Savas ir Klaipėdoje
Apie profesorių Saulių Sondeckį keliais žodžiais parašyti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų per vandens lašą nupasakoti apie vandenyno gylį ir didybę. Šis žmogus Lietuvos muzikiniame gyvenime švytėjo kaip Saulė, ir kažin kada Lietuva sulauks kitos tokios išskirtinės asmenybės.
Esu laiminga, kad man pasisekė patirti jo rūpestį ir dėmesį. Dar besimokant M. K. Čiurlionio meno mokykloje teko lankyti jo vadovaujamo orkestro pamokas. Su šiuo orkestru važiavome koncertuoti į tuo metu prestižiškiausią Maskvos Kremliaus teatro salę, kur pelnėme aukščiausią pripažinimą, su didžiuliu pasisekimu dalyvavome Budapešto ISME konferencijos iškilmingame koncerte nuostabaus grožio F. Liszto salėje, grojome kunigaikščių Esterhazių rūmuose ir dar keliuose Vengrijos miestuose, ilsėjomės prie Balatono ežero... Šioms gastrolėms turėjome itin rimtai ruoštis, nes tai buvo pirmas kartas, kai iš Tarybų Sąjungos į užsienį buvo išleistas Pabaltijo respublikos kolektyvas. Repeticijos vykdavo iki vėlyvos nakties, ir nė vienam neateidavo į galvą protestuoti – visi buvo pagauti entuziazmo, trykštančio iš paties S. Sondeckio.
Tuo metu mokyklai vadovavo Dainius Trinkūnas – aukščiausios kultūros žmogus, su jo atėjimu mokykla pradėjo savo klestėjimo laikotarpį. Mokyklos orkestras buvo labai aukšto lygio, pavyzdžiui, Sąjunginio radijo ir televizijos komitete P. Čaikovskio Serenados styginiam orkestrui įrašą puikiai pavyko padaryti iš pirmo karto.
Grojimas moksleivių orkestre buvo tikra muzikų auklėjimo mokykla – su savomis tradicijomis, kultūringo elgesio normomis, su griežta, bet neprievartine disciplina, su pagarbiu požiūriu į muziką ir į muzikantą.
Tuo metu lygiagrečiai kūrėsi ir Lietuvos kamerinis orkestras, kuris taip pat darydavo radijo įrašus, tačiau buvo tokios sąlygos, kad tekdavo įrašinėti naktimis. S. Sondeckis į rytinę mokyklos orkestro repeticiją kartais ateidavo tiesiai iš įrašų studijos.
Man grojimas orkestre buvo labiausiai laukiama pamoka, kurioje niekada nejausdavai ko nors nemokantis ar nesugebantis. Profesorius su visais mokiniais, kad ir kokio amžiaus ar pasiruošimo jie būtų, elgdavosi labai pagarbiai, todėl norėdavosi viską atlikti kuo geriau. Na, o ypač prasikaltusį jis pavadindavo balvonu, ir tai buvo pats baisiausias žodis, girdėtas iš profesoriaus lūpų....
Kai mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (tuometinė konservatorija), profesorius Saulius Sondeckis buvo Styginių katedros vedėjas. Kiekvienais metais po kelis kartus reikėdavo laikyti egzaminus ir pasirodyti scenoje, ir visada labai laukdavau egzaminų komisijos nario S. Sondeckio palaikančio žvilgsnio, galvos linktelėjimo. Man tai būdavo lyg palaiminimas...
Taip jau lėmė likimas, kad įsikūriau Klaipėdoje. Nuo pat pirmos dienos grojau įvairiuose orkestruose, ansambliuose ir solo, bet širdyje vis kirbėjo styginio orkestro vizija. Todėl, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, kai visą šalį buvo apėmęs entuziazmas, pradėjau kalbinti žmones burtis į kamerinį orkestrą. Tada nebuvo mados viską matuoti pinigais, grojome iš entuziazmo ir, aišku, nemokamai... Nebuvo lėšų nei programoms, nei natoms, nei drabužiams. Vėliau miesto savivaldybė rūpestį orkestru priskyrė Klaipėdos muzikos centrui, kuris vėliau išaugo į Klaipėdos koncertų salę.
Profesorius S. Sondeckis man buvo didžiausias patarėjas ir pagalbininkas. Jis yra dirigavęs daugelį mūsų orkestro koncertų, padėjęs natomis, o man, kaip vadovei, tėviškais ir profesiniais patarimais. Palaipsniui orkestras augo, gavome šiokį tokį finansavimą, etatus. Profesorius net buvo sudaręs raštišką tarpusavio pagalbos sutartį su Koncertų salės administracija. Aišku, ta tarpusavio pagalba buvo vienpusė – orkestro naudai... Klaipėdos kamerinio orkestro kelias nebuvo vien rožėmis klotas, mus supo ne vien geranoriški žmonės... Tačiau profesorius visada buvo mūsų užtarėjas ir palaikytojas. Jį drąsiai galima vadinti Klaipėdos kamerinio orkestro tėvu.
Saulius Sondeckis buvo labai geras mūsų šeimos draugas, daug kartų yra lankęsis mūsų namuose, ypač „Nakties serenadų“ Palangoje ar gastrolių Klaipėdoje metu. Branginu visą šūsnį mūsų šeimai jo rašytų laiškų, sveikinimų, bukletų ir nuotraukų.