Pianistų kalvė. VII tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas

Rugsėjo 14–22 dienomis Muzikos ir teatro akademijoje (du turai) bei Nacionalinėje filharmonijoje (trečiasis turas ir laureatų koncertas) nuo ryto iki vakaro skambėjo fortepijono muzika. Mūsų svarbiausiame nacionaliniame muzikos konkurse varžėsi 38 pianistai iš Lietuvos, Estijos, Suomijos, Rusijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltarusijos, Ukrainos, Prancūzijos, Šveicarijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Japonijos ir Bolivijos. Atlikėjų pasirodymą vertino prof. Denisas Pascalis (žiuri pirmininkas, Prancūzija), prof. Jurgis Karnavičius (vicepirmininkas, Lietuva), prof. Zbignevas Ibelgauptas (Lietuva), prof. Ivari Ilja (Estija), prof. Rolandas Kriugeris (Vokietija), prof. Mūza Rubackytė (Lietuva, Prancūzija), Balázsas Szokolay (Vengrija) ir Peteris Tuite (Airija), komisijai talkino sekretorius Aidas Puodžiukas. Muzikos mylėtojai konkursą galėjo stebėti internete ir žiūrėti per LRT Kultūros kanalą Gerūtos Griniūtės vedamą konkurso dienoraštį.

Išklausius pirmąjį turą atrodė, kad šis konkursas nuo ankstesnių skiriasi tuo, jog į jį atvažiavo daug gerai pasiruošusių panašaus lygio pianistų, o vieno aiškaus lyderio lyg ir nėra. Tačiau konkursai tuo ir įdomūs, kad čia svarbu ne tik profesinis lygis, bet ir netikėtumo, psichologinio pasirengimo ir fizinės ištvermės veiksniai. Todėl malonu, kad lietuvių pianistai atidavė visas jėgas, stengėsi ir dažnu atveju parodė, ką kiekvienas turi geriausia.

Ramiai, užtikrintai, gražiu tonu muzikavo Gaivilė Simaitytė (g. 1991), Paulius Pancekauskas (g. 1993). Pats jauniausias dalyvis Gustas Raudonius (g. 1996), smuiką iškeitęs į kompoziciją ir visai neseniai ėmęsis fortepijono, parodė ne pagal amžių ryškų mąslumą ir konstruktyvumą, gražų gilų garsą, gerą legato (Bachas, Čiurlionis), o konkurse ypač dažnai skambėjusiame S. Rachmaninovo Etiude-paveiksle, op. 39, Nr. 5 es-moll, kurio povandeniniai verpetai nuskandina ne vieną techniškai pajėgų pianistą, – aiškiai suvoktą kompozicinę struktūrą.

Į antrąjį turą pateko 17 pianistų. Jame dar labiau išryškėjo jų meninio braižo, temperamento įvairovė. Štai rusų mokyklos atstovai kaip visada demonstravo stiprios, techniškos, veržlios komandos savybes, tarp jų buvo ir šiuo metu Maskvoje studijuojantis baltarusis, Minsko tarptautinio konkurso laureatas Andrejus Ivanovas. Iš Tolimųjų Rytų atstovų atidumu garso kokybei, minkštomis frazių pradžiomis, brandžiu polifoniniu mąstymu išsiskyrė japonė Ayane Matsuura, nuoširdžiai programą atliko Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos absolventas kinas Dongfang Linas, nors galbūt ne viskas pasisekė dėl sceninio jaudulio.

Iš lietuvių atlikėjų azartiškai skambino jaunoji Neringa Valuntonytė (g. 1994), ji lengvai įveikė technines užduotis. Neringai ateityje palinkėčiau padirbėti su garsu (siekti minkštumo tirštose forte faktūrose), paieškoti daugiau spalvų, kontrastų, žaismingumo – ypač charakterinio pobūdžio kūriniuose (pavyzdžiui, II ture atliktose S. Prokofjevo 10 pjesių, op. 12).

Labai stabiliai, atsakingai skambino dar trys lietuviai: Justas Čeponis (g. 1992), Jurgis Aleknavičius (g. 1986) ir Paulius Anderssonas (g. 1995).

Tvirtas, švarus skambinimas I ture (be kitų kūrinių, atliko retai girdimą Čiurlionio Preliudą A-dur, VL 247), lygiai toks pat užtikrintas, racionalus pasirodymas II ture (nuo aiškiai išplėtotų Čiurlionio Fugos b-moll, Variacijų Sefaa Esec tema, VL 258, iki R. Schumanno sonatos Nr. 1 fis-moll, op. 11) J. Čeponį charakterizuoja kaip perspektyvų pianistą, kuriam visais atžvilgiais pakanka profesinio įdirbio, jo grojimas prasmingas, traukia dėmesį.

Jurgis Aleknavičius – vienas vyriausių dalyvių, todėl jo atlikimas rodė subrandintą, išpuoselėtą interpretaciją. Abiejų turų programą jis atliko dėmesingai, jautriai, stilingai; šviežiai ir tiksliai II ture skambėjo sudėtingas kūrinys – J. Brahmso Variacijos ir fuga Händelio tema, op. 24, B-dur. Be abejonės, tai profesionalus pianistas, kurio visada bus įdomu klausytis koncertų salėse.

Paulius Anderssonas – vienas jauniausių konkurso dalyvių, nustebinęs vidine jėga, puikiu pasiruošimu. Jo interpretacijai būdingas dramatiškas ir kartu sutelktas, sodrus, gilus turinio atskleidimas (polifonija), muzikinės minties aiškumas, minkštas garsas, „tirštos“ medžiagos suvaldymas virtuoziniuose kūriniuose. Apmąstytas, vyriškas L. van Beethoveno sonatos Nr. 23 („Appasionata“, I d.) traktavimas, taip pat ir kieto riešutėlio – F. Liszto sonatos h-moll S. 178 sėkmingas perteikimas paliko įdomaus, solidaus, titaniškų potėpių nestokojančio braižo įspūdį. Lietuviška muzika, lėto tempo epizodai taip pat skambėjo maloniai, juose vėrėsi jaunajam atlikėjui būdingas mąslumas ir polinkis į filosofinį naratyvą. Ryškus, ambicingas, savitą stilių sparčiai atrandantis pianistas neabejotinai yra tarp tų, kurie ateityje atskleis savo talentą visa jėga.

Pirmajame ture skambėjo nemažai ne visada sėkmingai artikuliuotos muzikos, todėl antrajame pasigedau jauno pianisto iš Suomijos Tatu Eskelineno (g. 1993), kuris patraukė subtiliai niuansuota technika, gražiu tušė, dėmesį prikaustančiu dinamikos, štrichų, frazuotės žaismu, uždegančiu nervu, apskritai skambinimo harmoningumu. Matyt, tai, kad suomiui kiek pritrūko ištvermės atliekant Beethoveno sonatą Nr. 21 C-dur, op. 53, nulėmė atranką. Vis dėlto pagal amžių pianistas pasirodė ir stiprus, ir labai muzikalus atlikėjas, juolab kad jis – išskirtinai suomiškos mokyklos atstovas.

Atlikėjų konkursas panašus į sportą ne tik tuo, kad tenka maksimaliai sukaupti jėgas ir parodyti geriausią rezultatą, bet ir specifiniais reikalavimais. Būtina atitikti daugelį kriterijų, tarp jų – be klaidų pateikti tekstą, parodyti pakankamą technikos lygį, sudėtingą ir įdomią programą, meniškumą, stilių, artistiškumą, o trečiame ture – santykį su orkestru. Skirtinga trijų turų programa atskleidžia tiek stipriąsias, tiek silpnąsias atlikėjo puses ir kartu leidžia susidaryti ganėtinai objektyvų požiūrį ne tik į šiuos pasirodymus, bet ir apskritai į atlikėjo skonį, galimybes ar polinkius.

Šeši į trečią turą patekę laimingieji žiuri buvo atrinkti pamatuotai (pralaimėjęs visada gali pasiguosti, kad gerų pianistų daug, o vietų – per mažai...) ir sudarė intriguojančią skirtingų individualybių puokštę, juo labiau dėl konkurencijos tarp dviejų tų pačių Prokofjevo (Nr. 3), Rachmaninovo (Nr. 3) ir dviejų Beethoveno (Nr. 3 ir Nr. 4) koncertų. Šioje vietoje atkreipčiau skaitytojo dėmesį, kad ir geriausia transliacija internetu neatstoja klausymosi salėje: ne tik dėl to, kad mikrofonai ir įrašymo aparatūra sumaniai maskuoja klaidas, niveliuoja, reguliuoja garsą, bet ir dėl to, kad per ekraną neįmanoma pajusti autentiško dvelksmo, kurį transliuoja paties atlikėjo nusiteikimas ir energija. To „vos vos“, apie kurį kalbėjo žymus pedagogas Heinrichas Neuhausas ir nuo kurio prasideda aukštasis menas. Ir jeigu galima būtų įvesti dar vieną, „penktojo elemento“ kriterijų, tai būtent ypatingo įkvėpimo palytėti antrajame ture buvo Joris Sodeika (g. 1990) bei prancūzas Guillaumeʹas Durandʹas (g. 1995). O kad toji įkvėpimo mūza aikštinga, parodė koncertai su orkestru: abu šie atlikėjai, regis, neatskleidė maksimumo, nors galbūt dėl skirtingų priežasčių. Sodeikai, mano manymu, pagal temperamentą ir sudėjimą būtų labiau tikęs ne galingos, ekspresyvios energijos reikalaujantis Rachmaninovas, o charakteringesnis kūrinys, ypač – šiuolaikinis (įsivaizduoju, kad puikiai būtų perteikęs Vytautą Bacevičių ar Stasį Vainiūną, kitą modernistą), o Durandʹas Beethoveno trečiajame koncerte pristigo veržlumo, koncentruotumo, skambino per lengvai. Tačiau apie viską – iš eilės.

Diplomus laimėję Joris Sodeika ir Motiejus Bazaras (g. 1987) – abu prof. Petro Geniušo auklėtiniai, dalyvavę ir pereitame Čiurlionio konkurse. Sodeika pirmajame ir antrajame ture ypač jautriai skambino Čiurlionį: pasteliškas Muzikinis momentas Des-dur, VL 163 a, Mažoji sonata atskleidė, kaip natūraliai ir giliai jis suvokia Čiurlionio muzikos esmę, jo dvasią. Tikras specialaus prizo vertas atlikimas! Tiek J. S. Bacho Preliudas ir fuga cis-moll, BWV 873 iš GTK II tomo, tiek W. A. Mozarto sonatos B-dur KV 281 pirmoji dalis skambėjo įtikinamai, skaidriai, smagiai, virtuoziškai ir stilingai. Antrasis turas jam buvo ypač sėkmingas: F. Liszto „Mefisto valsas“ Nr. 1, S 514, skambėjo vyriškai, su mefistofelišku užmoju, vientisai, kulminacijose atsiverdavo žioruojančios skausmingos žmogaus sielos gelmės, stebino ryškūs, didingi pasažai, harmoninga struktūra. M. Musorgskio „Parodos paveikslėlių“ lėtosios dalys buvo brandžios, privertė įsijausti, ir visas kaleidoskopas buvo atliktas taip, tarsi garsais tapantis atlikėjas būtų subtilus slapčiausių sielos kertelių žinovas – vaizdingi charakteriai atvėrė tikrą dramą. Forte vietos skambėjo gražiai, švariai, tikslingi rankų judesiai derėjo su santūriu artistiškumu, kylančiu iš organiško muzikos prasmės pajautimo. Sodeikos atlikimas parodė, kad jis yra inteligentiškas, rafinuotas atlikėjas, kuris pateikė sunkią, įdomią programą. Pabrėžčiau ir stiprią meninę pusę bei emocinį poveikį. Jo atliekama muzika tekėjo ramiai ir kartu gyvai, o perėjimai iš greitų dalių į lėtas, kiekvienas posūkis ne kartą privertė gėrėtis moduliacijomis, muzikinės semantikos taškais, kableliais ir daugtaškiais, įminta jų prasme, pagauta nuojauta. Čia ir dabar vyko muzikos kūrinio gimimas, kuris vertė užmiršti kritinį protą ir teikė autentiško, intymaus išgyvenimo pojūtį. Būtent tokie momentai rodo, kad šis pianistas yra nutiesęs tiltus į tikrąjį dvasinį muzikos meną, tad lieka jam palinkėti nesustoti šiame kelyje, dovanoti klausytojams vis naujų sielos atsivėrimų.

Motiejus Bazaras – visai kito kirpimo atlikėjas. Ramus jo temperamentas slepia turtingą pasaulėvaizdį. Polifonijoje jis laisvokai elgiasi su tempu, kartu išryškina balsus, muzikos audinį, naudoja lengvą staccato. Puikiai atlikta J. Haydno sonata C-dur, Hob. XVI / 50, įkandin Bacho parodė stiliaus išmanymą, o štai S. Rachmaninovo Etiudas-paveikslas, op. 39, Nr. 3 fis-moll skambėjo veikiau skriabiniškai. A. Skriabino 4 dalių sonata Nr. 3, op. 23, fis-moll skambėjo subtiliai, lėtosios dalys – brandžiai, jos gera buvo klausytis. Čiurlionio Fuga b-moll, Preliudas b-moll VL 169 ir „Jūra. Mažų peizažų ciklas“ VL 317 pretendavo į geriausią atlikimą. II ture Bazaras pateikė staigmeną ­– virtuoziškai paskambino ypač sunkius, retai atliekamus G. Ligeti etiudus (1 sąsiuvinis). III ture skambintas S. Prokofjevo koncertas Nr. 3, op. 23, fis-moll buvo nepriekaištingas kone visais atžvilgiais ir išryškino pianisto meistriškumą bei patirtį. Kadangi šis koncertas savaime yra efektingas ir jį taip pat puikiai atliko Robertas Lozinskis, lieka pridurti, kad pirmą trečiojo turo dieną Bazaras geriausiai jautė orkestrą (LNSO dirigavo Modestas Barkauskas). Apskritai Motiejus Bazaras – didelės erudicijos, patyręs ir profesionalus atlikėjas, kuris kaip auksas pelenuose – žiba tiems, kas suvokia kilmingą meno paprastumą.

Trečiąją premiją pasidalino G. Durandʹas ir šveicarų pianistas bei kompozitorius Jeanas-Selimas Abdelmoula (g. 1991).

Vienas jauniausių konkurso dalyvių Durandʹas mokosi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje prof. Deniso Pascalio klasėje. Puikių duomenų atlikėjas savo pasirodymą apgaubė elegantiška, švelniai pulsuojančia atmosfera, kurioje skleidėsi Bacho, Mozarto ir Chopino genijai. Ypač antrame ture buvo justi atsivėręs antrasis pianisto kvėpavimas – apibūdinimas, kad jo atliekama muzika kvėpuoja laisvai ir giliai, būtų tiksliausias. Čia iš tradicinių klasikos rėmų išsiveržusi jo vaivorykštės spalvomis almanti vaizduotė piešė galingą Čiurlionio „Jūrą“ (kartu šis Mažų peizažų ciklas buvo griežtai logiškas), Chopino trečiojoje sonatoje – be išorinių pastangų, gerai įvaldžius auftakto paskirtį – liejo pasigėrėtinas formas (I dalyje džiugino gaivia, II – ne pagal metus brandžia mintimi, III dalyje pylė natūralius kulminacijų „kalnelius“). Su C. Debussy ciklu „Paveikslai“ (2 sąs.) prancūzas pasiekė apogėjų: fortepijonas skambėjo visu balsu, ilgos natos, pauzės buvo sklidinos prasmės. Žaižaruojančio gyvo intelekto menininkas visa pakylėjo į aukštesnį lygmenį, kuriame ima rastis tasai „vos vos“, kada iš po visas technines kliūtis įveikusių įkaitusių rankų tarsi ištrūksta ir pasileidžia sklęsti kūrinio „aš“. Durandʹas laimėjo ir specialųjį prizą už šiuolaikinio kūrinio atlikimą – II ture artistiškai, charakteringai paskambintą V. Bagdono „Akvarelę“ ir „Klouno šokį“. (Gaila, kad naują Tomo Kutavičiaus kūrinį „Jonvabalis Marijai Morawskai“, sukurtą specialiai šiam konkursui, rinkosi nedaug atlikėjų, nepatekusių į tolesnius turus, todėl jo išgirsti neteko.)

Jeanas-Selimas Abdelmoula visuose trijuose turuose skambino tvirtai, stabiliai: ir I turo programa (Bachas, Beethovenas, Liszto Transcendentinis etiudas), ir II ture skambėjusi F. Schuberto sonata B-dur, D 960, ir III – Beethoveno ketvirtasis koncertas džiugino stilingumu ir kokybišku perteikimu. Gražiai šveicaras interpretavo lietuvių muziką. Jo atlikimas pasižymi atida atliekamam tekstui, jis nevengia tarsi per didinamąjį stiklą žvelgti į garsų grožybes, tačiau puikiai valdo formą, todėl dėmesys detalėms nenustelbia bendros kūrinio koncepcijos. J.-S. Abdelmoula – išties aukštos atlikimo kultūros atstovas.

II vietą iškovojo šiuo metu Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje prof. Stepano Simoniano klasėje studijuojanti iš Rostovo prie Dono kilusi Darja Parkhomenko (g. 1991). Nors stipri atlikėja Čiurlionio Fugą b-moll, Variacijas Sefaa Esec tema skambino labai romantizuotai, visą kitą konkurso programą, taip pat V. Montvilos „Miražą“ atliko jausdama kūrinių stilių. R. Schumanno Humoreska, op. 20, paliko gerai, išmoningai atlikto darbo įspūdį. II ture šviežiai, kaip gaivus gūsis, įelektrintai nuskambėjo koncertiška, patraukli Carlo Vineʹo sonata Nr. 1. Trečiąjį S. Rachmaninovo koncertą d-moll, op. 30, pianistė paskambino su neblėstančia energija. Ji turi labai gerus pagrindus (rankų techniką) ir įgūdžius, maksimalus pirštų sukibimas su klavišo „dugnu“ leidžia išgauti obertonų turtingą garsą, niekur neleidžia slysti paviršiumi, o tai kartu su jautria klausa, neeiliniu protu bei maloniu natūralumu rodo priklausymą aukštos prabos virtuozų draugei.

D. Parkhomenko bendraamžis Robertas Lozinskis (iki 2014 metų prof. Z. Ibelgaupto, vėliau – Škotijos karališkosios konservatorijos prof. Fali Pavri klasės auklėtinis) laimėjo pagrindinę, pirmąją, premiją, jam atiteko ir specialusis prizas už Čiurlionio muzikos atlikimą bei Muzikų sąjungos ir Natų knygyno įsteigtas ir pirmą sykį įteiktas publikos simpatijų prizas.

Jeigu būtų galima ir šiam ryškiam, dideles perspektyvas turinčiam atlikėjui pritaikyti būdingą epitetą, tai būtų „visapusiškas sklandumas“. Jau I ture J. S. Bacho Preliudas ir fuga e-moll, BWV 879, iš GTK II tomo „slydo“ nepriekaištingai, stilingai, S. Rachmaninovo Etiudą-paveikslą, op. 39, Nr. 5, es-moll su visomis pavojingomis vietomis jis įveikė taip pat lengvai (aiškiai išvedė temą, logiškai prijungė pabaigą) kaip ir Beethoveno Mėnesienos sonatos II ir III dalis bei Čiurlionio Pastoralę VL 187. II ture šalia Čiurlionio Fugos b-moll, Mažosios sonatos, A. Remesos „Stigmų“ (be V. Bagdono, dažniausiai II ture skambėjusio kompozitoriaus) Lozinskis pateikė dar daugiau spalvų turinčią, vaizdingą L. Godowskio „Javos siuitos“ I knygą. Nuostabiai subtiliai, skaidriai skambėjo „Gamelanas“, impresionistiškai charakteringai – „Wayang purwa, lėlių šešėlių spektakliai“. Paskiausiai išgirdome solidžiąją S. Rachmaninovo sonatą Nr. 2, b-moll, op. 36, pianistas aiškiai konstravo monolitišką kūrinio struktūrą. Ir nors buvo justi, kad ta diena energetiškai buvo „ne jo“, trečiajame ture jaunasis virtuozas atsigriebė su kaupu: tvirtai iki pagrindinės kulminacijos vedė visą S. Prokofjevo koncertą Nr. 3, C-dur, op. 26, paskambino jį efektingai, įdomiai ir, kaip visada, sulaukė daug plojimų. Ilgai galvoti, kodėl būtent R. Lozinskis tapo žiuri, S. Karoso fondo ir publikos favoritu, netenka. Aiškiai matyti, kad tai ne tik jau daug pasiekęs jaunas žmogus – jis yra 17 tarptautinių konkursų nugalėtojas, M. Rostropovičiaus ir R. F. Tucko paramos fondų stipendininkas, už tarptautinius laimėjimus gavęs padėką iš Lietuvos Respublikos Prezidentės ir Ministro Pirmininko; jis ­– aktyvus įvairių festivalių dalyvis, regimai turintis didelių užmojų ne tik scenoje, bet ir platesniame kultūros lauke. Jau išsilukštenusi artistinė asmenybė, neatremiamas žavesys ir įvairiapusis talentas R. Lozinskį daro svarbia ateities Lietuvos figūra. Tad geros kloties palinkėkime ne tik jam, bet ir visiems VII tarptautinio M. K. Čiurlionio konkurso dalyviams.