Marijonas Mikutavičius: „Scenoje tiesiog išleidi garą, kuris tau rauna stogą“

2015 Nr. 5–6 (448–449), Jana Saifulinaitė

Populiarumo kaina didelė, bet yra dalykų, su kuriais tiesiog turi susitaikyti“, – sako vienas žinomiausių Lietuvoje populiariosios muzikos atlikėjų Marijonas Mikutavičius. Autoironijos nevengiantis dainininkas pasakoja apie viešo kalbėjimo baimę, žinomumo naštą ir norą išsaugoti privatų gyvenimą.


– Jūs gimėte Lazdijuose, vėliau persikraustėte į Vilnių. Ar būdamas vaikas pajautėte miestų kultūrinius skirtumus?
– Kai esi devynerių, nelabai domiesi lyginamaisiais dalykais. Bet, žinoma, nesunku pastebėti – atvažiuoji juk iš mažo miestelio į megapolį! Prisimenu, kai pirmąsyk pamačiau Katedrą, nemaniau, kad gyvenime yra dar didesnių dalykų! O miestelyje rutina buvo aiški – keliukas į mokyklą ir grįžimas atgal. Na, ir gana uždara erdvė: kiemas, stadionas, vaikų darželis. Kalbant apie žmones iškart pajaučiau, kad vilniečiai tam tikra prasme švelnesni. Kultūriniai skirtumai be jokios abejonės jautėsi. Beje, į Vilnių iš Lazdijų atsivežiau savo triukų, kurie vilniečiams vaikams buvo labai įdomūs. Dauguma jų vis dėlto buvo betono vaikai, o tokie kaip aš – daugiau kaimiečiai, laukų, girių atstovai, ežerų žmonės.
– Ką Jums davė muzikos mokykla?
– Atvirai? Kai sužinojau, kad tėtė mane užrašė į Lazdijų muzikos mokyklą, apsiverkiau (juokiasi). Jau turėjau draugų, kurie mokėsi toje muzikos mokykloje ir, tiesą sakant, man, vaikui, didelio džiaugsmo jų pasakojimai nekėlė. Žaisti kieme ir gainioti kamuolį tada man atrodė kur kas patraukliau, nei užsiiminėti kažkokiomis kvailomis gamomis ir dar eiti į kažkokią mokyklėlę po pagrindinės mokyklos. Tikras siaubas!
– Dabar jau kitaip manote?
– Manau, muzikos mokykla man davė daugiau streso negu malonumo. Aš į jos lankymą žiūrėjau kaip į pareigą, kurią man užkrovė tėvai. Tiesiog turi eiti į mokyklą – nors kodėl tai reikia daryti, niekas tau konkrečiai nepaaiškina. Negaliu sakyti, kad muzikos mokykloje atradau tai, kas mažo vaiko sieloje keltų džiaugsmą. Nepajutau kokio nors muzikos grožio ir grodamas fugas ar J. S. Bachą. Tai būdavo labiau rutininis veiksmais: žinai, kad tu groji, kad turi muzikos pamokų, privalai kuo geriau išlaikyti egzaminus – ir viskas. Bet kad tai būtų sielos šauksmas, kad lėkčiau ant sparnų į muzikos pamokas – toli gražu! O solfedis man buvo apskritai visiškas peilis ir, manau, toks visada ir liko. Tų pamokų bijodavau. Žinot, čia kaip kad normali mokykla turėjo algebrą, tai muzikos mokykla turėjo solfedį – buvo tikra kančia (šypsosi).
– Na, bet Jūsų vaikystė bėgo muzikalioje aplinkoje...
– Taip. Tėtė studijavo chorvedybą, rašydavo natas, grojo fortepijonu. Aš tai stebėjau, kartais būdavo visai įdomu... Mama irgi dalyvaudavo daugybėje saviveiklinių būrelių, chorų ir mane nuo mažumės tampydavo po įvairiausius renginius – tiek rimtosios muzikos, tiek tuometinės estradinės.
 – Ar tiesa, kad mokyklos laikais jautėte viešo kalbėjimo baimę?
– Visi, man rodos, jaučia tą viešo kalbėjimo baimę. Aš nežinau, kas gimsta be jos. Man visada atrodė, kad viešas kalbėjimas yra ėjimas prieš save. Aš ir dabar su ta baime tebekovoju. Tiesą sakant, kai žiūriu retrospektyviai, matau, kad apskritai buvau labai drovus. O gal ir esu? Žinoma, išmoksti to neparodyti arba tai nugalėti. Jei tada, kai man buvo dvidešimt keleri, kas nors būtų pasakęs, kad sėdėsiu prieš jus ir šitiek daug balbatuosiu, malsiu liežuviu, būčiau žiauriai nustebęs. Tikrai! Nebuvau nei daugiakalbis, nei labai savimi pasitikintis. Laikui bėgant keitiesi, įgauni drąsos, pasitikėjimo, tiesiog įpranti, kad žmonės klauso, ką kalbi. Žinoma, kiekvienas turime savo ribas. Pavyzdžiui, aš, kad ir kiek kalbėčiau televizijos laidose, abejoju, ar pasiekčiau tokį oratorystės meną kaip koks Amerikos prezidentas arba Leonidas Donskis. Esu klausęs televizijos žmonių, ar jie bijo tiesioginio eterio. Vieni sakė, kad eina kaip į savo virtuvę, kiti – ne. Kartais ir pats būnu nustebęs, kad lygiausioje vietoje pradeda lūžinėti balsas ir drebėti mikrofonas. Ir tu niekaip negali paaiškinti, kas tai. Taip, matyt, turiu nevisavertiškumo kompleksą, kas – puikiai suprantu – žiūrint iš šalies atrodo labai keista. Po šitiek metų praktikos...
– Pasirinkote žurnalistikos studijas. Kodėl?
– Labai paprasta. Aš buvau per žioplas kam nors rimtesniam. Jei nori tapti mediku, reikia turėti gerą galvą, mokėti biologiją, dar suprasti chemiją, matematiką... Jeigu nori tapti fiziku ar inžinieriumi – tas pats. Aš buvau humanitaras iki kaulų smegenų. Man patiko dalykai, kurie yra gana abstraktūs ir nesuvesti į formules, apie kuriuos gali diskutuoti, kuriuos gali analizuoti, kuriuos, pagaliau, gali pats kurti. Man žurnalisto amatas tuo metu atrodė avantiūristiškiausias, turintis daugiausia intrigos. Anuomet, be to, maniau, kad gerai rašau rašinius... Vadinasi, man vieta ten, kur galima rašyti.
– Kaip diplomuotas žurnalistas, ką manote apie šiandieninę Lietuvos žurnalistiką?
– Ir tada nebuvau pačios geriausios nuomonės apie ją, o dabar tuo labiau. Vėlgi – aš neturiu minty visos žurnalistikos. Yra žemiausia pakopa, tai, ką vadinu bulvariniais skaitalais – juos rašo rašeivos, nešiojančios apkalbas ir nejaučiančios jokios atsakomybės už savo žodžius. Tiesa, tai gali būti pirma būsimo žurnalisto pakopa, pradžiamokslis. Na, bet tai, supraskite, žmonės, ne žurnalistika! Tam nereikia jokios kvalifikacijos ir išmanymo. Tikras žurnalistas geba analizuoti ir turi pakankamai žinių rašyti politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis temomis. Tai yra tikroji žurnalistika, ją labai gerbiu. Deja, jos vardu dabar vadinama bet kas. Antrakursė mergaitė, atėjusi į kokį nors vestuvinių drabužių vakarėlį, prisistato žurnaliste, nors iš tikrųjų geba parašyti tik trijų sakinukų tekstą po didele nuotrauka. Kitas dalykas – mes turėjome tokį dalyką kaip žurnalisto etika, tiesa? Bet tik pradėjęs dirbti žurnalistinį darbą supranti, kad tai visiška nesąmonė – laužta iš piršto, kažkokia alchemija, kuria niekas gyvenime nesivadovauja. Taip, daugelis dalykų priklauso nuo vidinių žurnalisto principų, įsitikinimų, bet dažniausiai sistema juos sulaužo. Turiu pripažinti, kad nesvarbu, kokioje žiniasklaidos priemonėje dirbčiau, anksčiau ar vėliau susiduriu su daugeliu dalykų, kurie labai toli nuo tobulos žurnalistikos, nuo taip geidžiamo objektyvumo, nuo misijos, kad mes, žurnalistai, turime skleisti tiesą. Žurnalistika – tiesiog verslas, o verslas turi savo taisykles, kurios kartais labai šlykščios.
Pasitelkus žiniasklaidą visuomenei šviesti, ar galima būtų tikėtis gerų pokyčių?
– Aš manau, kad jeigu žiniasklaida būtų švieteivų kalvė, jeigu žurnalistai būtų ruošiami labai griežtais pagrindais, ji turbūt galėtų skleisti tą šviesą, apie kurią kalbate. Visi mes viduje šito tikimės, bet akivaizdu, kad greičiausiai taip niekados nebus. Minty turiu tą žurnalistiką, kurios tikslas yra ne rasti auditoriją, kuriai ji būtų tinkama, bet aprėpti kuo didesnę auditorijos dalį. Didesnė dalis generuoja didesnius pinigus. Kol žiniasklaida yra verslas, iš jos turi tikėtis tiek pat gero, kiek ir blogo – taip visada bus, nes laisvė neturi ribų.
– Pastebiu, kad žurnalistai, ypač jaunesni, nesivaržo pašnekovams sakyti Tu. Kaip tai vertinate?
– Tai priklauso nuo bendravimo kultūros. Man atrodo, mandagu žmogaus paklausti, ar galima jį tujinti. Žinoma, kai kurių žmonių niekada to nepaklausčiau, nes man jie visada liktų „Jūs“. Elementari kultūra sufleruotų mums, kad pokalbį turime pradėto nuo kreipinio „Jūs“, vėliau galime pereiti prie „Tu“, bet ne atvirkščiai. Man, pavyzdžiui, patinka, kai man sako „Tu“ (šypsosi).
– Galiu į Jus taip kreiptis?
– Taip, žinoma! Kai žmogus klausia, man tai visada priimtina ir patrauklu. Tiesa, prisipažinsiu, nemėgstu, kai koks užsimiegojęs žmogus skambina ir sunkiai artikuliuodamas žodžius kreipiasi į tave lyg į seną pažįstamą, nors tu dar nesi su juo pasiruošęs kalbėti familiariai. Tai mane visada nemaloniai stebina!
– Dabar dažnai atrodo, kad žiniasklaidai žinomų žmonių – net ir kultūros srities – buitis ir kasdienybė įdomesnė nei pati kūryba. Kodėl?
– Lietuvos žiniasklaidos subulvarėjimas akivaizdus. Skaitant užsienio žiniasklaidą, net tą, kuri nepretenduoja į rimtąją, pavyzdžiui, kokį nors žurnalą „Playboy“, galima rasti be proto gerų interviu su labai įdomiomis asmenybėmis. Manau, svarbu paties žurnalisto išmonė – gabūs visada geba rasti įdomių pašnekovo kampų. Na, bet visa mūsų žiniasklaida darosi žiauriai blanki, aš, tiesą sakant, to visada nekęsdavau. Būna, kad paskambina koks žurnalistas ir klausia apie dalykus, kuriuos jau tūkstantį kartų pasakojai, jis niekaip nesugalvoja, ką tu jam galėtum įdomiau papasakoti. Ar jam atrodo, kad tai žmones domina? Jiems gal jau seniai to nereikia.
– O ko žmonėms reikia?
– Manau, įdomiai pateikto žmogaus paveikslo. Aš suprantu, kad žurnalistai, uždirbdami savo kasdieninę duoną, bėgiodami ir darydami iškart milijoną medžiagų, tiesiog neturi laiko ilgesniam ir prasmingesniam pokalbiui.
– Kas laukia Lietuvoje kultūrinės spaudos?
– Manyčiau, ji turi keistis. Kai žurnalas „Veidas“ uždėjo mano nuotrauką ant viršelio, supratau, kad ir rimtoji žiniasklaida, jei jau turi atsiremti į populiariosios kultūros atstovą, matyt, miršta ir ieško kelių išgyventi. Natūralu, nišinių leidinių vartotojų yra mažai, norint išlikti rinkoje reikia ieškoti kitokių formų. Manau, kad su kultūrine žiniasklaida turi atsitikti tas pats, kas atsitinko su knygynais. Pastarieji ir kavos ima siūlyti, ir jaukesnę aplinką kuria – keičia savo pobūdį. Kultūrinė žiniasklaida, matyt, taip pat turės eiti panašiu keliu arba bus priversta užsidaryti.
– Bet kultūriniai leidiniai, sutik, niekados nebus mėgstami masių...
– Žinoma, bet jie, manau, anksčiau ar vėliau prieis prie bedugnės krašto, kai reikės nuspręsti, ar tu šoki žemyn, ar vaikštai pakraščiu ir ieškai kompromisų. Jei ekonomika padiktuos, kad turi ieškoti kompromisų, vadinasi, turėsi jų ieškoti.
– Ar pritartum mano minčiai, kad kultūrinė spauda yra tarytum pati save izoliavusi, verda savo sultyse?
– Visiškai sutinku. Sakysime, ilgą laiką buvau didelis žurnalų gerbėjas, tai, matyt, buvo atsinešta iš sovietinių laikų. Anuomet, jei norėjai save vadinti išsilavinusiu žmogumi, turėjai skaityti, pavyzdžiui, „Kultūros barus“, „Krantus“, „Nemuną“. Ten buvo aptarinėjamas aukštasis menas, buvo žmonių, kurie jį išmanė. Atrodė, kad ten rasi dalykų, kurie yra sodrūs, rimti. Natūralu, kad dabartiniame vis atsinaujinančiame žiniasklaidos sraute ir kultūros leidiniai turi galvoti apie įdomesnį medžiagos pateikimą.
– Kaip pasirenki, kuriems pasiūlymams, projektams sakyti „taip“, o kuriuos atmesti?
– Iš esmės žmogus juk žinai, ką sugebi, kas tau pačiam įdomu, ką geriausiai išmanai ir kam turi pakankamai jėgų. Tiesa, kai ko, kol leidžia likimas, stengiesi nedaryti, nes, pavyzdžiui, projekto idėjos atrodo neteisingos. Man svarbu tikėti to, ką darau, prasmingumu. Gyvenime dažniausiai darau tai, kas man teikia džiaugsmą ir malonumą. Niekados nei planavau, nei rašiau strategijų, kaip išgarsėti, uždirbti daug pinigų. Viskas, rodos, įvyko savaime. Manau, ir garbė, ir uždarbis susiję. Visada labai svarbu neprarasti entuziazmo. Reikia pripažinti, kad aplinkybės mane kartais pastumdavo, kad imčiausi vienokios ar kitokios veiklos. Kai tavo sugebėjimai yra reikalingi kitiems, tave pastebi ir anksčiau ar vėliau įtraukia į kai kuriuos projektus.
– Ką mes matome ant scenos: Tave ar Tavo sukurtą įvaizdį?
– Kartais ir pats nebežinai, ar čia tas tikras Marijus, ar tik įvaizdis. Tam tikra prasme, matyt, kuriu įvaizdį. Kartais tai tenka daryti pro sukąstus dantis. Kartais mane vis dar valdo baimės, nepasitikėjimas savimi. Ir net nesvarbu, ar koncertuoji 100, ar 10 000 žmonių – prieš išeidamas į sceną neretai jautiesi taip, kad mieliau važiuotum namo ir užsirūkytum cigaretę prie televizoriaus. Bet žinai, kad nueita jau per toli ir tu tiesiog negali atsitraukti. Privalai „užkurti“ save, kad užlipęs ant scenos žmonėms duotum tai, dėl ko jie susirinko. Taip, kartais imi galvoti, kad gal kiek ir veidmainiauji prieš patį save. Kita vertus, išmoksti valdyti save, gerai atlikti darbą. Vis dėlto manau, kad scenoje ir esu tikrasis aš, nes galiu daryti daugybę dalykų, kurių negaliu daryti realiame gyvenime. Juk jei imi rėkauti, dainuoti savo automobilyje užsimiršęs, aplinkiniai staiga sužiūra į tave ir mano, kad tu psichas, bet kai tai darai scenoje, niekam tokie klausimai nekyla, mat visiems atrodo, kad viskas normalu, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Taigi, scenoje gali ropinėti, gali rėkti, gali prakaituoti ir būti, koks nori, viskas tau atleidžiama. Ten, scenoje, gal net geriau, nes šiaip juk esi visuomenės normų varžomas asmuo, kurį kartais jos labai slegia. Man scena dažnai būtina kaip terapija – turiu galimybę tiesiog išsirėkti! Čia tas pats, kaip kas nors gal įveikia stresą šaudydamas iš Kalašnikovo automato ar daužydamas bokso kriaušę. Scenoje tiesiog išleidi garą, kuris tau rauna stogą.
– „Būčiau kitas, jei kas leistų pasirinkti“, - dainuoji. Ar dažnai tokios mintys aplanko?
– Pripažinkime, kartais kiekvienas žmogus nori su kuo nors apsikeisti vietomis ir bando įsivaizduoti, kad kito žmogaus, kuris jam imponuoja, gyvenimas yra įdomesnis, prasmingesnis, galbūt gražesnis, tvarkingiau sudėliotas ir keliantis daugiau džiaugsmo. Jokiu būdu negaliu skųstis savo gyvenimu, bet kartais atrodo, kad kitų gyvenimas yra labiau subalansuotas. Taip, tokios mintys mane kartais užpuola.
– Pakalbėkime apie muzikinio verslo užkulisius. Ar pats kartais nesijauti lyg kokia sistemos marionetė?
– Gal ne tiek marionetė, kiek sistemos sraigtelis. Gyvenime dažnai svarbu, kiek ir kam esi naudingas. Ir, pripažinkime, kitus žmones dažnai vertini taip pat pagal tai, kiek jie yra naudingi tau. Bet tai, matyt, yra bet kurio verslo, kad ir koks jis būtų, dalis. Kai tu jau būsi nenaudingas, tave išmes ir pamirš.
– Ar siekdamas būti kitiems reikalingas, naudingas, kartais užsidedi kaukę?
– Man atrodo, visas mūsų gyvenimas yra kaukių dėliojimasis. Taip, galiu būti savimi – būti tas liūdnasis Marijonas – ir bandyti įrodyti, kad toks noriu būti televizijos ekrane. Bet tau sakys: sorry, gal tu būk su tuo savo liūdnumu namie pie televizoriaus, o jei jau atėjai čia, būk malonus, parodyk, dėl ko čia esi pakviestas. Tokia tikrovė! Taip, tenka užsidėti tam tikras kaukes, bet tai yra dalis žaidimo (juokiasi).
– Dabar, matyt, galima būtų prisiminti Tavo dainos žodžius: „Kai aš pilnas, man sako: koks nuobodus tipas. Kai aš tuščias, mane laiko žvaigžde...“
– Taip, būtent! Tai panašaus atvejo ir inspiruota – kai tu pilnas, rimtas ir kartais nori kalbėti rimtai, supranti, kad niekam nesi įdomus. Ir tada tu tampi toks, koks esi patrauklesnis ne sau, bet kitiems.
– Tavo populiarumas labai lokalus. Ar jautiesi laisviau, kai kerti šalies sieną?
– Manęs, žinoma, neatpažįsta svetur. Nuvažiavęs pas Teksaso fermerį ir prisistatęs kaip Marijus Mikutavičius aš tikrai jo nenustebinsiu... (juokiasi). Stengiuosi gyventi gyvenimą ne kaip žvaigždė ir čia, Lietuvoje, nes toks niekada ir nesijaučiau, to neplanavau. Dažnai galvoju: dabar esu žinomas, turiu tam tikrą socialinį vaidmenį, bet, atleiskite, o kaip mano gyvenimas? Ar dėl to, kad mane kažkas kažkada pavadino svajonių jaunikiu, žvaigžde, televizijos šviesuliu, mano gyvenimas keičiasi iš esmės? Ar aš dabar turiu gyventi pagal tas klišes, kurias kažkas sudėliojo? Ar vis dar esu tas pats Mikutavičius, mėgstantis žvejybą ir vakarais valgantis keptas bulves? Tas „žvaigždiškumas“ sukuria tam tikrus apribojimus, bet tu juk nenori, kad tai iš esmės pakeistų gyvenimą, atimtų jį iš tavęs.
– Kalbi apie populiarumo kainą?
– Taip, apie tai. Nors aš labai stengiuosi negalvoti apie savo populiarumą ir būdamas čia, Lietuvoje, ir išvykęs.
– O kūrybai tas žinomumas trukdo?
– Trukdo. Populiarumo kaina didelė, yra dalykų, su kuriais tiesiog turi susitaikyti. Žinomumas, populiarumas dažnai padeda profesine prasme, bet turi ir šalutinių efektų. Jeigu gyventum vienas, būtų viskas nusispjaut, bet juk yra daug žmonių aplink. Negali galvoti tik apie save, daryti bet ką ir skaudinti kitus. Pavyzdžiui, aš norėčiau iškrėsti daugybę kvailų dalykų, bet turiu tėvus. Myliu juos ir stengiuosi jais rūpintis, man jie labai svarbūs. Tiesiog nesinori duoti peno žurnalistų išvedžiojimams. Tiek dėl savęs, tiek dėl kitų dažnai turiu atsisakyti labai daug gražių dalykų. Na, bet žmogus tiesiog išmoksti su tuo gyventi, ir viskas. Tai kartais kelia tam tikrą diskomfortą, bet tai tavo paties susikurto gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, turėjau dalyvauti M.A.M.A. apdovanojimuose, bet negalėjau, nes gulėjau ligoninėje. Rodos, daugumai žurnalistų nesvarbu, kokia liga ir kokia rimta padėtis. Nesigilinę jie parašys skambią antraštę ir paskatins diskusijas apie tai, kad gal Mikutavičius ir vėl užgėrė arba perdozavo narkotikų. Baisu! Su tokių apkalbų šešėliu kartais, rodos, per sunku eiti per gyvenimą.
– Jautriai reaguoji į apkalbas?
– Kol man tiesiai nesmeigiama į akis, stengiuosi to nematyti, negirdėti ir kiek įmanoma atsiriboti – tiesiog taip lengviau išgyventi. Vis dėlto netiesa, aiškus melas, noras įskaudinti labai žeidžia.
– Kai duodi interviu, šiaip eini į viešumą, ar galvoji apie tai, kad Tave vertins, kritikuos?
– Dėl to daug kur ir neinu – nenoriu. Vengiu atidarymų ar prezentacijų, mat iš anksto žinau, kad ten bus fotografų, kurie fotografuos, nors tu visai to nenori. Atsisakai, nes reikės būti su, kaip sakai, socialine kauke. O vėliau komentaruose dar teks skaityti, kaip koks nors slunkius aiškina, kokios šlykščios yra žvaigždės, kaip nemoka apsirengti ir t. t. Kam man to reikia? Aš laimingiausias, kai kam nors mažiausiai rūpiu! Turiu minty ne profesine prasme – žmogui visada svarbu, kad būtų vertinama, ką jis padaro. Bet nenoriu, kad lįstų į asmeninį gyvenimą, tad jį saugau. Kuo mažiau apie tave kalba, tuo esi ramesnis.
– Kaip manai, kodėl apskritai kuriantis žmogus dažnai neargumentuotai kritikuojamas?
– Tai, matyt, irgi dalis žaidimo. Na, nes žodžio laivė – už kuria esu labai dėkingas – turi teisę klestėti (juokiasi). Ir visi žmonės turi teisę ja naudotis. Man suprantama konstruktyvi kritika, stengiuosi įsiklausyti, kai žmogus, turintis žinių bagažą, leidžiantį jam daryti tam tikras išvadas, aiškina, kas jam nepatiko ir kodėl. Kas erzina? Dabar, rodos, gali kalbėti ir vapalioti, kas tik nori ir kiek tik nori – jie, tie vapaliotojai, tai vadina savo nuomonės turėjimu. Dabar dauguma žino, kad turi teisę išsakyti nuomonę. Žinoma, jūs turite tokią teisę, bet prieš ją išsakydami bent jau suvokite, kad tai, kuo jūs remiatės, ką jūs kalbate, gali būti netiesa. Ir jums būtina turėti bent nedidelį žinių bagažą. Kartais komentaruose kas nors parašo, kad tas ar kitas žmogus yra durnius. Sakoma, kad tai yra nuomonė, bet bėda, jog mes aiškiai nebesuprantame, kas yra nuomonė. Tai, apie ką dabar kalbu, yra elementarūs įžeidinėjimai, už tai gatvėje duodama į snukį. Na, o saugiai sėdintis prie savo kompiuterio to kažkodėl nesuvokia. Nuomonė yra mandagus paaiškinimas, kas tau patiko, kas nepatiko, bet ne noras kitą įžeisti. Svarbu suprasti, kad visuomenė tikrai turi problemą: mes painiojame sąvokas, kalbame apie tuos pačius dalykus skirtingomis kategorijomis, nebežinome, kas yra nuomonė, o kas tik noras apjuodinti, nebeskiriame, kas yra rašinys, o kas – žinutė, straipsnis, interviu. Kai viskas sumaunama ant vieno kurpalio, tada iš tikrųjų atrodo, kad visą gyvenimą kūręs spektaklius, perskaitęs krūvą knygų žmogus gali būti sumaišytas su purvais tik apgailėtiną patirtį turinčio žmogaus. Ir tai spausdinama žurnale. Atleiskite, čia jau kvailystė.
– Dabar kalbi ne tik apie komentarus?
– Dabar kalbu apie žiniasklaidą apskritai. Pavyzdžiui, atsirado blogeriai, kurie itin dažnai leidžia sau kalbėti apie viską iš esmės. Kai kurie iš jų – negali paneigti – labai gerai rašo. Manau, dabar mes turime šiek tiek atvirkštinę situaciją, nei kad buvo anksčiau, kai žmonės, žinantys esmę, turintys pakankamą žinių bagažą, bandydavo rašyti. Tų žmonių rašiniai turėdavo labai gerą turinį, bet labai šūdiną formą. Na, įsivaizduokime, kad akademikas bando patraukliai parašyti rašinį apie Higso bozoną. Jam tai gali nepavykti, nes jis negali išeiti iš savo mokslinės kalbos ribų. Dabar, kai suteikta laisvė rašyti bet kam, mes, pasikartosiu, turime atvirkštinę situaciją: gebantis gražiai rašyti žmogus neretai rašo apie tai, ko visiškai neišmano. O žmonės, suvilioti patrauklios formos, tai skaito.
– Galima suprasti komentatorius, kurie po savo pamazgomis nepasirašo, bet kai autorystę slepia didžiųjų Lietuvos interneto portalų autoriai...
– O taip! Tai yra baisiausia. Reikėtų nukapoti nagus tiems, kas sėdi žiniasklaidos priemonėje, kuri save vadina solidžia, ir leidžia spausdinti anoniminius ar slapyvardžiais pasirašytus tekstus. Tai žvėriškai neprofesionalu! Aš visada atkreipiu dėmesį į tai, kas yra teksto autorius, bet, matyt, daugybei žmonių visai nesvarbu, ar prie teksto apskritai yra nurodytas autorius, ir kas jis.
– Pakalbėkime apie dainą „Aš miręs“ – „Kaip gera būtų numirti, kol dar nieko neturiu“. Ar dažnai susimąstai apie mirtį?
– Anksčiau dažniau galvodavau. Kai jinai artėja, vis mažiau norisi apie ją galvoti (juokiasi).
– Kaip manai, kodėl žmogus, jo talentai, nuopelnai dažnai pastebimi, įvertinami tik jam išėjus?
– Taip visada buvo! Ir taip būna ne tik žymiems žmonėms, bet ir eiliniam piliečiui. Bet ko vertos tos kalbos prie kapo? Kas nors būtinai turi pasakyti, koks velionis buvo nuostabus žmogus ir t. t. Po velniais, kai jis buvo gyvas, nė vienas iš jūsų neatėjote ir nepasakėte jam to. Kodėl? Kas Jums trukdė? Per sniegus nepribridote? Telefonais neprisiskambinote? Mes niekam to nesakome, kol dar žmogus gyvas. Kodėl?
– Kodėl?
– Ašaros ir žodžiai prie kapo išreiškia gailestį, kad mes praradome, kad nespėjome kažko pasakyti, kad tinkamai neįvertinome. Gailimasi, matyt, dažnai labiau ne to žmogaus, o savęs. Kadaise, kai gyvenau labai rokenrolinį gyvenimą, o mano senelis merdėjo, staiga suvokiau, kad man mirtinai reikia nuvažiuoti pas jį, nes kitaip visą gyvenimą jausiu kaltę, jog kažkur tuo laiku šėliojau ir nebuvau prie jo lovos. Nuvažiavau. Be jokios abejonės, mane paskatino didelė pagarba ir meilė, bet gal ir egoizmas, baimė, kad teks nešiotis didelę naštą. Kiekvienas susiduria su panašiomis būsenomis. Tada, kai žmogaus jau nebėra, prisimenama, kad gal apie jį kažkada ne taip buvo pasakyta, gal be reikalo jis buvo teisiamas. Kad ir Vytauto Šapranausko atvejis – vieni jį mėgo, kiti vadino nepraustaburniu: kaip jis sau leidžia tokius žodžius vartoti televizijoje, kaip gali pasakoti tokius anekdotus? Taip, kai kurie smerkė tą jo tamsiąją pusę ir mokė jį gyventi, aiškino, ką jis turi daryti ir t. t. Ir staiga, kai žmogus miršta – vai vai, gal ir nebuvo jis toks blogas, gal reikėtų ir gėlių nuvežti ant kapo. Kol nėra mirties – mes apie ją ir negalvojame. Šiandien nenuvažiavau, nepakalbėjau – nuvažiuosiu poryt, poryt nenuvažiavau – nuvažiuosiu po savaitės. Ir staiga ateina akimirka, kai atsiduriame prie kapo ir pradedame vapalioti, kaip mes jo neišsaugojome, kur mes žiūrėjome, kodėl nė vienas nepaklausėme, ar jam sunku. Bet praeina šiek tiek laiko, ir kas pasikeičia? Kiekvieno mūsų giminėje ar darbovietėje yra žmonių, kuriems sunku arba kurie galbūt galvoja apie savižudybę – ar pas juos kas nors nuvažiuoja? Ar mes pasikeitėme po tos mirties? Ar tapome geresni? Nė velnio!
– Kaip manai, ar muzikantai galėtų ką nors pakeisti?
– Aš nežinau, ar muzikantai ir apskritai kuriantys žmonės yra tie, kurie galėtų su tuo kovoti, nes daugelis iš jų kaip tik yra toje svarstyklių pusėje. Kai kurie iš mūsų koketuoja su mirtimi arba su tam tikrais blogais dalykais. Juk iš menininkų atėjęs įsitikinimas, jog turi paliesti dugną, kad patirtum nušvitimą. Gal troškimas peržengti savo tiek fizines, tiek moralines ribas yra mūsų prigimtyje? Na, tas koketavimas su savo tamsiąją puse. Kai kurie savo kūryboje mėgstame gyvenimą dažyti juoda spalva, nes taip matome romantiką, paslaptį, net mirties grožį.
– Ar pats buvai pasiekęs dugną?
– Aš, matyt, nežinau, kas yra dugnas. Dugnas, manau, yra tapti narkomanu ar alkoholiku, dugnas tam tikra prasme yra nutraukti savo gyvybę ar nesusitvarkyti su savo gyvenimu ir užkrauti problemas kitiems. Ne, tokios patirties neturiu ir (stuksena į stalą) tikiuosi, kad jos išvengsiu. Taip, gyvenime dariau kai kuriuos dalykus tik tam, kad praplėsčiau ribas ir pažiūrėčiau, kas po to bus. Taip, dariau dalykus, kuriais dabar negaliu didžiuotis, bet kurie kaip tam tikra gyvenimiška patirtis buvo visai įdomi. Tai buvo man reikalingos pamokos.
– Už pilietinį aktyvumą Prezidentė Dalia Grybauskaitė Tave įvertino medaliu. Ką tai reiškia Tau pačiam?
– Viena vertus aš, kaip maištingas individas, nelabai mėgstu viso to valdžios aparato. Na, tai it koks valdžios žaidimas norint prisijaukinti kai kuriuos savo piliečius. Kita vertus, supranti, kad valstybė turi savo ritualus ir jie kartais turi prasmę. Žmonės kartais turi atiduoti duoklę savo valstybei ir ja rūpintis, o valstybė, ko gero, turi atiduoti duoklę to vertiems žmonėms. Ar aš to vertas? Nežinau, bet puiku, kad žmonės yra pastebimi ir apdovanojami. Be to, kam gi nesmagu nueiti ir Prezidentei paspausti ranką – man buvo smagu... (šypsosi)
– Pokalbį baikime linksma nata. Kam jauti dėkingumą už tai, kas šiandien esi?
– Kai pasižiūriu į savo gyvenimą retrospektyviai, matau, kad dažnai buvau stumtelėtas į vieną ar kitą reikalą, o ne pats jį sugalvojau. Pavyzdžiui, išgarsėjau daina „Trys milijonai“. Pats nebūčiau sugalvojęs jos rašyti – manęs juk paprašė. Kitas pavyzdys: Kauno „Žalgirio“ arenoje susirenka 14 000 žmonių! Ar pats būčiau sumanęs organizuoti tokius koncertus? Nebūčiau – mane įtikino, kad reikia tai padaryti. O karjera televizijoje? Niekados apie tai negalvojau – maniau, kad visą gyvenimą rašysiu, dirbsiu spaudoje. Kaip žurnalistikos specializaciją buvau pasirinkęs rašymą, o ne televiziją. Bet ir vėl – pakvietė, pasiūlė, pabandyk, sakė. Todėl summa summarum, kai žiūriu į savo gyvenimą, atrodo, kad daugeliu atveju man tinkamai krito kortos ir aš tiesiog buvau tinkamas žmogus tinkamoje vietoje. Atsitiktinumai gyvenime taip pat daug lemia – tai svarbu pripažinti. Pavargstu matydamas labai daug pasipūtusių žmonių, kurie mano, kad štai jie viską pasiekė patys, t. y. buvo tokie protingi, kad jiems ir pasisekė. Nė velnio – viskas ne taip! Krūva tokių pačių protingų krito ir išėjo į nežinią, krūva tokių pačių gabių taip ir neprisikasė iki savo tikslų. Kur aš lenkiu? Kad reikia atiduoti duoklę – ypač, kai norime save pernelyg aukštinti ar girtis, – ir savo likimui, aplinkybėms, sėkmei.
– Ačiū už pokalbį.


 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!