Sustabdęs laiką. Virgilijui Noreikai – 80

Vienas ryškiausių Lietuvos kultūros atstovų, Nacionalinės premijos laureatas profesorius Virgilijus Noreika švenčia aštuoniasdešimtmetį. Sunku įsivaizduoti Lietuvos operos teatrą be šios iškilios asmenybės. Daug metų Noreika buvo pagrindinis teatro tenoras, vėliau direktorius ir meno vadovas. Jo veikla, išskirtinė vokalinė kultūra darė ir tebedaro didelį poveikį lietuvių dainavimo menui.

Virgilijaus Noreikos artistinė karjera prasidėjo bemaž prieš šešis dešimtmečius. 1957 m., būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos prof. Kipro Petrausko dainavimo klasės studentas, jis debiutavo Lietuvos operos ir baleto teatre atlikdamas Lenskio vaidmenį P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Daug ką perėmęs iš savo pedagogo, kuris, anot Noreikos, buvo tenorų dainavimo enciklopedija, jis tobulinosi Milano teatre „La Scala“ pas vokalo pedagogą Gennaro Barrą ir dirigentą, buvusį Arturo Toscanini asistentą Enrico Piazzą. Iš Kipro Petrausko perimtas dainavimo tradicijas Italijoje Noreika papildė autentiška Verdi veristinės mokyklos patirtimi. Stažuotėje solistas parengė ir ištobulino net šešias italų romantinių operų partijas. Teatro vadovybė, įvertinusi dainininko pasiekimus, suteikė jam išskirtinę teisę debiutuoti „La Scalos“ scenoje – 1966 m. pavasarį Noreika atliko Pinkertono vaidmenį G. Puccini operoje „Toska“. Jo partnerė buvo garsus sopranas, tuomet Niujorko „Metropolitan Opera” solistė Virginia Zeani.

Studijos Italijoje padėjo tvirtus artisto profesinės veiklos pagrindus. Sparčiai gausėjo repertuaras. Jį sudarė ne tik lyriniai (Lenskis, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, Romeo ir Faustas, Ch. Gounod „Romeo ir Džuljeta“, „Faustas“, Verteris, J. Massenet „Verteris“), virtuoziniai (Almaviva, G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), bet ir dramatiniai (Don Chosė, G. Bizet „Karmen“), herojiniai (Otelas, G. Verdi „Otelas“) bei charakteriniai vaidmenys (Barinkajus, J. Strausso „Čigonų baronas“, Princas, S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“, Volodia Gavrilovas, R. Ščedrino „Ne vien tik meilė“, Skačkauskas, B. Dvariono „Dalia“). Tarp ryškiausių – Nemorinas, Edgardas (G. Donizetti „Meilės eliksyras“, „Liučija di Lamermur“), Hercogas (G. Verdi „Rigoletas“), Alfredas (G. Verdi „Traviata“) – vienas dažniausiai Noreikos atliekamų vaidmenų (palydint 1977 metus atliko 100-ąjį kartą), De Grijė (J. Massenet „Manon“), Rodolfas, Kavaradosis, Pinkertonas (G. Puccini „Bohema“, „Toska“, „Madam Buterflai“). Nepamirštami ir artisto sukurti lietuvių kompozitorių K. V. Banaičio, G. Kuprevičiaus, V. Klovos, B. Dvariono, V. Laurušo operų personažai. Už nuopelnus lietuvių operai Noreikai pirmajam buvo suteiktas LNOBT solisto emerito titulas (2013).

Per visą karjerą V. Noreika dainavo daugybėje spektaklių Lietuvos ir prestižiniuose užsienio šalių teatruose – Milano „La Scaloje“, Paryžiaus „Grand Opéra“, Buenos Airių „Colón“, Varšuvos didžiajame (Teatr Wielki), Prahos „Narodni Divadlo“, Hamburgo, Stokholmo, Sofijos, Bukarešto, Budapešto, Bratislavos ir kitose scenose. Buvo nuolat kviečiamas į Maskvos didįjį teatrą (iš viso dainavo per 50 kartų; šiai scenai parengė 8 vaidmenis, tarp jų M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“, N. Rimskio-Korsakovo „Sadko“), Berlyno valstybinę operą („Unter den Linden“; dainavo per 40 spektaklių – G. Puccini „Bohemoje“, „Toskoje“, „Madam Baterflai“, G. Verdi „Rigolete“). Dainavo su pasaulinio garso solistais Birgit Nilsson, Anna Tomowa-Sintowa, Galina Višnevskaja, Theo Adamu, Jelena Obrazcova, Jevgenijumi Nesterenka, Violeta Urmana ir kt.

Nepaprastai aktyvi ir reikšminga Noreikos koncertinė veikla. 1959 m. gegužę konservatorijos salėje jis surengė pirmąjį savo koncertą. Kasmetiniai dainininko rečitaliai tapo svarbia kultūrinio gyvenimo tradicija. Solidų repertuarą sudaro įvairių epochų, stilių ir žanrų vokalinė muzika. Be dainininko pamėgtų italų (G. Donizetti, G. Verdi, G. Puccini, F. Cilea, A. Ponchielli), prancūzų (Ch. Gounod, G. Bizet, J. Massenet), rusų (M. Glinka, N. Rimskis-Korsakovas, A. Borodinas) kompozitorių operų arijų, repertuaro pagrindą sudarė F. Schuberto, R. Schumanno, F. Liszto, E. Griego, S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo, G. Sviridovo dainos ir romansai. Ypatingą dėmesį Noreika skiria lietuvių kompozitorių kūrybai. Daugelis solisto atliktų dainų ir vokalinių ciklų gimė jo iniciatyva. Dainininko repertuare – per 250 lietuviškų kūrinių. Klausytojus žavi subtiliai atliekamos A. Kačanausko „Vai gražu“, A. Bražinsko „Ugnelė“, J. Indros „Saulė leidžias“, B. Dvariono „Žvaigždutė“, Skudučio baladė iš B. Dvariono operos „Dalia“, lietuvių liaudies dainos. Kiekviena solisto atlikta vokalinė miniatiūra tapo interpretacijos pavyzdžiu.

Su koncertais Noreika aplankė bemaž visas Europos šalis, JAV, Kanadą, Čilę, Peru, Argentiną, Venesuelą, Japoniją, Australiją, aukščiausiu lygiu pristatydamas Lietuvos kultūrą. Užsienyje solistas išgarsėjo kaip bel canto meistras. Reiklūs kritikai žavėjosi gražiu, puikiai valdomu Virgilijaus Noreikos balsu, nepaprastu muzikalumu, artistiškumu, gretino jį su Placido Domingo ir Luciano Pavarotti. Už išskirtinę karjerą ir italų operos sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje jis apdovanotas Komandoro laipsnio Italijos žvaigždės ordinu (2014).

V. Noreikos menas įamžintas 9 televizijos filmuose, 3 operų ekranizacijose. Gausi solisto diskografija. Lietuvos radijo fonduose saugoma per 600 įrašų (pirmasis kūrinys įrašytas 1954 m.). Jau kelios lietuvių kartos išaugo klausydamosi eterio bangomis sklindančio Virgilijaus Noreikos balso. Skoningai, įtaigiai, meistriškai solistas atlieka ir klasikinę, ir lengvąją muziką. Techniškai tobula, belkantiška interpretacija pagrindė naują supratimą, kaip gali skambėti populiariosios muzikos repertuaras. Reikėtų prisiminti, kad studijų metais Virgilijus Noreika buvo vienas labiausiai pagarsėjusių šio žanro atlikėjų. Kūrybinis bendradarbiavimas garbųjį solistą sieja su šiuolaikiniais popmuzikos atlikėjais, šlageriais tapo Noreikos ir repo dainininko Luko Pačkausko įrašytos dainos „Laikas“ ir „Norai“.

Labai reikšminga V. Noreikos veiklos sritis yra dainavimo pedagogika. Nuo 1976 m. jis dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra šios aukštosios mokyklos profesorius (nuo 1987 m.). Per pedagoginės veiklos metus Noreika parengė daugiau kaip 40 operos solistų, tarp jų – Arūnas Malikėnas, Sergejus Larinas (1956–2008), Algirdas Janutas, Liudas Norvaišas, Edgaras Montvidas, Laimonas Pautienius, Dainius Puišys, Vaidas Vyšniauskas (Kristianas Benediktas) ir kiti Lietuvoje ir užsienyje žinomi dainininkai. V. Noreika dėstė dainavimą Venesueloje, Karakaso Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje (Latinoamericana Academia de Canto“; 1993–1994). Nuo 1995 m. dirbo pedagoginį darbą Estijoje, buvo teatro „Estonia“ solistų pedagogas, vėliau Estijos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Dainavimo skyriaus vedėjas, atsakingas ir už dainavimo mokymą Tartu konservatorijoje. Galima sakyti, kad tuo metu V. Noreika buvo visų Estijos dainininkų rengimo strategas. Ir pastaraisiais  metais profesorius kiekvieną savaitę skrisdavo į Taliną vesti dainavimo pamokų. Už nuopelnus estų dainavimo menui Virgilijui Noreikai buvo suteiktas Talino konservatorijos garbės daktaro vardas (2009).

2003–2008 m. V. Noreika buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos meno vadovas ir pedagogas, parengė tris stažuotojų laidas. Kaip autoritetingas vokalo ekspertas jis dalyvauja tarptautinių konkursų vertinimo komisijose, vadovauja meistriškumo kursams. Nuo 2009 m. dėsto dar ir Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Virgilijaus Noreikos nuopelnai įvertinti daugybe apdovanojimų: ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi, Estijos „Baltosios žvaigždės“ II laipsnio ordinu, Švedijos karališkojo „Šiaurės žvaigždės“ I laipsnio ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija (2004), Nacionaline pažangos premija (2007), Nacionaline kultūros ir meno premija (2010).

Virgilijus Noreika – išskirtinio likimo menininkas, retas dainininkas gali pasidžiaugti tokiu profesiniu ilgaamžiškumu. Ypač stebina tai, kad balsas nepaklūsta laiko tėkmei – tebėra gražus, skambus, tyras, išraiškingas. Mėginant paaiškinti Virgilijaus Noreikos unikalumo prigimtį, reikėtų pabrėžti du dalykus – asmenines savybes ir išskirtinę vokalo kultūrą. Talentas, darbštumas (anot artisto, talentas – tai šimtas procentų darbo ir tiek pat procentų gabumų), energija, valia, drausmė („Tenoras be režimo balso neišsaugos,“ – teigia solistas), taip pat puikus savo balso pažinimas, gebėjimas meistriškai jį valdyti, pagarba profesijai sukūrė Virgilijaus Noreikos fenomeną. Klausydamas įstabaus artisto dainavimo jauti – Virgilijus Noreika sustabdė laiką. Ilgiausių metų, Maestro!

***

Toli palei šilą...

Lietuvoje dar nėra kito tokio dainininko kaip Virgilijus Noreika, kuris klausytojams Algimanto Bražinsko ir Algimanto Baltakio daina „Ugnelė“ atverdamas Lietuvos peizažą suteiktų tokią ypatingą palaimą...

Prieš dešimtmečius pradėjęs skambėti gražus lyrinis V. Noreikos balsas, nugludintas meistrystės, iki šiol keri nuoširdžia emocija, turtingomis intonacijomis, nenusakoma įtaiga, perteikiančia kančią, jausmingumą, sarkazmą ar subtilų pokštą. Didelis menas sukuriamas tik tada, kai kūrėjas geba nugalėti savojo instrumento daiktiškumą. Kaip gotikoje – aukštai iškilęs sunkus akmuo tarsi ištirpsta lengvuose bokštų skrydžiuose. Klausydamiesi V. Noreikos pamirštame apie jo amžių (tenoro!), nes menas tokio lygio dainininkui yra aukščiau už įvairias asmeninio gyvenimo problemas, pinigus, valdiškus reikalus, apkalbas. Jo menas pakilęs virš kasdienybės.

Gražus dainininko balsas, spalva – Dievo dovana, stebuklas. Puikiai atmenu konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) scenoje dainuojantį jauną, aukštą, raudoniu sirpstančiais žandais Noreiką, kuris jau šeštojo dešimtmečio viduryje klausytojus hipnotizavo dainų lyrika. Dar nebuvo nei Alfredo, nei Kavaradosio. Salėje, radijo laidose skambėdavo ankstyvasis repertuaras, jausmingosios Benjamino Gorbulskio ir Irenos Mikšytės dainos „Sningant“ ar „Tavo mielos akys“... Populiariomis tapusių lyrinių dainų puokštę būdavo galima išgirsti „Pergalės“ kino teatre akompanuojant B. Gorbulskio džiazo ansambliui.

1956–1957 metai. Jono Švedo specialiai V. Noreikai harmonizuota daina „Mikita“, Juozo Gruodžio „Ėsk, karvute“. Įstabią lietuvišką meliką, akompanuojant Prano Tamošaičio liaudies instrumentų ansambliui, pirmą kartą tarptautinei auditorijai V. Noreika atskleidė Maskvoje vykusiame Sąjunginiame liaudies instrumentų kamerinių ansamblių ir liaudies dainos konkurse, VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje. Tai buvo lietuviškos dainos pergalė, laimėti medaliai. Vėliau su birbynininku Pranu Budriu ir „Lietuvos“ ansamblio kanklininke Birute Aleksandravičiene V. Noreika aplankė Japoniją.

Visada žavėjo nuotaiką, vaizdingą romantiką gebanti kurti ryški emocinė V. Noreikos prigimtis. Atlikimo šedevrais tapo Aleksandro Kačanausko „Vai gražu“ (ž. K. Binkio), „Pradalgiuos“ (ž. F. Kiršos), Juozo Indros „Saulė leidžias“ (ž. S. Neries), Konrado Kavecko „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (ž. V. Spudo), Algimanto Raudonikio „Švelnumas“ (ž. E. Selelionio) ar Vytauto Klovos 8 dainų ciklas „Ganyklų dainos“ ir kt.

Sakoma, vaiko lūpos atsiveria pieno baltumui ir dainai. Virgilijus visada norėjo dainuoti, vaidinti. Augant nepritekliaus lydimais karo ir pokario metais Šiauliuose muzika buvo greta: mieste dirbo lietuvišką mentalitetą siekę išsaugoti muzikai, namuose muzikavo tokia pat turtinga prigimtimi apdovanotas brolis smuikininkas Eugenijus Paulauskas, gražų balsą ir jautrią širdį turėjo mama.

Vilniuje, Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, į rankas Virgilijui buvo paduotas trimitas, bet tai nebuvo „tas“ instrumentas. Pabandė mokytis dirigavimo. Dainuoti mokė iš Kauno atvažiavęs Šiaulių krašte gimęs choro dirigentas ir dainininkas Antanas Norvaiša (1885–1967). Dainavimo jis buvo mokęsis pas garsaus belgų boso-baritono Camille´io Everardi mokinį, Maskvos konservatorijos profesorių Ivaną Gordį (1853–1918). J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstęs A. Norvaiša didelį dėmesį skyrė vokalinei technikai, pabrėždavo jos reikšmę lavinant balso skambėjimą, plastiką. „Išmokite filiruoti garsą, dainuoti legato, pajuskite, kaip tolygiai ir laisvai liejasi balsas“ – tokius gražaus dainavimo principus jaunučiam Noreikai siekė įdiegti A. Norvaiša. Savo mokytoją V. Noreika prisiminė nuvykęs stažuotis į Italiją.

A. Norvaišai išvykus į Rygą (tikriausiai norėjo patausoti sveikatą, nes konservatorijoje teko dirbti greta didžiojo, įtakingojo Kipro Petrausko...) V. Noreika pateko į Antano Karoso klasę. Kantrus, tolerantiškas, dėmesingas mokiniui A. Karosas tikėjo jaunuolio ateitimi, saugojo gražų balsą. Nuo nuolatinio dainavimo kentėjo išvargintos stygos, tačiau mokinys buvo ištvermingas, valingas, pedagogas jautė puikią jo muzikinę intuiciją. „Neforsuok. Tegul dabar skamba liaudies daina, bet karjerą baigsi arijomis“, – kalbėjo pedagogas. Ir konservatorijoje V. Noreiką iš pradžių mokė A. Karosas, bet po dvejų metų pateko K. Petrausko globon. Ir šis sakė esąs C. Everardi mokyklos perėmėjas, „vaikaitis“.

Jautrus, pagavus V. Noreika K. Petrausko klasėje mokėsi savaip mėgdžiodamas žymųjį Lietuvos tenorą. Perėmė artistiškumo pamokas, scenos aristokratiškumą, gebėjimą kiekvieną balso, kūno, temperamento raiškos detalę panaudoti įtaigiam rezultatui. Manau, kad V. Noreika, K. Petrausko klasėje dar negaudamas esminių balso valdymo pamokų, gebėjo sukaupti „protingo dainavimo“ patirtį. Iki šiol stebina didžiulė dinaminė jo balso skalė – nuo subtiliausių piano pianissimo niuansų iki mezzo forte, didžiulio garso, įtampos. Kaip meistriškai jis nustumia atsiradusią flegmą, nekokybišką garsą pateisina artistišku posūkiu arba nelaukta artikuliacija! V. Noreikos koncertai – visada meistriškumo mokykla. Yra apie ką pamąstyti: kaip vedama vokalinė linija, kaip artikuliuota mintis siejama su kalbos akcentuacija. Ryšio nepraranda raiškiai išdainuojamas žodis ir kuriamas visumos vaizdinys. Prasmingos filiruotės ir tembrų kaita, dainingas, kokybiškas forte ir skambantis sotto voce...

Balso skambėjimo plastika, vaizdinio kūryba tapo artima ir lietuviškos romantinės muzikos, ir kompozitorių romantikų kūrinių, ypač Lied, interpretavimo tradicijai. „Saulėtekio metu tyliai ir aiškiai virš horizonto tarsi iškyla vystanti rožė, tas atsiminimų žiedas nuo nutolusių rūpesčių kapo ir sidabrinių garsų. Akordų aidas vėl paklūsta tamsybėje sielvartaujančiai sielai“, – rašė Robertas Schumannas. V. Noreika 1994-aisiais koncertą pradėjo jo ciklu „Poeto meilė“. Šaltą koncertų salę solistas pripildė kančios, ilgesio, džiaugsmo proveržių. Menininkas įprasmino laiško Klarai eilutę: „Baigiau šį didelį ciklą pagal Heine: kokia meilė, kokia muzika, kokios svajos valdo mano širdį. Ir kiek jų!“ Būtina patikslinti – ciklo dainų tekstus vertė Antanas Saulynas. Būti iki galo suprastam – toks V. Noreikos siekis skatino jį kiek galima daugiau dainuoti lietuviškai.

Ir Schuberto Lied: jo „Muzikai“ – aukščiausios vertės kantilena. „Serenada“ žavėdavo skoningu, paslankiu ir logišku rubato, tarsi dainininkas intymiai kalbėtų čia esančiam. Kaip ir su prof. Sauliaus Sondeckio diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru prakilnią dvasią atskleidžiančių Edwardo Griego vokalinių šedevrų „Myliu tave“, „Sugrįžimas į tėvynę“, kitų dainų subtilios lyrikos interpretacijomis. 1968 m. sausio 17-ąją, tą dieną, kai mirė Kipras Petrauskas, su S. Sondeckiu nutarė koncerto neatšaukti, tačiau programą pakoregavo, skambėjo Kipro Petrausko mėgtos dainos. Koncertą baigė su M. K. Čiurlionio meno mokyklos choru giedodami „Ave Maria“ ir „Agnus Dei“. Mokinys garbingai perėmė estafetę iš Mokytojo.

Kipro Petrausko globojamas V. Noreika išėjo į operos sceną. Lenskis Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Onieginas“. Debiutas buvo studentiškas: kostiumas neaišku kieno, rankos ilgos, rankovės trumpos, jaunutis aukštas artistas scenoje vaikščioti dar nemoka... Tačiau 1964 m. Maskvos didžiajame operos ir baleto teatre sudainavus Lenskį, spektaklį dirigavęs Borisas Chaikinas rašė: „V. Noreika išties talentingas artistas, žavintis puikiais duomenimis. Įvertinus tai, kad spektaklyje dalyvavo be repeticijų, negali nesižavėti jo profesiniu meistriškumu, puikiu pasiruošimu.“ Juolab kad Lenskio vaidmuo Didžiajame įprasmino gilias rusų scenos tradicijas. „Noreikos Lenskis – mylintis gyvenimą žmogus: pilnas, obertonais skambantis turtingas balsas piešia jauno herojaus gyvenimo džiaugsmą, laimingą ateitį. Įdomi jo transformacija, atskleidusi stipraus žmogaus tragediją“, – rašė A. Gusevas.

1965-aisiais V. Noreika pirmasis iš sovietinės Lietuvos pokario dainininkų su nedidele grupele Maskvoje atrinktų solistų siunčiamas stažuotis į Milano teatrą „La Scala“. „Puikus dainininko balsas – retas stebuklas. Norint dainavimo menu išreikšti reikšmingas idėjas, jausmus, būtina turėti jautrų prigimtinį talentą, išugdytą meistrystę, išorės portretą atitinkantį jautrų muzikalumą, galėti laisvai scenoje disponuoti stabilia psichika, kuri kasdienoje paprastai vadinama artistiškumu“, – rašė prof. J. Barsovas. Būtent Italijoje mokama žavėtis puikiais balsais, kurti didžiųjų dainininkų mitus. Būtent čia formavosi esminiai bel canto stilistikos bruožai ir dainavimo mokymo metodikos. Į Neapolio mokyklai atstovavusio vieno ryškiausių XX a. tenorų Gennaro Barros (1884–1969) klasę tobulintis atvyko trisdešimtmetis, jau turintis sceninės patirties, bet dar neišsprendęs kai kurių vokalo problemų Virdžilio, ypatingo muzikalumo, jautrios vokalinės klausos, imlus, artistiškas, darbštus, gražaus tembro balso savininkas. Dirbdamas su G. Barra, V. Noreika dešimt mėnesių operų partijas ruošė su dirigentu Enrico Piazza, buvusiu Arturo Toscanini mokiniu, vėliau asistentu. Pratimai, pratimai, pratimai... Kai kuriuos dalykus jau buvo girdėjęs A. Norvaišo pamokose.

G. Barra siekė perteikti italų dainavimo mokyklos pagrindus. Palaipsniui V. Noreika pradėjo justi savo balsą, jo galimybes, suprato vokalinės linijos vedimo, itališko balso skambėjimo principus. G. Barra buvo įsitikinęs, kad imlus jaunuolis perims itališko dainavimo esmę: ne demonstruoti balso galią, bet teisingai formuojamu balsu raiškiai perteikti emocijas, mintį, pasitelkus visą muzikinės kalbos arsenalą (artikuliaciją, dinamiką, tempus, frazavimą ir kt.) perteikti muzikos potekstes ir vidines jausenas. Išsilygino trisdešimtmečio operos artisto registrai, buvo išspręstos pereinamų gaidų problemos. Tačiau scenoje visko pasitaiko. Žaviuosi tuo, kaip V. Noreika geba „apžaisti“ situaciją: kartais beišlekiantį atvirą garsą uždengia, artistiškai suteikdamas jam kitokią nei buvo sumanęs emocinę prasmę. Kontrolė ir greita improvizacija. Viskas pateisinta. Nesijaučia dirbtinio garso spaudimo. Talkina elastingas kvėpavimas, suteikiantis galimybių garsui rezonuoti. Didelis dainininko spalvų arsenalas, įtaiga, kontroliuojamas emocijų pliūpsnis. Telieka įsivaizduoti, koks buvo reikalingas didelis, kryptingas darbas siekiant sukurti tokį „teatrališką“ balsą ir jam suteikti poveikio galią.

V. Noreika buvo pirmas iš sovietinių kraštų tenoras, 1966 m. kovo 13-ąją dalyvavęs „La Scalos“ spektaklyje. Jis dainavo Pinkertoną Puccini operoje ,,Madam Baterflai“.

Namuose laukė nauji darbai, gastrolės su solinėmis kamerinėmis programomis. Teatro scenoje – Skudučio baladė Balio Dvariono operoje „Dalia“, kiek netikėtas šedevras. Dainuoja ne tik Lietuvos scenoje, kviečiamas į Maskvą, Didįjį teatrą. Mačiau kaip verkia rusų moterys, Kolonų salėje klausydamosi su Rusų liaudies instrumentų orkestru atliekamos skausmingos baladės „Kogda ja na počte služil jamščikom“...

V. Noreika 1993–1994 m. dėstė Karakaso (Venesuela) Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje, 1995–1996 m. buvo Talino teatro ,,Estonia“ dainavimo meistriškumo pedagogas, nuo 1997 m. – Estijos muzikos akademijos kviestinis profesorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Oficialiais duomenimis per įspūdingą savo karjerą V. Noreika sukūrė vaidmenis 46 operose, sudainavo per 900 spektaklių, gastroliavo 49 užsienio šalyse (Japonijos miestai, Tel Avivas, San Franciskas, Buenos Airių teatras „Colón“, istoriniai Vokietijos teatrai, Skandinavijos šalys), gal 1000 solinių koncertų. Ne visus juk ir suskaičiuosi! O jeigu Lietuva būtų buvusi laisva? Įvairaus amžiaus jo balsas užfiksuotas radijo įrašuose, televizijos studijose, netobulai įrašytuose televizijos filmuose, rusų operų ekranizacijose. Keitėsi pagrindinės operų partijos, herojų gyvenimai, charakteriai: Lenskis, Almaviva, Alfredas, Kavaradosis, Hercogas, Nemorinas, Pinkertonas, Federikas, Edgaras, rusų operų herojai... Nuo nedidelių iki sudėtingų, dramatinių. Ar tikėjo G. Barra, kad šio lyrinio tenoro biografijoje atsiras Chosė, Otelas?

Keitėsi partnerės ir partneriai, orkestrai, koncertmeisteriai. Scenoje ne kartą V. Noreiką lydėjo pianistai Chaimas Potašinskas, Aloyzas Končius, Žaneta Noreikienė, Halina Znaidzilauskaitė, Gitis Trinkūnas, Gražina Ručytė, Rasa Jakutytė, Lina Giedraitytė, Povilas Jaraminas ir kiti.

V. Noreika – svarbiausių Lietuvos premijų laureatas, reikšmingiausių ordinų kavalierius, Šiaulių ir Baltimorės miestų garbės pilietis. Tačiau gal svarbiausia – pelnyta klausytojų meilė ir pagarba. Jis vis dar dainuoja šmaikščiojo Barinkajaus kupletus, skambią neapolietišką dainą, džiazuojančią E. Garnerio melodiją, Frederiko raudą, Otelo mirties sceną ar su Luku visiems primena apie nenumaldomai skubantį laiką.