Tatjanos Nikolajevos fenomenas

2014 Nr. 5–6 (436–437), Eglė Perkumaitė

Šių metų gegužės 4-ąją Tatjanai Petrovnai (mes, buvę jos mokiniai, taip į ją kreipdavomės) būtų sukakę devyniasdešimt metų. Ji paliko mus anksti, nesulaukusi nė 70-ties, skambindama D. Šostakovičiaus preliudų ir fugų ciklą San Franciske, paskutiniame turnė po Ameriką koncerte (beje, ji buvo pirmoji šio ciklo atlikėja). Jai, pasaulinio lygio pianistei, tikriausiai tai buvo pati nuostabiausia mirtis, kokia tik gali ištikti menininką. Labai gaila, nes ši išskirtinė, turinti ypač savitą braižą pianistė klausytojų sielas ir širdis galėjo džiuginti dar daugelį metų.
Tatjana Nikolajeva gimė Bežice (Briansko sritis), tačiau nuo trylikos metų gyveno Maskvoje ir mokėsi Centrinėje muzikos mokykloje, vėliau Maskvos konservatorijoje fortepijono specialybę studijavo prof. A. Goldenveizerio klasėje, o kompoziciją – V. Šebalino, vėliau E. Golubevo klasėse.
T. Nikolajeva buvo unikali pianistė ir pedagogė, jos platus ir neaprėpiamas repertuaras neturi lygių šiuolaikinio pianizmo istorijoje. Mus, jos mokinius, stebino neįtikėtina Profesorės atmintis. Šalia daugybės solinių programų, kuriose ji atlikdavo ištisus ciklus (visus J. S. Bacho preliudus ir fugas iš GTK, D. Šostakovičiaus 24 preliudus ir fugas, L. van Beethoveno 32 sonatas, visas S. Prokofjevo, R. Schumanno, A. Skriabino sonatas ir daugybę kitų autorių kūrinių). Ji skambindavo apie 50 skirtingų fortepijonui su orkestru sukurtų koncertų. Duodama interviu juokaudavo: „Save aš vadinu tarybine milijoniere, nes esu įvaldžiusi didžiulį repertuarą, groju beveik visą fortepijono literatūrą, ištisus ciklus. Aš žinau, kad tai neįkainojama dovana žmogui, ir jaučiuosi nepaprastai laiminga ir turtinga, kad valdau šiuos milžiniškus meno milijonus.“
Mane, Profesorės mokinę, stebino, kaip žmogus gali turėti tokią fenomenalią atmintį. Paskaitų metu ji akimirksniu antru fortepijonu be gaidų paskambindavo bet kurią studento atliekamo kūrinio vietą, pasiūlydavo savitą ir nepriekaištingą interpretaciją, tačiau visada nemažai erdvės palikdavo studento kūrybinei fantazijai. Jos interpretuojamuose kūriniuose vyravo didis paprastumas, o jame atsiskleisdavo ir jos genialumas. Savo studentams Profesorė dažnai sakydavo, kad, atlikdami kūrinį, jie turi su juo susigyventi, rasti jame slypinčią mintį ir ją išreikšti, kad interpretacijoje negali būti jokio dirbtinumo ar formalumo. Jos skambinimas visada žavėdavo, nes būdavo natūralus, gilus, turiningas ir kilnus. Prie fortepijono sėdėdavo paprastai, patogiai, be jokios ekstravagancijos ar grimasų. Ji tiesiog įsikūnydavo į atliekamą muziką.
Profesorė buvo ir kompozitorė, todėl puikiai jautė fortepijono prigimtį, mokėjo išgauti labai išraiškingą, spalvingą ir savitą garsą. Kartais ji tarsi pakabindavo garsą ant pedalo, „skrendančio“ riešo judesiu tiksliai ir lengvai pirštų galiukais paliesdama klavišus sukurdavo ypatingą koloritą, nuotaiką ir išryškindavo svarbiausius elementus. Dinaminė skalė, ypač piano, palikdavo neišdildomą įspūdį. Atrodydavo, kad subtilesnio garso jau neįmanoma išgauti, ir štai netikėtai išgirsti dar švelnesnę, beveik nematerialią spalvą... Dirbdama su studentais, Tatjana Petrovna labai daug dėmesio skirdavo garsui, jo spalvai. Įvairiais įvaizdžiais ir orkestriniais tembrais ji stengdavosi sužadinti mūsų muzikinę vaizduotę ir garsinę fantaziją.
Profesorė buvo nepaprastai inteligentiška asmenybė. Ji sakydavo, kad „didžiausia dvasinė vertybė – būti žmogumi, padėti vienas kitam ir suprasti vienam kitą, o tik tada dirbti pagal profesiją ir tobulėti“. Ji stengdavosi suvokti kiekvieno studento poreikius, padėdavo spręsti problemas. Konkursų karštligė nebuvo jos pedagoginės karjeros tikslas. Tatjanos Petrovnos, kaip pedagogės, misiją apibūdina žodžiai: „Mano klasė – ne laureatų fabrikas, mano tikslas – išauklėti kultūringą išsilavinusį muziką, kuris galėtų savarankiškai mąstyti ir dirbti“. Ji dažnai kartodavo savo profesoriaus Aleksandro Goldenveizerio žodžius: beveik visi mūsų pianistai taikosi į Hofmanus... Norint tapti reikalingu, kultūringu profesionaliu darbuotoju savo srityje, privalu būti visapusiškai išsilavinusiam, išmanyti muzikos literatūrą, turėti didelį atliekamų kūrinių repertuarą, gerai skaityti iš lapo, transponuoti, akompanuoti, pažinti kamerinę muziką ir, kas ypač svarbu, turėti gerą pedagoginį pasirengimą. Toks pianistas ir nebūdamas Hofmanas visada bus vertinamas. Savo klasėje profesorė nuoširdžiai to siekė.
Kai dirbdavo 42-oje klasėje, mes sėdėdavome nuo ryto iki vakaro ir gaudydavome kiekvieną jos žodį, kiekvieną paskambintą frazę. Taip, to net nepajausdami, kaupėme pedagoginę patirtį, susipažinome su didžiuliu fortepijono repertuaru. Užsiėmimų metu klasėje beveik visada sėdėdavo daugybė žmonių: studentai, absolventai, iš kitų šalių ir miestų atvažiavę muzikai. Visada turėjome būti pasiruošę viešai atlikti kūrinį, vadinasi, kūriniai turėjo būti beveik parengti, nes tie užsiėmimai nesiskyrė nuo atvirų pamokų ar meistriškumo klasių. Tatjana Petrovna visada išklausydavo kūrinį ištisai, pažymėdavo klaidas ir pastabas natose, trumpai, bet labai taikliai pakomentuodavo atlikimą. Atsisėdusi prie kito instrumento, paskambindavo atskiras vietas ir parodydavo, kaip reikėtų jas pateikti, kad pasiektum galutinį variantą, tačiau niekada neprimesdavo tik savo įsivaizduojamos interpretacijos. Ji stengėsi ugdyti savarankiškus mokinius, tačiau, jei reikėdavo, nemažai dėmesio skirdavo pianisto „virtuvei“.
Profesorė dažnai gastroliuodavo įvairiose pasaulio šalyse, būdavo kviečiama į tarptautinių konkursų vertinimo komisijas, tačiau grįžusi kartais, nelaukdama darbo dienos konservatorijoje, kviesdavosi į pamokas namuose. Tokios pamokos būdavo labai naudingos, ji gilindavosi į smulkiausias detales, atsakydavo į visus konkrečius mūsų klausimus. Aš labai laukdavau tokių pamokų, nes išspręsdavau tik man rūpimas pianistines ar interpretacines problemas. Pabrėžtina, kad Profesorė neturėjo išrinktųjų ar antrarūšių studentų, su visais dirbdavo vienodai nuoširdžiai, stengdamasi individualiai vystyti kiekvieno studento gebėjimus. Klasėje visada vyravo draugiška ir nuoširdi atmosfera. Ji nemėgo tinginių, pati buvo labai darbšti, brangino kiekvieną minutę, buvo pavyzdys mums visiems. Ji pabrėždavo, kad talento negalima atskleisti be darbo. Tatjana Petrovna sugebėdavo derinti ypač intensyvią koncertinę veiklą su pedagogika, kompozicija bei šeimyniniais rūpesčiais (nepaprastai rūpestingai prižiūrėjo nesveiką brolį, kuris dalyvaudavo visuose jos koncertuose ir nuoširdžiai džiaugdavosi muzika). Ji buvo reikli, nepaprastai atsidavusi muzikai ir nesuprasdavo, kaip galima nelankyti koncertų, spektaklių, nesidomėti kultūriniu gyvenimu. Į klausimą, kada pradėjo mokytis muzikos, Profesorė atsakydavo: „Aš neprisimenu, aš gimiau kartu su muzika.“ Lankydavome visus savo Profesorės koncertus, jos ir kitų dėstytojų klasių vakarus, o kartais ir paskaitas, daugybę įdomių Maskvoje vykdavusių žymių muzikų koncertų. Tai buvo privaloma ir savaime suprantama. Kokią patirtį iš to sukaupiau, suvokiau gerokai vėliau.
Tatjaną Nikolajevą siejo glaudūs ryšiai su Lietuva. Jos koncertinė veikla čia apima 40-ties metų laikotarpį. Ji bendradarbiavo su kompozitoriais Baliu Dvarionu, Stasiu Vainiūnu, Juozu Karosu, aktore Monika Mironaite, dainininke Beatriče Grincevičiūte, koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu prof. Juozo Domarko, Vilniaus ir Lietuvos kvartetais. Daugybę koncertų įvairiose pasaulio šalyse ji grojo su Lietuvos kameriniu orkestru, vadovaujamu prof. Sauliaus Sondeckio. Šiuos du pasaulinio lygio muzikus siejo ypač glaudi kūrybinė draugystė, išleista ne viena plokštelė ir CD. Būtent su kameriniu orkestru pianistė drauge su savo mokiniais atliko visus J. S. Bacho koncertus. Kalbant apie T. Nikolajevos fenomeną, negalima pamiršti, kad dar būdama studentė ji tapo I tarptautinio J. S. Bacho konkurso Leipcige nugalėtoja, vertinimo komisijai ji vietoj keturių pasiūlė visus 48 preliudus ir fugas iš „Gerai temperuoto klavyro“. Šio kompozitoriaus kūryba užėmė ypatingą vietą T. Nikolajevos repertuare. Ji skambino visus jo klavyrinius kūrinius, juos interpretuodavo labai individualiai ir savitai. Nepabrėždama muzikinio audinio sudėtingumo, nors ir išlaikydama visus kompozitoriaus polifoninės kalbos ypatumus, pianistė stengdavosi atskleisti muzikos grožį, pakylėtą žmogiškumą, tam tikrą romantiškumą. Mums skambinant kompozitoriaus kūrinius, ji dažnai sakydavo: „Bacho muzika išvalo žmogaus sielą ir mes tampame geresni“. Jos klasę Maskvos konservatorijoje taip pat baigė Lijana Baronaitė, kuri dabar koncertuoja ir dėsto Paryžiuje, ir Ričardas Biveinis, gyvenantis ir dirbantis Ispanijoje.
Pianistė, kompozitorė ir pedagogė Tatjana Nikolajeva – ne tik rusų, bet ir pasaulio muzikinės kultūros legenda. Jos atliekamų kūrinių įrašai skamba ir skambės įvairiose šalyse, o neįkainojamos mylimos Profesorės muzikinės žinios ir puoselėtos dvasinės vertybės bus perduodamos iš kartos į kartą per jos mokinius ir gyvuos niekada nemirštančioje muzikoje.
 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!