Pokalbis su Lietuvos muzikų sąjungos prezidente Audrone Žigaityte-Nekrošiene

2016 Nr. 11–12 (466–467), Daiva Tamošaitytė

Neeiline proga buvo smalsu pakalbinti Lietuvos muzikų sąjungos prezidentę Audronę Žigaitytę-Nekrošienę.

 

– Sveikiname Jus ir visą gausią muzikų bendruomenę su gražia švente. Kaip pavyksta nuveikti tiek daug darbų, suderinti įvairiausias veiklos sritis?

– Nors veiklos sritys įvairios, visos jos sukasi apie tą patį: kuo plačiau paskleisti žinią apie muzikos grožį, poveikio galias ir kaip tai pasiekiama. Kitaip tariant – visų lygių edukacija. Juk ir „Didysis muzikų paradas“ 1997 metais sumanytas su šūkiu „Geros muzikos niekados nebus per daug“. Tąsyk su tėčiu Rimvydu Žigaičiu optimistiškai svajojome, kad sulauksime dienos, kai minios klausytojų skambančios muzikos klausysis visą parą, o scenoje matysime ir girdėsime ne tik Lietuvos, bet ir užsienio atlikėjus.

Kad tokį užmojį įgyvendintume, būtini įvairių formų kontaktai su įvairaus amžiaus klausytojais, įvairaus lygio ir žanro atlikėjais ir kūrėjais. Kad žinotum, kaip bendrauti (ir su klausytoju, ir su atlikėju), būtina su visais susitikti, jausti, kuo kas gyvena, ne tik tenkinti lūkesčius, bet ir patarti, parodyti, kas iš tiesų yra gerai.

Taigi ir matote visą mūsų veiklos panoramą: nuo muzikos gimimo iki atlikimo ir klausymo. Bet ne mažiau svarbu išsaugoti tą trapų akimirkos meną ateičiai – taip prasidėjo kompaktinių plokštelių, vėliau vaizdo įrašų kaupimas ir leidyba.

O juk visas tas kryptis, kiek leido tuometinės veiklos sąlygos ir galimybės, pradėjo pirmieji „Muzikos barų“ leidėjai ir kiek vėliau įsteigtos Muzikos draugijos nariai. Sklaidydama pirmuosius „Muzikos barus“ su nuostaba mąstau, kad juk muzikoje svarbos akcentai, mąstymas ir supratimo siekis nepasikeitė – pakito tik techninės galimybės atlikti, puoselėti, išsaugoti, skleisti.

– „Didysis muzikų paradas“ – išskirtinis reiškinys, sulaukęs jau solidaus jubiliejaus. Kas pasikeitė per dvidešimt metų ir kaip galėtumėte apibendrinti tai, kas pasiekta?

– Džiugu, kad šventė sulaukė 20-mečio ir tapo svarbiu raiškos akcentu daugybės mūsų atlikėjų kūrybinėje biografijoje. Man asmeniškai įdomus faktas, kad 1997 metais įvykęs pirmasis koncertas-maratonas buvo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias 10 valandų trukęs koncertas.

„Didžiojo muzikų parado“ istorija – gyva Lietuvos muzikinio gyvenimo kaitos liudytoja. Deja, liūdnos kaitos, ženklinančios dėmesio muzikai stoką svarbiausiose valstybės politikos srityse – švietime ir kultūroje. Šiandien muzikos pasiūla turbūt dešimtis kartų viršija paklausą, bet jokiu būdu neteigčiau, kad atlikėjų, spektaklių ar koncertų per daug – per maža klausytojų, kuriems gera muzika būtų būtinybė. Juk ir mūsų svajonė surengti ne mažiau kaip 24 valandas trunkantį akademinės muzikos koncertą-maratoną neįgyvendinta ne dėl atlikėjų, o dėl klausytojų stokos. Beje, tokie ar panašūs maratonai sėkmingai vyksta ne vienoje šalyje!

Šiandien vien Lietuvos atlikėjus sutelkę galėtume muzikuoti kelias paras. Žinoma, išlaikydami mūsų sumanytą maratono principą: pasirodymas scenoje trunka iki 15 minučių. Tačiau per 20 metų netekome tos kartos, kuriai muzikos nebuvo per daug, kuriai rūpėjo, kas, kaip ir kodėl kultūroje vyksta. Pagrindine renginio problema laikyčiau klausytoją, kuris nesusidomi siūloma idėja per vieną renginį susipažinti su daugybe atlikėjų, kuriuos vėliau galėtų kviesti į savo krašto sales. Su tėčiu sumanytos savotiškos šventinės muzikos mugės idėjos vis dėlto nepavyko įgyvendinti.

O išmėginome, regis, viską. Nuo 2012 metų, kai LRT atvėrė Didžiąją studiją, ryžtingai pasukome koncerto vizualumo, teatrališkumo link. Išmokome nemažai – tą matėte ir šių metų renginyje. Prie popmuzikos reginio dinamikos įpratusiai publikai ir mes gebame pasiūlyti ne tik puikiai atliekamą gerą muziką, bet ir spalvingumą, turiningumą, veiksmo kaitą. Tačiau mūsų publika šiandien nori tik pramogos, linksmybių, žaidimų. O atlikėjai – anų mūsų organizacijos steigėjų ir puoselėtojų vaikaičiai ir provaikaičiai – pasiekė Lietuvoje dar nebūtų meninių aukštumų. Juk mūsų muzikos pedagogikoje tarsi susijungė Rytų ir Vakarų mokymo sistemos, greta garsiųjų Maskvos ir Sankt Peterburgo muzikos mokyklų absolventų kuria baigusieji Niujorko, Paryžiaus ar Berlyno mokyklas. Tam, kad suprastų jų galimybes, klausytojas turi būti bent muzikos klausymo pradžiamokslį baigęs, o ne vien vadovautis nuostata „nejuokinga, vadinasi, neįdomu“. Kažkas muzikos mokyme vyksta ne taip, kad negebame sudominti didesnio klausytojų būrio.

– Meno ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, Jums ėmusis leidybos, tapo dideliu, spalvingu ir turiningu leidiniu su CD priedais. 85 metai spaudos leidiniui – ypač ilgas amžius. Kokią matote jo ateitį?

– Apie ateitį kalbėti nemėgstu. Vadovaujuosi principu, kad niekados nebūna taip, kad kaip nors nebūtų (šypsosi).

„Muzikos barai“ – daugybės žmonių, suvokiančių, kad ir apie muziką ne tik galima, bet ir būtina kalbėti, pastangų vaisius. Jeigu ne tie žmonės, neturėtume muzikos raidos ir įvykių dienoraščio.

2000-ųjų metų išvakarėse dovanų gavau pirmojo dešimtmečio „Muzikos barų“ komplektus. Kiekvieną straipsnį skaičiau su keistu virpuliu, vis aiškiau suprasdama, kad mąstome apie tą patį, tikslus keliame tuos pačius ir dirbame taip pat, tik plunksnakočius ir rašomąsias mašinėles pakeitė kompiuteriai ir elektroninis paštas, virtualių svetainių teikiamos galimybės. Užsibrėžiau tikslą, kad kuo daugiau žmonių patirtų tai, ką patyriau sklaidydama pirmuosius numerius. Šiandien juos vartyti gali visi: 2014 metais pavyko sukurti interneto svetainę www.muzikusajunga.lt , kurioje turime galimybę labai plačiai paskleisti unikalią, iki šiol tik asmeniniuose ar valstybiniuose archyvuose buvusią informaciją. Džiaugiuosi, kad dabarties galimybės užtiktina mūsų leidinių pasiekiamumą: svetainėje (www.parduotuve.muzikusajunga.lt) ne tik publikuojamas visas išleistų leidinių katalogas, bet ir galima įsigyti įrašų (mp3 formatu), kurių seniai nebeturi net ir patys atlikėjai.

Tad visomis išgalėmis mėginame pasiekti savo klausytoją, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Beje, būtent per svetainę galime netgi asmeniškai susipažinti – rubrikoje „Susipažinkime“ kiekvienas gali tapti mūsų bičiuliu ir prisistatyti profesinės ar mėgėjiškos veiklos profiliu.

Man ypač svarbu, kad turime galimybę prisiminti ir išėjusius kūrėjus – rubrikoje „Jie išėjo“ galima ir mūsų skaitytojų, mokytojų ir moksleivių iniciatyva. Svajoju, kad, tarkim, Juozo Karoso profilį padėtų pildyti Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos moksleiviai, o Antano Sodeikos – žymaus dainininko vardu pavadintos Jurbarko meno mokyklos ugdytiniai.

Taigi, stengiuosi kuo mažiau reaguoti į tai, ko visus 85-erius „Muzikos barų“ egzistavimo metus jiems labiausiai trūko: pinigus.
Kiekvienas „Muzikos barų“ numeris šiandien paruošiamas ir spausdinti (nespalvota versija), ir skelbti svetainėje www.muzikusajunga.lt (spalvota versija). Kai kam atrodo, kad žurnalą viešindami svetainėje mes lyg ir neskatiname jo prenumeruoti. Bet juk šiandien kaip niekada svarbu, kad bet koks profesionalus kalbėjimas būtų girdimas kuo plačiau.

Ir dar – apmaudu, kad brolių Budriūnų, kaip ir kitų menininkų dinastijų, šeimyninį darbą vertiname, o štai šiandien turime tokius įstatymus, pagal kuriuos šeimyninis darbas laikomas pažeidimu. O juk bent jau mene dinastijos visais laikais buvo daugelio gerų reiškinių puoselėtojos.

– Esate energinga, kūrybinga asmenybė, turinti daug interesų ir planų. Kurį veiklos barą vis dėlto išskirtumėte kaip brangiausią širdžiai?

– Esu laiminga, kad labai anksti suvoktas pomėgis virto specialybe, gyvenimo aistra ir netgi tam tikra prasme gyvenimo būdu: tai – opera. Menų sintezė operoje yra tarsi milžiniškos kūrybinės ir edukacinės piramidės viršūnė. Tad kad ir ką daryčiau, kad ir kur dirbčiau – viskas apie operą ar bent apie tai, kaip reikia suvokti operą.

– Kokias problemas ir iššūkius, Jūsų nuomone, muzikų bendruomenė turėtų spręsti aktyviau?

– Meno kūrėjų asociacijų (taigi, ir muzikų bendruomenės) veikla šiandien kaip niekados svarbi. Iliustruoti galiu vėlgi mūsų sukaktuvininkų – „Muzikos barų“ ir Lietuvos muzikų sąjungos – pavyzdžiais.

1920 metais suvokę, kad valstybingumo simbolis yra valstybinis muzikinis teatras, jį įsteigdami praeities šviesuoliai pradėjo reikšmingą kultūros procesą. Kad operai nepritrūktų atlikėjų, buvo kuriamos muzikos mokymo įstaigos, koncertinės organizacijos, orkestrai, chorai, šokio kolektyvai. Trūko edukacinių skaitinių ir įvykius fiksuojančių metraščių – 1931 metais gimė „Muzikos barai“ („pakeliui“ būta ir kitų muzikos leidinių). O suvokus institucinės hierarchijos uždarumą (pareigybinė priklausomybė visais laikais linkusi stabdyti iniciatyvą), veikliausi šviesuoliai būrėsi į Muzikos draugiją, kad drąsiai keltų problemas ir nebijotų iššūkių.

Šiandien situacija panaši. Kultūros ministerijai pavaldžių biudžetinių įstaigų darbuotojai vengia kalbėti apie negeroves: juk nuo santykio su tiesiogine valdžia priklauso galimybė gyventi ir išgyventi. Bet net ir tie patys menininkai, susibūrę meno kūrėjų asociacijose, drąsiai imasi iniciatyvos.  

Didesnė mūsų kasdienių darbų dalis nematoma, nors aktyviai veikiame kultūros politikos srityje, dalyvaujame teisės aktų kūrimo procese, rūpinamės bendruomenės narių socialinėmis garantijomis, galimybe kurti.

Didžiausia problema turbūt laikyčiau dažnai per didelį mūsų narių pasyvumą. Dar ne visi suvokia, kad niekas nieko nebepasiūlys, kad patys turime galvoti, kaip sudominti klausytojus, kaip patraukliai pateikti savo sumanymą ir kaip už savo darbą pelnyti užmokestį, juk dabar absoliučiai viskas kainuoja. Nebegalime tikėtis, kad valstybė tenkins visus mūsų gyvenimo ir kūrybos poreikius, t. y. mokės tiek, kiek reikia. Kad būtume reikalingi, turime rūpintis patys.

Sutinku, taip gyventi nelengva, bet – būtina. Ir bendruomenėje galimybių turime kur kas daugiau, nei dirbdami po vieną.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!