Thomo Manno festivalio muzikiniai dialogai

Vasara siejama su atostogomis, karas – su ginklų žvangesiu, klasikinė muzika – su akademine rimtimi, mokslinis tekstas – su išnašomis ir citatomis, klavesinas – su filmais apie karališkųjų rūmų intrigas. Tačiau šio asociacijų domino poros gali būti sumaišytos, lyg estafetės lazdelę perduoti viena kitai ir netikėtas asociacijas.

Liepos 12–19 dienomis Nidoje vykęs XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis „Šimtmečio vasara“ padarė šuolį laike ir perkėlė publiką į, anot Stefano Zweigo, saugumo aukso amžių – Europą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Šios temos suvienyta kamerinių klasikinės muzikos koncertų, šiuolaikinio meno renginių, pokalbių, parodų ir kino vakarų programa pradėtas naujas festivalio penkerių metų teminis ciklas „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“.
Festivaliui pasibaigus galima konstatuoti – šis palikimas tebėra labai gyvas. Negalėdami savo gyvenamojo laikotarpio prilyginti minėtam tariamo saugumo amžiui, vidinei būsenai šykštint ramybės, kai skubame užbėgti įvykiams už akių, tikėjimo ir tolesnį kelią rodančios šviesos rezervus galėtume papildyti pirmtakų kūryba. Mat ne viskas, kas ten sudėta, yra mūsų perskaityta, bet viskas, kas skaitoma, įgyja vis daugiau prasmių didėjant laiko – istorinio ir asmeninio – nubėgtai distancijai.

MEILĖ IKI LAIKO PABAIGOS
Tradiciškai gausiausia ir neabejotinai solidžiausia festivalio koncertų programa, šiemet ne tik pažėrusi įspūdžių išpuoselėtos klasikos mėgėjams, bet ir nevengusi kūrybinio eksperimento nuotaikos: pradedant Juozo Gruodžio dainomis, sukurtomis pagal keturvėjininko Kazio Binkio avangardistines eiles, baigiant užburiančia Vidmanto Bartulio kompozicija „I like Marlene Dietrich“, kurią atliko pianistas Daumantas Kirilauskas ir Kauno styginių kvartetas. Jų grakščią manipuliaciją praeities muzikos tekstūra ir šiuolaikiškais sąskambiais papildė lyg iš niekur į bažnyčios erdvę nusileidęs Marlene Dietrich balsas – dainos „Lili Marlen“, sukurtos Pirmojo, o išpopuliarėjusios Antrojo pasaulinio karo metais, fonograma, dar labiau sustiprinusi kelionės po Europos kultūros landšaftą, neribojamą klišių, laiko arba erdvės, įspūdį.
Atsvara šiam erotiškam gyvenimo grožio intarpui kareiviškoje buityje tapo koncertas, kuriame skambėjo Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“. Kompozitorius jį sukūrė kalėdamas karo belaisvių stovykloje, kvartetas neįprastu muzikiniu keliu veda klausytoją iš kasdienės būties lygmens į dieviškąją sferą. Kūrinį atliko smuikininkė Rūta Lipinaitytė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, violončelininkas Povilas Jacunskas ir pianistė Indrė Baikštytė.

ATGIMĘS KLAVESINAS
Pradžios koncerte, be kita ko, nuskambėjo premjera – kompozitoriaus Ričardo Kabelio kūrinys chorui „Rožių lietus“, parašytas festivalio užsakymu. Prancūzų karmelitės Šv. Teresės ir Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės giesmę „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“ plėtojanti polifoninė kompozicija, atliekama kamerinio choro „Aidija“, pripildė sakralią erdvę meditacinės nuotaikos. Ją, ko gero, būtų dar labiau sustiprinusi nuosaikesnė atmosfera ir kontekstas. Svarstytina, ar verta specialiai renginiui sukurtą premjerą atlikti atidarymo koncerte, kurio ir taip gausų repertuarą dar labiau apsunkina netrumpa sveikinimo kalbų įžanga?
Būtent programos išbaigtumas ir grynumas, be abejo, kartu su įspūdingu atlikėjų meistriškumu lėmė išskirtinę atmosferą koncerte „Senosios muzikos valanda“, kuriame viešnia iš Čekijos prof. Giedrė Lukšaitė-Mrázková ir jos doktorantas Balys Vaitkus klavesinu skambino XVIII a. čekų kompozitorių kūrinius. Atlikėjos charizma ir meilė muzikai bei instrumentui užtvindė salę, o klavesino skambesys pasirodė esantis įtaigus, nebanalus ir netgi priminė šiuolaikinę elektroninę muziką.
Koncertuose skambėjo ir Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Arnoldo Schönbergo, Thomo Manno pamėgto Franzo Schuberto, Igorio Stravinskio, Aarvo Pärto, Juliaus Juzeliūno ir kitų kompozitorių opusai, taigi – platus stilių spektras ir nuotaikų įvairovė, kurios kamerinis formatas labai tinka Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai.

NIDA KAIP SCENA IR TEMA
Tradicinės kino naktys šiemet vyko Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“. Rodyti Vokietijos ir Lenkijos kino kūrėjų vaidybiniai filmai: Paweło Pawlikowskio „Ida“, Ricko Ostermanno „Vilko vaikai“, kurie sulaukė itin gausios publikos dėmesio, Chriso Krauso „Keturios minutės“, Frauke Finsterwalder „Tamsioji pusė“, taip pat Manto Kvedaravičiaus dokumentinė juosta „Barzakh“.
Nauja kino naktų vieta pasirinkta dėl Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos buvusio senojo sandėlio, kur pastaraisiais metais buvo rengiami kino vakarai, rekonstrukcijos. Festivalio renginiai persikėlė ir į kitas viešąsias kurorto erdves.
Šiuo atžvilgiu itin vykęs rengėjų pasirinkimas buvo Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklis „Vieta, kurios nėra“ (choreografė Daiva Palubinskaitė, šokėjai Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas), atliktas vandens pripildytame baseine, įrengtame aikštėje priešais Neringos savivaldybės pastatą. Originali meno intervencija prašyte prašosi tęstinumo.
Žodžio bei šiuolaikinio meno programas vykusiai sujungė festivalio partnerio Goetheʼs instituto bei VDA Nidos meno kolonijos rašytojų rezidentūros projektas: vokiečiai Nilsas Mohlis, prancūzė Corinne Roche ir lietuvė Paulina Eglė Pukytė T. Manno terasoje skaitė savo tekstų, šiemet sukurtų T. Manno ir Jeano Paulio Sartreʼo fiktyvaus susitikimo Nidoje tema, ištraukas.
Susitikimas pomirtiniame viešbutyje, T. Manno panikos priepuoliai Nidos kopų akivaizdoje bei diskusijos su J. P. Sartreʼu apie Europos likimą; eseistika, drama, novelė – regis, pasiūlytos temos rėmai neapribojo autorių kūrybiškumo, juolab žavus buvo trijų skirtingų Europos kalbų derinys, skambėjęs viename renginyje. Įvertinti rezultatus visa apimtimi bus galima žiemą, kai Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta trikalbė knyga su trijų rašytojų tekstais.

PASIVAIKŠČIOJIMŲ LABORATORIJA
Tarpdisciplininį pobūdį su literatūrine dedamąja turėjo ir tradicinis Goetheʼs instituto ir VDA Nidos meno kolonijos projektas – meno rezidentūra, kurios rezultatai pristatomi festivalio metu. Instituto stipendininkas, Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje video- bei instaliacijų meną studijavęs vokiečių menininkas Philippas Hamannas pateikė savo viešnagės Nidoje metraštį, sudarytą iš ornamentiškai sudėliotų nuotraukų, anekdotų, komentarų ir kitokių gyvenimo nuotrupų, dažniausiai dienai prabėgus sušluojamų į gilesnį atminties arba užmaršties stalčių.
Neformalumas, atvirumas įspūdžiams ir ištikimybė akimirkai; saugumo jausmą simuliuojančios (ir smalsumą žadinančios) paieškos internete apie ketinamą aplankyti nepažįstamą vietą ir vaikščiojimo praktikos rezultatai; vietinės kulinarijos šedevrai ir didingas T. Mannas, autorių nuo vidurinės mokyklos gąsdinęs ilgais savo raštų sakiniais... Pavadinimo neturinčioje mozaikoje visa tai dėliojasi į naivoką, bet festivaliui papildomą matmenį suteikiantį postmodernų paveikslą.

APIE PRAEITĮ – ŠIŲ DIENŲ SKAITYTOJAMS
Išplėtota tokio paveikslo versija, sukurta žvelgiant ne į dabartį, o į praeitį – vokiečių meno istoriko Floriano Illieso mikroistorijų romanas „1913: šimtmečio vasara“, pristatytas festivalyje. Anot festivalį kartu su partneriais rengiančio T. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, šiųmečio renginio pavadinimą ir temą įkvėpusios knygos vertimo į lietuvių kalbą pasirodymas bei pristatymas – išskirtinis įvykis ligšiolinėje festivalio istorijoje. Meno istoriko F. Illieso darbas, vadinamas 1913-ųjų biografija, Vokietijoje pasirodė vos prieš dvejus metus ir netrukus tapo bestseleriu.
Iš šmaikščių mikroistorijų sudarytoje įsimintinų metų mozaikoje, kurią lietuviškai išleido leidykla „Sofoklis“, figūruoja psichoanalizės patriarchas Sigmundas Freudas, mados kūrėja Gabrielle Chanel, rašytojas T. Mannas ir jo brolis satyrikas Heinrichas (beje, šiuo metu Manno memorialiniame muziejuje galima apžiūrėti jų santykių temai skirtą dokumentų ir nuotraukų parodą „Brolystė kaip likimas“), būsimasis diktatorius, o anuomet – sėkme negalėjęs pasigirti tapytojas Adolfas Hitleris, daugybė žinomų Europos menininkų, literatų, filosofų.
Anot leidinį į lietuvių kalbą išvertusios Kristinos Sprindžiūnaitės, knyga gali būti vadinama istorine, tačiau su būtinomis išlygomis – tai nėra akademinis veikalas. Parašyta derinant populiarią laikraščių skelbimų, paskalų žurnalų bei detektyvinių istorijų stilistiką, ji formuoja neįprastą santykį su istorija bei jos traktavimu – itin patraukliu, verčiančiu skaitytoją nuogąstauti matant, kad lengvai skaitoma turininga knyga tuoj baigsis.
„Rašyti apie laiką – iššūkis, ir jį autorius pasitinka ir įveikia kūrybiškai bei gyvai. Vengdamas determinizmo, nenurašydamas visko atsitiktinumams, F. Illiesas nepataikauja tiems, kurie knygoje tikisi rasti atsakymą, ar Pirmojo pasaulinio karo grėsmė buvo ne tik nuspėjama, bet ir išvengiama – juk šis klausimas siekia supaprastinti gyvenimą, – sakė knygos pristatyme dalyvavęs istorikas Nerijus Šepetys. – Jis sugeba rašyti apie tikrai buvusius žmones taip, kad klausimas, ar šitaip buvo iš tikrųjų, nebėra svarbiausias, kai takoskyra tarp tikro ir pramanyto nėra pagrindinis dalykas. Knygų, kurios mus sudomina laiku ir juo gyvenusiais žmonėmis, nėra daug, ypač Lietuvoje.“
„Rimtuosiuose“ žodžio programos renginiuose daug dėmesio skirta Pirmojo pasaulinio karo visuomeniniam kontekstui. Lenkų istorikas Maciejus Górny pranešime „Blaivi vasaros dvasia“ atkūrė Rytų ir Vidurio Europos nuotaikų geografiją karo išvakarėse, istorikas dr. Eligijus Raila pristatė šmaikščią ir informatyvią apžvalgą, ką tuo metu veikė būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, o vokiečių kultūrologas Silvijus Vietta gvildeno europietiškos literatūros kalbos formavimosi, ekspresionizmo, pasaulėžiūrinio romano temas.

KLAIPĖDIEČIŲ INDĖLIS Į DAILĖS PROGRAMĄ
Dailės programoje laukiama klaipėdiečio meno kolekcininko Aleksandro Popovo ir menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės indėlio – Neringos istorijos muziejuje veiksiančios parodos „Paskutinis taikos pavasaris. XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika“. Ji skirta 1914 m. Karaliaučiuje surengtai ir anuomet didžiulio pasisekimo sulaukusiai parodai „Kuršių nerija mene ir moksle“ atminti. Paroda apibendrino Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų darbuose raidą ir ankstyvąjį Nidos dailininkų kolonijos etapą.
Anot festivalio kuratoriumo narės istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, tuomet pasitelkta koncepcija puikiai atitinka ir šiandien aktualius bandymus plėtoti produktyvų kūrybinį meno bei mokslo bendradarbiavimą: paroda, ją lydėjusiomis paskaitomis ir kitais renginiais buvo apžvelgtas ne tik Nidos dailininkų kolonijos bei Karaliaučiaus meno akademijos kūrybinis įdirbis, bet ir to meto mokslininkų įžvalgos, susijusios su unikalaus geografinio darinio išskirtinėmis savybėmis, gamta, čia gyvenančių žmonių kalba bei tradicijomis.
„Nidden“ draugijos rinkinyje, kuriame iš viso sukaupta jau per 1 000 paveikslų, šiuo metu yra 13-os minimoje istorinėje parodoje dalyvavusių dailininkų – Eduardo Andersono, Ernsto Bischoffo-Culmo, Emilio Doerstlingo, Wilhelmo Eisenblätterio, Rudžio Hammerio, Hanso Kallmeyerio, Annos Michelau, Helenės Neumann, Maxo Pechsteino, Otto Schwarzo, Danielio Staschuso, Margaretės Wedel ir Heinricho Wolffo – darbų, kurių dalis iki š. m. liepos 29 d. eksponuojama parodoje Neringos istorijos muziejuje.

KOMENTARAI

Dvasinė visuomenė – be luomų ir titulų
Eligijus Raila, istorikas

Pirmąsyk dalyvavau festivalyje, ir, nepatikėsite, šia proga taip pat pirmąkart ilgesnį laiką viešėjau Nidoje. Man pasirodė, kad festivalis ir jo formatas – labai šviežias dalykas. Renginys turi įspūdingą įdirbį ir netrukus pasitiks jubiliejų, kaip ir pats rašytojo memorialinis muziejus. Tačiau gyvas bendravimas, beje, labai nuoširdus, čia kuria neįprastą, netikėtą kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta akademizmas ir mokslinių titulų reikšmė, panaikinama ta dvasinė luominė visuomenė su savo įsipareigojimais ir pranešėjo kaip paskutinės instancijos statusu. Apie festivalį žinojau ir anksčiau, jame yra dalyvavę ir dalyvauja nemažai mano kolegų: Antanas Gailius, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys. Kartais jiems net pavydėdavau, kad turi apie ką čia pasisakyti, o aš nelabai tinku pagal savo tyrimų laikotarpį – XVIII a. Todėl labai apsidžiaugiau kvietimu ir su dideliu malonumu ruošiausi bei dalyvavau.

Proga pasidžiaugti profesija
Silvijus Vietta, kultūrologas

Esu nustebintas ir sužavėtas šio festivalio, kuriame puikų kraštovaizdį papildo aukšto kultūrinio lygio renginiai. Labai patiko koncertai, lankiausi ir žodžio programos renginyje, kur rašytojai skaitė tekstus, įkvėptus Nidos bei T. Manno temų – man labai patiko. Darsyk pasidžiaugiau savo laiminga profesija, kuri sudaro galimybių daug keliauti. Tiesą sakant, anksčiau apie T. Manno sąsajas su Nida buvau girdėjęs tik bendrais bruožais – be datų ir kitokių smulkmenų, tad šis kvietimas tapo proga pasidomėti nuodugniau. O T. Manno veikalus, atvirkščiai, skaitau nuo jaunumės, vien „Užburtą kalną“ skaičiau keturis kartus, kaskart įsitikindamas, koks jis aktualus. T. Manno asmenybės atžvilgiu esu kritiškas. Jaučiuosi kur kas atviresnis gamtai ir jos grožiui, kurio akivaizdoje jis patirdavo paniką, ne itin žaviuosi jo gyvenimiška neempatiško šeimos kapitono poza. Tačiau, be jokios abejonės, T. Mannas – išskirtinė asmenybė, daug nusipelniusi aukštajam stiliui, išmintingų politinių vertinimų diskursui. Tad jaučiu jam didelę pagarbą.

Pavykusi edukacinė funkcija
Ruth Leiserowitz, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė

Pirmiausia reikia pasakyti, kad festivalio motto ir oras labai sutapo, nors tai, žinoma, šalutinis akcentas. Mane nudžiugino stiprūs koncertai, Igorio Stravinskio, Arvo Pärto, kaipsyk festivalio savaitę gavusio vieną solidžiausių muzikos premijų – aukščiausią Japonijos apdovanojimą menų srityje „Praemium Imperiale“, muzika; neišdildomą įspūdį padarė Olivier Messiaeno kūrybai skirtas koncertas. Nepaprastai patiko žodžio programa – kaip sakiau, jeigu stropiai lankysite jos renginius, turėsite plačią ir daugiabriaunę karo pradžios konteksto perspektyvą, visuminį vaizdą, kuris aprėpia Lietuvos mikroperspektyvą, Rytų Europos ir meninį bei literatūrinį kontekstą. Man atrodo, šįkart pavyko atlikti šiokią tokią edukacinę funkciją.
Festivalio ciklas toliau bus plėtojamas chronologine tvarka, bet įvairiais aspektais. 2018 metai, žinoma, bus skirti Lietuvai ir karo pasekmėms, 2017-aisiais platesniu kontekstu kalbėsime apie imperijų žlugimą, 2016-aisiais diskutuosime Lietuvoje mažai aptariamą Oberosto fenomeną, o kitų metų dėmesio centre bus brolių Tomo ir Heinricho Mannų ginčas, prasidėjęs Heinrichui paskelbus savo esė apie Émileʼį Zolą, taigi gvildensime ir to meto Prancūzijos kultūrinę panoramą, taikos judėjimų temą ir kt. Prilygti šiųmečio pavadinimo skambumui bus sudėtinga, bet pabandysime. Pirmasis pasaulinis karas – netrumpas įvykis, tačiau tradiciškai buvome įpratę nagrinėti jo pradžią ir pabaigą. Manome, kad patirtis ir įspūdžiai taip pat verti nuodugesnio dėmesio.

Menų sąveikos prasmė
Gintautė Žemaitytė, semiotikė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė

Man atrodo, Pirmojo pasaulinio karo laikmečio prasmei atskleisti pasirinktas geras kelias rodant, iš ko viskas atsirado ir kur atvedė. Tai itin jaučiama muzikinėje programoje, atspindinčioje ir modernios Europos kultūros ištakas, ir XX a. pradžioje brendusį nerimą. Sakyčiau, naujasis festivalio ciklas itin parankus atskleisti įvairių kultūros sričių sąveikas. Neretai pasirodo, kad tai, ką suvokiame kaip šiuolaikišką dalyką, yra labai sena – tai patvirtina ir pokalbiai apie literatūrą.

Vienas iš įdomiausių aspektų man yra sričių susipynimas. Pavyzdžiui, klausydamasis muzikos, gali grožėtis jos tapybiškumu; minmalizmo ornamentiką gali įžvelgti ir postmodernioje, fragmentiškoje, mažai psichologizuotoje šiuolaikinio meno parodoje, ir jam labai artimo išgryninto paprastumo klavesino skambesyje. Tiek vienu, tiek kitu atveju prasmė gimsta iš klausytojo arba žiūrovo sąveikos su kūriniu. Manau, tai pajaučia visi, kurie lankosi keliuose festivalio renginiuose. Žmogiškumas, kuris matyti kiekviename darbe, ypač – mene, labai sukrečia, o žinojimas, kad vietos jam buvo ir dramatišku, siaubo kupinu karo metu, leidžia gyvai patirti meno galią. Man atrodo, kad festivalio perspektyva darosi platesnė, įgyja daugiau briaunų. Tai patvirtina ir įvairi publika.

Aukštasis stilius – patrauklia forma
Jūratė Katinaitė, muzikologė

Šiemet mane ypač nudžiugino gausi žodžio programos publika – akivaizdu, kad festivalio kuratoriumui pavyksta rasti socialiai patrauklių intelektualių klausimų. Žmonėms įdomi istorija, tad naujasis ciklas bei pirmojo jo renginio tema, susijusi su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, čia neabejotinai tinkama. Juolab svarbu, kad iki šiol Pirmasis pasaulinis karas lietuvių sąmonėje nebuvo reflektuojamas, nebuvo per daug svarbus – nei moksle, nei publicistikoje, nei kasdieniuose pokalbiuose. Tai natūralu: jo įvykius gožia 1918 m. bei vėlesni įvykiai, kur kas dramatiškesni mūsų tautai. Tad labai sveikinu festivalį pasikvietus istoriką dr. Eligijų Railą – jo paskaita apie būsimųjų Nepriklausomybės akto signatarų gyvenimą prieškariu galėjo būti perskaityta prieš trisdešimt metų, atkūrus Nepriklausomybę, tačiau tuomet dėmesio centre vienu metu atsidūrė labai daug temų, ir laikas savaip sudėliojo prioritetus.
Man labai apmaudu, kad Vilniuje, o turbūt ir niekur kitur Lietuvoje nėra tokios apimties ir koncentracijos kamerinės muzikos festivalio. Seniai puoselėju idėją, kad T. Manno festivalio muzikinė programa arba bent jos dalis galėtų būti pristatoma ir ne kurorte. Tačiau būtent koncentruotu pavidalu – tuomet aiškiai matai, kokia sustiprėjusi yra lietuviškoji atlikimo tradicija, sėkmingai absorbavusi po karo diegtą rusiškąją manierą bei naują dabartinių trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių patirtį dalyvaujant meistriškumo kursuose, mainų programose svetur. Žinoma, intensyviame renginyje labiau matyti skirtingas atlikėjų lygis, bet manau, kad einama teisingu keliu.
Festivalis sugeba sujungti įvairias temas bei žanrus. Čia, be abejo, reikšminga Thomo Manno figūra – ašis, jungianti kartas, istorijas, kontekstus. T. Manno namelis – ir vieta, ir dingstis kalbėti apie daugelį dalykų be keliaklupsčiavimo arba angažuotumo.
Kalbant plačiau, kultūros „festivalėjimas“ sulaukia dalies meno profesionalų kritikos. Nemažai jų festivalius apskritai vertina kaip šiokį tokį getą, neva ribojamą erdvės, laiko bei negausios interesantų kompanijos. Aišku, smagiau kasdien skanauti įvairesnės duonos, nei kartą per metus pasigardžiuoti šventiniu pyragu, tačiau kultūrinis suvažiavimas kurorte visada turi didesnę prasmę nei ta, kuri išspinduliuojama koncertų salėje, paskaitų auditorijoje, kino salėje. Pirmiausia – dėl labai skirtingų žmonių, kurie susitinka festivalyje. Niekada nežinai, koks bus jų bendravimo, minčių mainų rezultatas. Tad jeigu prieš penkerius metus buvau beveik įtikinta, kad festivaliai – XX a. kultūros reliktas, dabar manau, jog gyvenimas pats nurodo, kaip jį gyventi. O kai sugalvosime ką pažangesnio, bus matyti.
Kalbant apie T. Manno reikšmę kultūrai, negalėčiau neatsižvelgti į šį rašytoją vien dėl to, kad joks muzikas negali nežinoti jo romano „Daktaras Faustas“. Manau, kad T. Mannas, kaip ir Jamesas Joyceʼas, prisidėjo prie aukštosios ir populiariosios literatūros atskirties XX a. Šių autorių modernioji literatūra padarė didelį darbą – ji taip aukštai iškėlė intelektualiąją kartelę, aprėpė tiek sluoksnių, asociacijų ir kultūros klodų, kad net kompetentingas, motyvuotas skaitytojas jos verčiamas pasijusti nejaukiai dėl savo neišprusimo. Šiuo atžvilgiu festivalio titulinė knyga, Floriano Illieso „1913: šimtmečio vasara“, yra savotiškas situacijos apvertimas, būdas aukštajai kultūrai priminti apie save šių dienų visuomenei. Knyga įtaigiai atskleidžia, kad XX a. pradžios herojai, iki šiol esantys ant pjedestalo, brangiai įkainoti, buvo tokie pat žmonės kaip ir visi, turėję įprasčiausių gyvenimiškų problemų, negyvenę vien aukštuoju stiliumi, kaip norėtųsi manyti jų kūrybos pagrindu. Anuomet socialinio elgesio normas laužė bohema, šiandien tai atlieka Holivudo aktoriai, popmuzikos atlikėjai.

Diskutuotų dėl plėtotės
Irena Veisaitė, teatrologė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo garbės narė

Gaila, kad festivalis baigėsi! Tai visuomet ypatingos dienos. Išskirtinė Nidos atmosfera, kūrybinės veiklos pristatymai, intelektualūs pokalbiai – galbūt kur nors ir vyksta kas panašaus, bet man šis renginys unikalus.

Šiemet festivaliui pradėjus naująjį ciklą, nuo 1913 metų ir K. Sprindžiūnaitės nuostabiai išverstos knygos „1913: šimtmečio vasara“ siūloma judėti toliau, chronologine tvarka atskleidžiant karo metų panoramą. Šitaip gali būti, tačiau asmeniškai man tokia ciklo plėtotė neatrodo labai prasminga.

Pirmasis pasaulinis karas iš tiesų yra XX amžiaus šaknys, nuo kurių jis ir prasidėjo. Tad modernybės palikimą ir vertėtų nagrinėti viso amžiaus, kurį suprantu kaip laikotarpį nuo 1914-ųjų iki 1989-ųjų – Berlyno sienos griūties, kontekste. Juolab kad į festivalį ne kasmet atvyksta tie patys žmonės – būtų geriau, jeigu vieno renginio metu galėtum gauti atsakymus į esminius laikmečio klausimus nelaukdamas kitų metų. O šiemet pasigedau ne tik žodžio programos publikos klausimų, bet ir festivalio atsakymų, kokia aptarto laikmečio reikšmė šiandien.
Sakyčiau, pati stipriausia tebėra muzikinė programa. Tai, ką gali išgirsti čia, neišgirsi niekur kitur, nes ji visuomet atspindi specifinę temą, aktualizuoja aptariamą laikotarpį ir džiugina puikia atlikimo kokybe. Kur dar išgirsi senuosius čekų kompozitorius, XX a. lietuvių kompozitorių monografinius koncertus? Džiaugiuosi, kad daug publikos sutraukia ir kino naktys bei ją papildantys muzikiniai, o šiemet – ir teatriniai pasirodymai, dailės programa. Jie patrauklūs įvairaus amžiaus ir skonių publikai, tačiau visais atvejais siūlo aukštos meninės ir intelektualios kokybės turinį. Esu labai dėkinga T. Manno kultūros centro direktorei Linai Motuzienei ir rašytojo memorialinio muziejaus vadovei Vitalijai Jonušienei, kurios rūpinasi festivalio organizacija, už puikų darbą.

Mažas, bet įstabus
Tonas Vinkas, buvęs ilgametis festivalio „East–West“ (Prancūzija) organizatorius

 
Kaip sako anglai, „small but beautiful“ (mažas, bet gražus)! T. Manno festivalyje lankausi trečiąsyk ir esu sužavėtas. Šio tipo festivaliai temiškai labai koncentruoti, bet siūlantys įvairių žanrų programą. Konceptualiu bei grafiko požiūriu tai yra labai gerai – jeigu nori, gali dalyvauti visuose renginiuose, jeigu ne – lankytis juose pasirinktinai. Antra vertus, skirtingose programose galima matyti, kad kasmet yra naujovių – renkantis pranešėjus, pristatymo formą. Šiemet originalu buvo pakviesti tris rašytojus iš skirtingų šalių. Žinoma, tai, kas buvo pakviestas į programą, veikia ir galutinį festivalio rezultatą bei įspūdį: kartais pasirinkimas yra geresnis, kartais mažiau pavykęs, tai – ne problema. Laiko atima diskusijų vertimas, bet tarptautiniame renginyje kitokios išeities nėra.
Visada labai palankiai vertinu muzikos programą. Pristatyti lietuvių kompozitorių muziką, derinant ją su užsienio autorių kūrybą, kombinuoti seną ir šiuolaikinę – labai svarbi koncepcijos dalis. Įprastai programoje dalyvauja keli muzikai iš užsienio; šiemet to pasigedau. Visada galima pasitelkti kolegišką bendradarbiavimą, susirasti partnerių, keistis atlikėjais su kitais festivaliais ir šitaip paįvairinti programą bei išleisti mažiau pinigų.
Įspūdį daro kino programos auditorija – visai kitokia nei kitų renginių. Gausybė jaunų žmonių, nemokamas įėjimas – manau, šie renginiai labai svarbūs T. Manno festivalio įvaizdžiui.
Norint sujungti kelis mano paminėtus aspektus, organizatoriams reikėtų apsispręsti dėl tikslinės auditorijos. Verta apsvarstyti, kodėl jauni žmonės, kurie lankosi kino seansuose, neina į klasikos koncertus. Sudaryti sąlygas sąveikai tarp skirtingų kartų, ypač – įtraukiant jaunąją, yra kiekvieno festivalio iššūkis ir uždavinys.