Operos solistas ir rinka: problemos, galimybės ir perspektyvos

Lapkričio 17 dieną Kultūros ministerijoje įvyko diskusija „Operos dainininkai ir operos rinka: situacija, problemos bei perspektyvos“.
Pastaraisiais metais Lietuvoje gausėja operos spektaklių pastatymų – buriasi naujos kūrybinės grupės, daugėja privačių iniciatyvų, projektų, kartu ryškėja ir solistų poreikis. Tokiame kontekste iškyla jaunų vokalistų (ne)pasirengimo didžiajai scenai problema, gebėjimo prisitaikyti prie operos rinkos klausimai. Šiomis temomis susitikimo moderatorius, jaunosios kartos operos solistas Jonas Sakalauskas pakvietė diskutuoti režisierių Gytį Padegimą, LNOBT vyriausiąjį dirigentą Robertą Šerveniką, koncertmeisterę Audronę Juozauskaitę, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentę Audronę Žigaitytę-Nekrošienę, muzikologę Viliją Dačinskienę, Vilniaus kamerinės operos įkūrėją operos solistę Inesą Linaburgytę ir Vokietijoje studijas baigusią operos režisierę Jūratę Vansk.

J. Sakalauskas: Lietuvoje verda intensyvus muzikinio teatro gyvenimas: be Nacionalinio operos ir baleto teatro, šiuo metu veikia vienas pusiau municipalinis operos teatras, du valstybiniai muzikiniai teatrai, vienas municipalinis muzikinis teatras, dirba keletas nepriklausomų operos prodiuserių. Visoms šioms įstaigoms ir iniciatyvoms reikalingi profesionaliai parengti operos solistai – muzikinio teatro artistai. Šiuo metu operos teatro solistus ir kamerinės muzikos atlikėjus rengia trys aukštosios mokyklos. Be to, operinio akademinio dainavimo pagrindų universitetuose ir kolegijose mokomi ir kitų specialybių studentai. Šiose įstaigose taip pat dirba mūsų garsūs operos pedagogai, o kai kurie studentai vėliau pasirenka būtent dainininko kelią, tampa muzikinių teatrų choro artistais.
Šiame kontekste iškyla nemažai klausimų ir problemų, kartu galima įžvelgti ir daug naujų galimybių. Štai vis dažniau pasigirsta operos ir muzikinių teatrų vadovų nuomonių, kad Lietuvoje sunku rasti tinkamai pasirengusių solistų, kad dėl to jie priversti solistų ieškoti užsienyje arba į teatrą priimti savo darbo negebančius atlikti, profesionalumo stokojančius dainininkus. O dainininkai – tiek jaunesnės, tiek ir vyresnės kartos – kalba apie tai, kad Lietuvoje jie jaučiasi nereikalingi ir neįvertinti, už savo darbą negauna adekvataus atlygio. Tad nemaža dalis vokalistų, net neturėdami aiškių perspektyvų, ryžtasi išvykti iš šalies ir bandyti laimę svetur, užuot įsilieję į vokalistų stokojantį Lietuvos operinį gyvenimą.

G. Padegimas: O man atrodo, kad yra kitaip. Kuo toliau, tuo labiau noriu dirbti ne su patyrusiais, o su jaunais žmonėmis. Štai trečią kartą per pastarąjį dešimtmetį statau miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, kuriame vaidmenis kūrė jaunosios kartos dainininkai Ona Kolobovaitė, Jurga Šeduikytė, Vaidas Baumila – juk tuomet nė vienas jų nebuvo žinomas. Taigi noriu pasakyti, kad viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio. Man patinka dirbti su jaunais, nepatyrusiais atlikėjais, kurių meistriškumas dar nepatikrintas. Tai „šviežias kraujas“, kuris nebijo eksperimentuoti.
Kalbant apie operos solistų ruošimą, mano manymu, studijų programos turėtų būti įvairiapusiškesnės. Vis dėlto šiuo metu dramos aktorių ir režisierių ugdyme regiu daugiau naujovių, daugiau dėmesio skiriama skirtingoms technikoms ir t. t. Operos solistai rengiami šiek tiek senamadiškai. Sutinku, kad klasikinis kanoninis solistų rengimas būtinas, tačiau jų studijų programose pasigendu dėmesio naujesniems vaidybos metodams ir mokykloms, stinga ir pažangesnes metodikas puoselėjančių dėstytojų. Nepaisant to, matau daug jaunų ir perspektyvių solistų. Tačiau svarbu jiems duoti šansą, kad užsikabintų, kad čia ir pasiliktų – tik tokiu būdu mūsų jaunoji karta gali ateiti į didžiąsias scenas.

J. Vansk: Lietuvoje nepaprastai stiprios dramos teatro tradicijos, o muzikinio teatro režisūrai, jos specifikai akademinėje aplinkoje skiriama nedaug dėmesio. Vokietijoje muzikinio teatro režisūra turi kur kas gilesnes tradicijas, ten jau sukurta operos režisierių ugdymo metodika, yra specializuota studijų kryptis. Suteikiamos galimybės visapusiškai tobulėti: giliau susipažinti su skirtingomis meno šakomis, gilintis į operą nuo baroko iki šiuolaikinių kūrinių. Kartu suteikiama erdvė jaunų režisierių ir atlikėjų bandymams, studijos tampa tarsi eksperimentine laboratorija. Tad tie, kurie nori ir geba kurti, baigę tokias studijas visuomet įsitvirtina rinkoje. Ten operos solistams keliami labai aukšti reikalavimai, tad sėkmė priklauso ir nuo gebėjimo prisistatyti, save „parduoti“.

I. Linaburgytė: Lietuvoje yra režisierių, kurie gali suteikti daug erdvės atlikėjams, kur jie galėtų dirbti ir mokytis. Tačiau dabar po studijų akademijoje į sceną ateina labai ribotų galimybių atlikėjai. Neretai jau padaręs karjerą ir didelę patirtį turintis dainininkas pasirodo esąs lankstesnis už jauną, ką tik akademiją baigusį solistą, kuris jau yra „pasenęs“. Neįsivaizduoju, iš kur jis prisirenka tiek štampų, kodėl bijo režisieriaus uždavinių, bijo gyviau ir atviriau pažvelgti į savo kuriamą vaidmenį. Tad akademiniame parengime ir Operos studijoje tikrai yra daug trūkumų.

R. Šervenikas: Neseniai įvyko Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ premjera, spektakliui atlikėjus pirmiausia rinkomės atsižvelgdami į jų vokalines galimybes. Sakyčiau, vaidmenys buvo netradiciniai, todėl, be solisto balso, buvo svarbu ir tai, kad jis būtų kuo mažiau apaugęs operiniais štampais. Šiandien operos teatre nebeužtenka tik gražiai dainuoti, privalu gebėti ir šokti, ir vaidinti, ir dar gerai atrodyti.
O dėl jaunų solistų įsitvirtinimo operos rinkoje, tai galiu pasakyti, kad vien noro gauti vaidmenį teatre nepakanka. „Kornete“ norėjo dalyvauti visi jaunieji solistai, bet darbo jie įdėjo skirtingai. Ir neteisinga manyti, kad mažas vaidmuo reikalauja mažesnio įdirbio – nėra nesvarbių vaidmenų. Jeigu solistui trukdo papildoma veikla – pašaliniai koncertai ar kiti spektakliai, jis privalo pasirinkti, kas svarbiau. Neretai manymas, kad vienu metu gali būti ir vienos premjeros repeticijose, ir tuo pat metu kažkur kitur, jauniems atlikėjams pakiša koją. Nacionalinis operos teatras – netinkama vieta neatsakingiems bandymams ir požiūriui „man šįkart nepavyko – pabandysiu kitą kartą“. Jeigu jau gauni galimybę pasirodyti pagrindiniame šalies teatre, visa kita tuo metu privalai atidėti į šalį ir parodyti save iš geriausios pusės. Apmaudžiausia, kai matau, kad žmogus turi talentą, bet nepadaro taip gerai, kaip galėtų, nes jam dėl pašalinės veiklos pristinga ir laiko, ir noro. Kitas galbūt mažesnių gabumų, bet turi daugiau noro ir galiausiai pasiekia geresnių rezultatų – jam ir atitenka vaidmuo.
Dar viena problema – labai skiriasi solistų muzikinis raštingumas. Būna, kad atlikėjų patirtis beveik vienoda, o muzikinis raštingumas – visiškai skirtingas. Ir tai tampa akivaizdu, kai reikia paruošti partijas; visai nesvarbu ar tai klasikos kūrinys, ar šiuolaikinis veikalas. Dažnai klausiu solisto: kodėl taip dainuoji? Atsako: „Kaip išgirdau įraše, taip ir dainuoju.“ Tai ko jie mokomi toje Operos studijoje? Kaip galima ruošti partijas klausantis tik įrašo? Nelabai suprantu, ar tai neraštingumas, ar kartu ir tinginystė. Dainininkas privalo atsiversti partitūrą, paprašyti koncertmeisterio pagalbos ir mokytis savo partiją iš muzikinio rašto, o ne aklai pasitikėdamas klausa. Tad nereikia stebėtis, kad paskui negauna vaidmenų.
Rinka turi savo dėsnius. Dar visai neseniai Ona Kolobovaitė galėjo dainuoti, ką tik norėjo, – susirinkdavo pilnos salės, nes buvo puikiai išreklamuota. Žmonės, ypač provincijoje, solistus atpažįsta iš televizijos, o tas solistas, kuris nesifilmuoja televizijoje, bet kuria pagrindinius vaidmenis Operos teatre, tokiuose koncertuose mažiau pageidaujamas. Pavyzdžiui, atvažiavome į Mažeikius su simfoniniu orkestru ir soliste Jovita Vaškevičiūte, bet jos veidas nešmėžuoja televizorių ekranuose, tad žiūrovų salė nepilna. Bet juk ne kasmet į Mažeikius atvyksta simfoninis orkestras ir yra galimybė pasiklausyti tokio lygio solistės. Taigi čia yra vadybos problema.

J. Sakalauskas: Audrone, Klaipėdoje inicijavote solistų tobulinimosi programą, Birštone rengiama Vasaros akademija. Dirbate ir su profesionalais, ir su jaunais operos atlikėjais, studentais. Kokia Jūsų patirtis?

A. Žigaitytė-Nekrošienė: Iš patirties galiu pasakyti, kad muzikiniame teatre geriausias kelias yra repertuarinius spektaklius kurti su nuolatine, stabilia trupe. Žinoma, tokį kelią rinktis gali Nacionalinis operos teatras ir muzikiniai teatrai Kaune ir Klaipėdoje. Bet visiškai suprantu, kad reikia ieškoti būdų, kaip galėtų funkcionuoti ir mažesnės kūrybinės grupės. Reikėtų reglamentuoti, kad projektiniai teatrai galėtų rengti ir rodyti spektaklius ir biudžetiniuose teatruose, spręsti jų finansavimo klausimus.

A. Juozauskaitė: Kiekvienas atlikėjas turi priprasti parduoti save kaip prekę: kaip aš save pateiksiu teatrui, kaip atrodysiu, kaip prisistatysiu, kaip dirbsiu. Privalu įrodyti, kad nori, gali, kad turi motyvaciją. Aš skatinu kiekvieną jauną atlikėją suprasti ir žinoti, kokios jo balso galimybės ir kokios vokalinės partijos jam tinka. Problema ta, kad vokalistas pats dažnai nelabai įsivaizduoja, kokias partijas galėtų dainuoti. Tai kelia šypseną, nes juk nėra sudėtinga savarankiškai peržiūrėti teatro repertuarą ir bent jau žinoti, kokie spektakliai rodomi teatre ir kokius vaidmenis juose norėtum ir galėtum atlikti. Į teatrą atvykstantys užsienio solistai nepaprastai gerai žino, kas tinka jų balsui, jie turi aiškius argumentus, kodėl dainuoja vieną ar kitą partiją. Tokios motyvacijos labai pasigendu tarp mūsų dainininkų.
Kitas dalykas – operos solistas privalo priimti iššūkius tam, kad tobulėtų. Ir visai nesvarbu, kur jis dirba: Kaune ar Klaipėdoje, nacionaliniame teatre ar privačiose trupėse. Paradoksalu, bet jauni atlikėjai dažnai nelabai žino, kodėl jie dirba vienur arba kitur. Pirmiausia jie patys privalo suprasti, ko siekia: ar jiems svarbiau dainuoti komerciškai parankesniame koncerte, ar verčiau atsisakyti koncertų ir parengti vaidmenį? Gali būti didis talentas, turėti nuostabų balsą, bet jeigu sėdėsi ir lauksi, kol tave kas nors pakvies – tai gali to niekada ir nesulaukti.
Be abejo, problema ir tai, kad neturime operos solistų veiklą kuruojančios agentūros. Bet kartu ir abejoju, ar tokia agentūra apskritai reikalinga, nes mūsų operos rinka labai maža. Agentūra būtų naudinga dainininkams, bet kol tokios nėra, raginu visus atlikėjus visuomet turėti paruoštus įrašus, rimtus CV, kad galėtų juos pateikti laiku ir pasinaudoti visomis galimybėmis.

V. Dačinskienė: Dabar pastebiu vokalinės muzikos poreikį ir tokios veiklos pagyvėjimą regionuose. Tai susiję ir su atskirų dainininkų iniciatyvomis – Liudo Mikalausko, Jono Sakalausko ir kitų. Tačiau dažniausiai tokios muzikos sklaidą inicijuoja ne patys atlikėjai, vis dėlto tai daugiausia priklauso nuo valstybinių švenčių, įvairių minėjimų ir koncertų organizatorių iniciatyvos. Tokio pobūdžio veiklos regionuose labiausiai pasigendu iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.
Atlikėjams svarbiausia parengti labai gerą koncertinę programą. Kartais dainininkas nebūtinai yra pats ryškiausias, tačiau labai darbštus, netingintis rengti naujas programas. Pavyzdžiui, Liudas Mikalauskas turi tiek daug idėjų, sudarydamas koncertinį repertuarą įtraukia ir užsienio, ir lietuvių kompozitorių kūrinius, pats inicijuoja koncertinės programos sklaidą regionuose, tad ir sėkmė garantuota, tuomet solistą pastebi ir jam nestinga kvietimų bei užsakymų.