XXIV „Kaunas Jazz“: didžiosios žvaigždės ir mažieji žvaigždynai

Jau 24-ą kartą pavasarinio Kauno gatves buvo užvaldęs džiazas, net meras simbolinį miesto raktą festivalio laikotarpiui perdavė jo organizatoriams. Ir ne veltui. Į miesto koncertų sales, aikštes ir gatves įsiveržė tikra kūrybiškumo ir novatoriškumo dvasia. Būtent novatoriškumą galima išskirti kaip vieną svarbiausių „Kaunas Jazz“ bruožų. Pasak festivalio sumanytojo ir organizacinio lyderio Jono Jučo, novatoriškų idėjų išbandymu organizatoriai jau rengiasi kitų metų jubiliejiniam, dvidešimt penktajam, festivaliui. Išbandytos naujos festivalio erdvės miesto gatvėse, Raudondvario meno inkubatoriuje. Kasmet į renginio scenas lipa vis daugiau jaunimo. Neabejoju, kad visiems puikų įspūdį paliko bene jauniausių „Kaunas Jazz“ dalyvių Silvios Lenzio (vokalas, 13 m.) ir Mariaus Giedros (fortepijonas, 16 m.) pasirodymas šventiniame festivalio atidaryme Kauno rotušėje. Manau, kad džiazo pasaulis šiuos vardus dar girdės ne kartą.
Festivalio antraštė skelbė, kad XXIV ¬„Kaunas Jazz“ skiriamas Ukrainos laisvės siekiui. Ta proga Kaune net tris kartus pasirodė Kijevo džiazo mokyklos ansamblis „VA PROJECT“, o pirmąją festivalio dieną jaunieji Ukrainos džiazmenai koncertą surengė ir Vilniuje, klube „Tamsta“. Ansamblis susibūrė tik prieš dvejus metus, tačiau jo nariai vokalistai Anna Kuksa ir Vladas Karaščiukas jau spėjo pasižymėti ne viename konkurse ir festivalyje. Jaunųjų ukrainiečių ansamblis su kaupu turi sveiko kūrybinio užtaiso ir gerų ambicijų. Duok, Dieve, jiems stabilumo ir taikos, kad daugiau netektų patirti politinių aferistų ir paprasčiausių reketininkų valdžios.
„Kaunas Jazz“ kasmet laiko aukštai pakeltą kartelę pristatydamas pasaulinio lygio žvaigždes. Šiųmetis festivalis laikėsi tarsi ant trijų džiazo pasaulio banginių. Pirmasis banginis neabejotinai buvo gyvosios legendos, gitaros guru Pato Metheny pasirodymas. Gaila, kad tradicinis Vilniuje gruodžio mėnesį rengiamas „Kaunas Jazz“ metų koncertas šįsyk netradiciškai nuskambėjo balandžio 25-ąją Vilniaus pramogų arenoje, tad laiką teko dalinti tarp džiazuojančio Kauno kariliono ir pirmą kartą Lietuvoje pasirodančios „Pat Metheny Unity Group“. Turbūt nesunku nuspėti tokio pasidalinimo preferencijas. Su P. Metheny dabar groja Chrisas Potteris (saksofonas), Antonio Sanchezas (būgnai), Benas Williamsas (bosas), Giulio Carmassi (fortepijonas, klavišiniai).
Tad kokia gi ta gyvoji legenda Patas Metheny? Visų pirma jis – absoliutus novatorius, ir tai jau trunka 40 metų nuo jo debiutinių įrašų studijose 1974-aisiais, kai džiazo pasaulis suprato, kad gimė naujas reiškinys, naujas mąstymas ir galbūt apskritai nauja džiazo era. Patą Metheny galima lyginti su revoliuciją akademinėje muzikoje padariusiu Arnoldu Schönbergu. Patas Metheny praplėtė harmoninę sistemą neįtikėtinomis moduliacijomis ir akordų deriniais. Galima sakyti, kad Pato Metheny muzika gyvena ne tik laike, bet ir savitoje erdvėje, kurią jis kuria tik jam būdingais tembrų deriniais ir spalvomis. Kai Vilniaus scenoje pamačiau jo vadinamojo orkestriono įtaisų gausybę, net šiek tiek pabūgau – ar tai netaps dar vienu techninių įmantrybių cirku? Kaip nudžiugau, kai mano būgštavimai pasirodė esą bergždi. P. Metheny, turėdamas tobulą gitaros techniką, nuolat siekia praplėsti instrumento galimybes keliomis kryptimis. Viena – naujų instrumentų kūrimas, ko pavyzdys galėtų būti koncerto pradžioje girdėtas gitaros ir citros hibridas, kurio skambėjimas išties unikalus. Kita kryptis – pačios gitaros techninių galimybių ir išteklių plėtimas išoriniais mechaniniais (robotizuotais) instrumentais. Tačiau esmė ta, kad tos techninės inovacijos neuzurpuoja paties kūrybinio proceso, bet jį labai prasmingai papildo, suteikdamos muzikai savitą melodinės ir harmoninės erdvės bei darnos pojūtį.
Antrasis festivalio banginis – ne ką mažesnė legenda amerikiečių grupė „Spyro Gyra“, šeštadienio vakarą (balandžio 26 d.) koncertavusi pagrindinėje festivalio scenoje Vytauto Didžiojo universitete. Šiemet grupė pažymi bent kelias sukaktis – scenos karjeros 40-metį ir savo pirmojo, stulbinančio pasisekimo sulaukusio disko „Morning Dance“ pasirodymo 35-metį. Grupė išleido 29 albumus, parduota per 10 milijonų jos diskų, pelnė platininio ir dviejų auksinių diskų nominacijas. Jubiliejų proga grupė rengia bent kelis koncertų turus po Europos šalis ir JAV. Smagu, kad į šių koncertų orbitą pateko ir šiųmetis „Kaunas Jazz“, juolab kad festivalio publikai grupės atvykimas į Kauną taip pat jubiliejinis, nes renginio scenoje „Spyro Gyra“ pirmą kartą pasirodė lygiai prieš 10 metų.
Grupės pradžia buvo išties džiaziška – dabartinis lyderis saksofonininkas Jay Beckensteinas ir klavišininkas Jeremy Wallas, abu bičiuliai dar nuo studijų laikų, viename iš Bufalo (nedidelis universitetinis miestelis Kalifornijoje) klubų muzikavo veikiau savo malonumui, negausioms auditorijoms, kol jų atsitiktinai nepastebėjo nedidelės vietinės įrašų parduotuvės savininkas Lenny Silveris, susijęs su stambesne įrašų kompanija „Amherst Records“. Ši kompanija pirmą muzikantų albumą išleido 70000 tiražu. Galima sakyti, kad tai lėmė sėkmė ir atsitiktinumas, nes tuos kelerius metus po rokenrolo karaliaus Elvio Presley mirties visos įrašų kompanijos lyg apsėstos kepė Elvio įrašus ir kokiem nors jaunikliams „funkeriams“ tiesiog neturėjo laiko. Gal dėl to Lenny Silveris gana greitai leidybinį sandorį su „Spyro Gyra“ perleido žinomai įrašų kompanijai „MCA/Infinity“. Tačiau kai šioji 1979-aisiais išleido grupės singlą „Morning Dance“ bei to paties pavadinimo albumą, jo tiražas jau skaičiuotas milijonais. Milijonai žmonių kaip burtažodžius pasigavo „Spyro Gyra“ ir „Morning Dance“, grupės populiarumas šovė į žvaigždžių aukštumas.
Grupės lyderis Jay Beckensteinas anuomet prisipažino tokio populiarumo nesitikėjęs. Nors ir būta kritiškų pasvarstymų – ar tai, ką groja „Spyro Gyra“, apskritai yra džiazas? Tačiau labai greitai jų kritikai tapo jų gerbėjais, tvirtindami, kad esmė yra ne tiek išorinis stilius, kiek vidinis turinys. Jie meistriškai sujungė popso, latino, roko ir disko elementus, tačiau visas jų kūrybos vidus alsavo neįtikėtina ir tik tikram džiazui būdinga minties laisve. Visa tai remiasi neįtikėtinu kiekvieno penketuko nario virtuoziškumu ir spontaniška fantazija. Dabartinė grupės sudėtis, be lyderio Jay Beckensteino, – Tomas Schumannas (klavišiniai), Scottas Ambuchas (bosas), Julio Fernandezas (gitara), Lee Pearsonas (būgnai). Tad šiųmečio „Kaunas Jazz“ scenoje galėjome gėrėtis šiais grupės bruožais kaip ir jų pirmieji fanai prieš 40 metų. Girdėjome originalias grupės narių kompozicijas iš pirmųjų ir naujausių albumų. Nepaprastą įspūdį publikai paliko bosininko S. Ambucho, išsiskiriančio unikalia daugiabalsio grojimo technika, ir būgnininko Lee Pearsono solo su neįtikėtinais poliritmijos deriniais, akrobatiniais triukais ir „chuliganizmo“ elementais. Tad visiškai logiška, kad didysis festivalio prizas skirtas būtent „Spyro Gyra“. Lyginant su pirmuoju banginiu, „Spyro Gyra“ pasirodymas buvo geras šou.
Bene labiausiai laukta buvo trečioji festivalio superžvaigždė Cassandra Wilson, prieš kurios pasirodymą vyko oficialus festivalio uždarymas, Audra Jučienė Kauno merui grąžino simbolinį miesto raktą.
Pasak festivalio organizatorių, Cassandros Wilson atvykimas į „Kaunas Jazz“ – sena jų svajonė. Kita priežastis, dėl ko koncertas buvo visų lauktas, – pačios Cassandros sumanymas pažymėti savo legendinę sėkmę pelniusio albumo „Blue Light ˈTil Down“ 20-metį serija koncertų, kuriuose skambėtų visos šio albumo dainos.
Solistės karjerą dainininkė pradėjo 1986-aisiais albumu „Point of View“. Tiesa, prieš tai buvo komunikacijos studijos bei darbas šioje srityje, tačiau netrukus ji suprato, kad tikrasis jos profesinis pašaukimas – muzika. Unikalų, sodraus tembro Cassandros Wilson balsą žymūs muzikantai netruko pastebėti, tarp jų ir garsus saksofonininkas Steveʼas Colemanas, su kuriuo dainininkė įrašinėjo jo albumus. Iki pirmojo solinio albumo pasirodymo C. Wilson bendradarbiavo su avangardiniu trio „New Air“, kur atsiskleidė platus jos kūrybinių interesų laukas. Tačiau didžioji sėkmė dainininkę aplankė po to, kai ji pasirašė sutartį su viena prestižiškiausių leidyklų „Blue Note“ ir įrašė minėtą albumą „Blue Light ˈTil Down“. Muzikos kritikai išsyk atkreipė dėmesį ne tik į unikalų Cassandros balsą, bet ir į visiškai netipišką džiazo dainininkei albumo repertuarą ir aranžuotes, kurių pagrindą sudarė bliuzas, kantri ir folk. Šių stilių nuoširdumas ir paprastumas susijungė su unikaliu Cassandros džiaziniu vokalu į visiškai naujos kokybės skambesį ir stilių, kuriems neliko abejingi šimtai tūkstančių klausytojų.
Jau kitas Cassandros albumas „New Moon Daughter“, pasirodęs 1996-aisiais, jai pelnė pirmąjį „Grammy“ apdovanojimą. Po to buvo sėkmingi ir itin palankių vertinimų sulaukę jos pasirodymai su Wintonu Marsalisu jo projekte „Blood on the Fields“, kuris buvo įvertintas Pulitzerio premija. 1999 m. ji parengė programą „Traveling Davis“, skirtą džiazo legendai Milesui Davisui. 2009-aisiais pasirodė albumas „Loverly“, jis dainininkei atnešė antrąjį „Grammy“. Paskutinis jos albumas „Another Country“ išėjo 2012 m. Tad į „Kaunas Jazz“ Cassandra Wilson atvyko su bemaž 20 studijinių albumų kraičiu. Kartu su ja į Kauną atkeliavo penkių muzikantų grupė – Brandonas Rossas (gitaros), Johnas Cowherdas (fortepijonas, klavišiniai), Lonny Plaxico (bosas), Gregoireʼas Maretas (lūpinė armonika), Johnas Davisas (būgnai), du iš jų – B. Rossas ir L. Plaxico – kartu su dainininke įrašė minėtąjį albumą „Blue Light ˈTil Down“, kuriame skamba legendinis Gene de Paulo standartas „You Donʼt Know What Love Is“. Šiuo kūriniu savo pasirodymą Kaune Cassandra Wilson ir pradėjo. Apie jį net sakyti „legendinis“ būtų banalu. Jį įrašė tokios džiazo įžymybės, kaip Chetas Bakeris, Billy Holyday, Ella Fitzgerald, Johnas Coltraneʼas, Milesas Davisas, Keithas Jarretas, Georgeʼas Bensonas ir daugelis kitų. Kūrinys, savo nuoširdžiu ilgesiu ir šviesiu liūdesiu pakerėjęs milijonus klausytojų, visą koncertą nuspalvino ypatinga nuotaika. Cassandra sukūrė festivalio pabaigai tinkamą šiek tiek nostalgišką, laisvą atmosferą, pasijutome tarsi kokiame Misisipės miestelio bare. Visa Cassandros komanda – puikūs muzikantai, L. Plaxico ir B. Rossą jau minėjau kaip 1993-iųjų albumo bendraautorius. Pastarasis išsiskiria unikalia gitaros grojimo maniera. Išskirčiau ir Gregoireʼą Maretą, nes retai kada išgirsi tokias spalvingas ir virtuoziškas lūpinės armonikėlės improvizacijas, kur meistriškai susipina įvairūs stiliai – nuo kantri iki bliuzo ir fusion. Kaunui išties pasisekė, kad jis tapo vienu tik iš 11 miestų Cassandros Wilson Europos ture.
Pirmąjį festivalio vakarą (balandžio 24-ąją) tradiciškai pasirodė Kauno bigbendas. Jau keleri metai bigbendui vadovauja jaunosios kartos saksofonininkas Liutauras Janušaitis (baigęs studijas Berklio koledže). Į bigbendą suburiami stipriausi džiazmenai visada garantuoja sėkmę ir kokybę, patraukliai sudėstytas programas. Šįsyk Kauno bigbendas pasikvietė jauną latvių džiazo vokalistę Rūtą Dūdumą. Įspūdingo stoto, išraiškinga ir žavi dainininkė (nors stiprus balsas dar prašosi šlifuojamas) pateikė pluoštelį populiarių džiazo standartų (pvz., Karlo Suessdorfo „Moonlight in Vermont“ ir kt.). Įsiminė orkestro trombonininko Jievaro Jasinskio kompozicija „Right in Time“, puikus Valerijaus Ramoškos solo. Vis dėlto nemaloniai nustebino įgarsinimas, nes nebuvo tinkamai subalansuotos atskiros orkestro instrumentų grupės, ypač kliuvo bosas.
Beje, puikų įspūdį paliko antrosios koncerto dalies, kurioje pasirodė norvegų grupė „Marius Nesset Birds“, įgarsinimas. Grupės lyderis – jaunosios kartos saksofonininkas Marius Nesetas, jo žvaigždė ryškiai suspindo po 2011 m. išleisto albumo „Golden Xplosion“. Euforijos pagauti kritikai jį puolė lyginti su legendiniu Janu Garbareku. Dėl to galima būtų ginčytis, tačiau M. Neseto improvizacinis polėkis, ekspresyvus virtuoziškumas ir ekscentriška grojimo maniera kalba savaime. Neatsitiktinai jo mokytojas Kopenhagos konservatorijoje buvo žymusis britų džiazmenas Django Batesas (pažįstamas ir Kauno publikai), kuris prisidėjo prie minėto albumo išleidimo. Į Kauną su M. Nesetu atvyko akordeonistas Heine Bugge, bosininkas Petteris Eldhas, būgnininkas Joshua Blackmore.
Kaune Marius Nesetas pristatė savo paskutinio albumo „Birds“ kompozicijas, kurios nuo pirmųjų taktų prikaustė dėmesį išskirtine ritmine energija, įsiminė novatoriškas saksofono ir akordeono tembrų derinys. Pačios kompozicijos man paliko margoką įspūdį, pasigedau aiškesnės dramaturginės logikos, kompozicinės visumos ir darnos. Matyt ne šie aspektai naujausiame M. Neseto albume buvo svarbiausi. Ir vis dėlto nekilo abejonių, kad Marius Nesetas yra išskirtinio talento ir didelės kūrybinės potencijos menininkas, taip jį priėmė ir festivalio publika.
Dar dvi svarbios festivalio vietos – Vienybės aikštė ir „Combo“ klubas. Vienybės aikštės lauko scenoje kasmet pasirodo ir jauni, kūrybinį kelią tik pradedantys muzikantai, ir patyrę menininkai. Dar vienas privalumas – visi koncertai Vienybės aikštėje jau tradiciškai yra nemokami, tad norisi festivalio organizatorius, nepaisant kai kurių jų išsakytų abejonių, paraginti ir toliau laikytis šios tradicijos, nes tokie renginiai Kaunui tikrai reikalingi.
Balandžio 25-ąją lauko scenoje pasirodė gerai žinoma populiari bliuzo grupė „The Road Band“ (Aleksandras Belkinas – vokalas, gitara, Darius Kodikas – saksofonas, perkusija, Arvydas Meška – klavišiniai, Sergejus Sopelevas-Vysockis – bosas, Jevgenijus Zubkevičius – būgnai), kurią jau galima priskirti prie veteranų. Tai, kad bliuzo grupė džiazo festivalyje dalyvauja jau ne pirmą kartą ir kaskart su pasisekimu, yra gana iškalbingas faktas. Tą patį vakarą Vienybės aikštėje grojo festivalio debiutantai Izraelio grupė „Tatran“ (Tamuz Dekel – gitara, Offir Benjaminov – bosas, Dan Mayo – būgnai), kuriai festivalio organizatoriai šeštadienio vakarą skyrė dar ir „Combo“ sceną. Tik 2011-aisiais susibūrusiems muzikantams tai buvo pirmoji užsienio koncertinė kelionė.
Dar viena jauna festivalio debiutantė prancūzė Nina Attal su šešių muzikantų komanda taip pat keliavo per dvi scenas – „Combo“ klubo ir Vienybės aikštės. Ji – veržliai į viršų kylanti nauja žvaigždė, šiemet įrašinėja savo naująjį albumą, rudenį pasirodysiantį Niujorke, tad Kauno publika turėjo progos susipažinti su šio albumo kompozicijomis. Ninai dar tik 22, tačiau ji jau spėjo susižerti sužavėtų kritikų liaupsių. Visa jos muzikantų komanda – beveik panašaus amžiaus, tačiau už jų pečių jau nemenka patirtis, didelės ambicijos ir kūrybinis veržlumas. Galingas Ninos balsas man asocijavosi su grubiai apšlifuotu brangakmeniu, kuris prašosi dar gludinamas, o jos gitaros improvizacijos – tiesiog šėlsmas!
Klube „Combo“ vyko ir festivalio pabaigtuvės po prabangaus festivalio finalo. Čia pasirodė Stepono Januškos grupė „Jazzway“ (Steponas Januška, Algis Kilis, Arnoldas Jankūnas, Paulius Stonkus, Mykolas Eiva). Nors ši grupės programa prieš mėnesį jau buvo girdėta Birštone (apie tai rašiau ankstesniame „Muzikos barų“ numeryje), gerų muzikantų ir geros muzikos galima klausytis ne po vieną kartą, net ir jau vėstant festivalio aistroms.
Jaunų muzikantų gausa festivalyje išties džiugino. Debiutantams „The Other Side“ dar tik metukai, tad natūralu, kad grupė ieško savo tikrojo kelio. Jaunosios kartos būgnininką Ąžuolą Paulauską festivalio publika jau nesyk girdėjo ankstesniais metais grojant su įvairiais žymiais muzikantais. Šiemet Ąžuolas festivaliui pateikė autorinį projektą „Evolution“, debiutavo ir kaip grupės lyderis, ir kaip kompozitorius. Ką ir besakysi – graži paraiška ateičiai, ir net tą patį vakarą ir toje pačioje scenoje su „Spyro Gyra“.
Grupė „Saulės kliošas“ – festivalio senbuviai, Kaune pasirodė jau 12-tą kartą. Prisipažinsiu, nuo pat grupės įsikūrimo ją mėgau ir su malonumu klausydavausi – patraukli muzika, geri muzikantai ir nuoširdus muzikavimas. Tačiau šiemet mėgstamos grupės nepažinau. Tarsi nusilpo Justės Starinskaitės vokalas, o vietoj buvusio kūrybinio polėkio ir azarto liko tik planuoto koncerto „atgrojimas“. Susidarė įspūdis, kad gerai žinomos grupės dainos tarsi seni paveikslėliai nubluko nuo laiko ir rutinos. Galbūt grupės narius labiau įtraukė kita veikla, tad natūralu, kad repeticijoms liko mažiau laiko. O juk kitąmet „Saulės kaliošui“ – 15, todėl labai nuoširdžiai linkiu jiems neišskysti ir likti scenoje, nes potencialo yra. Galbūt reikia kūrybinės pertraukos permastyti ir atnaujinti repertuarą?
Labai svarbios sakralinės festivalio erdvės – Kauno sinagoga ir Vytauto Didžiojo bažnyčia. Paskutinę festivalio dieną, sekmadienį, Kauno sinagogoje jau ne pirmą kartą pasirodė saksofonininkas Janas Maksimovičius, kartu su juo – klavišininkas Tomas Dičiūnas ir būgnininkas Aleksandras Kazakevičius. Žydiškoji tema džiaze – nuolatinė festivalio rubrika, kurią užpildo įvairiausi muzikantai, o Kauno sinagoga yra išties tinkama erdvė džiazo muzikai, ypač kai ši muzika pasižymi intelektualumu, susikaupimu (nebūtinai sakraliu). Nors žydiško meloso būta tik užuominų, tačiau archajiškos Jano kompozicijų formos savitai jungėsi su mainstream kalba, viskas išgrota tarsi vienu atsikvėpimu.
Tą pačią dieną Vytauto Didžiojo bažnyčioje išgirdome trimitininko Dominyko Vyšniausko ir akordeonisto Arno Mikalkėno duetą. Išties netradicinis ansamblis džiaze, juolab bažnyčios erdvėse, tačiau manau, kad festivalio organizatorių pasirinkimas buvo sėkmingas. Du jauni, kūrybingi ir nebijantys eksperimentuoti muzikai suteikė įsimintinų potyrių klausai ir nepaliko abejingų. 
Bene didžiausia šiųmečio festivalio naujovė – Džiazo gatvė, keturios scenos Kauno senamiestyje ir centre. Jau minėjau ten tris kartus grojusius jaunuosius Ukrainos džiazmenus. Čia pasirodė ir Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos bigbendas, kuris prieš dvejus metus buvo atkurtas po ilgesnės pertraukos, išgirdome ir gražų jaunimo būrį iš Vokietijos – Kerpeno miesto Europos mokyklos bigbendą bei džiazuojančią Kauno J. Gruodžio konservatoriją. Tad galima tik pasidžiaugti, kad Džiazo gatvė – puikus sumanymas, kūrybiškam jaunimu suteikiantis galimybę dažniau kopti į sceną, o miestiečiams dar vieną progą pasiklausyti daugiau ir įvairaus džiazo.
Festivalio įspūdžių gausą sunkiai įmanoma sutalpinti į vieną straipsnį, kaip ir pats festivalis jau sunkiai išsitenka tik Kauno erdvėse. Labai tikėtina, kad Raudondvaryje buvusiose arklidėse steigiamas Meno inkubatorius taps dar viena tradicine festivalio erdve. Šeštadienio popietę gausūs festivalio klausytojai čia išgirdo austrų vokalistę Susaną Sawoff.
Natūralu, kad dalis festivalio įspūdžių lieka kažkur paraštėse ar net už jų ribų, tačiau niekur nedingsta tiesiog geros ir jaukios atmosferos jausmas, su kuriuo vėl laukiame kito pavasario Kaune.