Stenas Lassmannas skambina Heino Ellerio kūrybą

2016 Nr. 11–12 (466–467), Daiva Tamošaitytė, Rasa Murauskaitė

Koncertas iš ciklo „M. K. Čiurlionis ir jo miestai“

 

Lapkričio 25 dieną Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko paskutinis koncertas iš ciklo „M. K. Čiurlionis ir jo miestai“. Kaip teigė organizatoriai, ciklo koncertų programos simboliškai susiejo keturias geografines Čiurlionio studijų ir veiklos erdves – Varšuvą, Leipcigą, Peterburgą ir Vilnių. Aptariamojo koncerto programa buvo skirta Estijos kompozicijos mokyklos pradininkui Heino Elleriui.

Lietuvoje dar mažai pažįstama, nepaprastai išraiškinga ir poetiška XX a. pradžios Heino Ellerio muzika yra gimininga Čiurlionio dvasiniam pasauliui: joje susipina F. Chopino ir E. Griego lyrizmas, estų liaudies dainų stilistika, sudėtinga A. Skriabino harmonija, šiaurietiškas J. Sibelijaus epiškumas ir S. Prokofjevo energija. Pirmąjį Estijos tautinės kompozicijos mokyklos pradininko kūrybos pristatymą Lietuvoje rėmė Lietuvos kultūros taryba, partneriai – Lietuvos dailės muziejus, Estijos ambasada Lietuvoje, Tytuvėnų festivalis, Vilniaus miesto savivaldybė, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus turizmo informacijos centras.

Taip pat pirmą kartą Lietuvoje koncertavo žymiausias H. Ellerio muzikos žinovas 24 metų pianistas Stenas Lassmannas, vienintelis įrašęs visus kompozitoriaus kūrinius fortepijonui. 2017 m. išeis paskutinė, septintoji, kompaktinė plokštelė. S. Lassmanas yra Estijos muzikos akademijos absolventas, studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Didžiojoje Britanijoje, Karališkojoje muzikos akademijoje, pianistas apgynė daktaro disertaciją iš Heino Ellerio kūrybos. 2002 metais laimėjo Nacionalinį Estijos pianistų konkursą ir pradėjo koncertuoti Italijoje, Kanadoje, Kinijoje.

Koncertas Vilniuje ir dieną prieš tai įvykęs susitikimas su atlikėju Čiurlionio namuose buvo labai įdomus ir reikšmingas, supažindino mus su estų muzikine kultūra.

Heino Elleris yra viena svarbiausių Estijos akademinės muzikos figūrų. Jis buvo ne tik pirmasis estų kompozitorius, pradėjęs rašyti profesionalią instrumentinę muziką, tarpukario metais savo kūriniuose vartojęs modernią muzikinę kalbą, bet ir kone pusę amžiaus dėstęs jauniesiems estų kompozitoriams, dalinęsis savo talentu ir puikiu Sankt Peterburgo konservatorijoje įgytu išsilavinimu. Tarp jo mokinių – šiandien vienas garsiausių ne tik Estijos, bet ir viso pasaulio kompozitorių Arvo Pärtas. Kaip teigia S. Lassmanas, Heino Elleris padėjo pagrindus estų muzikinei kultūrai, kuri šiandien klesti ir drąsiai žengia į tarptautinę areną.

Per ilgą gyvenimą Heino Elleris patyrė ne vieną istorinį pokytį, kas lėmė ir jo kūrybos kaitą. Pradėjęs nuo kūrinių, kurie buvo veikiami vėlyvojo romantizmo dvasios, vėliau kompozitorius stengėsi įvaldyti modernėjančią muzikinę kalbą. Sovietų okupacijos metais jam teko prisitaikyti prie politinių aplinkybių, parašyti socrealizmo estetiką atliepiančių kūrinių, tarpukariu sukurtos jo kompozicijos buvo draudžiamos.

Iš 300 kompozitoriaus kūrinių net 200 parašyti fortepijonui. Tą vakarą skambėjo vieni ryškiausių opusų: „Kellad“ (Varpai), Tokata h-moll, „Revoliucijos laikų epizodas“, Baladė cis-moll, Trylika pjesių estiškais motyvais (Nr. 1, 2, 3 ir 10), Šešios pjesės (Nr. 1 „Ožio šokis“ ir Nr. 2 „Ratelis“), Sonata Nr. 2 (trys dalys) ir Estų šokis.

Pjesė „Varpai“ (1929) – turbūt žymiausias Heino Ellerio fortepijoninis kūrinys, kurį Estijoje groja bene visi muzikuojantys žmonės. Parašyti jį įkvėpė gimtajame kompozitoriaus Tartu mieste išgirsti Šv. Pauliaus bažnyčios varpai.

Tokata b-moll (1921 m.), pasak vieno muzikos kritiko, „geniali pjesė, kupina išradingumo, laisvės ir organikos“. Rondo formos kūrinio kulminacijoje prasiveržia didžiulė jėga, sprogstanti sudėtingoje kodoje.

„Revoliucijos laikų epizodas“ (1917) – ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūrinys. Jis įkvėptas Vasario revoliucijos aukų laidotuvių eisenos, kurią kompozitorius stebėjo Sankt Peterburge. Basso ostinato variacijos besileidžiančio tetrachordo tema išauga į tragišką milžiniškos jėgos kulminaciją, ją keičia kontrastingi švelnūs epizodai. Šis kūrinys, kuris vėliau buvo orkestruotas, atliekamas gana retai.

Šešios pjesės, arba Estiškoji siuita, parašytos penktajame dešimtmetyje, tai iš meilės savo šaliai gimęs kūrinys. Net keturios iš šių žavingų ir patrauklių pjesių sukurtos estų liaudies dainų pagrindu.

Sonata Nr. 2 – vienas ryškiausių autentiško kompozitoriaus stiliaus pavyzdžių. Visos trys dalys gana vientisos, pastoralinio lyrinio charakterio.

Visos tą vakarą skambėjusios kompozicijos darė subalansuotos, konstruktyvios, bet ir labai emocingos, rimtų apmąstymų sklidinos muzikos įspūdį. Buvo įdomu sekti kompozitoriaus mąstymą ir lyginti jį su to paties laikotarpio lietuvių kūryba, įžvelgti estetines paraleles.

Stenas Lassmannas gražiai perteikė Elleriui būdingą mąslumą, išgrynintą muzikinę kalbą, pademonstravo puikų formos pojūtį. Pianisto stilius pasižymi santūrumu, jo gražus, kultūringas garsas. Tai augantis, intelektualus atlikėjas, pagarbiai žvelgiantis į tautinį paveldą ir tiksliai perteikiantis jo ypatybes.

Vienintelis renginio trūkumas – nedaug klausytojų. Labai apmaudu, kai tokie reikšmingi kultūriniai įvykiai lieka mažai pastebėti triukšmingų blizgučių fone, nors turėtų spindėti pagrindinėse dienos naujienose.

 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!