Vladas Paulauskas – Panevėžio muzikos mokyklos įkūrėjas

2015 Nr. 1–2 (444–445), Jūratė Vyliūtė

Muzikos mokyklą Panevėžyje Vladas Paulauskas įkūrė 1918 m., vos tik Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Toks poelgis, sulaukęs ir kitų žymių miesto muzikų paramos, nebuvo atsitiktinis, tai nuosekli ligtolinės jo – muziko, švietėjo, pedagogo – veiklos tąsa. Atsikėlęs į Panevėžį 1913 m. ir apsigyvenęs jo širdyje (Senamiesčio g. Nr. 73), su jaunystei būdingu įkarščiu ir atsidavimu puolė į darbus, kurie ten ir tada buvo reikalingiausi. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas, parapijos choro vadovas, jau pirmaisiais metais su miesto choru sėkmingai debiutavęs atidarant dvarininko Juozo Montvilo miestui dovanotus teatro rūmus.
Matė Panevėžį smarkokai nutautėjusį: pridėtinės pamaldos, rožinis, suplikacijos giedamos lietuviškai, pagrindinės pamaldos, gegužinės – lenkiškai; kunigai su kaimiečiais šneka lietuviškai, tarp savęs zakristijoje – lenkiškai. Bažnyčios choras gieda lenkiškas giesmes, o kai Vladas Paulauskas pradeda mokyti lietuviškų, tarp šalininkų ir nusiteikusiųjų priešiškai kyla peštynės. Anuometinis klebonas kanauninkas Juozas Stakauskas savo „Kryžiaus kareivio atsiminimuose“ rašo buvęs laimingas, turėdamas vargonininku Vladą Paulauską: „<...> mylėjo meną, vadovavo chorams ne vien bažnytinėms pamaldoms pagražinti, bet taip pat ir tautiniam menui kelti, ir lietuviškai dvasiai žadinti anais laikais, kada lietuviai buvo dar nedrąsūs ir netikri dėl savo nepriklausomo valstybinio gyvenimo. <...> Dainoms suskambėjus, pilkas lietuvių gyvenimas nušvisdavo šviesios ateities aušra ir suvargusiųjų krūtinėse kildavo nauja nuotaika ir energija ryžtingam tautos darbui dirbti“ (Trys lietuvių tautos pagrindai, 2014).
Rūpinosi jis ir varguomenės, našlaičių reikalais. Regėdamas žalingas spaudos draudimo pasekmes, organizavo skaitymo ir rašymo kursus neraštingiems. Su jo pagalba įsteigta našlaičių prieglauda – „vienintelė prieglauda Panevėžio krašte <...>, joje drąsiai ėmė reikštis tautinis lietuvių supratimas. Prieglaudos mokykloje ne kartą buvo pastatytas lietuviškas vaidinimas, o vargonininkas V. Paulauskas surengė gražų koncertą su bažnytiniu choru.“ Kilus gaisrui, prieglauda sudegė.
Panevėžio tautiniam atbudimui, kultūriniam pakilimui didelę reikšmę turėjo įvairių, dažniausiai krikščioniškų, organizacijų veikla, jų Panevėžio apskrityje būta 227 (pagal 1930 metų duomenis tik Šiaulių apskrityje buvo daugiau – 316). Neįmanoma tiksliai nustatyti, kurioms priklausė Vladas Paulauskas, iš spaudoje minimos veiklos susidaro apytikris vaizdas. Bendradarbiavo su Katalikų labdarių draugija, įsteigė Šaulių draugijos mišrųjį chorą, vadovavo „Rūtos“, „Aido“ draugijų chorams ir vaidintojų būreliams, statė su jais scenos veikalus, organizuodavo „Saulės“ draugijos vakarėlius. Mokytojavo „Saulės“ draugijos pradžios mokyklose, atidarius (1915) „Saulės“ draugijos gimnaziją su dėstomąja rusų kalba, nuo pirmos dienos joje mokytojavo ir turbūt mokė lietuviškai, nes „po pamokų būdavo giedama Vlado Paulausko kompozicijos malda „Priimk mūsų dėkas“; kitais metais gimnazijoje pamokos vyko jau lietuvių kalba – „tai buvo pirmoji pasauly lietuviškoji gimnazija“. Vadovėlių neturėjo (išskyrus Marcelino Šikšnio „Algebrą“), tad Vladas Paulauskas parašė „Trumpą muzikos apžvalgą“ ir vadovėlį pradinukams „Kanonų rinkinys“ (liko paruošti spaudai), taip pat sukūrė giesmių ir dainų gimnazistų chorui. Panevėžiečiai ilgai minėjo tą įspūdingą įvykį, kai dainuodami Vlado Paulausko „Saulės maršą“ tvarkingomis eilėmis išsirikiavę gimnazistai žygiavo į Skaistakalnį, ten žaidė, dainavo, šoko lietuviškus šokius keldami visuomenei šviesios ateities viltis.
„Saulės maršo“ žodžius ir muziką parašė Vladas Paulauskas, vėliau naują tekstą melodijai pritaikė kitas Panevėžio kultūrininkas, švietėjas, rašęs giesmes, pjeses, vadovėlius, vertęs knygas, „Aido“ draugijos pirmininkas mokytojas Matas Grigonis – jo variantas balsui ir fortepijonui pavadintas „Moksleivių maršu“:

Be laiko, be reikalo tūkstančiai žūva
Vargdienių, nematę šviesos.
Moksleivio tegu šventas obalsis būna:
Tėvynę išvest iš tamsos!

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, panikos apimti tolyn nuo fronto į Rusiją traukėsi dalis lietuvių ir lenkų inteligentijos, rusų valdininkai. Ligi Panevėžio iš Kauno atkeliauja ir Maironis; įsitaiso klebonijos užuovėjoje ir tūno skleisdamas aplink save tauraus žmoniškumo, netgi, kaip pasakojama, romantiškas nerūpestingo linksmumo nuotaikas. Lošia kortomis su jaunais kunigais, broliais Antanu ir Leonu Račiūnais ir sukčiauja paversdamas tą rimtą vyrų užsiėmimą juokais, mat leidžiasi pagaunamas. Dainos garsų viliojamas užsuka į špitolę, kur repetuoja Vlado Paulausko choras. Kartą altų grupėje pamato merginą, įsisegusią į plaukus rožę. Suvirpa poeto širdis. Eilės akimirksniu išsiveržia iš krūtinės : „Nesek sau rožės prie kasų, ji širdį jauną pavilios…“ Kitą rytą Vladas Paulauskas bekviečiąs Maironį klausytis per naktį sukurto dueto „Nesek sau rožės...“,  vėliau tapusio populiariausiu jo kūriniu.
Vokiečiams okupavus kraštą Vladas Paulauskas nesumažino darbo apimčių nė tempų – tas neaukšto ūgio, smulkaus sudėjimo, silpnos sveikatos žmogus rodė geležinės ištikimybės Tautai ir Muzikai pavyzdį. Mokytojavo, steigė chorus, moksleivių orkestrus, vargonininkavo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Atvykus į Panevėžį aukštam vokiečių karinės administracijos pareigūnui, klebono paprašytas sėdo prie vargonų. „Vladui Paulauskui pasisekė puikiai pademonstruoti darnius, gražius vargonų balsus, švelnias melodijas ir didingas smarkias preliudijas iš garsių kompozicijų ir iš jo paties veikalų. Visi stovėjome susikaupę, o mūsų lakios mintys, muzikos akordų lydimos, skrido kažkur toli, kiekvieno gal visai į priešingas puses...“
1918 metų Vasario 16-osios varpas įkvėpė naujoms idėjoms. Balandžio mėnesį „ant namo prie Šeduvos“ pakibo stambių raidžių užrašas „Muzikos mokykla“.
„Vladas Paulauskas, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkas ir „Saulės“ kursų bei gimnazijos mokytojas, savo iniciatyva 1918 m. surengė muzikos kursus „Saulės“ draugijos vardu. Mat jis buvo pastebėjęs, kad mieste yra gana daug gabių dainininkų, smuikininkų ir kitokių muzikos mėgėjų, taipogi mokinių tarpe, kurie neranda progos savo talentus lavinti. V. Paulauskas sumanė jiems padėti ir parengti iš jų gerų choristų lietuviškiems vakarams, operetėms, kas jam labai rūpėjo. Kursai turėjo apie 60 lankytojų ir veikė namuose prie Šeduvos...“
Įsteigtoji muzikos mokykla buvo pavadinta Švietimo ir „Saulės“ draugijos kursais (1910 m. atidaryta dviklasė pradžios mokykla „Saulės“ kursai). Mokiniai galėjo mokytis vargonų, fortepijono, dainavimo, smuiko, violončelės. Ir gauti neblogus pagrindus, nes dėstė rimčiausi ano meto Panevėžio muzikai: fortepijoną – mokyklos vedėjas Vladas Paulauskas ir iš Rusijos pargrįžęs Mykolas Karka, vargonus – Juozas Gudavičius (pirmojo karinio orkestro steigėjas, dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius), violončelę – vokietis Ebellingas, dainavimą – Jodėnaitė, smuiką – Pačėta.
Smulkesnių žinių apie pirmąją Panevėžio muzikos mokyklą nepasisekė aptikti, tikėtina, kad išsamesnės pačių panevėžiečių paieškos galėtų būti vaisingesnės. Vlado Paulausko gyvenimo aprašymai aiškiau atspindi mokyklos žlugimo aplinkybes ir priežastis.
Padėtis Lietuvoje 1918 metais buvo tragiška. Vokiečių okupacija tęsėsi, rusai skelbė Lietuvą esant neatskiriama Rusijos imperijos dalimi, lenkai reiškė teises į Lietuvą kadaise sudarytos unijos pagrindu. Dar vokiečiams nepasitraukus, link kariškai nepasiruošusios, silpnos Lietuvos patraukė kaimyninių valstybių kariuomenės.
Prie Panevėžio artėjo bolševikai. Įsidrąsinę miesto komunistai sujudo: aikštėse rengė mitingus, agitavo žmones už sovietų valdžią ir prisijungimą prie Rusijos, burnojo prieš Dievą ir tikėjimą, skaitė Darbininkų tarybos sudarytus myriop pasmerktųjų „buržujų“ sąrašus. Ir Vlado Paulausko pavardė ten buvo įrašyta.
„Prieš Kalėdas, – rašo Juozas Stakauskas, – drauge su kun. Juozu Meškausku ir vargonininku Vladu Paulausku pasišalinom iš Panevėžio, nes bolševikų agentai grasino mirties bausme.“ Ir grasinimus vykdė. 1919 metų sausio pradžioje užėmę Panevėžį, pasodino į kalėjimą poetą, tautosakininką kunigą Adolfą Sabaliauską-Žalią Rūtą, sušaudė Upytės dvarininką, darė kratas mokinių butuose, kai kuriuos suėmė, keletą sušaudė. Kilo panika, suirutė, gimnazijoje mokinių sumažėjo per pusę (Račiūniukai pabėgo pėsti už miesto, paskui arkliais buvo nuvežti į Kauną, kur buvo steigiami lietuvių pulkai. Leoną Račiūną, Lietuvos kariuomenės kapitoną, suėmė 1941m., laikė lageryje iki 1956 m., jaunesnysis, kompozitorius Antanas Račiūnas, už brolio „nuodėmes“ visą gyvenimą mokėjo sovietams kūrybos duoklę). Ką veikė iš Panevėžio pabėgęs Vladas Paulauskas, iki šiolei nežinota net artimųjų (turėjo keturias dukteris – Eugeniją, Eleną, Justiną ir Jadvygą (Skaistės Dabkutės motina), sūnų Gediminą).
Vartant natas, paties Vlado Paulausko namų sąlygomis išspausdintas, paties pieštais viršeliais, dėmesį atkreipė keturių mišrių balsų chorinės dainos, dedikuotos „Narsiems karžygiams, Lietuvos savanoriams“ – „Savanorių maršas“ ir „Malda žuvusiems savanoriams“. Sukūrimo datų jis tada nerašydavo, tik „Jūreivių maršo“ viršelyje į piešinį įkomponuota 1923 1 15 – Klaipėdos išvadavimo data. Tačiau autorius nurodė: „Žodžiai savanorio St. Balčo, muzika savan. Vl. Paulausko“. Vadinasi, abu savanoriai? Stasys Balčas – žinomas Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, 1918 metais dalyvavęs kovose su bolševikais, telkęs vyrus Laisvės gynybai. Bet Vladas Paulauskas, muzikantas iš prigimimo ir pašaukimo? Kad ir priklausė Šaulių organizacijai, vargu ar mokėjo ginklą rankoje laikyti. Užtat patriotinis jo entuziazmas – neprilygstamas.
Vaikaitė Skaistė Dabkutė-Palšauskienė, peržiūrėjusi keletą archyvų, Lietuvos valstybinio centrinio archyvo bylose rado dokumentą, liudijantį Vlado Paulausko priklausymą Lietuvos krašto savanorių sąjungos Panevėžio skyriui (LCVA. F 563. Ap. 1. B 24). Tai – „Geležinio vilko“ Panevėžio grupės štabo pranešimas vyriausiajam štabui, kad 1929 m. balandžio 7 d. į Panevėžio skyriaus revizijos komisiją išrinktas savanoris vargonininkas Vladas Paulauskas.
Abejonių neliko: pasitraukęs iš Panevėžio Vladas Paulauskas stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, kad ginklu gintų Tiesą ir Laisvę. O kartu su Stasiu Balču parašė dar ne vieną dainą. Abu mėgo dramą, chorą. Ir abu po Antrojo pasaulinio karo neišvengė žadėtosios „buržujų“ bausmės: Vladas Paulauskas dešimt metų stebuklingu būdu išsilaikė gyvas Mordovijos lageryje, Stasys Balčas tiek pat metų kankinosi Sibiro tremtyje.
Skaistė Dabkutė-Palšauskienė papildė Vlado Paulausko biografiją ir dar vienu svarbiu dokumentu, rastu slaptame šeimos archyvo skyriuje, – laiškais iš lagerio. Jų turinys, rašysena, mąstymo būdas aiškiau nei bet kas kitas išryškina santūraus, valingo, stoiško žmogaus atvaizdą.
O Panevėžys 1918–1919 metais ėjo iš rankų į rankas. Susikūrus Lietuvos savanorių kariuomenei, 1919 m. sausio pradžioje prasidėjo ginkluota kova. Kovo mėnesį į miestą įžygiuoja Panevėžio bataliono kuopa. Po savaitės, puolama bolševikų raitelių ir artilerijos, ji priversta trauktis iš miesto. Balandžio 30-ąją atskrenda lietuvių lėktuvas ir numeta ant Panevėžio kelias bombas. Kyla sąmyšis. Pagaliau gegužės 19 d. Panevėžio batalionas galutinai išveja bolševikus. Tuo laiku su jais dar vyksta kovos prie Rokiškio, ties Radviliškiu savanoriai kaunasi su bermontininkais ir lenkai dar ne iš visur išvyti. „Dar ir šiandien sunku suprasti, kaip negausi Lietuvos kariuomenė sugebėjo atremti daug galingesnius priešus, apginti valstybę“ (Antanas Tyla).
Tokiomis sąlygomis mokslas nebuvo pirmaeilis dalykas. Juo labiau – muzika. Ir pirmoji Panevėžio muzikos mokykla buvo uždaryta.
Nežinia, ar Vladas Paulauskas mėgino prikelti mokyklą. Jis paniro į stebėtinai aktyvią chorvedžio, pedagogo veiklą. Baigė Klaipėdos muzikos mokyklą, įgijo mokytojo cenzą, dėstė gimnazijose, mokytojų seminarijoje, steigė moksleivių chorus, orkestrus, vadovavo bažnytiniams ir pasaulietiniams chorams, statė operetes, organizavo visos Lietuvos, Panevėžio, Juodkrantės dainų šventes ir jose dirigavo. Kūryba atsiliepė į gyvenimo poreikius: rašė giesmes, dainas, sukūrė ir pastatė melodramą „Birutė“ (ž. Bronės Buivydaitės), operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, sulaukusią labai didelio pasisekimo, batalinį veikalą chorui, solistui ir orkestrui „Žalgirio mūšis“ (ž. Prano Vaičaičio), kurį pats dirigavo Kaune, Rusnėje. Muzikologas Arvydas Karaška teigia, kad ir muzikos mokyklos idėja nebuvo pamiršta: „Dar kartą įkurti Panevėžio muzikos mokyklą buvo bandyta 1939 metais. Tačiau ir tąsyk Paulausko, Karkos, Juozo Gaubo, J. E. vyskupo Kazimiero Paltaroko ir valdžios vyrų pastangas niekais pavertė sovietų okupacija“ (V. Paulausko 110-ųjų gimimo metinių minėjimo Panevėžio muzikiniame teatre lankstinukas. 1996 m. birželio 5 d.).
Sovietų okupacija niekais pavertė visus Vlado Paulausko darbus, sunaikino jį patį, privertė užmiršti ir jo vardą. Kas šiandien prisimena tą narsų Muziką, dainuoja jo dainas, gieda giesmes? Yra, tiesa, keli entuziastai – panevėžietės Liudvika Knizikevičienė, Stasė Mikeliūnienė, muzikologas Arvydas Karaška, kurie kantriai lupinėja priaugusį užmaršties luobą. Gal tos šventos pareigos savo kraštui ir miestui galėtų imtis muzikos mokytojai? Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija rudenį gražiai šventė 70-ties metų sukaktį, bet muzikos mokykla Panevėžyje iš tikrųjų turi gilesnes šaknis nei sovietų sodinukas. Prisiėmusi pirmojo muzikos mokyklos kūrėjo Vlado Paulausko vardą, vaikų muzikos mokykla 2018 metais galėtų išdidžiai minėti 100 metų sukaktį.

 


                            

Prenumeruokite „Muzikos barus“!