Muzikės kelias. Pianistės Sulamitos Gelpernienės 90-mečiui

2016 Nr. 11–12 (466–467), Leonidas Melnikas

Kiekvienas eina savo keliu. Sulamitos Gelpernienės (1926–2003) gyvenimo kelias buvo ypač sunkus – ji buvo iš tų, kurie perėjo Holokausto pragarą. Jai nusišypsojo laimė, liko gyva. Įveikti baisius prisiminimus, atsitiesti padėjo muzika, ji teikė stiprybės.

Vaikystė nepranašavo baisios lemties, greta buvo mylintys tėvai ir nuostabi muzikos mokytoja Elza Herbeck-Hansen (1888–1943), viena ryškiausių prieškario fortepijono mokytojų Lietuvoje. Kaune ji turėjo privačią fortepijono studiją.

Herbeck-Hansen mokėsi Sankt Peterburgo konservatorijoje profesorės Sofijos Maloziomovos klasėje, vėliau tobulinosi pas Leopoldą Godowskį Vienoje. Abu šie vardai pasako labai daug – ir apie sąlytį su didžiąja romantizmo tradicija, ir apie aukštai iškeltą profesionalumo kartelę. S. Maloziomova (1846–1908) – Teodoro Leszetyckio mokinė, artima Antono Rubinšteino draugė ir bendražygė, viena iš nedaugelio XIX a. pabaigos Rusijoje ir Vakarų Europoje aktyviai koncertavusių pianisčių. Amžininkai pabrėždavo jos valingą atlikimo manierą, dramatizmą, techniką. Dar daugiau apie Herbeck-Hansen profesinę kompetenciją pasako kito jos mokytojo – garsiojo vilniečio Godowskio (1870–1938) – vardas. Tai išties legendinis pianistas, sukūręs labai ryškią ir savitą romantinės pakraipos atlikimo mokyklą. Išsaugojęs daug romantiniam pianizmui charakteringų nuostatų, Godowskis sujungė jas su naujojo amžiaus iššūkiais ir tokiu būdu pianistams atvėrė visiškai naujus raiškos horizontus. Turėdama galimybę studijuoti tokių fortepijono korifėjų klasėse, Herbeck-Hansen pasisėmė žinių ir įgūdžių, kurie leido jai išsiugdyti labai profesionalų požiūrį į pianisto meninę veiklą, paliko pėdsaką ne tik jos pačios, bet ir jos mokinių kūrybinėje veikloje.

Dirigentė Margarita Dvarionaitė taip yra apibūdinusi savo mokytoją Herbeck-Hansen: „<...> buvo santūrių emocijų, valdinga ir – sakytum – vagneriškai didinga asmenybė. Šias savybes kaip veidrodis atkartodavo jos muzikavimas. <...> pasigrojimai klasėje rodė esant ją didžią muzikę, stiprios galios menininkę. Repertuaras, kurį mums skirdavo, buvo rinktinis. Klasėje niekada neskambėdavo abejotino skonio kūriniai. Tas įdiegto skonio paveldas išmokė mus skirti ir gerbti tikrąsias muzikos vertybes.“[1] O štai ką apie mokytoją kalbėjo Gelpernienė: „<...> mokinių skambinimui neabejotinos įtakos turėjo E. Herbeck-Hansen mokykla – visiems buvo būdingas ritmingumas, gražus tvirtas tonas, puikus melodinių linijų vedimas, švarus pedalų naudojimas, tačiau kiekvieno mokinio skambinime jautėsi ir ryškiai individualūs bruožai.“[2]

Herbeck-Hansen studijoje mokėsi daug gabaus jaunimo – E. Aranauskaitė, N. Dukstulskaitė, M. Dvarionaitė, Ch. Potašinskas, R. Potašinskaitė, K. Grybauskas, L. Digrys, E. Dineikaitė, B. Preiskelytė (Peseckienė), D. Kormanaitė (Elinienė). Gelpernienė, tuomet Lermanaitė, tarp bendraamžių nebuvo nepastebima. Prisimindama tą laiką jos bendramokslė Dvarionaitė rašė: „Gerai menu S. Lermanaitę atliekant C. Sain-Saënso koncertą, jos neabejotiną techniką.“[3]

Tokia buvo jaunystė... Deja, Gelpernienė neturėjo galimybės nei užbaigti mokslų pas Hebeck-Hansen, nei jų toliau tęsti konservatorijoje – prasidėjo karas, ji atsidūrė Kauno gete. Gyvenimo mažorinė atkarpa baigėsi, įsigalėjo tragiškas minoras – atėjo sunkių išbandymų ir skaudžių netekčių metas.

Apie tai, kokia tuomet buvo jauna pianistė, pasakojo Holokausto tyrinėtojas Chaimas Bergmanas: „Paskutinė besibaigiančių 1941 metų diena. Jau du mėnesiai Kauno gete nevyksta [žudymų] akcijos. Geto kalinių dalis nusiramino, tikėdama, kad taip nuo šiol bus visada. Kita dalis – ypač jaunimas – nusiteikę kovoti. Formuojasi pasipriešinimo grupės. Viename geto bute įvyksta įvairių grupių atstovų susirinkimas. Nusprendžiama įsteigti vieningą pogrindžio organizaciją. Jos pirmoji užduotis – rasti ginklų. Organizacijos nariams, dirbantiems mieste už geto sienų, pavyksta gauti seno šautuvo metalines dalis. Nunešti į getą šį ginklą įpareigojama jauna pogrindininkė Sulamita Lermanaitė, dirbanti vienoje brigadų mieste. Jai duoda išardytą šautuvą, kurį ji suriša į šluotą ir dar apmuturiuoja skudurais. Grįžtanti į getą darbo brigada praeina patikrą be jokių sunkumų – niekam nekyla mintis, kad mergina turi kažką ypatinga... Išdrožti šautuvo medines dalis ir sumontuoti ginklą jau nesunku, jaunieji kovotojai gauna ginklą ir gali mokytis šaudyti. Taip prasidėjo narsiosios Sulamitos kovų kelias.“[4]

1944 m. rugpjūčio 1 d. su antinacinio pasipriešinimo dalyviais Gelpernienė grįžo į gimtąjį Kauną. Tai jau nebebuvo jos jaunystės Kaunas – tėvai ir mažas broliukas žuvę, mieste gyvi prisiminimai apie ten vykusius kraupius nusikaltimus.

Kaip toliau gyventi?! Gelpernienė sugebėjo visa tai įveikti – į jos gyvenimą vėl grįžo muzika.

Gelpernienė įstojo į Vilniaus konservatoriją. Jos fortepijono profesoriumi tapo nuostabus muzikas Jakovas Ginzburgas, Maskvos konservatorijos absolventas, legendinio Aleksandro Goldenveizerio mokinys, neprilygstamo pianisto virtuozo Grigorijaus Ginzburgo, Pirmojo Chopino pianistų konkurso Varšuvoje 1927 m. laureato, brolis. Tarpukariu Grigorijus Ginzburgas su didžiausiu pasisekimu yra koncertavęs Vilniuje ir Kaune. Jakovas mokėsi pas tuos pačius mokytojus kaip ir jo virtuozas brolis, nemažai kartu su juo koncertavo, skambino keturiomis rankomis. Jis turėjo ką pasakyti savo studentams, labai išplėtė Gelpernienės atlikimo gebėjimus.

1951 m. Gelpernienė baigė Lietuvos konservatoriją. Ji daug metų akompanavo konservatorijos prof. Aleksandro Livonto klasės studentams, koncertuodavo su smuikininku Algiu Griciumi, vėliau tapo Bendrojo fortepijono katedros dėstytoja, docente.

Gelpernienės pedagoginė veikla buvo labai sėkminga. Ji mokėjo sudominti ir uždegti studentus, laikėsi nuostatos, kad fortepijono studijos ne tik suteikia pianistinių įgūdžių, bet ir pratina muzikuoti. Nors ji labiau rėmėsi tradiciniu akademiniu repertuaru, sekdavo muzikines naujoves, stengdavosi plėsti studentų akiratį. Norėdama palengvinti jų pažintį su naujausia muzika, padaryti ją labiau prieinamą, Gepernienė nemažai pastangų skyrė natų leidybai. Ji sudarė ir redagavo VIII, XI, XIV, XV „Jaunojo pianisto“ rinkinius, į kuriuos įtraukdavo labai įvairios stilistikos skirtingų žanrų nesudėtingų lietuvių kompozitorių kūrinių fortepijonui. Savo rinkinius ji komponuodavo taip, kad iš pateiktų kūrinių būtų galima išsirinkti atitinkančius labai skirtingą studentų pasirengimo lygį.

Pedagoginį repertuarą gerokai papildė ir jos kartu su katedros kolege Vida Budakoviene parengtos Čiurlionio bei Juzeliūno kvartetų transkripcijos fortepijonui keturioms rankoms. Deja, išleisti pavyko tik Čiurlionio kvartetą. Štai kaip šį darbą įvertino Vytautas Landsbergis: „Čiurlionio kvartetą grieždavo ir griežia visi lietuvių stygininkų kolektyvai; ne kartą jis yra pasirodęs ir kitų atlikėjų repertuare. 1966 m. Vilniuje išleistos kvarteto natos (dabar retenybė). Ta muzika galima pasidžiaugti iš plokštelių, betgi dabar ir dar vienu tradiciniu bemaž klasišku būdu – iš fortepijono transkripcijos, kuri, parūpinta dviejų Lietuvos konservatorijos pedagogių, dabar išleidžiama. Ji pravers tiek studijuojantiems muziką, tiek mėgėjams namuose pasiskambinti, pamuzikuoti. Taip dar vienu takeliu Čiurlionio kūryba ateina į mūsų gyvenimą”[5].

Sėkmingai Gelpernienė dirbo ir „Ąžuoliuko“ muzikos mokykloje, tarsi tęsdama savo dar Kauno laikų bendramokslės Dukstulskaitės tradicijas.

Gelpernienė dirbo su įvairaus amžiaus, įvairių gabumų ir polinkių jaunaisiais muzikais, turėjo progos išbandyti įvairius darbo būdus bei metodus. Sukauptą patirtį ji išdėstė ir apibendrino keliose publikacijose. Jos pedagoginė veikla truko beveik pusę amžiaus, ji daug nuveikė, paliko apie save gražų atminimą.

Gelpernienės gyvenimas savotiškai atspindėjo tridalę muzikinę kompoziciją, kurioje tragišką minorinę vidurinę dalį įrėmina kontrastingi mažoriniai epizodai. Toks šviesus buvo muzikos ženklas jos gyvenime.

 

 

 

 

[1] Margarita Dvarionaitė. Madam ir jos Muzikos namai. Muzikos barai, 2004 spalis–lapkritis, p. 36.

[2] Sulamita Gelpernienė. E. Hansen-Herbeck gyvenimas ir pedagoginis darbas. Bendros fortepijono studijos aukštojoje mokykloje, II, Vilnius, 1999, p. 30.

[3] Margarita Dvarionaitė, ten pat.

[4] Chaim Bergman. Sulamita Lermanaitė-Gelpernienė Would Be 90 Tomorrow. http://www.lzb.lt/en/2016/07/27/sulamita-lermanaite-gelperniene-would-be-90-tomorrow/

[5] Vytautas Landsbergis. Pratarmė. M. K. Čiurlionis. Styginių kvartetas c-moll. Transkripcija fortepijonui keturioms rankoms, Vilnius, 1990.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!