Vladimiro Prudnikovo sukaktis

2014 Nr. 5–6 (436–437), Laura Barzdaitienė

Garsusis Lietuvos bosas Vladimiras Prudnikovas gražią 65 metų sukaktį šventė koncertuodamas su Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ – jubiliejui skirti renginiai įvyko Vilniuje, Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje, Jurbarko kultūros centre ir Kaune, VDU Didžiojoje salėje. Koncerte simboliniu pavadinimu „Mano kelias...“ maestro ne tik dainavo, bet ir atskleidė klausytojams netikėtas savo talento puses: ir dirigavo, ir skambino fortepijonu. Drauge su profesoriumi dainavo ir buvę, ir dabartiniai jo studentai, tarp kurių buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis ir Kostas Smoryginas, dainuojantis garsiausiuose pasaulio operos teatruose. Šventinius koncertus dirigavo „Trimito“ vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis. Visi skambėję kūriniai vienaip ar kitaip atspindėjo nepaprastai turiningą Vladimiro Prudnikovo scenos gyvenimą.
65 metų sukaktį švenčiantį profesorių V. Prudnikovą šiandien galima vadinti Lietuvos bosų maestro, sukaupusiu įspūdingą vokalinės muzikos repertuarą, sukūrusiu apie 80 įsimintinų vaidmenų, tarp kurių Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), Borisas Godunovas, Pimenas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Sparafučilė (G. Verdi „Rigoletas“) ir kt.
V. Prudnikovo meniniai laimėjimai įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1996 m.), maestro pagerbtas ir išskirtiniu apdovanojimu – tapo pirmuoju dainininku nepriklausomoje Lietuvoje, pelniusiu Nacionalinę kultūros ir meno premiją (1997 m.). V. Prudnikovas yra ir „Auksinio disko“ laureatas (2008 m.).
Šiais metais balandžio 15-ąją Pasaulinės kultūros dienos proga penkiems Lietuvos menininkams buvo įteikti Kultūros ministerijos garbės ženklai „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Aukščiausiais ministerijos apdovanojimais kartu su kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu, muzikologu Jonu Bruveriu, dirigentu Stasiu Domarku, režisieriumi, lėlininku Vitalijumi Mazūru buvo pagerbtas ir operos solistas prof. Vladimiras Prudnikovas.
Maestro yra koncertavęs ir kviečiamas dainuoti įvairių pasaulio šalių koncertų salėse ir operos teatruose: Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Japonijoje ir kt. Tarptautinį pripažinimą dainininkas pelnė Boriso vaidmeniu M. Musorgskio operoje, kuri skambėjo Sankt Peterburgo operos teatro, Niujorko „City Opera“, Paryžiaus „Théâtre des Champs Elysées“ scenose, Japonijoje, Italijoje.
Vieno ryškiausių Lietuvos bosų talentą įvertino ir užsienio šalių klausytojai bei meno kritikai. „V. Prudnikovas viešpatauja scenoje savo fantastišku bronzinio tembro bosu“, – taip apie maestro pasirodymą rašė Paryžiaus „Nouvelle République“.
„Operos meno jėga yra meninių savybių visuma: balso tembro spektras, meistriškumas ir žinios. Tik protas ir širdis pripildo žmogaus balsą grožio, paverčia jį menu“, – mėgsta pabrėžti V. Prudnikovas.

– Jūsų karjera prasidėjo berniukų chore „Ąžuoliukas“, tiesa? Kaip patekote į šį chorą? Juk dainavimas chore berniukų paprastai nelaikomas smagiausiu užsiėmimu.
– Tuo metu, kai mane atrinko į chorą „Ąžuoliukas“, tokių kolektyvų dar nebuvo. Mes ir buvome pirmieji nariai, pirmosios kregždutės. „Ąžuoliuko“ vadovas Hermanas Perelšteinas buvo ką tik grįžęs į Vilnių iš tremties. Tai nepaprastai talentingas žmogus. Pabandė sukurti stiprų kolektyvą, ir jam pavyko.
O tuo metu tiesiog eidavo per mokyklas, kalbėdavosi su muzikos mokytojais, atrinkdavo berniukus, kurie kur nors dainavo. Tuomet buvome dainuojantis jaunimas, ne tik kiekviena mokykla, bet net ir daugelis klasių turėdavo savo chorus. Mūsų mokykla taip pat turėjo didelį chorą, dainuodavau jame ir kaip solistas, dar dainavau klasės ansamblyje. Taigi kai buvo renkami berniukai chorui „Ąžuoliukas“, atrinko ir mane.
– Ar repeticijos neprailgdavo?
– Didžiulį įspūdį paliko jau pati pirmoji „Ąžuoliuko“ repeticija. Nenuostabu – Hermanas Perelšteinas buvo aukščiausio rango mokytojas ir gabus diplomatas pačia geriausia prasme. Repeticijų salėje išvydome daugybę žaislų, ten galėdavome pažaisti ir ledo ritulį, ir futbolą, buvo ir žaislinių šautuvų. Daugelis šių įdomybių mums iki tol apskritai buvo nematytos. Taigi į repeticijas rinkdavomės su didžiausiu entuziazmu. Pirmosios repeticijos buvo trumpos, trukdavo po pusvalandį, po valandą, vėliau ilgėjo. Dar vėliau imta organizuoti choro vasaros stovyklas Grigiškėse, Šventojoje prie jūros, kur dainuodavome kasdien. Tai buvo nauja, labai įdomu, o kad ten atsidūriau, laikau tikra likimo dovana.
Vėliau daug dainavusiųjų „Ąžuoliuke“ savo gyvenimą susiejo su muzika, tapo chorų, orkestrų dirigentais, vadovais, atlikėjais, daug auklėtinių dabar – diplomatai, medikai. Neabejoju, muzika duoda tam tikrą impulsą, padedantį gyvenime atrasti save, sėkmingai kopti karjeros laiptais.
– Esate sukūręs daugybę vaidmenų operose. Kuris iš jų pats brangiausias?
– Veikiausiai patys brangiausi vaidmenys tie, su kuriais tuo metu dirbu. Paskutinis – Vasilijus Sobakinas N. Rimskio-Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“. O šiaip esu dainavęs apie 80 pagrindinių vaidmenų, tai praktiškai visas auksinis operos repertuaras. Ir tiek pat kantatinio-oratorinio žanro kūrinių. Taigi man dabar labai lengva dirbti su studentais, nes visa tai, ką jie dainuoja, aš moku atmintinai.
Bendradarbiaudamas su dirigentais J. Aleksa, J. Domarku, G. Rinkevičiumi, V. Fedosejevu, Y. Menuhinu, V. Spivakovu, R. Geniušu, V. Viržoniu, G. Roždestvenskiu esu dainavęs daugybę stambios formos kūrinių, mane nuolat kviesdavosi latviai, estai, tekdavo vykti į Maskvos, Kijevo teatrus. Buvo laikai, kai per mėnesį parengdavome po 1–2 stambios formos kūrinius. Tai buvo neįtikėtini tempai ir fantastiški laikai! Šiandien – G. F. Händelio oratorija, rytoj – J. Haydno oratorija ar J. S. Bacho kantatos, poryt – K. Orffo kūriniai. Tuomet, kai ne tik klausaisi, bet ir pats dalyvauji tame procese, muziką imi suvokti visai kitaip. Todėl dabar lengva gyventi, lengva kalbėti, nes esu daug patyręs, daug žinau, prie daugybės kūrinių buvau prisilietęs.
Ir vis dėlto jei reikėtų išskirti arčiausiai širdies esančius vaidmenis, veikiausiai tai būtų karalius Pilypas G. Verdi „Don Karle“ ir Borisas Godunovas bei Pimenas M. Musogorskio operoje „Borisas Godunovas“. Teko dainuoti net keturiuose skirtinguose pastarosios operos redakcijose, viso pasaulio koncertų salėse, vien Japonijoje – 12 kartų. Patys brangiausi stambios formos kūriniai – G. Verdi „Requiem“ ir A. Dvořáko „Stabat Mater“: juos dainuočiau net ir sirgdamas, su aukščiausia temperatūra.
– Pastaraisiais metais dėstėte ne tik Muzikos akademijoje – buvote ir pedagogu televizijos projekte „Triumfo arka“. Ar daug vokalo žvaigždžių ten atradote?
– „Triumfo arkoje“ jokių žvaigždžių nėra ir nebuvo, iki žvaigždžių ten visiems dar labai toli. Tą nori nenori reikia suvokti. Pas mus apskritai „žvaigždės“ sąvoka labai subanalinta: jei tik išsižioji – jau ir žvaigždė! „Triumfo arka“ sukurta su intencija priartinti paprastą eilinį žiūrovą prie rimtosios muzikos. Bet ten net ir ta rimtoji muzika pateikiama lengvai, nerimtai. Populiarinti klasikinę muziką reikia. Ir mes to pasiekėme, buvo gerų pasirodymų, jaunimui šis projektas tapo puikia vieta savireklamai, juos pamėgo publika. Nors dalyviams iki žvaigždžių – labai toli, jiems reikia dar daug dirbti. Nevalia tupėti vienoje vietoje ir galvoti, kad jau visko pasiekei. Džiugu, kad kai kas iš jų neblogai reiškiasi viename ar kitame teatre. Norisi, kad pagrindiniai teatrai turėtų rimtą repertuarą, padėtų jaunimui augti, siekti karjeros, bet to dabar, deja, nėra.
„Triumfo arkoje“ reikėjo per trumpą laiką padėti žmonėms patobulinti ir vokalą, ir interpretaciją. Pedagogo užduotis tokiame projekte – atpalaiduoti žmogų, suteikti galimybę geriausiai pasirengti per trumpiausią laiką. Akademijoje mūsų tikslas kitoks: rimtai, tvirtai pastatyti žmogų ant kojų. Čia skubėti negalima. Televizijoje viskas padaroma greitai, bet greitai ir pamirštama. Buvo tokių atlikėjų, kurie demonstravo stulbinamą augimą. Bet greitai ūgtelėję, vėliau greitai viską ir pamiršo. O muzikos akademijoje mes kuriame rimtą mokyklą. Ateis laikas, kada šie studentai patys dėstys. Nuoseklus ėjimas į savo tikslą visada duoda tvirtą, gerą, perspektyvų rezultatą. Man įdomu stebėti, kaip žmonės auga, kaip jie atranda savo instrumentą – balsą. Bet viskam reikia tam tikro laiko. Mes čia skiepijame ne popsinį, o klasikinį, rimtesnį muzikos suvokimą.
– Šis pokalbis – proginis. Švenčiant jubiliejų įprasta apmąstyti prabėgusius metus. Ar galėtumėte pasakyti: „Gimiau pačiu laiku“?
– Tikrai, šiandien atsikėliau iš ryto ir pirmiausia pagalvojau, kad laikas bėga nepaprastai greitai. Kita vertus, man atrodo, kad niekados nėra nei per anksti, nei per vėlai – tik pačiu laiku. Gimiau tokiu laiku, kai savo akimis galėjau pamatyti daug istorinių įvykių, mūsų amžiuje atsirado daug techninių naujovių, naujos muzikos. Dabar, deja, neatsiranda. Su nostalgija prisimenu, kaip roko ir bitlų epochoje mes patys gamindavomės instrumentus, darydavomės garso aparatūrą, kūrėme ansamblius, gyvenimas virte virė.
– Ar gerai supratau, turėjote savo roko grupę?
– Būtent! Grupė vadinosi „Liuciferiai“. Liuciferis – labai senas Veneros žvaigždės, kuri pirmiausia įsižiebia ryte, pavadinimas. Ir kartu tamsiosios jėgos vardas. Grupės pagrindas buvo „Ąžuoliuko“ choristai, taigi visi jos nariai turėjo puikų vokalą. Buvome įkūrę ir vokalinį ansamblį, jo nariai šiuo metu išsibarstę po visą pasaulį, bet kartą per metus suvažiuoja, susitinkam.
Dabar yra tokių ansamblių, kaip „Swingle Singers“. Jie gali dainuoti ir be pritarimo, be instrumentų, tik balsu. Pasaulyje toks žanras jau buvo žinomas, o mes patys jį sukūrėme, atradome, nes paprasčiausiai nežinojome, kad toks jau yra, neturėjom informacijos, mums tai atrodė nauja. Aišku, tai ir buvo nauja – pas mus, Lietuvoje. Mes dainuodavome ir J. S. Bacho fugas, ir roką, ir „The Beatles“ dainas – viską be instrumentinio pritarimo, tik balsais. Net į gastroles važiuodavome: į Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją.
Dabar paprasčiau – tereikia klaviatūra surinkti kokio nori kūrinio pavadinimą ir tuoj pat pasiklausysi jo „Youtube“. Savo studentams sakau, kad, be abejo, reikia domėtis, kaip tą kūrinį atlieka kiti. Bet mokytis, įsisavinti tą medžiagą privalote patys, tada iš pagrindų, iš vidaus pajusite visas subtilybes.
Anais laikais nebuvo tokios informacijos kaip dabar, buvo sunku. Bet kartu ir labai įdomu. Ir šiandien studentai turėtų rasti laiko teatrui, koncertams. Nesvarbu, jei tas kūrinys jau girdėtas – juk keičiasi atlikėjai, dirigentai, keičiasi ir profesionalus muzikos suvokimas. Kas pradeda tuo domėtis, daro ir didelę pažangą. Ir vokalinę, ir intelektualinę.
 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!