Menas yra būdas suvokti pasaulį

2015 Nr. 3–4 (446–447), Rasa Murauskaitė

Pokalbis su trimitininku Miroslavu Petkovu ir pianiste Dovile Bagdonaite

 

8-ąjį Broniaus Jonušo pučiamųjų instrumentų solistų, ansamblių ir orkestrų festivalį, tradiciškai rengiamą Broniaus Jonušo muzikos mokyklos, papuošė puikaus dueto – pianistės Dovilės Bagdonaitės ir trimitininko Miroslavo Petkovo koncertas bei svečio vesti meistriškumo kursai. M. Petkovas – jaunas, perspektyvus ir labai įdomus menininkas, neapsiribojantis vien tik klasikinės muzikos atlikimu, drąsiai besijaučiantis ir džiazo bei liaudies muzikos srityse. Su charizmatišku, humoro jausmo nestokojančiu trimitininku ir puikia jaunosios kartos lietuvių pianiste D. Bagdonaite kalbėjomės apie jų pažintį, pirmuosius Miroslavo žingsnius muzikoje, svajonių kūrinius ir scenos partnerius, muziką kaip nuolatos skaitomą istoriją.

 

– Miroslavai, ar pirmą kartą lankaisi Lietuvoje? Kokie įspūdžiai?
Miroslavas Petkovas: Taip, tai pirmas kartas. Daug pamatyti neteko, bet patiko žmonės, kas man labai svarbu. Apžiūrėjau senamiestį, dar šiek tiek miesto, bet nelabai daug – dėl to man truputį liūdna. Vis dėlto atvykau ne turistauti – atvažiavau muzikuoti ir vesti meistriškumo kursų vaikams bei studentams.
– Ar planuoji kada nors grįžti?
M. P.: Taip, kitąmet vasarą atvykstu vėl, bet jau į kitą miestą.
Dovilė Bagdonaitė: Kitais metais Miroslavas planuoja atvykti į „Trakų fanfarinę savaitę“, taip pat numatyti koncertai su „Trimito“ orkestru.
M. P.: „Trimitas“ pakvietė pagroti kartu, bet dar nežinau, kada šis koncertas vyks.
– Šį kartą atvykai į Broniaus Jonušo festivalį. Ar teko klausytis vaikų pasirodymų? Kaip juos įvertintum?
M. P.: Taip, teko klausytis. Vaikai grojo labai skirtingus kūrinius, todėl man buvo labai įdomu. Šis konkursas – labai graži tradicija, net jeigu vaikai groja tik savo malonumui. Galių pasakyti, kad turite daug talentingų vaikų.
– Be jūsų su Dovile koncerto, vedei ir meistriškumo kursus.
M. P.: Kai esi vaikas, nesinori groti labai ilgai, daug dirbti. Vaikai tikisi, kad bus smagu, ir tiek. Aš manau, mums buvo smagu.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbome su studentais. Jie greitai suprato, kas jiems sakoma, tad buvo malonu su jais dirbti. Keletas jų grojo labai gerai, normalu, kad yra labiau patyrusių ir daugiau dirbančių. Bet bendras lygis taip pat geras. Nuoširdžiai sakau, kad yra daug talentingų žmonių.
– Trumpai papasakokite apie savo duetą. Kaip susitikote ir pradėjote groti kartu?
D. B.: Mes susipažinome Vokietijoje, studijuodami Detmoldo aukštojoje muzikos mokykloje (Hochschule für Musik Detmold). Aš, gavusi Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) stipendiją, 2010 metais nuvykau ten studijuoti fortepijono pas Alfredo Perlą, o Miroslavas mokėsi nuo 2008-ųjų Maxo Sommerhalderio trimito klasėje.
Mes susitikome bendrabutyje, buvome kaimynai. Prieš tai pagal Erasmus programą studijavau Hanoveryje ir grojau su trimitininkais, tad norėjau šią veiklą tęsti. Sužinojusi, kad mano kaimynai trimitininkai, pasiteiravau, ar nenorėtų kartu pagroti. Jie labai nustebo, sakė, nė vienas pianistas nenori groti su trimitininkais dėl gana sudėtingų kūrinių, visi paprastai ieško stygininkų arba dainininkų. Bet aš patvirtinau, kad man reikia trimito, tad atėjau į jų klasę, pagrojome, profesorius susidomėjo mūsų muzikavimu ir pakvietė mane dirbti koncertmeistere.
M. P.: Aš jos nepažįstu, mes ką tik susitikome, šįryt. Kadangi supratau, ką ji sakė, stengsiuosi laikytis jos versijos.
Jei rimtai, mes susitikome Detmolde, ten pradėjome groti kartu ir palaikome ryšį iki šiol. Tai pati trumpiausia mūsų pažinties istorija.
– Kas svarbiausia grojant dviese?
M. P.: Mano nuomone, groti kartu yra tas pats, kaip bendrauti vienam su kitu. Kai grojame, mes taip pat kalbamės. Per kūrinius bandome bendrauti su žmonėmis, bet jeigu abu kalbėsime vienu metu, nieko nebus įmanoma išgirsti ir suprasti. Grojant dviese ar trise man svarbiausia yra klausytis vienam kito ir palaikyti pokalbį.
D. B.: Pritarčiau Miroslavui, svarbiausia – vienam kito klausytis. Privaloma puikiai išmanyti savo partiją, kad galėtum laisvai interpretuoti. Mes abu mėgstame viską labai konkrečiai aptarti, pasidaryti repeticijos įrašą, sukurti planą, žinoti, ką norime pasakyti. Dėl to kartais užtenka vienos ar dviejų repeticijų ir mums pasiseka padaryti tai, ką norime.
– Ar koncertuojate kartu už Lietuvos ribų?
M. P.: Sunku organizuoti bendrus koncertus gyvenant skirtingose šalyse. Dovilė atvyksta į Vokietiją, bet toli nuo ten, kur gyvenu aš. Muzikantai retai groja vis su tais pačiais žmonėmis, bet tai gražus dalykas, nes nuolatos patiri naujų įspūdžių. Mes grojame ir dviese, ir su kitais.
D. B.: Grojame kartu, kai tik pasitaiko proga – kelis kartus koncertavome Vokietijoje, darėme įrašus. Daugiausia dviese dirbome studijų metais, ruošėmės konkursui. Kol kas labai dažnai koncertuoti kartu nepavyksta, bet planuojame.
– Plačiau papasakokite apie programą, kurią atlikote čia, Lietuvoje. Kodėl pasirinkote būtent tokius kūrinius?
M. P.: Mes nusprendėme taip: padarykime tokį ilgą koncertą, kad visi tiesiog trokštų eiti namo ir būtų laimingi, jog koncertas pasibaigė. Taigi pasirinkome labai ilgas ir sudėtingas kompozicijas, ir žmonės labai džiaugėsi, kai pagaliau jos baigėsi.
Jei rimtai, mes grojome skirtingų stilių muziką: šiek tiek senos, šiek tiek šiuolaikinės. Aš atlikau vieną bulgarišką pjesę su džiazo elementais, taip pat grojome balkanų, prancūzų muzikos. Pakeičiau kelis trimitus, manau, žmonėms buvo įdomu tai pamatyti. Tai nebuvo įprastinis koncertas.
– Miroslavai, tradicinis klausimas: kaip pradėjai muzikuoti?
M. P.: Kaip tik vakar pasakojau apie tai Dovilei, kadangi netyčia prisiminiau pats.
Mano tėvai – ne muzikantai. Senelis grojo valtorna, bet jis mirė dar prieš man pradedant muzikuoti. Kiek aš jį prisimenu, jau buvo pavargęs ir nebegrojo.
Vaikystėje žaisdavau su kasetėmis, vis įrašinėdavau įvairius garsus. Taip pat labai mėgau žiūrėti animacinius filmukus. Iš tiesų groti trimitu pradėjau dėl... „Tomo ir Džerio“. Jame labai daug muzikos, kadangi veikėjai nekalba. Trimito garsas šiame animaciniame filme taip įstrigo, kad aš pasakiau savo mamai, jog noriu groti šiuo instrumentu. Ji mane nuvedė į muzikos mokyklą. „Tomo ir Džerio“ trimitas, žinoma, atrodė visai kitaip, ir kai pamačiau mokykloje trimitą, pasakiau: „Šituo nenoriu groti, noriu groti tuo, kuris yra filmuke“. Man buvo 11 metų. Tai tokia trumpa mano pažinties su muzika istorija.
– Kada nusprendei, kad muzika ir bus Tavo ateitis?
M. P.: Nuo pat pradžių. Niekada nemąsčiau apie nieką kitą.
– Ar nesunkus toks kelias?
M. P.: O kas nesunku, jeigu nori būti profesionalas? Jeigu nori būti ypatingas, nori būti tarp geriausių, viskas yra sunku, bet kartu ir įdomu. Tai įkvepia ieškoti, įveikti iššūkius. Sunkiausia – pats muzikos verslas, aš jo nemėgstu. Kai pamatau žmones, kurie tampa žymūs per naktį, o po savaitės jų gali jau niekas nežinoti, darosi liūdna. Seniau būdavo kitaip – jeigu darydavai ką nors gerai, būtent dėl to tapdavai įžymus, o dabar būti profesionaliam net nėra pats svarbiausias dalykas. Reikia gerų vadybininkų, be to, gali netekti galimybės daryti tai, kas tau išties įdomu... Klasikinės muzikos pasaulyje būna taip: groji penkis koncertus ir nieko daugiau. To aš ir nemėgstu.
– Sakai, kad dabar klasikinės muzikos pasaulyje vyrauja panašios tendencijos kaip ir popmuzikoje?
M. P.: Taip, tendencijos panašios. Tai verslas, ir jeigu nedarai to, kas yra mainstream, sunku tikėtis sėkmės.
– Gimei Bulgarijoje. Kokia profesionaliosios muzikos padėtis šioje šalyje? Ar ji sulaukia daug visuomenės, valdžios dėmesio?
M. P.: Aš labai myliu Bulgariją, esu labai laimingas, kai galiu joje apsilankyti. Klasikinei muzikai ten nėra labai paprasta, bet situacija po truputį gerėja. Tai taip pat yra verslas, kuriam reikia pinigų. Dabar, kai gerėja ekonominė padėtis, įmanoma gauti finansinę paramą kultūrai iš Europos Sąjungos – tai suteikia galimybę ką nors organizuoti.
Kaip tik šįryt gavau kvietimą iš vieno Bulgarijos klasikinės muzikos festivalio, beje, vykstančio mano gimtajame mieste Varnoje. Buvau labai laimingas, skaitydamas šį kvietimą, nes tai reiškia, kad padėtis tikrai gerėja. Aš noriu kuo daugiau dirbti būtent Bulgarijoje, padėti jaunajai kartai. Tai tarsi mano misija – nenoriu pamiršti, iš kur esu kilęs.
Su šiuolaikine muzika Bulgarijoje privalai būti atsargus: reikia apsvarstyti, kam ir kur ją atliksi. Jeigu grosi publikai, kuri pirmą kartą lankosi tokiame koncerte, ji niekada nebesugrįš. Šiuolaikinę muziką vis dar reikia pateikti labai saikingai.
– Kur studijavai palikęs Bulgariją?
M. P.: Kai gyvenau Bulgarijoje, trumpam buvau nuvykęs į Sofiją, tačiau greitai patraukiau į Vokietiją, kur gyveno mano draugas. Aš visiškai nenorėjau palikti savo šalies, bet pamačiau, kad negalėsiu išpildyti savo svajonės.
Vokietijoje studijavau pas Maxą Sommerhalderį. Labai džiaugiausi, kad patekau būtent pas šį dėstytoją. Nedažnai tenka sutikti žmonių, kurie yra labai protingos asmenybės, gali gerai groti ir geba mokyti. Paprastai tie, kurie puikiai dėsto, nėra puikūs atlikėjai arba atvirkščiai. O M. Sommerhalderis viską suderina, jis yra unikalus dėstytojas ir unikalus žmogus.
Vokietijoje dalyvavau daugelyje konkursų, pradėjau dirbti Manheimo orkestre. Studijų nebaigiau, bet labai norėčiau. Nors bent jau Vokietijoje nėra taip svarbu, ar turi diplomą. Kai į rankas paimi trimitą, jokie diplomai nepadės. Be to, aš nenustoju mokytis.
– Kur yra tekę koncertuoti?
M. P.: Europoje – bene visur. Greitai turėsiu koncertų turą Azijoje, kartą lankiausi Omane. Dar nebuvau Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors ten turėjau groti jau du kartus, bet vis kas nors sutrukdydavo. Vasarą laukia dar vienas koncertų turas su „Royal Concertgebouw Orchestra“, bet dar nežinau, kur jis vyks. Būna, pabundi viešbutyje ir nežinai, kur esi.
– Atlieki ne tik klasikinę, bet ir džiazo bei folklorinę muziką. Kaip šie stiliai atsirado tavo gyvenime?
M. P.: Kai pradėjau groti, domėjausi viskuo – buvau beprotiškai smalsus. Praktiškai nesiklausiau, ką man sakė mokytojas, tiesiog dariau tai, kas buvo įdomu.
Grojau kartu su čigonais, buvo nepaprastai įdomu susipažinti su jų kultūra. Mano gimtajame mieste yra vieta, kur gyvena čigonai, ir jokie kiti žmonės negali ten patekti. Tačiau kartą su vienu čigonų orkestru teko groti jų vestuvėse – ten apsilankyti buvo nerealu.
Mano šeima nebuvo turtinga, teko anksti pradėti dirbti – grojau įvairiuose restoranuose, vadinamuose Mehana. Tai tipiška bulgariška vieta. Ten grodavau klavišiniais instrumentais. Visa ši patirtis mane nuvedė prie džiazo muzikos, metus studijavau džiazo trimitą.
– Tad kurį stilių labiausiai mėgsti?
M. P.: Labai sunku nuspręsti. Čia tas pats, kaip pasakyti, ką mėgsti labiau – šokoladą ar sūrio pyragą.
Atlikdamas klasikinę muziką, tu skaitai istoriją, interpretuoji tai, kas parašyta. Kiti stiliai suteikia daugiau laisvės pasakoti savąją istoriją. Bet pasiruošimas visur toks pat. Šią vasarą, pavyzdžiui, grojau viename džiazo festivalyje su ansambliu. Jie man atsiuntė natas, kai buvo likusi vos viena diena ir viena popietė repeticijai. Tad lygiai taip pat kaip ir ruošdamasis groti klasikinį kūrinį turėjau pasiimti natas ir išmokti, kad žinočiau, kas vyksta, ir būtų laisvės improvizacijai. Beje, prieš koncertą Lietuvoje su Dovile taip pat turėjome tik vieną repeticiją.
– Kartais sakoma, kad klasiką atliekantys muzikantai yra kitokie negu dauguma žmonių. Ar sutiktum su tokia nuomone?
M. P.: Visi yra skirtingi. Menas privalo tapti tavo gyvenimo būdu. Mano nuomone, menas yra būdas suvokti pasaulį. Jei gyvenime dirbi ką nors kita, vis vien gali būti menininkas. Tačiau yra žmonių, kurie muzikuoja, bet nėra menininkai. Todėl manau, kad toks gyvenimo būdas, pasaulio suvokimas reikalauja viso tavo laiko.
– Kai pradedi mokytis kūrinį, kas Tau svarbiau – perteikti kompozitoriaus idėjas ar išreikšti savo emocijas, savo požiūrį?
M. P.: Ir tai, ir tai. Paprastai atidžiai peržiūriu natas ir bandau suvokti, ką konkrečiai norėjo pasakyti kompozitorius. Mėginu įsivaizduoti save jo vietoje ir klausiu, kodėl jis taip parašė. Taigi pirmiausia išmokstu tekstą būtent taip, kaip jis parašytas. Paskui bandau dėlioti savo ženklus, galbūt net ką nors keisti.
– Ar yra pasitaikę, kad nepavyko rasti kūrinio rakto? Ką tada darai?
M. P.: Groju greitai. Kvailą muziką reikia groti greitai. Vėl juokauju. Tiesa, yra parašyta kvailos muzikos. Ne kiekvienas gali būti kompozitorius, todėl yra ir gerų, ir prastesnių kūrinių.
– Kalbant apie kvailą muziką – nemažai žmonių taip mano apie šiuolaikinius kūrinius, kadangi daugelis jų tiesiog nesupranta. Ką Tu apie tai manai?
M. P.: Aš mėgstu atlikti šiuolaikines kompozicijas, bet dalis šios muzikos tikrai yra kvaila. Kai kurie žmonės mano, kad gali rašyti bet ką, ir tai jau bus šiuolaikinė muzika. Parašyti gerą šiuolaikinį kūrinį yra nepaprastai sunku.
Mėgstamiausio kompozitoriaus neturiu, bet žaviuosi Györgi Ligeti – jis yra parašęs fantastišką kūrinį trimitui. Kartą koncertavau viename šiuolaikinės muzikos festivalyje, kur buvo puikių kompozitorių, turinčių įdomių idėjų. Atlikome koncertą dviem orkestrams, kurie grojo vienas priešais kitą. Vienas orkestras grojo ketvirtatoniu žemiau ir keliomis sekundėmis vėliau negu kitas. Taigi yra tikrai puikių dalykų, bet yra ir tokių, kurių nesuprantu.
– Ar galėtum išskirti muzikinę epochą, kurios skambesį mėgsti labiausiai, kuri geriausiai atskleidžia Tavo asmenybę?
M. P.: Nežinau. Aš stengiuosi taip muzikos neskirstyti, nes tai tas pats, kas turėti mylimiausią vaiką – jei vieną myli labiau, kitiems nebus gerai. Galbūt ir mėgstu ką nors labiau, bet stengiuosi save įtikinti, kad viską turiu priimti ir prie bet kurios muzikos prieiti lygiai taip pat atsakingai ir atvirai. Jei nuoširdžiai, mėgstu senąją muziką, baroką... nenoriu daugiau sakyti, noriu tai pasilikti sau.
– Kokią muziką labiausiai mėgsti klausytis?
M. P.: Mėgstu viską, kas kokybiška. Pats nemažai dirbu ir su elektronika, ir su drum and bass, taip pat su muzika, kurioje girdimos balkanų melodijų, džiazo, hauso įtakos.
– Daug keliauji, ar galėtum pasakyti, kad skirtingos kultūros lemia skirtingą muzikinį skonį?
M. P.: Jeigu esi Maroke ar Pietų Afrikoje, negali tikėtis, kad ten žmonės klasikinę muziką supras taip, kaip, pavyzdžiui, supranta Vokietijoje, kadangi jų muzikoje daug folkloro, kaip ir Bulgarijoje. Muzika ten veikia kitaip. Aš manau, kad muzika, folkloras, kultūra yra labai susiję, nes jie kyla iš žmonių, jų tradicijų, kalbos.
– Ar turi tokį kūrinį, kurį labai norėtum kada nors atlikti? Ar dirigentą, su kuriuo norėtum koncertuoti, orkestrą, su kuriuo norėtum groti vienoje scenoje?
M. P.: Norėčiau pagroti su vienu kontrabosininku. Jis – džiazo muzikantas. Taip pat norėčiau pamuzikuoti kartu su bulgarų atlikėju Theodosii Spassovu, kuris groja kavalu – tradiciniu bulgarų instrumentu. Jis etnodžiazo muzikantas. Dažnai būnu Amsterdame, kur groju su „Concertgebouw“ – šis orkestras nuostabus. Labai norėčiau pagroti su juo kaip solistas. Labai mėgstu naująjį jų vyriausiąjį dirigentą Daniele Gatti: jis nuostabus muzikantas ir visi nepaprastai patenkinti jo atvykimu.
Labai mėgstu Berndo Aloiso Zimmermano kūrinį „Nobody knows the trouble I see“ – tai šiuolaikinis kūrinys su džiazo elementais.
– Jei galėtum įsivaizduoti pasaulį be muzikos, koks jis būtų?
M. P.: Būtų labai tuščia, nes per muziką gali apsakyti dalykus, kurie neapibūdinami žodžiais.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!