Lukas Geniušas Vilniuje ir Paryžiuje

2017 Nr. 1–2 (468–469), Daiva Tamošaitytė, Gabrielė Sližytė

Čaikovskio, Ravelio ažūras

 

Gruodžio 10-osios vakarą, Vilniuje gražiai snyguriuojant, į Filharmonijos salę susirinko daug melomanų pasiklausyti Luko Geniušo, kuris su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno, skambino P. Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 b-moll, op. 23, ir Mauriceˊo Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 G-dur. Bisui pianistas jau ne pirmą kartą pasirinko Leonido Desiatnikovo pjesę, stilistiškai labai tikusią po Ravelio.

Atliekant Čaikovskį orkestras buvo per lėtas, per garsus, bet Ravelis privertė pakeisti grąžto numerį. O pianistas eina savo pamėgtu keliu – jam patinka svarstyti, pasakoti, ieškoti kuo subtilesnių dinaminių pusgarsių, tiesiog mėgautis muzika. Minimumas judesių ir mechaninės energijos – maksimumas išraiškos. Jei turėčiau tokį įkaitusį, gal dėl koncertinio krūvio net neatvėstantį ir viską sugebantį rankų ir kūno „aparatą“ – ir aš taip bandyčiau... Lukas tai gali, todėl jis jau tarp scenos didžiųjų, nors dar visas kelias prieš akis. Štai ir jo Čaikovskio koncertas girdėtas ne sykį, o vis kitoks. Kokius iššūkius jaunasis virtuozas dar kels sau ateityje (deja, daugelio jo projektų mes negirdime ir nematome)? Iš principo jis galėtų imtis visiškai novatoriškų idėjų – tarkim, kompozicijos, ar pateikti pasauliui dar ką nors visai nauja. Bet, matyt, darys tada, kai jam bus įdomu.

Koncertą įrėmino Georgesˊo Bizet preliudas iš siuitos „Arlietė“ Nr. 1 ir M. Ravelio „Bolero“. Prancūzų – ir bolero – niekada nebūna per daug...

Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtinis (prof. Veros Gornostajevos klasė) Lukas Geniušas – daugelio tarptautinių konkursų laureatas, tarp jų F. Chopino Varšuvoje (2010 m.) ir P. Čaikovskio Maskvoje (2015 m.). Pasaulio muzikos visuomenei vis geriau pažįstamas 25 metų virtuozas imasi didelės apimties monoteminių programų – per vieną vakarą yra paskambinęs visus Chopino etiudus (op. 10 ir op. 25) ar visus penkis Beethoveno fortepijoninius koncertus. XV P. Čaikovskio konkurso III ture jis atliko P. Čaikovskio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 G-dur ir Sergejaus Rachmaninovo fortepijoninį koncertą Nr. 3 d-moll. Dideli užmojai pavyko, L. Geniušas pademonstravo atlikimo mastą, ištvermę, puikią techniką ir mokyklą. Mokėjimas išsikelti sunkius, retam įveikiamus uždavinius ir juos įvykdyti liudija ne tik puikų muzikanto pasirengimą, bet ir ankstyvą brandą, meninį lygį. Ne tiek daug pasaulyje pianistų, kurie yra tapę dviejų prestižiškiausių konkursų laureatais (II vieta).

L. Geniušas išsiskiria intelektualumu, aristokratiška laikysena, gražiu tušė. Kita jo neabejotinai stipri savybė – universalumas. Vienodai įkvėptai ir įtikinamai jis atlieka ir stambios formos kūrinius, ir smulkių pjesių ciklus, įvairių epochų ir stilių muziką. Kartu su pagarba autoriaus tekstui visada jaučiamas pianisto individualumas, asmeninis žavesys ir magnetizmas, todėl jo skambinimas nepalieka abejingų. Nepriekaištingas L. Geniušo skonis leidžia jam nepasiduoti išoriniams efektams ar nepagrįstai laužyti kanonus, individualus požiūris daugiau pasireiškia formuojant repertuarą, pastanga atverti naujus kūrinio klodus, slypinčius dvasinėje, filosofinėje plotmėje. Kiekvienas jaunojo atlikėjo pasirodymas yra muzikinis įvykis, leidžiantis gėrėtis Chopinu, Beethovenu, Hindemithu, Desiatnikovu...

Neeilinis talentas, nuoseklus darbas, kruopštumas, subtili intuicija ir įgyta koncertinė patirtis sudaro tvirtą pamatą L. Geniušo meninei individualybei greitai progresuoti, o klausytojams tikėtis vis naujų aukštumų. Lukas Geniušas scenoje – visada intriga, žaismė, rafinuotas humoras, sublimuotas tragizmas, spontaniškumo ir aiškios dramaturgijos derinys. Ir – meilė instrumentų karaliui fortepijonui.

 

Svajonių kruizas Baltijos jūra

Pastaraisiais metais daugelyje Paryžiaus koncertų salių imta rengti teminius savaitgalius, kad jų metu klausytojai galėtų atrasti platesnę koncertų paletę, o tematika būtų patraukli tiems, kurie knygas renkasi pagal viršelį ir kurių neveikia paprastas pavadinimas „simfoninis koncertas“.

„Baltijos jūros pakrantėje“ – taip buvo pavadintas priešpaskutinis sausio mėnesio savaitgalis, kada Prancūzijos radijo koncertų salėse ir studijose įvyko septyni koncertai, kuriuose skambėjusi muzika sukurta Baltijos, Skandinavijos ar kitose šalyse, besidalijančiose Baltijos jūros pakrantę. Koncertuoti tą savaitgalį į Paryžių buvo pakviesti daugelis tų šalių atlikėjų, tarp jų ir pianistas Lukas Geniušas.

Nedaugeliui atlikėjų skirta užkariauti Prancūziją, ir čia niekuo dėtas mano jau minėtas publikos snobizmas garsiems vardams. Paryžiuje kiekvieną dieną vyksta tiek koncertų, kad turint tokį pasirinkimą galų gale labai lengva vakarą praleisti namie. Juk bet kuriuo atveju rizikuosi praleisti ką nors svarbaus.

Vis dėlto užduotį palengvina naujos koncertų organizatorių idėjos, naujos programos ir naujų atlikėjų vardai afišose, kurie, jei viskas gerai sekasi, tuoj pat suburia savo gerbėjų ratą.

Labai malonu stebėti, kaip Lukas Geniušas Prancūzijoje koncertuoja vis dažniau, tačiau dar maloniau, kad koncertuose visas pasaulis gali išgirsti ne tik lietuvių kilmės atlikėją, bet ir lietuvių kompozitorių muziką, kuri dažniausiai čia, Paryžiuje, skamba tik per Mūzos Rubackytės rečitalius.

Pasirinktos programos įdomumas dažnai priklauso nuo šalies, kurioje ji atliekama. Bet kai gali išgirsti B. Kutavičiaus ar M. K. Čiurlionio muziką už kelių tūkstančių kilometrų nuo jos sukūrimo vietos, tuomet tai tampa egzotika.

Išgarsėti konkursuose kartais būna rizikinga. Išblėsus susidomėjimui ir kitais metais sulaukus naujų laureatų, publikos ir žiniasklaidos dėmesys greitai gali peršokti prie naujų talentų. Tuojau pat po Chopino konkurso Lukas Geniušas pradėjo savo tarptautines gastroles, nei per anksti, nei per vėlai gauta dar ir Čaikovskio konkurso premija įtikino, kad tai nebus tas variantas, kai atlikėjas visą gyvenimą koncertuos žibėdamas vienu laimėtu prizu ir bus kviečiamas į vis tuos pačius miestus ir tas pačias sales. L. Geniušo koncertiniai maršrutai vis plečiasi, ir nors prizinės konkursų vietos puošia jo vardą, žmonės į jo koncertus ateina žinodami, kad išgirs šį tą daugiau nei dar vieną naują talentą. Juk šių dabar itin gausu.

Prancūzijoje koncertai retai kada pranešinėjami, bet prieš šio koncerto pradžią buvo tarti keli įžanginiai žodžiai, įvedantys į savaitgalio tematiką. Mat daugeliui prancūzų Baltijos jūros pakrantė tikrai nėra vienas iš kelionių maršrutų. Pacituota Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ pradžia – „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/ Kas jau tavęs neteko...“

Išties, praradimas ir ilgesys yra dažnos temos šalių, esančių kažkur šiaurės rytuose, mene, ir kas geriau nei šie žodžiai galėjo išreikšti koncerto pradžioje skambėjusią Chopino muziką.

Pirmos baladės (op. 23) garsai primena, kad jau šimtus kartų esi tai girdėjęs, ir vis dėlto atrodo, jog neaišku, kas skambės toliau. Tiek metų grojamą kūrinį L. Geniušas moka atgaivinti kiekviename koncerte ir taip sukuria klausytojui pačią didžiausią prabangą – klausytis jo tarsi pirmą kartą.

Pianisto toks gilus ir asmeniškas santykis su instrumentu, kad pusantro tūkstančio vietų salė tampa XIX amžiaus salonu, ir jei ne vienas kitas kosėjantis žiūrovas, galėtum patikėti – ši muzika skirta tik tau vienam. Tarp frazių – jokio skubotumo, o pauzės įgauna iki šiol nepastebėto reikšmingumo, prikausto dėmesį. Net ir tuomet, kai kūrinyje pabyra pasažai, neįmanoma pamiršti, jog tai baladės, o ne koncertinio etiudo žanras.

Toliau skambėjo penkios Chopino mazurkos iš įvairių opusų, apimančių didelę dalį trumpo kompozitoriaus gyvenimo tarp 1831 metų, kai jis buvo dar tik pakeliui į Paryžių ir tam tikrą laiką praleido Vienoje, ir 1846 metų – jo paskutinio apsilankymo Noano dvare pas George Sand.

Antroji mazurka (op. 63), parašyta būtent 1846 metais, nuo kitų skiriasi lėtu tempu ir charakteriu, labiau primenančiu noktiurną, o kitos, trečioji (op.7) ir pirmoji (op.17), balansuoja tarp melancholijos ir tipiškų mazurkai kampuotų ritmų. Kaip įprasta, Chopinas nuskaidrina trijų dalių formą kantrastuojančiu viduriu, kuris atskleidžia dar vieną žanro ypatumą.

Pirmas op. 34 valsas dar kartą parodė, kad didžiausias L. Geniušo meistriškumas pasireiškia būtent skaudžiose bel canto frazėse. Visuomet įdomu, kaip atlikėjai išmoksta perprasti kūrinio mintį – atlikta analizė ar tiesiog jausminis išgyvenimas kartais gali duoti tą patį rezultatą. Amžinas teisingo tempo klausimas čia ir vėl galėjo būti paliktas šone, nes visi klausimai buvo išspręsti teisingai, nors tiesa interpretacijoje ir neegzistuoja.

Fiziškai visiems, tikriausiai ir atlikėjui, reikėjo ko nors „briliantiško“, ir trečias to paties opuso valsas visus pažadino iš muzikinio transo.

Apie Chopiną visuomet galima labai daug kalbėti, tačiau minėti kūriniai buvo tik pirmos koncerto dalies pradžia.

1975 metais parašyta Broniaus Kutavičiaus Sonata, regis, pianistui galėjo sukelti panašius muzikinius iššūkius kaip ir didžiulis Hindemitho ciklas „Ludus tonalis“. Jau patys sonatų dalių pavadinimai nurodo progresyvų garsinį kilimą aukštyn – Pianissimo, Mezzo forte, Fortissimo.

Pirmosios dalies pradžia, išnyranti ex nihilo, kažkodėl priminė Mahlerio Penktosios simfonijos Adagietto dalį balsų išdėstymu ir nežemiška atmosfera. Kairės rankos garsai lyg delikatus arfos akompanimentas simfonijoje liejosi su dešinės rankos melodija, kuriai reikėjo laiko įsitaisyti erdvėje ir laike.

Mezzo forte – su dalies pabaigoje ryškiu kairės rankos bosu, lengvai primenančiu džiazinį walking base, bei finalas Fortissimo, kuriame kairės rankos bosas pereina į painią tokatą, lydinčią ne ką mažiau barbarišką melodiją.

Mąstymas, natų išskaičiavimas, polifonija, muzika, besivystanti intravertišku, o ne ekstravertišku principu. Augimas viduje, neįpainiojant kitos medžiagos. Tai kūrinys, kurį kažkodėl atrandi ne iš pirmo karto, o tada imi klausytis be paliovos.

Po pertraukos L. Geniušas atliko aštuonis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio preliudus.

Įdomu, kad pats preliudo žanras tik nuo romantizmo epochos po truputį pradėjo atitolti nuo savo pradinės paskirties – būti kaip įžanga, maža improvizacija išbandant instrumento skambesį prieš „tikrą“ kūrinį. Pirmi reikšmingi preliudai atkeliauja su Chopinu, jie, beje, buvo smarkiai kritikuojami Schumanno kaip pernelyg neužbaigtos kompozicijos, etiudų eskizai.

Čiurlionio preliudai – mažos pjesės, kiekviena su savo atskiru pasauliu, kaip kad garsusis d-moll preliudas, mus panardinantis liūdesyje, „Pater noster“, kuriame maldavimus išreiškia chromatinės natų struktūros, ar „Lakštingala“ su vaikščiojančiu bosu ir mesianiška paukščio giesme, išreikšta dešinėje rankoje.

Rečitalį užbaigė S. Prokofjevo Antroji sonata, op. 14. Jau pačioje kūrinio pradžioje akivaizdu, kad jis savo romantišku įkarščiu tęsia visas XIX amžiaus tradicijas. Sonatą kompozitorius parašė 1912 metais, dvidešimt vienerių, baigdamas mokslus Sankt Peteburgo konservatorijoje. Vis dėlto muzikoje iškart galima atpažinti S. Prokofjevo braižą, vėliau dar labiau atsiskleisiantį fortepijono koncertuose, ypač šalutinėse temose ir jų briliantiniuose pasažuose.

Straipsnis ne veltui pavadintas „Svajonių kruizas Baltijos jūra“, mat šalimais sėdėję klausytojai, koncerto pradžioje kažkur susirastuose žemėlapiuose tikrinęsi, kurioje vietoje yra Lietuva, gausiomis ovacijomis išsireikalavo trijų bisų ir tikriausiai artinantis vasarai apsvarstys viešnagės Baltijos kraštuose galimybę, jei ten skamba tokia gera muzika.

Juokas juokais, tačiau penktus metus vaikštant į koncertus Paryžiuje, prestižinėse salėse turbūt dar neteko girdėti tokios įvairios programos, įpinančios ne tik Arvą Pärtą ar Jeaną Sibeliusą kaip vienintelius kompozitorius, reprezentuojančius Europos šalis „kažkur šiaurės rytuose“.

Kartais kyla klausimas, kodėl liovėmės domėtis rečiau atliekama muzika ir gelbėdami praeitį užstrigome joje. Bet tai jau kita tema, o dabar galima dar kartą pasidžiaugti išskirtiniu koncertu ir laukti tęsinio.

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!