Regis, mačiau Jūsų sielą…

2015 Nr. 5–6 (448–449), Audronė Žigaitytė

Pokalbis su Modestu Pitrėnu apie muziką ir dirigavimą 

 

„AŠ MAČIAU APNUOGINTĄ JŪSŲ SIELĄ... NUOGĄ, VISIŠKAI NUOGĄ! JI SKLEIDĖSI MANO AKYSE IŠ PRADŽIŲ BAUGINANČIOMIS BEDUGNĖMIS IR PROPERŠOMIS, VĖLIAU NUOSTABIOMIS, ŠIRDĮ GROŽIU VERIANČIOMIS ŽYDINČIOMIS OAZĖMIS IR BE GALO RAMIAIS UŽUTĖKIAIS. AŠ PAJUTAU JŪSŲ SIELOS STICHIŠKĄ AUDRĄ, JOS SIAUBUS IR NEGANDAS, JOS NUSIRAMINIMUS IR UŽBURIANČIĄ VISOMIS SPALVOMIS VAIVORYKŠTĘ...“

Tokius žodžius 1904 metais kolegai Gustavui Mahleriui ištarė Arnoldas Schönbergas, pirmą kartą išgirdęs kompozitoriaus diriguojamą Penktąją simfoniją. Šiuos žodžius norisi pakartoti dirigentui Modestui Pitrėnui, veržte įsiveržusiam į Lietuvos menininkų elitą.
Modestas Pitrėnas su Gustavu Mahleriu „suaugo“ dar studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metais. Nepamirštamas koncerto, pelnius aukso medalį ir orkestro simpatijų prizą prestižiniame VII tarptautiniame Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija), įspūdis. Tąsyk jaunojo dirigento su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengtoje programoje skambėjo Gustavo Mahlerio Penktoji simfonija ir jo Penkios dainos – pirmą kartą Lietuvoje – pagal Friedricho Rückerto eiles (dainavo Sigutė Stonytė).
Žinoma, prieš tėvynainius ginti svetur pelnytus laurus galima buvo ir su paprastesne programa. Tačiau tą kartą ūgingasis maestro ryžosi atskleisti ne tik savo amato išmanymą, bet ir dvasios brandą, juolab gebėjimą ne vien kontaktuoti su veik šimtu orkestro muzikantų, o ir juos valdyti (užvaldyti!), vesti paskui save kartu su publika. Juk kaip tik tai būtina atliekant kiekvieną Mahlerio simfoniją, o Penktąją – ypač. Kad tai jaunajam dirigentui pavyko, rodė ir emocinė įtampa skambant muzikai, ir audringas atoslūgis jai nutilus, pratrūkęs aplodismentų lavina, „bravo“ choru, salę drebinančiu trypimu ir galiausiai spontanišku visų atsistojimu.
Mahleris muzikos istorijoje vis dar lieka unikalus savo atviru ir ypač jautriu požiūriu į aplinkinį pasaulį, dvasinės (ir ne tik) harmonijos paieškomis ir jos atradimais visuotinės dieviškosios meilės pavidalu. Visa jo muzika (simfonijos, dainos ir dainų ciklai) – ištisinis pasakojimas, kaip gyvename ir kaip reikėtų gyventi, kaip mąstome ir kaip reikėtų mąstyti, kaip jaučiame ir kaip reikėtų jausti... Jo muzika – gyvas nervas. Ir tik taip – skausmingai jaučiant ir giliai, subtiliai mąstant – gali būti atliekama.
Penktoji simfonija pradeda nepaprasto tragizmo kupiną trijų – Penktosios, Šeštosios ir septintosios – simfonijų ciklą. Tik taip jautriai į aplinką reaguojančiam menininkui galėjo būti suteiktas apreiškimas pajusti netrukus ištiksiančią lemtį. Tuo metu ant kompozitoriaus darbo stalo gulėjo jau ne tik Šveicarijos Alpių liaudies dainų rinktinė „Stebuklingasis berniuko ragas“, bet ir būties problematikos kupinos Rückerto eilės, kurių dalis sugulė į ciklą „Dainos apie mirusius vaikus“. Nors jis pats tuo metu dar negalėjo žinoti, kad netrukus teks laidoti ir savo vaikus...
Tad štai kokią emociškai sodrią programą pasirinko tąsyk nė trisdešimties dar neatšventęs jaunasis maestro. Ir vienas dirigentas čia būtų buvęs bejėgis. Mąstyti ir jausti Mahlerį turi kiekvienas (!) orkestro muzikantas. Jau seniai nebuvo tekę matyti Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro narių taip aistringai, jautriai reaguojančių į kiekvieną dirigento mostą, o gal net dar daugiau – kartais ateinančių į talką solidesne gyvenimo ir išgyvenimų patirtimi. Akimirkomis atrodė, kad ši muzika kaip niekad atitinka visų mūsų šiandienos mintis ir jausmus. Ir kad galbūt tik taip, visiems susitelkus prieš kasdienybės rutiną ir negandas, galima patirti dvasios katarsį, kokį patyrėme Adagietto dalyje, o gal net įmanomas ir ekstaziškas gyvenimo džiugesys – kaip finaliniame Rondo.
Koncertas, įrodęs jaunojo dirigento talentą ir profesinį meistriškumą, įvyko. Pitrėnui, regis, nestigo nieko, ko reikia savarankišką karjerą pradedančiam dirigentui: emocinės įtaigos, formos suvokimo, teorinių žinių, išorinio žavesio ir sielos jautrumo, gebėjimo atsiverti (aktoriaus charizmos) ir rankų plastikos...
Daugeliui tiek ir užtektų. Užtenka!..
Tačiau ne Modestui. Dirigentui, kuriam diriguojant juntamas (matomas) dieviškasis pradas. Tuo jie su Mahleriu artimi. Religija Modesto gyvenime buvo visuomet. Ne deklaratyvi, o išgyventa. Vargonininkavimas, sakralinės muzikos atlikimas su chorais, dėstymas Vilniaus kunigų seminarijoje. Jis pats dainavo, taigi žmogaus balsas iš visų instrumentų jam geriausiai pažįstamas... Išgirstas muzikoje sakralumas – be galo brangus ir, žinoma, brangintinas. Tai, kad tapo dirigentu, Modestas Pitrėnas vadina Dievo skirtu likimu. Kai paauglystėje pasirinko muziko kelią, jis iki tol tik keletą metų buvo dainavęs chore ir nesimokęs jokioje muzikos mokykloje.


– Apie muziką labai sunku kalbėti, – sako Modestas Pitrėnas. – Juo labiau apie jos sakralumą. Man muzika yra gerokai daugiau nei natos. Melodijos vingyje ar motyve yra užkoduota muzikos esmė kaip tam tikra energija (sakyčiau, emocija, bet vis dėlto energija – tikslesnis žodis). Tai nėra fa ir sol ir ne ketvirtinė ar aštuntinė. Viskas slypi kur kas giliau. Tai, ką Mahleris vadina „Ulricht“ – pradinė (ar pirmapradė) šviesa. Nuo kurios viskas prasideda – turiu minty jausmus, susijaudinimą. Muzika, kuri tavęs nepaliečia, nejaudina – kam ji?
Diriguodamas apie publiką negalvoju, atsakomybės krūvis pirmiausia tenka man pačiam. Aš negaliu kitaip. Noriu būti sąžiningas, nemeluoti sau. Būti atviru nervu scenoje – dirigento užduotis. Būti atviram viskam, kas nutinka. Net jei tai ir nėra labai svarbu, bet pajausti, būti jautriam privalu.
Šiandien nesunkiai galima būtų prisitaikyti ir pakankamai sėkmingai plėtoti karjerą. Žinant visus triukus ir visas technologijas, kaip dabar madinga sakyti, juodąsias, pilkąsias ir pan., galima puikiai gyventi. Bet aš taip negaliu – noriu būti sąžiningas prieš save. Ir gal būtent religija yra pagrindinė moralės mokykla, padedanti išlikti sąžiningam. O kad muzikoje nebūtina būti religingam – tai irgi, man rodos, kiekvienam aišku. Ir kad mano interpretacijai, buvimui scenoje religija tiesiogiai neturi didelės reikšmės – taip pat, matyt, akivaizdu. Tačiau tai, kaip mane augino, kokioje terpėje brendau, kokias tiesas supratau, kur paauglystėje lankiausi, kokia aplinka mane formavo, atspindi dabartinės mano vertybės...
Mane brandino gyvasis tikėjimas. Tai, kad kiekvieną sekmadienį eini į bažnyčią – ne visada gyvasis tikėjimas. Greičiau savigynos arba baimės forma: eini į bažnyčią todėl, kad nenori nusidėti ar trokšti apsivalyti. Man tikėti gyvai – reiškia turėti nuolatinį santykį su tikėjimu ir su Dievu. Man Dievas yra ne bažnyčioje, man jis yra kiekviename žmoguje. Ir jeigu aš nusidedu žmogui, nusidedu ir Dievui. Tada einu išpažinties.
Toks požiūris atsirado paauglystėje, kai atėjau į gyvas bendruomenes, kur kalbėdavo, kur galėdavai klausti... Augau Palaimintojo Jurgio Matulaičio bendruomenėje. Ji susikūrė prie Vilniaus Mikalojaus bažnyčios, kai dar nebuvo pastatyta nauja bažnyčia. Mane pakvietė, nes dainavau dabartiniame „Lango“ chore (tuomet jis dar nebuvo taip vadinamas). Ir pakvietė vadovauti besikuriančios, dar neegzistuojančios (!) parapijos chorui. Kokia mistika! Bažnyčios dar nėra, o jau kuriasi branduolys, buriasi žmonės, kurie statys naują bažnyčią.
Viskas, kas tuomet vyko, buvo labai stipru, atėjo išsilavinęs jaunimas, gilūs žmonės. Iki šių dienų neturiu geresnių bičiulių. Jie tapo teisininkais, prokurorais, gydytojais, pedagogais, kai kurie garsūs, matomi visuomenėje. Išaugo dori žmonės. Toje aplinkoje mes vienas kitą palaikydami, diskutuodami religijos klausimais, kartu išgyvenome tikėjimą… Juk svarbu ne deklaruoti, o išgyventi, dalintis tikėjimu… Ne mokyti vienam kitą – jokios didaktikos, jokios pedagogikos, bet savo asmeniniu pavyzdžiu teigti, kad tu esi tas, kas esi, ir kas tau gyvenime svarbu.
Per tokį požiūrį atėjo suvokimas, kas svarbiausia religijoje. Ir tai tikrai nėra Dievas. Tai – žmogus. Beje, visose religijose žmogus turi būti centre. Jeigu ne – religija virsta sektantizmu, kai meldžiamasi stabams ir kažkam, ko niekas nematė. Dievas, kurį mes matėme – žmogus. Jėzus Kristus, realus asmuo. Ir dėl to viskas įgauna prasmę.
Esu vientisos pasaulėžiūros: muzikoje stengiuosi būti sakralus, sakralume – muzikalus. Manau, tai pavyksta natūraliai.
Muzika man – energijų ir vibracijų skambesys. Ir būsenos. Man jos be galo svarbios. Kas nors sakys: tu, Pitrėnai, neaiškink, neaugai vaikų namuose, nežinai, kas yra šaltis ir badas, kas yra vargas ir skausmas… Netiesa! Aš jaučiu savyje tiek dalykų, susijusių su skausmu… Nežinau, iš kur tai eina. Greičiausiai patiriama per religiją. Kartais jaučiuosi taip, tarsi muzika kiltų iš manęs paties, iš mano asmeninių potyrių, skausmo, išgyvenimų... Man visa tai yra labai stipru. Tokie pojūčiai vargina, sekina, išsunkia kaip citriną, bet kai taip nutinka, tuo negali nepatikėti net visiškas stuobrys ir storžievis… Kai tu jam duodi tokį energijos pliūpsnį, kokį tik sugebi, ir kai tas jausmas yra tikras, nesumeluotas, patirtas – jis nuginkluoja. Tai tam tikra prasme savotiškas daužymas galva į sieną. Ir kiekvieną kartą neramu, ar pradaušiu tą sieną. Bet kol kas lyg ir pavyksta. Tik galvą kartais labai skauda…
– Bet juk reikėtų ir patausoti save.
– Sutinku – bet neišeina. Nevaidinu kankinio…
– Tas tikrumas visuomet ir žavi...
– Deja, visko pasitaiko… Neidealizuokit.
– Neidealizuoju – konstatuoju. Jūsų santykis su muzika, su religija tiesiog vagneriškas, lyginčiau su Parsifaliu: „Meile išmintingas naivuolis šventas…“ (libreto citata, pagrindinė Wagnerio operos koncepcijos mintis). Beje, ir Mahlerio muzikinę ideologiją galime kildinti iš Wagnerio stilistikos, susiformavusios jo paskutinėje operoje-misterijoje „Parsifalis“.
– Ilgai „Parsifalio“ nebuvau girdėjęs, labai jaudinausi dėl to. Nusišypsojusi laimė išgirsti šį veikalą Bairoite pagreitino pažintį. Visą kelionę skaičiau, norėdamas kuo geriau suprasti veikalo esmę. Tačiau pamatyti tikėjausi visai ką kita. Kai perskaitai – atrodo nepaprasta. Bet šių dienų situacija sujaukia mąstymą – Da Vinči kodas ir viskas, kas su tuo susiję… Pasakojami tikri religiniai įvykiai, bet jie iškreipiami tam, kad pasiektų kažkokį neaiškų tikslą. Diskredituotų religiją ar sukompromituotų kunigų luomą. Gal ir suprantami tikslai – kad susidomėtų publika.
Bet man pasirodė, kad ir Wagneris tuo spekuliavo. Jis ima religinius simbolius, bet juos perkuria – mitologizuoja, sumaišo su pagoniškaisiais. Nesu dogmatikas – nesižegnoju, pamatęs ką ne taip… O Christophas Eschenbachas – dievas… Jam diriguojant skleidžiasi garso grožis net ir ten, kur, regis, nieko nėra...
Kai skamba taip, kaip parašyta, – nuostabu.
Aš save linkęs laikyti teatro žmogumi. Bet ne pastato prasme. Meluočiau, jei sakyčiau, kad man patinka teatras kaip institucija. Aš labai mielai ją palieku, išeinu iš jos, ir labai sunkiai grįžtu. Teatre mane labiau traukia kuriantys žmonės, o ne pati vieta, kur, kaip Vokietijoje priimta sakyti, „daroma produkcija“. Produkcija yra savotiška gamyba, ir tai anaiptol ne kūrybinis procesas – didžiulė mašinerija, pradedant mechanizmais, baigiant žmonių ištekliais; pradedant entuziazmu ir baigiant profsąjungų reikalaujamu punktualumu ir pan. O aš myliu pačią teatro idėją. Čia vėl palyginčiau su religija. Girdime sakant žmones: „Man nepatinka bažnyčia, man patinka Dievas“. Nors iš esmės bažnyčios statomos dėl Dievo, ar ne?
Ir – kad ir kaip keista – man labiau patinka drama, dramos teatras, dramos teatro išraiškos negu operos teatras, kuriuo iš principo yra daug sunkiau tikėti. Kaip tu gali tikėti žmogumi, kai klausai ir girdi sinusus, gerklas, pakaušį, užpakalį, bet negirdi projekcijos, ir tuomet svarstai, kodėl jis negali natūraliai ko nors pasakyti, kodėl tu visą laiką galvoji apie technologiją, matai jo pastangas ją nugalėti?
Bet vis tiek labai myliu dainininkus ir teatrą...
Iš tikrųjų mes visi suprantam, kad dirigento amatas yra kur kas paprastesnis nei vokalisto. Dirigentas negali visko išmanyti, jis galbūt kartais bando save pateikti kaip daugiau išmanantį. Bet juk dirigentas nemoka daryti nė vieno dalyko iki galo. Tačiau stengiasi suprasti viską. Ir tai žavu: jeigu aš suprantu po trupučiuką apie kiekvieną iš tų instrumentų, kurie groja orkestre, įskaitant galbūt vokalą ir fortepijoną, mano akiratis leidžia tam tikra prasme iš aukščiau žiūrėti į kiekvieną jų ir juos bandyti suprasti bendrame kontekste.
Neseniai internete mačiau šmaikštų paveikslėlį apie tai, kas žudo klasikinę muziką. Pati formuluotė reiškia, kad klasikinė muzika dar gyva, dar neužmušta – vien jau tuo galime pasidžiaugti. Bet vis dėlto ji yra nuolat žudoma, pradedant Monteverdi, 1600 m. sukūrusiu pirmąją išlikusią operą, paskui tobulėjo smuikininkai, fortepijonas, kuris užmušė klavesiną, paskui XX a. keturis kartus užmušė pinigai, nes atsirado grynai finansinis interesas, po to CD, įrašai ir t.t.
Vis dėlto ir muzika, ir opera vis dar gyva. Ir, neabejoju, ilgai turės savo pasekėjų, fanų, apologetų, nes tai yra tarsi muziejinis žanras. Opera pagimdė daug įvairių meno srovių, sričių, ir šiuolaikinė raiška, įvairūs hepeningai gyvuoja tik dėl to, kad buvo opera ir operetė. Gal kitaip ir būti negali. Anksčiau manydavau, kad tai, kas įvyko, atsitiktinumas. Tačiau atsitiktinumų nebūna.
Kai mokiausi J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – konservatorija), mane formavo ten vyravusi atmosfera. Jeigu sugebėjai, reikėjo tik imti. Likimas... Turėjau fantastiškų pavyzdžių, idealų, kurie atvedė mane į teatrą. Buvau apžavėtas. Jei nebūni apžavėtas, menininku netampi. Darbo galima įdėti daug, bet kada nors turi iš tiesų įtikėti muzika, ji turi tave apžavėti.
Mokydamasis antrame J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos kurse subūriau chorą „Psalmos“ (1990 m.). Tai buvo bendraminčių grupė, nepretendavusi tapti kuo nors ypatinga, tiesiog norėjosi kartu muzikuoti. Bet... augo ir ambicijos, ir repertuaras, ir dėmesys. Važinėjome į konkursus, mums sekėsi. Apkeliavome Europą, nuvykome į JAV. Šis laikotarpis truko ilgai, peržengė mokyklos ribas, gyvavo mano studijų Muzikos akademijoje metu. Muzikinės veiklos požiūriu tai buvo labai intensyvus laikas. Tuo metu aš dalyvavau penkių chorų veikloje: vienuose dainavau, kitiems vadovavau.
Dar studijuojant likimas atvedė mane į jauną Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapiją, kur dešimt metų dirbau vargonininku, muzikos intendantu, choro vadovu. Taip atėjau į religiją, kurią pažinau iš vidaus. Šią veiklą karūnavo išleista pirmoji mano knyga – liturginis „Bendruomenės giesmynas“. Čia sudėjau visą patirtį ir praktiką. Giesmynas tapo ne tik parapijos, bet ir Lietuvos bažnytinės muzikos istorijos dalimi. Tai neliko nepastebėta, buvau pakviestas vadovauti Šv. Juozapo kunigų seminarijos chorui.
Studijuodamas chorvedybą, paraleliai mokiausi ir simfoninio dirigavimo. Pradžioje tai buvo fakultatyvas pas maestro J. Domarką, vėliau tapau ir tikru jo studentu. Pas Domarką mokiausi su pertraukomis, nes studijavau Zalcburgo aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje „Mozarteum“. Tos pusantrų metų studijos buvo fantastiškos, jaučiausi kaip muziejuje, kuriame tarpsta meno dvasia nuo pačių seniausių laikų iki šių dienų. Koncertai, mediateka, fonoteka, biblioteka... Tai neišsemiamas turtas. Per savaitę išgirsdavau tiek, kiek Lietuvoje neišgirsi per visą sezoną, Zalcburgo koncertų atmosfera nepakartojama.
Klaipėdos muzikinis teatras... Irgi likimas... Asistavimas dirigentui J. Domarkui, stačiusiam G. Bizet „Karmen“. Tai mano pirmasis išgyvenimas operoje. Vėliau buvau paakintas dirbti savarankiškai. Tai buvo Kurto Weillio pagal Bertolto Brechto libretą sukurta „Trijų grašių opera“. Labai įdomus darbas. Kai susiduri su tokia asmenybe kaip režisierius J. Vaitkus, negali likti abejingas. Buvo ne tik labai spalvingas, pakilus, intensyvus, psichologiškai motyvuotas darbo periodas, bet ir nepaprastas įvykis Klaipėdos muzikiniame gyvenime. Manyje įvyko gilūs ir esminiai pokyčiai.
Kalbant apie likimą, gali atrodyti, kad ne aš randu muziką, o ji suranda mane. Gal tai laimė? Ar kalbėsime apie vaikų ansamblį, ar chorą, ar orkestrą – visais atvejais iniciatyva kyla lyg ir ne iš manęs, bet iš aplinkos. O gal įdedu tiek, kad mane pastebi, ima domėtis, suranda? Taip atsitiko ir su vieninteliu Lietuvoje B. Dvariono muzikos mokyklos vaikų simfoniniu orkestru, į kurį pakvietė dirbti. Nors formaliai žinojau, kuo gyvena paaugliai, tačiau pradėti buvo baugu, neturėjau pedagoginio darbo patirties. Bet kai vaikui duodi ką nors tikro, jis tai priima ir įvertina.
Orkestro dirigentas pirmiausia turi būti asmenybė. Orkestras – kalbantis kūnas, kurį tu panaudoji ne tik savo idėjoms realizuoti, bet kuris ir tave moko, verčia keistis, brandina. Tai simbiozė. Dirigentas negali tobulėti be orkestro, kaip ir orkestras be dirigento. Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems reikia motyvacijos, kuri skatina ko nors siekti. Žmogus turi į ką nors lygiuotis. Taigi turi būti asmenybių, į kurias žmonės žvelgtų su pagarba.
Mūsų muzikiniame ugdyme matau didelę spragą: vaikas nuo mažens mokomas būti solistu, didžiausias dėmesys skiriamas technologijų, o ne pačios muzikos mokymui. Technikos pedagogai dažnai nesieja su frazuote, niuansuote... Ir stiliaus suvokimas – juk labai dažnai viskas grojama ta pačia žydiškai romantiška maniera. Labai mėgstu ir tą romantiką, bet ji negali būti taip plačiai taikoma.
Pagrindinis tikslas atliekant muziką – pasiekti žmogų. Ar ta muzika sena, ar ji nauja – man visai nesvarbu. Svarbu jos idėja, tikrumas ir išlikimo vertė. Jeigu muzika gyva tūkstantį metų, ji gyvuos dar tūkstantį. O tai, kas kuriama šiandien... Mes turime tai propaguoti, kadangi esame šių dienų liudininkai, gyvename čia ir dabar.
Taigi, manau, kad gyvenime niekas nevyksta šiaip sau, niekas neateina ir nepraeina veltui. Tai – ne fatalizmas, bet savotiškas Dievo pirštas, įvykių, galimybių ir laimės konsteliacija. Nežinau, kas būtų, jei būtų, bet yra taip, kad dirbu beprotiškai įdomų, nenuobodų kūrybinį darbą ir nesvajoju daugiau, nes kai tik pasvajoju – ima ir išsipildo... O šiaip esu realistas. Ir apskritai stengiuosi viską priimti taip, kaip yra, nepulti į euforiją arba neviltį.
– Kas svarbiausia dirigentui?
– Mano mėgstamų dirigentų sąrašas būtų labai ilgas, bet paminėsiu ypatingus (ne savo dirigavimo technika, o atvirkščiai – nedirigavimu): Carlosas Kleiberis, Georges´as Prêtre´as, Valerijus Gergijevas. Iš lietuvių išskirčiau Joną Aleksą ir Juozą Domarką.
Dirigavimas yra mąstymas. Būtina mąstyti – ne tik dėlioti rankas. Visai neseniai padariau išvadą, kad kur kas svarbiau, nei surepetuoti kūrinį, yra kvėpti orkestrą, turėti kolektyvui ką pasakyti (ar jie gaus iš tavęs žinią, kuria įtikės?). Todėl man vis labiau patinka klausytis dirigentų ir žiūrėti jų repeticijas (internetas suteikia daug tokių galimybių), o koncerte kartais norisi užsimerkti, kad neblaškytų indiferentiškumas arba neskoninga aistra.
Man muzika yra subjektyvi. Vienoks ar kitoks vaizdinys, nebūtinai labai konkretus, muzikoje vis dėlto visą laiką turi būti, kitaip ji bus nesuvokiama nei atlikėjams, nei klausytojams. Galbūt jis bus skirtingai suprantamas ir atlikėjų, ir klausytojų, bet turi nešti kokią nors informaciją. Kaip sakė Musorgskis, apie ką rėkiam? Apie ką pasakojam? Kodėl ta graži fleitos melodija „Pere Giunte“ yra tokia? Kas joje turi būti – rasa ar prakaitas, ar dar kas? Kas ten blizga? Aš turiu matyti. Nebūtinai turiu regėti peizažą, natiurmortą, tokių dalykų gal kaip tik vengiu. Bandau kiekvienoje muzikinėje frazėje, motyve pamatyti tam tikrą žmogaus veidą, tam tikrą ikoną, žvelgti ikonografiškai. Kiek tas antakis yra pakilęs, kiek Monos Lizos šypsena turi milimetrų į apačią ir į viršų? Koks tas niuansas, kad liūdesys virstų šviesiu arba liūdnu?
Paskutiniais metais daug dėmesio skiriu niuansams. Kiekviena frazė turi turėti tikslią spalvą ir atspalvius. Partitūroje man svarbu, kad viskas prabiltų. Reikia, kad ne tik vokalistas išgyventų (kas irgi svarbu) iki operos galo. Forma savaime yra gyva, aš ją girdžiu, aš ją bandau suvokti, bet tas tušė, tas prisilietimas, tas virptelėjimas, tas stygų nesukibimas – visi niuansai yra gražūs ir prasmingi. Visą laiką būtina vaikščioti tarsi peilio ašmenimis – neturi būti patogu! Kad nuolat būtų įtampa, girdimi niuansai. Kad beveik neatsilieptų instrumento piano – tada bus kažkas, o ne tiesiog piano, ir viskas. Ant to neatsiliepimo ribos, ant tos beveik klaidos ribos ir atsiranda stebuklas, menas, virpulys! Atsiranda ta materija, kuri yra nemateriali – jos negalima užrašyti!
Tačiau pirmiausia privalai išmokti abėcėlę, tik būdamas labai profesionalus ir pasitikintis savimi gali bandyti ieškoti tokių ribinių niuansų. Manau, kad ir santykinai prastas orkestras supras, apie ką tu kalbi, jeigu ten sėdės muzikantai, o ne savimylos. Ir jeigu jie supras, užsikabins, užpildys kūrinį savo patirtimi ir emocija, tada įvyks kūrybinis susitikimas.
Dabar labai daug laiko praleidžiu už Lietuvos ribų. Užsienis skamba gana pompastiškai, nes Latvija tai lyg ir ne visai užsienis... O štai Šveicarija jau rimtas užsienis – reikia ir Vokietiją, ir Lenkiją pervažiuoti...
Bet svarbu ne atstumas. Svarbu tai, kad vis dėlto tuose užsieniuose labai skirtingas mentalitetas. Latvijoje jaučiuosi kaip namie: mes turime tą pačią praeitį, tą pačią patirtį su visais karais ir pokariais, tremtimis ir baimėmis. O šveicarams jau reikėtų ilgai dėstyti, kas yra Šostakovičius, kas yra jo Aštuntasis kvartetas. Kai Šveicarijoje ruošiau Sergejaus Prokofjevo kūrinių programą, bene daugiausia laiko turėjau skirti aiškinimui, kas yra kaukės, kodėl jos reikalingos, kam jos buvo naudojamos. O štai orkestro kokybės aš tikrai pavydžiu, ir požiūrio į darbą, koks tvyro Vakaruose. Koks pučiamųjų instrumentų muzikavimo lygis! Galima kalbėti vien superliatyvais. Ten iš karto gali muzikuoti, nebereikia aiškinti apie garso aukštį, trukmę ar intonavimą – kalbi apie frullato arba sul ponticello spalvą, apie tam tikras technines priemones, kodėl jos reikalingos būtent čia ir dabar. Ir ten aš galiu tas spalvas paryškinti taip, kaip jas suprantu ir girdžiu.
– O Jūs iš kur tas spalvas žinot?
– Dirigento profesijos privalumas – apsimesti, kad žinai viską, net ir tada, kai negali žinoti. Iš tikrųjų tai labai rimta problema. Ne kartą esu jau minėjęs, kad dirigento profesija yra šizofreniška ta prasme, kad asmenybė tarsi susiskaidžiusi: į žmogų, kuris yra trapus ir iš principo ne viską galintis pasakyti apie muziką, juo labiau apie instrumentų specifiką, ir žmogų, viską turintį valdyti. Esu bandęs griežti violončele, mėginau ir fleita groti, ir, žinoma, fortepijonu. Bet tų instrumentų techninių valdymo subtilybių aš neišmanau. O dirigentas turi primesti valią tiems, kurie už jį geriau žino, kaip tai padaryti. Tačiau numatyti bendrą idėją, bendrą siekį, bendrą spalvą – stiprioji dirigento pusė ir, ko gero, pagrindinė. Nes juk ne dirigavimo technika išskiria dirigentų elitą, o greičiau žinios, erudicija, bendras išsilavinimas, galbūt tam tikras gyvybės jausmas. Būti meistru ar gyva legenda turbūt yra mažiau svarbu, negu būti gyvu žmogumi apskritai. Dirigentai, man rodos, pašaukti žadinti tą gyvybę, kuri kolektyvuose dažnai apmiršta natūraliu būdu.
Stengiuosi labai preciziškai įgyvendinti kompozitoriaus sumanymą. Tai yra nauja tendencija, dabar labai populiari Vakarų Europoje. Parašyta taip, todėl ir reikia daryti taip. Ir iš tikrųjų, jeigu kompozitorius parašo taip, tai negalima taisyti to parašymo dėl to, kad tai nesuskamba. Privalu taip išgyventi kūrinį, kad jis suskambėtų. Arba atsisakyti, jeigu nesugebi įgyvendinti to, kas kompozitoriaus užrašyta natomis.
Kitas dalykas, kad esi savotiškas kūrėjas, interpretatorius, jeigu bandai išryškinti sluoksnių ir štrichų santykio dramaturgiją. Čia jau tampi tikru kūrėju, tuo, kuris pasidabruoja muziką: tarsi antikvaras žinai, kad tas daiktas yra labai vertingas, jį pasidabruodamas atkuri tą grožį. Ir tada muzika įgauna emociją. Su vokaline muzika yra dar kitaip. Ten yra dar ir literatūrinis pagrindas. Aš visą laiką „operistams“ sakau instrumentines pastabas ir atvirkščiai – instrumentininkams akcentuoju vokalinę muzikos prigimtį. Laimi ir tie, ir anie.
Atrodytų, palietėme du kardinaliai priešingus ir tolimus planus – simfoninę ir operinę muziką. Bet yra ir kamerinė muzika – dar subtilesnis klodas, kurį vis norisi atskleisti kur kas giliau nei iki šiol.
Visa muzika, visi žanrai yra be galo įdomūs. Muzika teikia beprotiškai dideles savirealizacijos galimybes. Kiekvienu gyvenimo tarpsniu ateina tavo pečių keliamąją galią atitinkančios simfoninės ir operinės drobės.
Kas patinka? Bacho laikmetis, postromantikai, impresionizmas ir ekspresionizmas, taip pat realizmo pradininkai. A. Bruckneris, R. Wagneris, R. Straussas, M. Ravelis, C. Debussy, G. Mahleris, I. Stravinskis, K. Szymanowskis, taip pat vėlesni XX a. klasikai, tarp jų A. Bergas, L. Janáčekas, S. Prokofjevas, D. Šostakovičius ir kt. Kodėl? Nes jie genialiai kūrė ir išpranašavo muzikos raidą penklinėje.
XIX–XX amžių sandūra – visko pritvinkęs laikotarpis. Jame muzika įgavo tokius apsisukimas, dėl kurių iki šiol trykšta ir aptaško, stebina savo šviežumu. Tuomet buvo ir sidabro, ir aukso amžiai tiek rusų, tiek Vakarų kultūroje. Tas laikotarpis darė įtaką ne tik šiuolaikinei klasikai, bet ir džiazo bei popmuzikai, jame galima užčiuopti pačių radikaliausių subkultūrų ištakas.
Jaučiuosi perėmęs tam tikrą mokyklą, kurią noriu perduoti kaip turtą. Kaip tradiciją. Tai ne tik manualinė mokykla, bet ir mąstymas, mokykla pačia plačiausia prasme. Peterburgo mokykla buvo viena geriausių dirigavimo mokyklų pasaulyje. Ilja Musinas, Rabinovičius – jų priešprieša, kibirkščiavimas… Juk Domarkas eidavo ir pas vieną, ir pas kitą, nors oficialiai mokėsi pas Musiną. Tokia buvo tos mokyklos tradicija: leisti pasisemti kuo daugiau, tiek, kiek gali, kiek pajėgus suprasti.
Asistuodamas Domarkui Klaipėdoje po spektaklio „Karmen“ įteikiau jam tris rožes ir pasakiau: „Jeigu iš manęs ir nieko neišeis, ši patirtis man neįkainojama – tai bus tikras impulsas mano brandai. Jis tuomet nuoširdžiai, tėviškai, kaip tik jis vienas moka, nusijuokė ir sako: na, kodėl gi tau gali nepavykti? Ir man tai nuskambėjo ne kaip paguodos žodis, bet tarsi „nematau kliūčių“. Man tuomet buvo dvidešimt treji, ir tikrai nežinojau, kas aš. Friedricho Nietzsche´s klausimas... Mėgstu Nietzsche´ę, Arthurą Schopenhauerį...
Neseniai pastebėjau, kad vienos ar kitos muzikinės problemos sprendimas ateina netikėtai, lyg nušvitimas, bet giliau pažvelgus aiškėja, kad taip tavyje prabyla išmoktos pamokos, įdiegtos žinios, meilė ir griežtas žodis. Suvokiau, kad Juozo Domarko paklotas pamatas tiek stiprus, jog atlaiko milžiniško personalinio krūvio ir išorinės beskonybės invazijos svorį. Visų pirma tai yra elementarios, chrestomatinės tiesos, kurios, kaip Dekalogas, nekinta: manualinė technika, darbas su menininku, partitūros studijos, darbo psichologija ir kita. Kinta kitkas – skonis, kuris savaime yra subjektyvus dalykas, o šiame žaibiškai kintančiame pasaulyje ir naujovių bei išskirtinumų karštinėje tampa ypač subtilia ir painia problema...
– Koks tikitės būti dar po dešimties metų?
– Noriu kaitos. Vis labiau pradedu suvokti, kad profesija tėra prieglobstis. Nors aš degu ir gyvenu savo profesija... Muzika, žinoma, gali būti kaip idėja (juk idėja – labai stiprus dalykas). Bet profesija žmogui negali būti gyvenimo tikslas. Man tai atrodo nepilna, žmogui neesminga. Galima aukotis dėl profesijos, bet tai bus auka, ne vertybė.
Tai mano etapinis suvokimas. Ir manau, kad meilė – aukščiau profesijos. Tai suderinami dalykai, bet meilė – aukščiau. Noriu, kad žmogus mano gyvenime būtų svarbiau už profesiją. Ne už muziką, bet už profesiją. Žmogus – didesnė vertybė.
Mes kalbėjome, kad Dievas irgi yra žmogus ir todėl kiekvienas žmogus yra brangus, nes mes tikime Dievą.


DOSJĖ

Modestas Pitrėnas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo chorinį, operinį ir simfoninį dirigavimą profesorių Liongino Abariaus ir Juozo Domarko klasėse. 1995–1996 m. tobulinosi Zalcburgo muzikos ir vaizduojamojo meno aukštojoje mokykloje „Mozarteum“, profesorių Walterio Hageno-Grollio ir Karlo Kamperio klasėse. Vėliau dalyvavo žymių dirigentų Esos-Pekkos Saloneno, Jormos Panulos, Helmutho Rillingo ir kitų seminaruose bei meistriškumo kursuose.
Būdamas 16 metų, 1990-aisiais, įkūrė chorą „Psalmos“, kuriam vadovavo iki 2000-ųjų, gastroliavo Europoje ir JAV, laimėjo daugelį apdovanojimų tarptautiniuose chorų konkursuose ir festivaliuose.
Yra pelnęs apdovanojimų dirigentų konkursuose: pirmąją premiją nacionaliniame jaunųjų dirigentų konkurse, specialųjį dirigento prizą Tarptautiniame chorų konkurse Debrecene, antrąją premiją ir prizą už geriausią šiuolaikinės muzikos interpretaciją tarptautiniame J. Naujalio dirigentų konkurse, antrąją vietą ir specialius prizus už geriausias latvių kompozitorių interpretacijas tarptautiniame dirigentų konkurse „Rīga '97“, 2003 m. VII Grzegorzo Fitelbergo dirigavimo konkurse Katovicuose (Lenkija) jam pirmajam iš Lietuvos dirigentų pasisekė pelnyti I premiją ir aukso medalį. Modestui Pitrėnui atsivėrė puikios galimybės atskleisti savo talentus bendradarbiaujant su įvairių Lenkijos regionų – Silezijos, Sudetų, Pamario ir Krokuvos – filharmonijų orkestrais. Koncertinės veiklos geografiją praplėtė darbas su Krasnojarsko valstybinės filharmonijos, Latvijos nacionaliniu, Liepojos, Brno filharmonijos simfoniniais orkestrais.
Pastebimą vietą M. Pitrėno veikloje užima vadovavimas polistilistiniams ir daugiažanriams projektams, jungiantiems klasiką su šiuolaikine kultūra. Čia paminėtini miuziklai ir simforoko projektai, arti 50 roko ir popklasikos aranžuočių simfoniniam orkestrui.
Pastaraisiais metais labai svarbus bendradarbiavimas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir su Lietuvos kameriniu orkestrais. Su LNSO dirigentas parengė puikiai kritikų įvertintas programas – solidžius W. Lutosławskio, L. van Beethoveno, R. Schumanno, G. Mahlerio, S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, C. Debussy ir kt. simfoninius opusus, daugybę sekmadieninių programų visai šeimai.
2009 m. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bei Marijampolės kultūros rūmuose koncertavo su Violeta Urmana (dainininkei pageidaujant 2010 m. M. Pitrėnas dirigavo pagrindiniame Lietuvos operos 90-mečio renginyje – gala koncerte LNOBT), surengė koncertų su kitais garsiais atlikėjais – dainininkais M. Salminenu, J. Ryhänenu, A. Antonenko, V. Noreika, E. Montvidu, E. Siliņiu, A. Angeriu, V. Prudnikovu, S. Stonyte, I. Kalna, A. K. Behnke, I. Prudnikovaite, K. Opolais, P. Yende ir A. Nigro, smuikininkais T. Grindenko, B. Skride, P. Bermanu, V. Čepinskiu, violončelininkais D. Geringu ir A. Kniazevu, pianistais M. Rubackyte, A. Lyakhovsky, P. Donohoe ir P. Geniušu, obojininkau F. di Rosa ir kt. Nemažai koncertų parengė ir su Lietuvos valstybiniu, Mažosios Lietuvos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniais orkestrais bei Kauno ir Klaipėdos kameriniais orkestrais.
Nuo 2000 m. Modestas Pitrėnas dirigavo G. Bizet „Karmen“ ir K. Weillio „Trijų grašių operos“ spektakliams Klaipėdos muzikiniame teatre. Pasitelkus jungtines Klaipėdos ir Vilniaus muzikų pajėgas įgyvendinti G. Verdi „Requiem“ ir A. Žigaitytės vokalinė-choreografinė misterija „Praregėjimas“.
 2000–2004 m. M. Pitrėnas dėstė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje ir vadovavo jos auklėtinių chorui, išleido liturginį bendruomenės giesmyną.
2001–2007 m. buvo Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas.
Nuo 2003 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedroje.
Nuo 2004 m. – LNSO orkestro vyriausiojo dirigento asistentas.
2006 m. laimėjo konkursą eiti Kauno miesto simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento pareigas (iki 2011 m.), su šiuo kolektyvu parengė per 60 stambių koncertinių programų, dalyvavo Pažaislio, „Iš arti“, „Kauno dienų“, „Permainų muzikos“ festivaliuose, LTV muzikiniame projekte „Triumfo arka“ (2008–2009 m.). 2011 m. Pažaislio festivalio baigiamajame koncerte skambėjo G. Puccini operos „Kregždutė“ koncertinė versija.
 2006 m. pakviestas rengti R. Strausso operos „Salomėja“ ir R. Portman operos vaikams „Mažasis princas“ premjeras Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, diriguoja baletus „Raudonoji Žizel“, „Graikas Zorba“ ir „Tristanas ir Izolda“, Peterio Eötvöso operą „Meilė ir kiti demonai“, Richardo Wagnerio „Valkiriją“, Gaetano Donizetti „Meilės eliksyrą“ ir kt.
Nuo 2009 m., eidamas Latvijos nacionalinės operos meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas, šiame teatre pastatė J. Massenet „Werterį“, G. Puccini „Triptiką“, G. Rossini „Sevilijos kirpėją“, R. Wagnerio „Rienzi“, A. Maskato „Valentiną“, diriguoja R. Wagnerio „Skrajojantį olandą“, G. Verdi „Aidą“, P. Čaikovskio „Pikų damą“, „Mazepą“ ir „Eugenijų Oneginą“, G. Puccini „Turandot“, „Vilisas“ ir „Toską“ bei kitus spektaklius, koncertus.
2010 m. pavasarį Varšuvos Dddžiajame teatre vadovavo baleto vakaro „Let´s dance Bach“ premjerai ir buvo pakviestas statyti I. Stravinskio operą „Lakštingala“ bei diriguoti G. Bizet „Karmen“.
2010 m. gruodį debiutavo Kelno operos ir Diuseldorfo „Deutsche Oper am Rhein“ teatruose. Kelne pastatė W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“, Diuseldorfe – G. Puccini „Džanį Skikį“.
Nuo 2011 m. Sankt Galeno (Šveicarija) teatre pastatė R. Strausso „Salomėją“, A. Catalani „La Wally“, R. Wagnerio „Skrajojantį Olandą“ ir G. Bizet „Karmen“.
M. Pitrėnas yra įrašęs daugiau kaip 15 chorinės ir simfoninės muzikos kompaktinių plokštelių.
Už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą ir meninę veiklą Lietuvoje dirigentas įvertintas prezidentų A. Brazausko, V. Adamkaus padėkos diplomais.
2010 m. apdovanotas Latvijos muzikos prizu už ypatingus meninius pasiekimus Latvijos nacionalinėje operoje.
2011 m. Latvijos prezidentas Valdis Zatleras už nuopelnus valstybei M. Pitrėną apdovanojo Pripažinimo Kryžiaus ordinu.
2012 m. dirigentas pelnė Lietuvos Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

 

 

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!