In memoriam Saulius Sondeckis

Pro savo langą matau tamsoje skendinčius Sondeckių namus. Pirma mintis – kažkas negerai. Buvau įpratęs, kad trečiame aukšte, pačioje pastogėje, iš puslankiu vingiuojančio lango dažnai sklisdavo šviesa. Ją pamatęs žinodavau – Maestro dirba bibliotekoje. Paskambindavau jam ir paklausdavau, ar neprieštaraus, jei ateisiu. Dažniausiai sulaukdavau malonaus kvietimo.

Priklausau kartai, kurios jaunystė buvo paženklinta Sondeckio vardu. Visa, ką jis darė, buvo ypatinga. Jis vis sugalvodavo ką nors nauja – „Atsisveikinimo“ simfoniją Katedroje Naujųjų Metų išvakarėse, „Nakties serenadas“ Palangoje... Jo koncertai, jo neprilygstami solistai kėlė kokybės kartelę, kuri vertė stiebtis aukštyn. Jo rengiamos pasaulinės premjeros, kaip dabar paaiškėjo, išties turėjo pasaulinę reikšmę – atvėrė jau po dešimtmečio pripažintus ir mūsų epochos klasikais tapusius Schnittke‘ę, Pärtą. Jis buvo visur, be jo tas laikas neįsivaizduojamas.

Tačiau Sondeckis negyveno vien „padangėse“, jis buvo čia pat – jį buvo galima sutikti M. K. Čiurlionio mokyklos, konservatorijos (dabar ­– LMTA) koridoriuose. Jis su visais sveikindavosi, sustodavo, ką nors papasakodavo, ko nors paklausdavo.

Aštuntoje klasėje Sondeckis pakvietė mane skambinti Bacho klavyrinio koncerto d-moll su mokyklos orkestru. Prieš pat žengiant į Filharmonijos Didžiosios salės sceną pasakė: „Nesijaudink, už manęs – kaip už mūro“. Tuos žodžius įsiminiau visam laikui.

Metai bėgo, viskas keitėsi, o Sondeckis visada buvo greta. Jis, kaip ir anksčiau, rasdavo laiko išklausyti, patarti, visada buvo pasirengęs padėti. Taip sutapo, kad man ginantis daktaro disertaciją Sankt Peterburgo konservatorijoje jis taip pat buvo atvažiavęs – turėjo vakarinį koncertą. Sužinojęs, koks atsakingas išbandymas manęs laukia, pasakė trumpai: „Ateisiu“. Ir iš tikrųjų iškilmingai įžengė į auditoriją, kur vyko gynimas, įnešdamas sumaištį į sustabarėjusį mokslinių procedūrų ritualą. Po gynimo pasveikino ir paprašė atsakomosios paslaugos – pagroti Bacho kantatų basso continuo partiją vakariniame koncerte. Tai nebuvo paslauga jam, tai buvo dovana man.

Su Sondeckiu teko vargonais griežti Poulenco Koncertą, fortepijonu skambinti Mendelssohno Koncertą smuikui ir fortepijonui, klavesinu pritarti Vivaldi „Metų laikams“... Koncertai su Sondeckiu visada būdavo šventė.

Gyvenimas šuoliavo toliau, ir paskutiniais praėjusio amžiaus metais persikėlęs gyventi į Čiurlionio gatvę, su naujuoju butu gavau neįkainojamą dovaną – dažną bendravimą su Maestro. Pokalbiai vykdavo bibliotekoje, kartais pirmojo aukšto svetainėje, bet dažniausiai virtuvėje. Kiekviena erdvė diktavo bendravimo stilių. Bibliotekoje eidavome prie lentynų ieškoti reikiamo aplanko (mano rašomai knygai apie Maestro), jį radę grįždavome prie didžiulio darbo stalo ir įnikdavome į dokumentus. Pirma Maestro atidžiai viską peržiūrėdavo pats, kartais pyktelėdavo, kad ko nors trūksta, ir tik tuomet išsamiai paaiškindavo, kas, kaip ir kodėl buvo. Prisimindavo viską iki menkiausių detalių ir be popierių, bet jais savo žodžius sutvirtindavo. „Šito Jums būtinai reikia, ir šito taip pat...“, – sakydavo dėliodamas dokumentus.

Palėpėje prisiglaudusi Sondeckio biblioteka yra ne tik jo didžiulis archyvas, bet, kaip ir skelbia patalpos pavadinimas, knygų lobynas. Ko tik ten nėra – ir istorijos veikalai, ir grožinė literatūra, ir memuarai, ir įvairios studijos, ir, aišku, muzikinės knygos. Jų daugiausia – ir senų, ir pačių naujausių. Jo interesų ratas buvo beribis. Nužvelgdavau knygas, o kartais spėdavau ir pavartyti, kol Maestro „inventorizuodavo“ dokumentus iš pasirinkto aplanko.

Sakoma, kad iš bibliotekos galima spręsti apie žmogų. Tikiu, kad kada nors apie Sondeckio biblioteką bus parašyta knyga.

Visai kitaip bendravimas vykdavo svetainėje. Ten, susėdę į minkštus fotelius, aptardavome mano parašytus tekstus. Jis visada jau būdavo viską perskaitęs, pieštuku sužymėjęs pastabas, nurodydavo, kur būdavau padaręs faktinę klaidą, patardavo, ką reikėtų pridėti, kartais nustebdavo, jei būdavau radęs tai, ko jis nežinojo, ar pateikęs komentarus, kurių nesitikėjo. Vieną pastabą kartodavo nuolat – prašydavo braukti viską, kas jam buvo panašu į panegiriką. Sakydavo tvirtai: „Šito nereikia.“ 

Pokalbiai virtuvėje – „laisvos formos“. Jam viskas būdavo įdomu, man tuo labiau. Jis pasakodavo apie savo gyvenimą, žmones, įvykius. Svarstydavo, kas buvo padaryta gerai, kur galbūt buvo suklysta. Į viską žiūrėjo filosofiškai ir labai blaiviai.

Privalomas bendravimo virtuvėje atributas, aišku, būdavo vakarienė. Neabejoju, kad kiekvienas, lankęsis šiuose svetinguose namuose, paklaustas, kas gali būti skaniau už ponios Silvijos paruoštą valgį, tuoj pat pritardamas ims linksėti galva. Ir Maestro nepraleisdavo progos pabrėžti: „Gerai mane žmona prižiūri...“

Sondeckių namų ženklas buvo muzika. Bet kokia kalba visada pasukdavo prie muzikinės temos, atrodė, kad „Mezzo“ kanalas apskritai nėra išjungiamas. Prisimenu vieną paskutinių kartu žiūrėtų laidų – tai buvo Toscanini įrašai. „Žiūrėkite, koks aiškus mostas, nėra nieko nereikalingo, jei pakanka vienos rankos, kitos nekels. Viską girdi, viską mato, viską parodo. Išgryninta muzika“, – tuomet aiškino man.

Namuose skambėdavo ir gyva muzika – po visą pasaulį išsibarstę jo scenos ir gyvenimo draugai, iškilūs muzikantai, atvažiavę aplankyti visada jam grodavo. Taip buvo iki pačių paskutinių dienų – lapkritį jį dar aplankė iš Prancūzijos atvykęs trimitininkas Sergejus Nakariakovas, gruodį – iš JAV atskridęs smuikininkas Olegas Krysa.

Arija iš Bacho Trečiosios siuitos, atliekama Nakariakovo, suskambo ir per Gedulingas mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje...

Sondeckis tarnavo muzikai, jai buvo paskyręs savo gyvenimą. Joje jis girdėjo tai, kas yra svarbiausia – mintį, jausmą, amžinybę.