Viena meilės senajai muzikai istorija

2015 Nr. 1–2 (444–445), Vilimas Norkūnas

Senąją muziką esu įsimylėjęs ir ja užsiimu ne taip seniai – nuo 2002 metų. Tas pasaulis, net ir susiaurinus laikotarpį iki ankstyvo baroko, regis, begalinis. Skirtingi stiliai skirtingose šalyse keičiasi taip greitai (itališkasis, prancūziškasis, vokiškasis ir kt.), kad norint suvokti ir pažinti šimtmetį turbūt neužtektų viso gyvenimo.
Pažintį su senosios muzikos pasauliu galima pradėti kad ir G. Caccini „Le nuove musiche“ (1601 m., Venecija), Monteverdi madrigalais, kuriuose matyti perėjimas iš prima pratica – polifoninės muzikos į seconda pratica – antikos idealais grįstą naująją muziką, kurioje žodžiui vėl suteikiama svarbiausia vieta. Pažintį tęstų kitų kompozitorių kūryba, traktatai apie muzikos atlikimą, kontrapunktą, harmoniją, basso continuo, naujų muzikos formų, harmoninių sąskambių ir santykių raidos analizė ir dar daug kitų dalykų.
Senąja muzika, ypač ankstyvuoju baroku, susižavėjau studijuodamas Austrijoje, Zalcburge. Jau pirmąjį semestrą susidūriau su disciplinomis ir epochomis, kurias Lietuvoje galėjau pažinti tik labai paviršutiniškai. Sunku pasverti, kiek mano susižavėjimą lėmė širdies potraukis, o kiek protu suvoktas „kaip tai nuostabu!“
Kuo man ta muzika tokia artima? Smagu, kad aš ją galiu kurti drauge su kompozitoriumi. Taip! Jūs supratote mane teisingai! Galiu tai daryti ne tik interpretuodamas, bet ir tiesiogine prasme rašydamas muziką. Turiu omenyje basso continuo, kur mano partija klavesinui ar vargonams parašyta tik bosine linija su skaičiukais arba be jų. Atlikėjui, stengiantis atsižvelgti į kontrapunkto taisykles, harmoniją ir to laikotarpio bei šalies ar net to kompozitoriaus stilių, tenka sukurti daugiabalsę faktūrą, kuri turėtų savarankišką prasmingą melodiją. Lygiai taip pat kartu su kompozitoriumi kurdavo soliniai instrumentai – per diminucijas, t. y. smulkių natų ilgas figūras, kurios turėdavo sustiprinti afektą – pabrėžti žodžio esmę ir jausmą.
Be tos žavinčios kūrybos laisvės, kuri labiausiai primena džiazą, mane labai traukia pati senosios muzikos gelmė, be galo darni ir tikslinga harmonijos tėkmė, nelaukti harmonijos lūžiai, neretai prilygstantys šiuolaikinės muzikos viražams. O štai svajingi koreliški adagio yra subtilus kalbėjimas į širdį apie dangaus laimę, niekuo nepanašus į malonų romantišką saldėsį. Beje, nesu prieš romantinę muziką, man ji taip pat brangi, bet jos kalba visiškai kitokia.
„Mocarteumo“ universitete profesoriaus H. Metzgerio klasėje vargonų specialybė buvo dėstoma pradedant S. Scheidto, G. Frescobaldi ir kitų ankstyvo baroko kompozitorių kūriniais. Čia pirmąkart praktiškai susidūriau su aiškiu barokiniu stiliumi – tam tikru artikuliavimu, natų trumpinimu pagal žodžio skiemens (net ir įsivaizduojamo) ilgį, gaidų spalva, svoriu ir kryptimi pagal retorinių figūrų išraišką, daug kitų įdomių „egzotiškų“ dalykų. Vargonų improvizacija, vienas iš sakralinės muzikos studijų dalykų, prasidėjo nuo kancionalinio stiliaus harmonijos pažinimo – jį galima atsekti pagal M. Vulpijaus, H. L. Hasslerio, M. Praetorijaus ir jų bendraamžių choralų knygas („Kirchengesäng“). Grigališkasis choralas buvo dėstomas ne tik jį giedant, bet ir mokantis semiologijos (ženklų mokslas), modologijos (dermių mokslas) ir net grigališko choralo dirigavimo, kuris panašesnis į išraiškingą rašto paišymą ore negu į taktavimą. Sakralinės muzikos kompozicijos paskaitas pradėjome nagrinėdami Palestrinos, O. Di Lasso kūrinius ir patys kurdami pagal renesanso polifonijos taisykles. Tad nė kiek nenustebau, kad prie vargonų specialybės studijų priklauso ir klavesino, klavikordo, hamerklavyro (fortepijono pirmtako) ir basso continuo pamokos.
Tačiau mane nustebino, kad klavikordas yra toks tylus instrumentas ne dėl to, kad jį kažkas „pamiršo įjungti“. Klavikordu galima nešvariai intonuoti kiek per smarkiai įtempus stygą bandant groti forte, o nata dažnai „užges“ norint pagroti ją piano, nes pirštai nepakankamai jautriai spaudžia klavišą. Beje, ar žinote, kad klavikordu, beveik vieninteliu klavišiniu instrumentu, galima pagroti vibrato? Klavesinas man pirmą kartą gyvai suskambėjo ir pradėjo „dainuoti“, o ne tarškėti greitai gęstančiomis natomis, kaip kad įsivaizdavau šio instrumento skambesį iš senų vinilinių plokštelių. Pradžioje niekaip nepavykdavo skirtingais pirštais vienodai pajusti stygos įtempimo prieš ją užgaunant, nes grojimas klavesinu panašesnis į grojimą klasikine gitara nei pianinu. Tada stebėdavausi senąja istorine aplikatūra – kaip galima greitai pagroti pasažą ar gamą, pavyzdžiui, dešine ranka aukštyn 34343434, žemyn – 32323232, o kaire atvirkščiai. Dažnai nepavykdavo, kad akordinė banga riedėtų laisvai ir be aiškaus ritmo, bet skambėtų organiškai ir natūraliai, lėtėdama ar greitėdama. Tad manęs laukė ilgi metai treniravimosi, kol pradėjau susitaikyti su mintimi, kad juk fortepijonu irgi teko groti dešimtmetį, kol prie jo jaučiausi kaip žuvis vandenyje, o ne prie vandens...
Dar nebaigiau pasakoti įžangos į savo studijų pasaulį, bet šiam kartui gal gana. Jeigu jums kyla paprastesnis klausimas – Vilimai, kaip atrodo tavo dabartinis gyvenimas, ką veiki ir kuo užsiimi, pamėginsiu trumpai atsakyti.
Baigęs choro dirigavimo magistro studijas prof. J. Prinzo klasėje, sakralinės muzikos ir vargonų magistro studijas prof. U. Waltherio klasėje ir dar nuotoliniu būdu studijuodamas klavesino specialybę prof. M. Hello klasėje, 2012 metais grįžau į Lietuvą. Groju vargonais, klavesinu, koncertuoju su ansambliais, chorais, orkestrais. Man labai patinka, kai muzika gimsta iš bendradarbiavimo, įsiklausymo, bendro idealo siekimo, žodžio prasmės ir galios vokalinėje ar net instrumentinėje muzikoje perteikimo, todėl mano didžiąją dalį veiklos užima darbas su chorais ir kamerinė muzika. Savo pašaukimo negaliu atsieti ir nuo pedagoginės veiklos, todėl Klaipėdos universitete, muzikos mokyklose ir privačiai mokau dirigavimo, vargonų, sakralinės muzikos, vokalo, senosios muzikos interpretacijos.
Esu laimingas būdamas senosios muzikos ansamblio „Chiaroscuro“ narys (Rūta Vosyliūtė – barokinis vokalas, Ieva Baublytė – renesanso ir baroko fleitos, renesansinė arfa), galėdamas bendradarbiauti su tokiais fantastiškais atlikėjais kaip Ūla Kinderytė (barokinis smuikas, Londonas), senąją muziką Lietuvoje puoselėjančiu choru ir konsortu „Brevis“. Mano antrąja šeima yra tapęs Kauno jaunimo mišrusis choras „Exaudi“, su kuriuo drąsiai ėmėmės ankstyvojo baroko projekto „In dulci jubilo“ (D. Buxtehudeso ir kitų kompozitorių kūryba), atlikome K. Vasiliauskaitės Didžiosios savaitės motetus, giedame gospelus. Klaipėdoje mane susirado renesansinės polifoninės vokalinės muzikos ansamblis „deCORata“, Vilniuje talkinu ką tik „Aukso paukštės“ apdovanojimą gavusiam „Lango“ chorui. Pasiilgstu savo „klavesino vaikų“, su kuriais du kartus per metus susitinkame Biržuose, ne mažiau laukiu ir tarptautinės stovyklos „Muzikuokime drauge“, kurią rengia Lietuvos muzikų sąjunga.
Birštono vasaros akademijos programa „Tarp natų“ man buvo šios vasaros dovana ir iššūkis, nauja patirtis kuriant teatralizuotą muzikinį pasirodymą. Esu kviečiamas vesti meistriškumo kursus Austrijoje, ta proga stengiuosi nepamiršti išmoktos vokiečių kalbos, pasidalinti savo žiniomis, apsikeisti humoro ir geros nuotaikos dovanomis, kartu atsigauti ir pailsėti nuo kovos su postsovietiniais likučiais ir sistemos dantračiais gimtojoje šalyje.
Tad veiklos be galo daug. Mėginu 2015 metams susidėlioti svajones, tikslus, prioritetus ir labai tikiuosi su jumis, kurie skaitote „Muzikos barus“, susitikti tiek asmeniškai, tiek pamatyti jus koncertuose ar seminaruose, pasikalbėti apie senąją muziką ir kitus įdomius dalykus žurnalo puslapiuose. Linkiu jums drąsių, muzikalių, svajingų, ryžtingų, atvirų, atradimų ir draugystės metų.
 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!