Ugnė Tiškutė: „Stradivarijai man nekrito po kojomis“

Jau įprasta, kad talentingiausiems tėvynainiams Lietuvos scenose plojame kaip svečiams. Altininkė Ugnė Tiškutė – ne išimtis. Neseniai Kaune vykusiame tarptautinės kamerinės muzikos festivalyje „Avanti“ Londono karališkosios muzikos akademijos magistrantė scenoje pasirodė su VDU kameriniu orkestru. Kviečiame susipažinti su jauna altininke, griežiančia pasaulinio garso orkestruose.

– Koks Jūsų kelias į muziką?

– Spalvotas... Muzikos pradėjau mokytis būdama šešerių, įkvėpta mamos. Ji buvo mano pirmoji smuiko mokytoja. Mama pasakodavo įvairiausias istorijas, pamokose piešdavo muzikinius scenarijus ir mokė klausytis muzikos grožio. Po pirmųjų koncertų atsirado noras lipti ant scenos, matyti klausytojus.

– Ar turėjote vaikystę? Ar kaip tas žiogas vis grojote, grojote ir nespėjote apsidairyti, kaip užaugote?
– Galbūt ne visada suspėdavau su vaikais kieme kamuolį paspardyti ar po medžius pasikarstyti, bet stengdavomės suderinti grojimą su mama ir žaidimus su kiemo draugais. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad man trūko vaikystės.

– Ar niekada nesudvejojote, nesiblaškėte? Juk tai taip būdinga paauglystei.
– Labai mėgau dailės pamokas, šiek tiek šokau ir dainavau, bet laiko viskam, žinoma, neužtekdavo. Reikėjo pasirinkti tam tikras sritis ir joms atsidėti.
Paauglystėje buvau kiek atitrūkusi nuo muzikos, norėjau išbandyti save kitur, tačiau labai greitai supratau, kad muzika man kaip deguonis – be jos neišgyvensiu.
Vis dėlto stengiausi neapleisti ir piešimo. Dailė labai artima muzikai: grojant juk taip pat piešiama ir pasakojama – tik muzikos garsais.

– Kaip atsidūrėte Londono karališkojoje muzikos akademijoje?

– Apie karališkąją akademiją girdėjau dar būdama paauglė. Svajojau kada nors į ją nuvažiuoti, bent iš tolo pažiūrėti. Žinojau, kad ši garsi akademija į pasaulio scenas yra išleidusi daugelį fantastiškų žmonių – Lionelį Tertisą, Maximą Vengerovą, Eltoną Johną, Simoną Rattle´ą ir daugelį kitų.
Būdama dvyliktokė nusprendžiau pamėginti laimę per stojamuosius egzaminus. Maniau – juk nieko neprarasiu. Tą vėsią gruodžio ketvirtąją turėjau ne tik spręsti suktus harmonijos ir muzikologijos klausimus anglų kalba, bet ir groti fortepijonu, diriguoti, solfedžiuoti, skaityti iš lapo, pagaliau griežti altu. Perklausa vyko didžiojoje akademijos salėje, kur už ilgo stalo sėdėjo žiuri nariai, skyrių vedėjai, direktorius ir dar daug įvairius postus užimančių „galvų“.

Anglų kalbos tuomet dar taip gerai nemokėjau, o britiškas akcentas tiesiog vertė iš koto. Salė buvo tokia graži – kaip filmuose, kuriuos žiūrėdavau vaikystėje, pavyzdžiui, apie Maximo Vengerovo vedamus meistriškumo kursus. Grįžo drąsa ir ryžtas pagroti taip gerai, kaip tik galiu, kitaip tariant, pasimėgauti atliekama  muzika tokioje ypatingoje salėje. Ir man pavyko.

– Kokie buvo pirmieji metai?

– Sunkiausia buvo priprasti prie anglų kalbos, ir ne bet kokios, o akademinės, su labai specifiniu žodynu, kurį teko greit išmokti. Paskaitose turėdavome daug rašyti, spręsti harmonijos uždavinius, kiek kitaip, nei buvau mokiusis Lietuvoje. Maža to, darbą tekdavo ginti prieš visą auditoriją.

Man buvo sunku kalbėti angliškai auditorijoje, kurioje sėdėdavo kartais ir penkiasdešimt žmonių, atsakinėti į klausimus, filosofuoti, rasti argumentų „už“ ir „prieš“. Turi mokėti pagrįsti savo nuomonę, pasirinktą kūrinio interpretaciją.

Išvykusi iš Lietuvos supratau, kad tenka aukoti prigimtinį norą būti su šeima ir mylimais žmonėmis. Tai man buvo iššūkis. Be abejo, pripratau, nes nemažai metų praleidau Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos bendrabutyje, turėjau „pratybas“ dar būdama mokinė.
Į Lietuvą grįžtu gana retai. Šiais metais pirmą kartą be šeimos praleidau ir Kalėdas. Vykau į turą Kinijoje, Kalėdas sutikau danguje virš Sibiro. Tačiau, matyt, tai neišvengiama: tenka ko nors atsisakyti, kad atrastum ką nors nauja.

Mano gyvenimas Londone labai spalvingas, turiningas, su daugybe kelionių ir koncertų. Labai daug sužinojau apie save, susipažinau su daugybe nuostabių atlikėjų ir dėstytojų.

– Ar kas nors gyvenime Jus žeidė?

– Jei ir žeidė, tai, ačiū Dievui, ne žmonės. Skausminga tai, kad klasikinės muzikos pasaulyje, jei nori būti labai geras atlikėjas, turi turėti ir kuo geriausią instrumentą, jau nekalbu apie jo priežiūrą, dalyvauti pasauliniuose konkursuose, kurie taip pat kainuoja, investuoti į keliones, kad būtum išgirstas. Ką jau kalbėti apie tai, kad bent jau Anglijoje apskritai nesuprantama, kaip atlikėjas gali groti iš kopijuotų natų. Kai augau Lietuvoje, originalios natos atrodė neįkandamai brangios.

Mano muzikos kelyje stradivarijai nekrito po kojomis ir už gerą instrumentą reikėjo nemažai pakovoti. Mes su mama nebuvome tokios pasiturinčios, kad galėtume vykti į bet kokį užsimanytą pasaulinį konkursą ar groti pačiais brangiausias senoviniais instrumentais.

– Įstojote į aukščiausio lygio studijas – Advanced Diploma in Performance. Ką suteikia šios studijos?
– Tai paskutinis laipsnis po magistro, kurį gali įgyti tik su pagyrimu bei pirma klasifikacija studijas baigę studentai. Šio laipsnio studijos skirtos solinės karjeros siekiantiems atlikėjams. Akademija suteikia galimybę naudotis ne tik vienu pasirinktu instrumentu, bet ir kitais galerijos perliukais. Galerijoje yra Amati, Stradivarijaus, Guarneri bei Grancino altai. Taip, tai atveria kelią įvairioms koncertinėms galimybėms.

Šiais metais stygininkams į šias studijas buvo vos dvi vietos. Laimė nusišypsojo man ir lenkų smuikininkei Martai Kowalczyk.

– Elegija, kurią griežėte Kauno filharmonijoje, parašyta altui ir fortepijonui. Kaip nutiko, kad atlikote kūrinį su orkestru?
– Planuojant tarptautinio festivalio „Avanti“ koncerto programą, vis kildavo minčių, kaip pagyvinti repertuarą altui su orkestru. Nors kūrinių altui ir simfoniniam orkestrui yra nemažai, teko atsižvelgti į tai, kad VDU kamerinis orkestras turi tik keletą pučiamųjų. Henri Vieuxtemps´o Elegija – mano vienas mėgstamiausių kūrinių altui. Jis ypatingas savo melodinėmis linijomis, virtuoziškais pasažais, o fortepijoninė faktūra šiek tiek primena kvarteto sudėtį, ypač pirmuosiuose puslapiuose.

Kūrinys skirtas „pasirodyti“ ir yra vienas iš nedaugelio Vieuxtemps´o kompozicijų altui, nes jis daugiausia rašė smuikui. Elegija kupina įvairiausių charakterių, joje daug dramos. Paprašiau savo dėstytojo altininko Paulo Silverthorne´o parašyti transkripciją. Jis daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs Londono simfoniniame orkestre, griežęs pirmu altu, gerai išmano orkestrinius niuansus. Tai nebuvo itin lengvas darbas, nes fortepijono partija kupina chromatizmų, sudėtingų akordų, kuriuos ne visais styginiais instrumentais įmanoma pagroti. Reikėjo galvoti apie patogias pozicijas, atsižvelgti į instrumentų registrus bei tembrą. Ketinu atlikti šį kūrinį su orkestru dar ne kartą, ir ne tik Lietuvoje.

– Esate minėjusi, kad altas niekuo nenusileidžia smuikui. Ar yra nerašyta instrumentų hierarchija?

– Altas dar įdomesnis savo spalvomis, ypatingu tembru, galinga do styga... Altu galima atlikti daug virtuozinės muzikos. Man labai malonu ieškoti naujo repertuaro, studijuoti įvairias interpretacijas, atlikti kitokias garsų paletes, nei groja smuikas.
Nemanau, kad šiandien egzistuoja instrumentų hierarchija, nes visų instrumentų repertuaras pildomas naujomis transkripcijomis, rašomi nauji virtuoziški kūriniai. Prieš du šimtus metų buvo kitoks supratimas apie šį instrumentą ir jo galimybes nei prieš penkiasdešimt metų, o ką jau kalbėti apie dabartį.

– Kaune griežėte Salomono altu. Kaip su juo sutariate?

– Jeano Baptiste´o Salomono altas[1] – vienas seniausių galerijos instrumentų, pagamintų Prancūzijoje. Kaip merginai, gana didokas instrumentas, beveik 42 cm[2]. Nors ir koks nepatogus iš pradžių jis atrodė, sulig kiekvienais metais jį vis labiau įsimyliu. Šis instrumentas man reiškia labai daug, esu laiminga juo grodama. Nelengvai jį gavau,  laukiau trejus metus, kad galėčiau prie jo prisiliesti. Vis girdėdavau kitus gerus atlikėjus juo puikuojantis. Reikėjo labai daug pastangų įrodyti, kad esu verta šio instrumento. Teko groti ne vienoje perklausoje, dalyvauti ne viename konkurse, kad būčiau pastebėta.

– Ar yra skirtumas būti muzikante ten ir čia, Lietuvoje? Turiu galvoje klausytojų požiūrį, pagarbą.
– Anglija pasiturinti šalis, ji gali sau leisti nusipirkti labai daug garsių muzikantų, tad ir publika turi daugiau galimybių kiekvieną dieną klausytis nuostabių koncertų. Didžiosios salės būna perpildytos, ypač operų teatrų. Bilietus į „Covent Garden“ reikia pirkti maždaug prieš metus, nes į populiaresnes operas jie tuoj pat išgraibstomi, nors vidutinė kaina yra 150–200 svarų.

Londone kiekvieną dieną galima rasti ir gerų nemokamų klasikinės muzikos koncertų. O publika tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje yra labai šilta ir maloni. Visi žiūri į muziką kaip į šventišką, nekasdienį įvykį.

– Išvydome Jus ir su dirigento batuta. Kodėl ėmėtės dirigavimo? Ką Jums reiškia stovėti prieš orkestrą?
– Dirigavimą studijavau ketverius metus su BBC simfoninio orkestro dirigentu Paulu Brough. Visada domėjausi dirigavimu, norėjau suprasti ryšį tarp orkestro ir dirigento, tarp dirigento batutos perteikiamos informacijos ir partitūroje užrašytų natų. Man tai pasirodė ypatinga specialybė, tad studijuodama magistrantūroje dirigavimą pasirinkau kaip papildomą specialybę.
Kiekvieną kartą stovėdama priešais orkestrą jaučiuosi nuostabiai, lyg bučiau ten, kur visada ir turėjau būti. Gera kartu kurti ką nors nauja, nepažinta, ieškoti kūrinio atspalvių.

Kokios mintys sukasi galvoje apie ateitį?
Mintys – tik pozityvios. Turiu daug svajonių ir planų.

[1] Altininkė groja 1780 metų instrumentu, kurį jai suteikė Karališkosios muzikos akademijos Muziejaus galerija.

[2] Normalaus dydžio altas yra maždaug 40 cm (16 colių) ilgio.