Lukas Geniušas... balete

~~Kaip lengva gailėtis prarasto laiko, bet ko prarasto, nesistengiant dabartyje fiksuoti savo, šių dienų stebėtojo, įspūdžių. Paryžiuje ir, beje, daugelyje pasaulio miestų galima išgirsti nostalgiškų kalbų, kad praėjusiuose amžiuose miestas, nesvarbu, kas prisimenama – La Belle époque, jo šlovingiausias laikas, ar 1920-ųjų Paryžius, – dabar praranda savo žavesį ir nesugeba daugiau pasiūlyti nieko nauja, išskyrus savo didingos praeities likučių prisiminimus.
Kas nenorėtų atsidurti 1913 m. Paryžiuje ir išvysti skandalingąją Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ premjerą Eliziejaus laukų teatre ar su Sergejumi Diagilevu aptarti naują „Rusų sezoną“ Paryžiuje? Taip, visa tai prarasta, pamiršta, laiko paskandinta dar praėjusiame amžiuje. Bet ar iš tiesų? Nejau dabar negalima pajusti išskirtinės galimybės stebėti šlovingą kasdienybę?
2014 metai Paryžiaus operoje prasidėjo legendinio Maskvos Didžiojo teatro baleto gastrolėmis. Ir kodėl gi to nebūtų galima pavadinti naujuoju „Rusų sezonu“ Paryžiuje? Baletas „Prarastos iliuzijos“, 2011 m. Aleksejaus Ratmanskio pastatytas Didžiajame teatre pagal Honoré de Balzaco romaną ir parodytas Paryžiaus Garnier teatre, buvo tas reginys, kurį į Paryžių buvo būtina atvežti dėl jame atsispindinčio itin glaudaus meninio Rusijos ir Prancūzijos ryšio: rusų baleto artistai, Prancūzijos Colonneʼo orkestras, baleto veiksmas vyksta Paryžiuje.
Rusų menas ir tradicijos Paryžiuje labai vertinami, tačiau net Maskvos Didysis teatras Paryžiuje daugeliui vis dar yra egzotiškas, nekasdieniškas ir būtinas pamatyti reginys. Tačiau nustebino baleto įvertinimas laikraštyje „Le Monde“: prancūzams, taip mėgstantiems manieringumą, garsus, gestus, A. Ratmanskio balete visų šių išraiškos priemonių pasirodė per daug. Ar tai savo „tautinio“ rašytojo gynimas? Tiesa, užsieniečiams visuomet pavojinga bandyti perteikti kitos šalies kultūros reiškinius – groti Camilleʼį Saint-Saënsą Prancūzijoje, Balį Dvarioną Lietuvoje ar pristatyti baletą pagal vieno garsiausių prancūzų rašytojų romaną Paryžiuje.
XIX amžiaus pirmoje pusėje pasirodęs Honoré de Balzaco romanas „Prarastos iliuzijos“ jau ne kartą buvo tapęs filmo ar spektaklio pagrindu. Romantiškos istorijos aktualios visais laikais, tačiau kiekvieno šimtmečio prerogatyva yra atskleisti tam laikui būdingų simbolių ir vaizdinių svarbą šiuo metu gyvenančiam žmogui. Tiesa, kiekvienas romantiškas dalykas dažnai balansuoja ties „per daug“ ir „dar daugiau“ riba. Šiuo atveju kompozitoriaus Leonido Desiatnikovo sukurta muzika buvo vienas ryškiausių baleto veikėjų, kuris romantizuotą choreografiją ir pačią baleto tematiką pavertė ne „dar vienu romantiškos tematikos baletu“, bet leido naujai atskleisti pasakojamą istoriją.
Ypač įdomu, kad fortepijono partiją kartu su Prancūzijos Colonneʼo orkestru atliko Lukas Geniušas. Tikriausiai keistas jausmas pasaulinio garso pianistui groti ne scenoje, o orkestro duobėje, tačiau sunku būtų įsivaizduoti geresnį tokios fortepijono partijos atlikimą. Jai būdingi ne tik skaidrūs pasažai, bet ir Chopino koncertų antrąsias dalis primenanti ramuma, padedanti giliau suvokti jausmingą choreografiją.
Naujo „Rusų sezono“ Paryžiuje pradžia ar trumpa viešnagė mieste, kuris vis dar nori save laikyti pasaulio kultūros sostine? Parodys ateitis.