Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje

2016 Nr. 11–12 (466–467), Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Lietuvos kariuomenės orkestro 25-mečiui skirtas vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje prasidėjo krašto apsaugos ministro Juozo Oleko palinkėjimu: „Teskamba laisvės muzika laisvoje Lietuvoje.“ Orkestras, sutinkantis į Lietuvą atvykstančius kitų šalių vadovus, dalyvaujantis reikšmingiausiuose valstybės renginiuose, kariuomenės ceremonijose ir šventėse, užsienio festivaliuose, yra Lietuvos valstybės vizitinė kortelė. Kam ji rūpi iš valdžios atstovų, pamatėme koncerte. Pasirodo, tik niekada kultūros nestokojančiam krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui. Tačiau su jubiliejumi orkestrą sveikino daugybė tikrų draugų, pučiamųjų muzikos entuziastų, profesionalų iš visos Lietuvos. Šis orkestras – ne karinių sraigtasparnių elementas, bet svarbus Lietuvos muzikinės kultūros reiškinys, išmoningai puoselėjantis Lietuvos pučiamųjų tradicijas, naujam gyvenimui prikeliantis pamirštus geriausius kūrinius, ugdantis jaunus muzikantus ir rodantis gerą pavyzdį kitiems kolektyvams. Tai patvirtino lapkričio 5-osios jubiliejinis koncertas.

 

 

Orkestro istorija prasidėjo 1991 metais, kai Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – VGTU) studentų pučiamųjų instrumentų orkestro „Inžinerija“ vadovas Justinas Jonušas (1938–2013) buvo pakviestas įkurti Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos pučiamųjų instrumentų orkestrą. 2008 m. orkestras buvo pavadintas Lietuvos kariuomenės orkestru.

Kas buvo orkestro „protėviai“? 1918 m. kapelmeisteris Juozas Gudavičius (1872–1939) sukūrė DLK Gedimino pulko dūdų orkestrą. Manoma, kad XX a. trečiame dešimtmetyje visi Lietuvos kariuomenės pėstininkų ir kavalerijos pulkai turėjo savo etatinius orkestrus. 1928 metais buvo leista įkurti Karo muziejaus orkestrą. Šešiolikos muzikantų kolektyvą, pavadintą Karo invalidų orkestru, subūrė J. Gudavičius. Orkestrantai buvo įdarbinami kaip Karo muziejaus tarnautojai. Pradžia buvo sunki. Trūko instrumentų, gerų muzikantų, kūrinių, natų. Būdavo grojamos instrumentuotos dainos „Valio, vytiečiai“, „Kur bėga Šešupė“, popuri „Tėvynės garsai“ ir kt. Toks orkestras turėjo kelias funkcijas: privalomą reprezentacinę ir kultūrinę. Jis privalėjo dalyvauti visose tautinėse, karinėse šventėse ir iškilmėse, grodavo sutinkant garbius muziejaus svečius, jiems ir kauniečiams rengdavo specialias menines programas.

Vėliau pučiamųjų orkestrų muzika skambėdavo ne tik eitynėse, bet ir Birštono, Palangos, Kulautuvos parkuose. Karinio orkestro pasirodymais ypač garsėjo Birštono kurortas. Pagal Kęstučio 5-ojo pulko ir kurorto 1935 m. gegužės 17 d pasirašytą bendradarbiavimo sutartį fleitininko virtuozo Florijono Valeikos vadovaujamas trisdešimties muzikantų orkestras birželio–rugsėjo mėnesiais Birštone turėjo groti kiekvieną dieną. Muzikantams buvo skirti kambariai ir maistas.

1936 m. kariuomenės vado įsakyme Nr. 70 nurodyta, kad lėšų orkestrai gali užsidirbti grodami vakarėliuose, gegužinėse, šokiuose, miestelių šventėse. 45 procentai uždarbio turėjo būti pervedami kariuomenei, 15 procentų tekdavo orkestrui dirigavusiam kapelmeisteriui, 40 procentų po koncerto pasidalindavo muzikantai.

Kariniai orkestrai visuomenėje buvo populiarūs. Jie grodavo nesudėtingus, nuotaikingus kūrinius – valsus, polkas, liaudiškų melodijų pagrindu sukomponuotus maršus. Populiariausi buvo profesionaliai sukurti Boniaus Jonušo (1899–1976) maršai, jie iki šiol sudaro kiekvieno Lietuvos pučiamųjų orkestro aukso fondą. „Bronius Jonušas iš visų buvusių Lietuvos kapelmeisterių buvo veikliausias. Už savo maršus yra gavęs dešimt premijų ir DLK Gedimino V laipsnio ordiną“, – 1977 m. vasario 10 d. laikraštyje „Draugas“ rašė Juozas Žilevičius.

Teko matyti ypatingą Justino Jonušo kūrybinį polėkį kuriant kariuomenės orkestrą nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Jis rūpinosi perspektyviais muzikantais, instrumentų komplektavimu. Buvo svarbu ne tik parengti privalomą repertuarą – įvairių valstybinių himnus, maršus, – bet ir sukurti savitą orkestro veidą. Imdamasis vis sunkesnių partitūrų, rengdamas skirtingų žanrų, epochų kūrinius orkestras augo. Dalyvavo Europos karinių orkestrų paraduose, 1996 m. Lenkijoje vykusiame pučiamųjų orkestrų festivalyje „Auksinė lyra“ laimėjo Grand Prix. 1997 m. grojo NATO būstinėje Briuselyje ir, kaip tuosyk juokavo J. Jonušas, jiems buvo suteikta galimybė pirmiesiems patekti į NATO. Vėliau sėkmingai pasirodyta Europos karinių orkestrų festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Belgijoje, Estijoje, Švedijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, koncertuota su olandų dirigentu ir trombonininku Dirku Lautenbachu. Su orkestru yra groję solistai Antanas Taločka (klarnetas), Artūras Laurinavičius (trombonas), Egidijus Ališauskas (birbynė), Povilas Stravinskas (fortepijonas), Sergijus Kirsenka (tūba), Daumantas Slipkus (fortepijonas) ir kiti. Kolektyvas akompanavo Virgilijui Noreikai, Asmik Grigorian, Veronikai Povilionienei, Carsie Sawyer ir kitiems atlikėjams bei ansambliams.

1995 m. orkestras įrašė pirmą plokštelę, po dvejų metų – kompaktinę plokštelę „Maršai“. Orkestras brendo atlikdamas įvairų repertuarą. Susitikimuose su visuomene, koncertuose skambėdavo M. Ravelio „Bolero“, G. Gershwino „Žydroji rapsodija“, P. Mascagni Intermezzo iš operos „Kaimo garbė“, A. Dvořáko Devintosios simfonijos „Iš Naujojo Pasaulio“ finalas, škotų liaudies melodija „Kalnų katedra“, A. Waigneino „Storia Eroica“, Tauro Adomavičiaus, Algimanto Raudonikio, Kazimiero Daugėlos, Rimanto Giedraičio maršai, kiti kūriniai. „Klausau daug kitų valstybių orkestrų. Jie parengia įdomiausių programų, negirdėtų orkestruočių. Ieškau galimybių jas gauti. Pavyzdžiui, girdėjau orkestrus, kuriuose groja įvairūs liaudies instrumentai – ragai, dūdmaišiai. Ir mes turime birbynę, labai gerą muzikantą Egidijų Ališauską, galėtume pagroti. O jeigu panaudotume skudučius? Kodėl nepabandžius, neparodžius mūsų tautinio skambesio? Giedraitis mums parašė tokią pjesę. Gal ateityje ir ragus pabandysim“, – viename interviu kalbėjo J. Jonušas. Su pasisekimu atliekama Kazimiero Daugėlos aranžuota Eduardo Balsio Andante cantabile birbynei ir orkestrui. 

Dabar orkestras turi sukaupęs per tūkstantį lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių, jie įrašyti kasetėse ir kompaktinėse plokštelėse. Nemažai orkestro įrašų yra ir Lietuvos radijo ir televizijos fonotekose. Orkestras puoselėja kūrybinius ryšius su JAV, Belgijos, Vengrijos, Latvijos, Olandijos, Vokietijos kariniais orkestrais ir jų dirigentais. 25-mečio proga orkestro pasveikinti atvykę Estijos kariuomenės orkestro kapelmeisteris pulkininkas leitenantas Peeteris Saanas ir Latvijos nacionalinių ginkluotųjų pajėgų orkestro vadovas pulkininkas leitenantas Dainius Vuškānas kalbėjo apie gražų bendradarbiavimą, nuoširdžiai grožėjosi koncertu ir atlikimo kokybe. 

Orkestro įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui J. Jonušui buvo suteiktas majoro laipsnis (1994), jis apdovanotas Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ garbės ženklu (1996), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1998). Deja, 2013-aisiais nutruko J. Jonušo gyvenimo ir kūrybos stygos.

Nuo 2007 m. orkestrui vadovauja majoras Egidijus Ališauskas. 2009 metais šis puikus birbynininkas, įdomių interpretacijų autorius Kariuomenės orkestrą atvedė iki IX Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionato nugalėtojo titulo. E. Ališausko biografiją puošia daugybė koncertų Lietuvos bei užsienio festivaliuose, tarptautiniuose projektuose Kolumbijoje, Vengrijoje, Malaizijoje, Olandijoje, Estijoje, Latvijoje ir kitose šalyse. Tarptautinio konkurso laureatas yra grojęs su Rygos pučiamųjų orkestru, Rygos kameriniu orkestru, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir kt. Dirigavimą studijavo prof. Juozo Domarko klasėje.

Minint kolektyvo 25-metį buvo pagerbtas pirmasis jo vadovas J. Jonušas ir kiti išėjusieji – pritariant orkestrui liejosi Ingridos Rupaitės atliekama ilgesinga smuiko giesmė. Koncerto programa buvo sudaryta apgalvotai, siekiant parodyti orkestro gebėjimą atlikti įvairių žanrų muziką, atskleisti atskirų muzikantų ir jų grupių meistrystę. Skambėjo netradiciniai orkestriniai kūriniai, įdomios aranžuotės, jautriai grojami akompanimentai. Pirmiausia išskirtina su J. Pakalnio kūrybos tyrinėtojo Vaclovo Juodpusio pagalba K. Daugėlos iš užmaršties prikelta kompozitoriaus Romantiškoji uvertiūra. Dainiaus Pavilionio diriguojamas orkestras, atlikdamas puikiai instrumentuotą J. Pakalnio kūrinį, pasižymėjo instrumentų grupių balansu, jautria dinamika, ryškia muzikos epizodų charakterių kaita.

Dirigentas D. Pavilionis į orkestrą atėjo iš Klaipėdos muzikinio teatro. Muzikos ir teatro akademijoje jis yra baigęs J. Domarko dirigavimo klasę.

Koncerte skambėjo ir daugiau įdomių, spalvingų kūrinių – girdėjome Malcolmo Arnoldo, Friedricho Guldos, meksikiečio Arturo Márquezo melodijas. Grigoraşo Dinicu „Hora Staccato“ ir visų pūtikų pažįstamos Johno Glenesko Mortimerio variacijos populiaria „Venecijos karnavalo“ tema patvirtino orkestro profesionalumą.

Solistė Viktorija Miškūnaitė atliko Baterflai ariją iš Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ operos, Džuditos ariją iš Franzo Leháro operetės „Džudita“, skoningai padainavo Edith Piaf „Po Paryžiaus dangumi“. Violončele solo su orkestru grojo Povilas Jacunskas. Veronika Pavilionienė su „Blezdinga“ padainavo lietuvišką karo dainą.

O tada Gytis Paškevičius – viena daina, dar viena, ir dar viena... Visa tai, ko buvo per daug.

Puikiai koncertą vedė Marijus Žiedas (praeityje pūtęs tromboną!). Klausytojai galėjo įsitikinti, ką reiškia scenoje matyti ir girdėti profesionalą...

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!