Tamara Novičenko: „Saldi katorga, be kurios neįmanoma gyventi“

2017 Nr. 1–2 (468–469), Audronė Žigaitytė

Vasarą gražiausiame Lietuvos kampelyje Birštone vykstančiuose meistriškumo kursuose – Birštono vasaros menų akademijoje – suburiama geriausių Lietuvos ir užsienio fortepijono bei vokalo pedagogų komanda, jauniesiems atlikėjams perduodanti savo žinias ir patirtį. Praėjusiais metais ketvirtoji BVMA buvo sulaukusi ypatingos viešnios iš Rusijos – žymios vokalo pedagogės Tamaros Novičenko. Profesorė dėsto dainavimą Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje ir muzikos mokykloje prie konservatorijos, nuolat kviečiama vesti meistriškumo kursų Rusijoje ir užsienyje. Per daugelį pedagoginio darbo metų profesorė išugdė būrį puikių dainininkių, pasirodančių garsiausiose pasaulio scenose. Tai Jelena Mirtova, Tatjana Pavlovskaja, Jelena Ustinova, Irina Matajeva, Marina Šaguč, Veronika Džiojeva, Galina Šojdagbajeva, iš viso daugiau nei 50 garsių solisčių. Žymiausia T. Novičenko mokinė – Ana Netrebko, jau daug metų neapleidžianti pasaulio dainininkių reitingų viršūnių. T. Novičenko yra gavusi Rusijos nusipelniusios artistės (1990) ir Rusijos nusipelniusios meno veikėjos (2011) vardus.

Birštone T. Novičenko ne tik mokė jaunuosius dainininkus vokalinės technikos paslapčių, bet ir šmaikščiai pasakojo apie savo gyvenimą, kūrybos kelią ir pedagoginį darbą.

 

– Jūsų buvusi studentė Ana Netrebko – viena žymiausių operos solisčių pasaulyje...

– Taip, ji garsiausia mano studentė. Nors puikiai dainuojančių buvo ir daugiau. Bet karjera – toks dalykas, kad kartais nė nežinai, kodėl sekasi arba ne.

O Ana Netrebko dar ir labai gražiai piešia. Kai pamačiau jos darbus, pasakiau, kad ji ne tą veiklą pasirinko – jai reikia tapyti, o ne dainuoti. Ji jau buvo trečiame dailės akademijos kurse, kai staiga pasakė tėvams važiuojanti į Sankt Peterburgą mokytis dainavimo. Tėvai buvo sukrėsti. Ana iš kaimynės pasiskolino pinigų ir išvyko. Tai – charakteris. Anai tebuvo 17 ar 18 metų, iš pradžių ji įstojo į aukštesniąją muzikos mokyklą. Kartą į mano klasę įžengė jos tėvai ir ėmė teirautis, kaip jų dukrai sekasi. Tėvai ėjo iš proto manydami, jog Ana turi studijuoti dailę, o ne dainuoti, man teko juos raminti, kad viskas gerai. Ana labai įsižeidė ir supyko, nes savo atvažiavimu jie padarę jai gėdą – lyg ji būtų maža mergaitė...

Kad išgyventų, Ana dirbo valytoja Marijos teatre, mokytis galėdavo tik iš ryto, nes iki vėlaus vakaro valydavo teatrą. Dabar šis jos karjeros faktas mitologizuojamas, o tada jai buvo išties labai sunku.

A. Netrebko buvo labai paslanki scenoje, greitai suprasdavo, ko nori režisierius, stropiai mokydavosi partijas, tačiau anaiptol ne taip stropiai studijavo konservatorijoje ir buvo iš jos išmesta. Tik prieš penkerius metus gavo aukštosios mokyklos diplomą už savo pasiekimus.

Ketvirtame studijų kurse vykome į Michailo Glinkos vokalistų konkursą Smolenske. Aš ją ruošiau kaip lyrinį koloratūrinį sopraną, nes tuo metu jos balselis buvo mažas, tiesiog pionieriškas. Pati Ana nenorėjo būti koloratūrinis sopranas, bet aš ją įtikinau, kad jei konkurse dalyvaus kaip sopranas, pirmajai dainininkei išsižiojus ji tiesiog pradings. Norėjau, kad ji patirtų, kas yra konkursai.

Buvome parengusios tik dviejų turų programą, bet, kaip dažniausiai tokiais atvejais nutinka, Ana neplanuotai pateko į trečiąjį turą. O jo programa neparuošta. Trečiajam turui buvo numatyta unikalioji, ypatingomis koloratūromis išpuošta Nakties karalienės arija iš Mozarto „Užburtosios fleitos“. Ana tuo metu tų koloratūrų dar nė neturėjo.

Smolenske nėra aukštosios muzikos mokyklos, tik aukštesnioji. Kadangi joje labai mažai klasių, jos būdavo skiriamos ir naktį. Ten mes naktimis ir „ieškojome“ aukštosios fa, nes trečiame ture ji būtinai turėjo suskambėti!

Ir suskambėjo! Ana pelnė pirmąją premiją.

Ilgametė M. Glinkos konkurso komisijos narė mecosopranas Irina Archipova atkreipė dėmesį, kad mano mokinės dainuoja kažkaip kitaip. Iš viso man pavyko išugdyti septynias šio konkurso laureates.

– Kas Jūsų mokymo metodikoje svarbiausia?

– Dainuojant svarbiausia kvėpavimas. Reikia žinoti, kuria vieta laikyti, tęsti garsą.

– O kokia vieta galima?

– Svarbu garsą laikyti ties nugara ir už jos, tada garsas būna stabilus ir visavertis. Mėgstu juokais sakyti savo studentėms: „Padėkite dantis ant nugaros, tuomet garsas bus lygus ir švarus. Galbūt tai skamba keistai, bet padeda.

Aš niekada nenorėjau dainuoti pati, norėjau dėstyti dainavimą. Maniau, kad nepakankamai gerai dainuoju, ne taip, kaip norėčiau, todėl nusprendžiau geriau ruošti studentus.

– Bet su kitais dirbti sunkiau nei su savimi...

– Pedagogikai aš daug ruošiausi, skaičiau daug literatūros, nes mane domino, kodėl neištverdavau viso spektaklio, kodėl pabaigoje man būdavo sunku. Ieškojau tų atsakymų ir supratau, kad greičiau juos rasiu dirbdama pedagoginį darbą.

Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje kas penkerius metus būdavo tik viena vieta studijuoti aspirantūroje. Aš pateikiau prašymą dalyvauti konkurse į šią vietą. Iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos suvažiavo 30 pretendentų, bet man pavyko. Gal todėl, kad buvau ne tik žinoma kaip dainininkė, bet jau turėjau mokinių ir pedagoginio darbo patirties.

Įdomu, kad mano pačios pedagogė kaip tik neleisdavo galvoti apie kvėpavimą.

Kai buvau studentė, savo profesorei sakydavau, kad ji neteisingai dirbanti su viena savo mokine (kartais būdavau nepakenčiamai įkyri). Tą studentę jau ketinta išmesti iš konservatorijos kaip netinkamą, ir tada paprašiau leisti man pabandyti su ja padirbėti. Ji visus metus kasdien ateidavo pas mane, pavasarį puikiai išlaikė egzaminus ir visi net pamiršo, kad norėjo ją išmesti, o būdama ketvirtame kurse tarptautiniame M. Callas konkurse Egipte laimėjo 1 vietą. 25 metus truko jos puiki karjera Sankt Peterburgo Michailovo teatre, dabar ji pradeda pedagoginį darbą.

Po to karto man atiduodavo visus studentus, kuriuos norėdavo išmesti iš konservatorijos. Taip sukausi darbe kaip bitelė. Kadangi aš visiems studentams akcentuodavau kvėpavimo svarbą, ir pati ėmiau geriau dainuoti.

Pedagogo darbas tarsi katorga, kad pasiektum rezultatą, apie studentus turi galvoti dieną ir naktį – juk kiekvienas turi savo sunkumų ir problemų. Tačiau pagrindas, kurį privalu įdiegti kiekvienam, yra tas pats: kvėpavimas, „dantų padėjimas ant nugaros“ ir kantilena. Yra labai daug gražių balsų, tačiau gerai dainuoja tik vienetai. Dainininkui dar labai svarbi valia, charakteris ir disciplina. Jeigu studentas laikosi disciplinos, o pedagogas pakankamai reiklus, tai rezultatas būtinai bus. Dar viena svarbi sąlyga: žmogus, pasirinkęs atlikėjo kelią, turi būti išprusęs, mokėti sieti įvairių sričių žinias, vaikščioti į koncertus, sekti naujienas ir žinoti, kas vyksta pasaulyje.

– Ką reiškia disciplina?

– Tai gebėjimas greitai mokytis, domėtis. Pavyzdžiui, vienai savo studentei kartą daviau natas ir paprašiau rytojaus dieną ateiti išmokus ariją. Atėjusi kitą dieną ji dainuoja atmintinai, nežiūrėdama į natas. Aš jos klausiu, kada ji mokėsi, atsako, kad naktį. Buvau nustebusi, kad ir balsas skamba, o studentė sako, kad negali ateiti į pamoką nepasiruošusi. Tai yra disciplina. Jeigu studentas šiandien, rytoj, po savaitės ir dviejų vis dar žiūri į natas, tuomet nieko ir nebus. Vadinasi, jis nėra suinteresuotas, galvoja tik apie natas ir apie nieką kitą mąstyti negali.

– Kiek dainavimo pamokų per savaitę turi konservatorijos studentai?

– Tris pamokas po 45 minutes. Aš manau, kad visiškai užtenka pusvalandžio, nes ilgiau dainuojant ima vargti balsas, silpnėja dėmesys. Geriau, jeigu reikia, skirti papildomą pamoką, nei dirbti ilgai. Studentams dainininkams ir taip visko pakanka: jie dainuoja operos studijoje, kamerinio dainavimo klasėje, turi fechtavimosi bei šokių užsiėmimus.

– Kiek studenčių priimate per dieną?

– Per dieną ateina aštuonios. Po pamokų paprastai jaučiuosi pavargusi, grįžtu namo ir nieko nebesinori. Gerai, kad jau 34 metus pati vairuoju automobilį.

– Ar turite studentų vaikinų?

– Vaikinams dėstau tik meistriškumo kursuose, o konservatorijoje nedėstau, nes profesoriams vyrams nebūtų pakankamai darbo. Man užtenka ir merginų. Neretai tenorai nori pas mane mokytis, tačiau, deja, visiems atsakau.

Vieną žiemą man paskambino mecosopranas Jevgenija Gorochovskaja, pasakė savo klasėje turinti koloratūrinį sopraną, su kuriuo jai sunku dirbti, paprašė tą studentę perimti. Mano klasė tuo metu buvo pilna, nieko negalėjau priimti iki pat rugsėjo. Taigi ši mergina pusę metų laukė, kol galės patekti į mano klasę. Šiuo metu į mano klasę nori patekti penkios studentės, o priimti galiu tik dvi.

– Kada Jūsų studentai pradeda galvoti ne apie natas, o apie tarp jų esantį muzikos turinį?

– Labai svarbu balsas – kantilena ir visavertis garsas, tik tada galima pradėti dirbti su muzikine mintimi. Be gero, laisvo vokalo nieko nebus. Kai tik vokalo technika susitvarko, žmogus savaime ima dainuoti muzikos turinį, nes jis tampa aiškesnis, kai nebereikia galvoti apie natas ir techniką. Taigi, dirbti reikia visą gyvenimą. Tai saldi katorga, be kurios neįmanoma gyventi.

– Ką galite papasakoti apie kitą garsią savo mokinę Veroniką Džiojevą?

– Ji atvyko pas mane iš Osetijos kartu su savo dainavimo mokytoja. Jos pedagogė ėmė prašyti priimti savo mokinę į mano klasę. Aš paklausiau, mergaitės balsas buvo geras. Veronikos mokytoja padėjo ant stalo didžiulį paketą ir pasakė, kad jis man. Tai buvo pilnas maišas pinigų, kuriuos surinko visas Veronikos kaimas, kad aš ją priimčiau... Aš, žinoma, tų pinigų nepaėmiau, o mokytis priėmiau.

– Ar Sankt Peterburgo konservatorijoje yra operos studija?

– Taip, studentai joje dainuoja nuo antro kurso. Iš pradžių atlieka nedideles partijas, vėliau, jeigu vokalo technika gera, pedagogas leidžia dainuoti ir sudėtingesnes partijas. Mūsų konservatorijoje operos studija labai gera – tai trečias teatras mieste, tokios daugiau niekur Rusijoje nėra. Studija turi nuolatinį repertuarą, čia rodoma N. Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“, P. Čaikovskio „Jolanta“ ir „Eugenijus Oneginas“, Ch. Gounod „Faustas“ ir, savaime suprantama, W. A. Mozarto „Figaro vedybos“. Statomi ir baleto spektakliai.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!