrinį, trečiam – po užsienio ir rusų kompozitoriaus ariją. Kūriniai sunkūs, reikalaujantys brandos.

Antrosios grupės, kurioje dainavo Rasa, pirmame ture reikėjo atlikti S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, N. Rimskio-Korsakovo ir M. Glinkos kūrinius, antrame – du S. Rachmaninovo romansus, rusišką ariją ir XX a. kompozitoriaus ariją. Trečiame ture – po vieną užsienio ir rusų kompozitoriaus ariją.                       

Polina dainavo S. Rachmaninovo romansą „Rytas“ ir mūsų atrastą nuostabaus grožio kūrinį „Jau laikas!“ (jį nepaprastai gražiai atlieka Dmitrijus Chvorostovskis), M. Glinkos Vanios ariją iš operos „Ivanas Susaninas“. Kūrinys sudėtingas, turi didelį rečitatyvą. Į antrą turą Polina, deja, nepateko, manau, jai tiesiog pritrūko konkursinės patirties.

Rasa pirmajame ture dainavo keturis romansus: P. Čaikovskio „Kad būčiau žinojus“, S. Rachmaninovo „Aš laukiu tavęs“, M. Glinkos „Sakyk, už ką“ ir N. Rimskio-Korsakovo „Ne vėjas, iš aukštybių pučiantis“. Antrame ture ji dainavo S. Rachmaninovo „Maldą“ ir „Prie mano lango“, Tamaros ariją iš A. Rubinšteino operos „Demonas“ ir Sirinos raudą iš G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“.

– Ar rengėte naujus kūrinius, ar rinkotės tuos, kuriuos merginos jau buvo dainavusios?

– Buvo labai daug naujų kūrinių. Rasa, kuri studijuoja antrame magistrantūros kurse, kelis kūrinius buvo atlikusi anksčiau. Neturėjome daug laiko repetuoti – tik paskutinę savaitę prieš konkursą, nes šiuo metu ji pagal Erasmus programą studijuoja Estijoje. Pasitarėme su dėstytoja A. Stasiūnaite, Rasos dėstytoja Estijoje, ką atlikti, ir išvykome. Viskas praėjo gana sklandžiai.

Polinai daug kas buvo nauja, bet ji puikiai susitvarkė. Dainuodama S. Rachmaninovą ji, manau, labai patobulėjo, konkursas jai tapo dideliu šuoliu.

– Ką galėtumėte pasakyti apie konkurso dalyvių lygį?

– Buvo labai stiprių dainininkų, kai kurie jau yra stažavęsi užsienyje, dainavę prestižiniuose teatruose.

Ypač stiprūs atrodė koncertmeisteriai. Manau, kad jie išmano, kaip atlikti rusų muziką.            

– Galbūt kuris nors atlikimas padarė ypatingą įspūdį?

– Labai gražiai dainavo Tamaros Novičenko (Anos Netrebko mokytojos) trečio kurso studentė iš Sankt Peterburgo konservatorijos, ji Polinos kategorijoje laimėjo pirmą vietą. Nuostabiai muzikali mergaitė, šiuo metu ji važinėja po konkursus ir pelno laurus.

Labai patiko ir vienas Rasos grupės bosas, pirmosios vietos laimėtojas. Jis jau dainuoja Maskvos Didžiajame teatre.

– Pripažinimas geriausia koncertmeistere tokiame konkurse – didelis laimėjimas. Ar labai nustebote sužinojusi?

– Sužinojau labai netikėtai. Po antro turo išvykau į Lietuvą. Rygoje įsijungiau telefoną ir radau praleistą Polinos skambutį. Tada ji man parašė žinutę, kad konkurso koordinatorė ieškojo Rasos. Iš pradžių pamanėme, kad galbūt ją vis dėlto praleido į trečią turą. Tačiau vėliau Polina parašė, kad aš buvau pripažinta geriausia konkurso koncertmeistere. Nepatikėjau, nes koncertmeisterių lygis man pasirodė ypač aukštas. Apskritai rusų pianizmo mokykla puiki, o ir programoje vyravo būtent rusų kompozitorių muzika. Atvažiavęs iš mažytės Lietuvos sau atrodai labai mažas, todėl pripažinimas man buvo labai netikėtas.

Merginos man netgi atsiuntė organizatorės laišką, bet aš joms pasakiau, kad kol negausiu diplomo, tol nepatikėsiu. Polina dar buvo likusi Sankt Peterburge, tad paėmė mano diplomą ir nufotografavo. Tada pagaliau patikėjau.

– Ar anksčiau yra tekę gauti panašių apdovanojimų?

– Esu gavusi ne vieną apdovanojimą, bet dažniausiai jis skiriamas tada, kai tavo dainininkas laimi. Su operos soliste Julija Stupnianek tarptautiniame dainininkų ir koncertmeisterių konkurse Italijoje abi laimėjome Grand Prix. Ne kartą esu tapusi koncertmeisterių konkursų laureate dar studijuodama. Šiemet Vincės Jonuškaitės-Zaunienės konkurse taip pat netikėtai gavau diplomą kaip geriausia koncertmeisterė, nors ten mano dainininkė nieko nelaimėjo. Toks įvertinimas labai svarbus.

– Grįžkime į pradžią. Kada nusprendėte, kad gyvenimą norite susieti su muzika?

– Visada įsivaizduodavau, kad iškart prisėdusi prie fortepijono pradėsiu groti. Tokia buvo mano vaikystės vizija. Kai mano vyresnei draugei nupirko pianiną, aš paprašiau ją pakviesti mane į namus ir pažadėjau pagroti. Kaip nustebau, kai atsisėdus prie instrumento nieko neišėjo. Tada supratau, kad reikia mokytis.

Vaikystėje viskas puikiai sekėsi, tapau įvairių konkursų laureate. Visiškai neturėjau scenos baimės, kol ketvirtoje klasėje kartą suklydau, tada pasitikėjimas šiek tiek sumenko.

– Kodėl pasirinkote groti ne solo, o su kitais?

– Niekada nenorėjau būti solistė – galbūt nenoriu būti pirma. Man patinka scenoje būti su kitais. Negalėčiau to jokiais būdais įvardinti kaip scenos baimės, man tiesiog malonu kurti drauge. Solo taip pat grodavau, tačiau tik studijuodama. Kol mokiausi, esu grojusi ir rečitalių, tačiau tai man neteikdavo tiek daug džiaugsmo, kiek buvimas scenoje su kitais.

 

– Kas buvo svarbiausi Jūsų mokytojai?

– Kai įstojau į LMTA, patekau pas du nuostabius pedagogus. Specialybės dėstytojas profesorius Sergejus Okruško nepaprastai daug padėjo technikos požiūriu, sutvarkė rankas. Kita nuostabi dėstytoja – profesorė Nijolė Ralytė, kuri mane išmokė mylėti balsą. Atėjau į pirmą kursą įsivaizduodama, kad esu žvaigždė, galinti pagroti viską. Paklausiusi, kaip groju, dėstytoja man pasakė, kad dabar teks „sėsti ant dietos“, nes turiu išgirsti, ką groju. Tada skambindavau senąją muziką, Mozartą... Tai davė labai daug naudos.

Kadangi neblogai skaičiau iš lapo, koncertmeisterio praktikai dėstytoja mane nuvedė pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Jiems abiem esu be galo dėkinga, iki šiol gražiai bendraujame. Jeigu kyla kokių klausimų, žinau, kad visuomet galiu konsultuotis su dėstytoja N. Ralyte.

Dar vienas žmogus, kuriam labai noriu padėkoti, – docentė A. Stasiūnaitė. Jos klasėje dirbu jau dvidešimt metų – pradėjau akompanuoti jos studentams vos baigusi bakalauro studijas. Atėjau jauna, iš lapo skaityti gebėjau, bet repertuaro visiškai nepažinojau. Su dėstytojos kantrybe, puikiomis muzikinėmis pastabomis užaugau kaip muzikantė ir asmenybė.

– Turite ilgametę patirtį, todėl turbūt jau galite nurodyti svarbiausius bruožus, kurie privalomi koncertmeisteriui?

– Pirmiausia, žinoma, reikia gerai groti, būti techniškai pasiruošusiam. Labai svarbu kartu kvėpuoti ir jausti muziką su solistu, tačiau svarbiausia, mano nuomone, mokėti būti antram. Yra daug puikių pianistų, kurie negali groti kartu su dainininku ar kitu instrumentininku, nes nori dominuoti. Natūralu, kad gerai grojantis nori būti pirmas.

Be to, koncertmeisteris solistui turi būti ir psichologas, ir draugas, ir padėjėjas, ir muzikos vadovas, kirpėjas, vizažistas... Turi visada jį visokeriopai palaikyti.

– Kokias šiuo metu rengiate programas su atlikėjais?

– Nuolat bendradarbiaujame su soliste J. Stupnianek, visai neseniai pristatėme nuostabų Antonio Vivaldi projektą. Mes panašiu metu studijavome, po kurio laiko pradėjau akompanuoti jos klasės studentams. Programas rengiame ir su A. Stasiūnaite, jos suburtu ansambliu „Inmezzo“. Turime parengę programų su dainininke Indre Anankaite. Su ja ir smuikininke Irma Belickaite esame paruošusios įdomų lietuviškos muzikos projektą, su dainininke Raimonda Janutėnaite ir fleitininke Viktorija Zabrodaite turime kelias programas, kuriose skamba Mozarto, Salieri, Mykolo Kleopo Oginskio muzika. Dirbu ir su buvusiomis studentėmis Jurgita Lopetaite, Aiste Pilibavičiūte ir kitomis.

– O kokią muziką Jums mieliausia groti?

– Sunku pasakyti. Jaunystėje labai mėgau romantizmą, bet dabar... Atsimenu, kaip dėstytoja N. Ralytė sakė, jog su metais atranda Mozartą, baroko muziką. Man labai panašiai. Tokia muzika nepaprastai lavina ausį. Romantizmą groti paprasčiau, jeigu esi ekspresyvus žmogus. Barokas ir klasicizmas reikalauja labai daug precizikos.

– Ar dar yra neįgyvendintų kūrybinių idėjų?

– Idėjų yra labai daug ir visada stengiuosi jas įgyvendinti. Pastaruoju metu jaučiu didžiulį malonumą grodama su instrumentininkais. Gal dėl to, kad N. Ralytė įskiepijo meilę balsui, studijuojant tik keletą kartų teko groti su instrumentininkais. Dabar muzikuojame ir su smuikininke I. Belickaite, ir su fleitininke V. Zabrodaite. Atrandu kitokį, man labai įdomų, muzikavimą, kitokią akompanavimo specifiką.

Apskritai mėgstu iššūkius, retai atsisakau įdomių pasiūlymų. Naujausias planuojamas projektas – Johanno Sebastiano Bacho ir jo amžininkų muzika, man tai nauja ir labai įdomi sritis. I. Anankaitė mane įmetė į populiariosios muzikos vandenis, kur taip pat atradau daug įdomių dalykų. Gerą, kokybišką populiariąją muziką groti taip pat labai malonu ir nėra paprasta. Noriu ir stengiuosi būti universali, kad galėčiau visur save realizuoti. Mano mama sako, kad aš visada mokausi, taip iš tikrųjų ir yra. Tačiau mokymasis man nėra kančia, darbas man teikia didžiulį džiaugsmą, todėl esu nepaprastai laiminga.

 

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!