Egidijus Ališauskas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Docentas

AUKSINIS DISKAS 2016 - Lietuvos kariuomenės orkestrui, vadovas mjr. Egidijus Ališauskas
AUKSINIS DISKAS 2017 - Birbynininkui Egidijui Ališauskui
Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas (2021)

EGIDIJUS ALIŠAUSKAS – Lietuvos muzikos akademijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Liaudies instrumentų ir akordeono katedroje 1995 metais baigė birbynės bakalauro studijas. 1996 metais gavo Muzikos akademijos magistro diplomą (birbynės specialybė). Tais pačiais metais įstojo į prof. J.Domarko orkestrinio dirigavimo kursą. 1998 metais gavo orkestro dirigavimo studijų bakalauro diplomą. 1999 metais įgijo karinio orkestro dirigento kvalifikaciją.

Šiuo metu Egidijus Ališauskas yra Lietuvos kariuomenės orkestro vyr. dirigentas ir vadovas, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos docentas, liaudies instrumentų orkestro vadovas.

Dar besimokydamas Lietuvos muzikos akademijos prof. P.Tamošaičio birbynės klasės I kurse, 1994 metais tapo tarptautinio konkurso laureatu (III vieta) Čerepovece, Rusijoje. Du kartus laimėjo Respublikinio jaunųjų atlikėjų konkursą (1987, 1990). Lietuvišką tautinį instrumentą – birbynę ir jo galimybes muzikuojant yra pristatęs ne tik Lietuvoje, aktyviai koncertuodamas įvairiuose renginiuose (Didysis muzikų paradas, Atžalynas, Pasaulio lietuvių dainų šventė, “Klasikos diversijos”, A. Žigaitytės misterija „Praregėjimas“, O. Narbutaitės oratorija „Centones mea urbi“, J. Vaitkaus spektaklis „Žuvėdra”, G. Varno spektaklis „Portija Koglen“, D. Gasiūnaitės meninis filmas „Kas miega šalia tavęs“, Tytuvėnų festivalis, Trakų „Fanfara band“ festivaliai ir kt.) didžiuosiuose miestuose, bet ir miesteliuose, o taip pat ir užsienyje – Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Čekijoje, Švedijoje, Danijoje, Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Malaizijoje, Kolumbijoje.

Egidijus Ališauskas kaip dirigentas koncertuoja su įvairiais orkestrais ir ansambliais – Lietuvos kariuomenės orkestru (orkestro vadovas), LMTA Liaudies instrumentų orkestru (orkestro vadovas), Vilniaus Brass, Trakų festivalio orkestru, Liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė” (ansamblio vadovas), Rygos pučiamųjų orkestru.

Parengė ir dirigavo programą, įrašytą ir išleistą kompaktine plokštele „Perlų vėrinys“ su Lietuvos kariuomenės orkestru, kompaktine plokštele „Kada sūneliai sugrįš?“, „Namo“ su D. Pulausko LRT grupe ir dainininke V. Povilioniene.

2007, 2009, 2014 metų Dainų švenčių ir 2012 moksleivių Dainų šventės vyriausiasis dirigentas. 2011 Lietuvos kariuomenės orkestro 20-mečiui parengė K. Orffo „Carmina Burana“ su Klaipėdos muzikinio teatro choru ir solistais, Vilniaus edukacijos universiteto choru „Ave Vita“, solistais Joana Gedmintaite, Dainiumi Stumbru ir Kęstučiu Alčauskiu. 2011 metais surengė keturis rečitalius su kanklininke Aiste Bružaite, pianiste Indre Baikštyte, styginių kvartetu „Art Vio“. Lietuvoje Dailės galerijoje, Latvijos muzikos akademijoje, Viljandyje (Estija) ir Trakuose Fanfarinėje savaitėje „Mes sveikiname Trakus“.

***

Egidijus Ališauskas 1996 m. baigė magistro studijas (birbynės specialybė) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1998 m. – orkestro dirigavimo bakalauro studijas LMTA (prof. J. Domarko orkestrinio dirigavimo kl.). 1999 m. įgijo karinio orkestro dirigento kvalifikaciją.

Šiuo metu Egidijus Ališauskas yra Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris, vyriausiasis dirigentas ir vadovas, LMTA docentas ir Liaudies instrumentų orkestro vadovas.

Tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatas lietuvišką tautinį instrumentą – birbynę – ir jo galimybes yra pristatęs tiek Lietuvoje, aktyviai koncertuodamas didžiuosiuose miestuose ir miesteliuose, tiek užsienyje – Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Švedijoje, Italijoje, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Egidijus Ališauskas kaip dirigentas koncertuoja su įvairiais orkestrais ir ansambliais – Lietuvos kariuomenės orkestru, LMTA Liaudies instrumentų ir Pučiamųjų orkestrais, Vilniaus Brass, Trakų festivalio orkestru, Rygos kameriniu bei Rygos pučiamųjų orkestrais.

Parengė ir dirigavo programą, įrašytą ir išleistą kompaktine plokštele „Perlų vėrinys“ su Lietuvos kariuomenės orkestru, kompaktine plokštelę „Kada sūneliai sugrįš?“, „Namo“ su Lietuvos kariuomenės orkestru ir dainininke Veronika Poviloniene, 2016 m. įrašė kompaktinę plokštelę „Lietuviški maršai“. Išleido solinę kompaktinę plokštelę su pianiste Indre Baikštyte.

2007, 2009, 2012 ir 2014 m. Dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. 

 

2021-12-27
Birbynė, batuta, tenisas...
Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteriui Egidijui Ališauskui – 50
Ieva KANANAVIČIŪTĖ

Liepos 6-ąją, Valstybės dieną, birbynininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, Lietuvos kariuomenės orkestro kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, skiriamu asmenims, pasižymėjusiems uoliu ir sąžiningu darbu valstybinėje ar visuomeninėje veikloje.

Egidijus Ališauskas geba derinti gausybę darbų – vadovavimą Lietuvos kariuomenės orkestrui, LMTA Liaudies instrumentų, Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedrų orkestrams, pedagoginę ir koncertinę veiklą. Su savo vadovaujamais orkestrais ir kitais kolektyvais, tarp jų Lietuvos nacionaliniu, Kauno simfoniniais orkestrais, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Čiurlionio kvartetu, „Vilniaus Brass“ kvintetu, Trakų festivalio orkestru, Liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“, Rygos pučiamųjų orkestru, E. Ališauskas pasirodė ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Aplankyta Latvija, Estija, Ukraina, Lenkija, Rusija, Švedija, Danija, Italija, Nyderlandai, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Malaizija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija.

Nuopelnus Lietuvos kultūrai liudijantis apdovanojimas E. Ališauskui buvo tarsi dovana praėjusio jubiliejaus proga – birželio 17 d. jam sukako 50 metų. Be to, šių metų spalį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus minimas Lietuvos kariuomenės orkestro ir E. Ališkausko veiklos jame 30-metis. Įdomu, kad dabartinis kapelmeisteris orkestre iš pradžių mušė būgnus (nors buvo profesionalus birbynininkas) ir tik vėliau, 1999 m. baigęs dirigavimo bakalauro studijas, tapo šio orkestro vedliu bei dirigentu.

Tad supuolus tiek daug garbingų progų, kalbiname Egidijų Ališauską apie jo ankstyvąsias ir dabartines muzikines patirtis, įprasto ir karinio orkestro skirtumus, šeimą ir laisvalaikį.

– Gerbiamas Egidijau, kaip paminėjote savo penkiasdešimtmetį?

– Pandemijos sąlygomis suorganizuoti didelį renginį buvo sunku, todėl pasirinkome gana netradicinę erdvę – restorano „La Boheme“ vasaros terasą. „Koncertas draugams“ įvyko kitą dieną po gimtadienio – birželio 18-ąją. Jame pasirodė Lietuvos kariuomenės orkestras, jo solistai tūbininkas Giedrius Steponaitis, klarnetininkas Viktoras Kūsas ir bosistas Andrius Daugirdas. Visi kartu atlikome nuotaikingą, vasarišką muziką.

– Kokie Jūsų vadovaujamų kolektyvų koncertai vyks artimiausiu metu?

– Šiandien (kalbėjomės liepos 2 d. – I. K.) vyks jau tradicinis Kristupo vasaros festivalio atidarymo koncertas „Muzika ant vandens“. Festivalio organizatorei Jurgitai Murauskienei prieš ketverius metus kilo mintis Lietuvos kariuomenės orkestrą įkurdinti laivo „Ryga“, plukdančio keleivius Nerimi, denyje. Pirmuosiuose festivalio atidarymo koncertuose atlikome G. F. Händelio kūrinį „Vandens muzika“, vėliau nusprendėme surengti koncertą ugnies tema, o šiandien skambės gamtos, paukščių ir augmenijos tematikos muzika.

Su kariuomenės orkestru Liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pasirodysime Simono Daukanto aikštėje, o vakare koncertuosime Grigiškėse ir devintą valandą vakaro prisijungsime prie viso pasaulio lietuvių, giedosiančių Lietuvos himną. Šis koncertas bus tarytum sezono pabaiga, nes prasideda atostogų metas. Į sceną grįšime vasaros pabaigoje koncertu Pakruojyje, ten pasirodysime su choru ir vargonais.

– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?

– Jis prasidėjo ganai įdomiai. To meto berniukai paprastai sportuodavo, žaisdavo futbolą, tad man taip pat vaikystę teko praleisti stadione. Mano tėtis buvo savamokslis muzikantas – grojo klarnetu, saksofonu, dainavo. Jis vis manęs klausdavo: „Na, kada eisi mokytis muzikos?“ Būdamas maždaug dešimties pasakiau: „Gerai, eime.“ Buvo vasaros pabaiga, stojamieji egzaminai jau pasibaigę, tačiau tėtis pažinojo Kuršėnų muzikos mokyklos direktorių birbynininką Praną Mikutį, tad buvau priimtas. Jo paprašytas atlikau keletą pratimų, padainavau, porą kartų pataikiau į tą pačią natą, be to, jau mokėjau groti klarnetu. Patikrinęs mano klausą P. Mikutis paklausė: „Gal esi absoliutininkas (turintis absoliučią klausą. – I. K.)?“ Nežinojau, kas tai yra.

– Kodėl pasirinkote būtent birbynininko specialybę?

– Todėl, kad klarneto mokytojo tuo metu nebuvo, o Pranas Mikutis buvo birbynininkas. Jis manęs paklausė, ar žinau, kas yra birbynė. Atsakiau, kad ne. Tuo metu tai buvo labai paklausi specialybė, veikė daug liaudies muzikos kolektyvų, nes juos lengviau išleisdavo koncertuoti į užsienį. Tos išvykos buvo viena didžiausių motyvacijų. P. Mikutis man sakė: „Galėsi keliauti, pamatysi užsienį.“ „Tai gerai, – atsakiau, – galiu groti ir birbyne.“

– Kokie pedagogai pasitaikė Jūsų muzikiniame kelyje, kokias svarbiausias pamokas iš jų perėmėte?

– Vienu svarbiausių savo pedagogų laikau Praną Mikutį. Nors jis birbynininkas, tačiau valdo daug kitų instrumentų, fortepijonu labai gerai skambina džiazą. Tai – retas reiškinys tarp birbynininkų. Jis Kuršėnuose, mano mažame gimtajame šiaurės Lietuvos miestelyje, grojo gitara, pučiamaisiais ir kitais instrumentais. Kaip pedagogas buvo labai griežtas. Gal trečioje klasėje įvyko lūžis, kai nuvijau savo berniukišką tingulį ir pats pradėjau muzikuoti, ieškoti literatūros, užduotus dalykus išmokti anksčiau, negu reikėdavo.

– Buvote pirmūnas...

– Nepasakyčiau, kad iš karto.

Toliau mokiausi Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija), birbynininko Pauliaus Vaišnoro klasėje, studijas tęsiau Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas profesorių Praną Tamošaitį. Tačiau vis dėlto pabrėžčiau, kad muzikinius pagrindus padėjo pirmasis mokytojas, nes Šiauliuose jau galėjau savarankiškai mokytis, tapau dviejų šalies konkursų laureatu.

– Kas paskatino pasirinkti antrąsias bakalauro studijas – dirigavimą?

– Juo Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje įkvėpė domėtis mokytoja Regina Vaišnorienė. Mokykloje galėdavome rinktis gretutinius instrumentus ir dalykus, aš pasirinkau dirigavimą ir kankles. Dirigavimas jau tada prie manęs labai prilipo, net nekilo abejonių, ar tęsiu šias studijas.

Studijuodamas birbynės specialybę lankiau dirigavimo paskaitas pas prof. Valentą Leimontą, vėliau perėjau į dirigavimo fakultatyvą pas prof. Juozą Domarką. 1996-aisiais baigęs magistro studijas (birbynės specialybė), dar trejus metus mokiausi dirigavimo.

– Dabar pats esate pedagogas. Kokiomis svarbiausiomis vertybėmis vadovaujatės dirbdamas šį darbą?

– Save laikau senesnio sukirpimo pedagogu. Man svarbiausia darbštumas, sąžininigumas, atvirumas, natūralumas. Žinoma, šių dienų situacija truputį kitokia, nes daugelis sako, kad esminis muzikos pedagogikos principas – vaikus supažindinti su instrumentais, juos sudominti. Tačiau mano tikslas ir siekis yra toks: jeigu imiesi kokio nors darbo, jį privalai padaryti geriausiai. Šį principą sėkmingai taikau dirbdamas su studentais LMTA, skatindamas juos siekti geriausių rezultatų. Taip pat mokau ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, kurioje šį principą taikyti yra šiek tiek sudėtingiau. Vis dėlto galiu pasidžiaugti būsimais dešimtokais, jie iš tiesų yra labai geri mokiniai. Su jais praėjusį pavasarį sugebėjome parengti dvi programas.

Nors mano metodas gal kiek ir pasenęs, tačiau jaučiu, kad jis pasiteisina. Agituojant mokinius siekti paties geriausio rezultato, jie pradeda domėtis, važinėti į konkursus ir jiems ima labai neblogai sektis.

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Lietuvos kariuomenės orkestras?

– Karinis orkestras atsirado labai įdomiomis aplinkybėmis. 1991 m. vasaros pabaigoje, kai studijavau pirmame kurse, dirigentas ir pedagogas Justinas Jonušas, muzikologo prof. Vytauto Landsbergio paskatintas suburti Lietuvos kariuomenės orkestrą, atėjo į Lietuvos muzikos akademiją ir surinko nedidelį būrį studentų naujam kolektyvui. Klarnetininkas, su kuriuo studentų bendrabutyje gyvenau viename kambaryje, po savaitės man pasiūlė ateiti į orkestrą groti mušamaisiais. Nors gyvenime to nebuvau daręs, pasiūlymą priėmiau. Susitikus su J. Jonušu jis manęs pasiteiravo, kur mokausi. Atsakiau, kad studijuoju birbynę Lietuvos muzikos akademijoje pas Praną Tamošaitį. Paklausė, ar esu mušęs būgną. Ne, nemušęs. „Tai gerai, išmoksi, eik.“ Taip prasidėjo mano karjera Lietuvos kariniame orkestre.

Iš pradžių svarsčiau, kaip man pavyks išsilaikyti orkestre, nes akademijoje buvo ir profesionalių būgnininkų. Tačiau taip susiklostė, kad man teko mušti didįjį būgną, lėkštes, o profesionalai grojo rimtesniais instrumentais.

Aštuonerius metus dirbau būgnininku, kartu studijuodamas birbynę ir dirigavimą. 1999 m. atsirado poreikis orkestre turėti vedlį, vadinamąjį tamburmažorą (vyriausiąjį būgnininką). Šiam vaidmeniui tikau, nes kaip tik baigiau dirigavimo studijas, tad tapau Lietuvos kariuomenės orkestro vedliu ir dirigentu.

Šių metų spalio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje švęsime orkestro 30-metį.

– Kuo karinis orkestras skiriasi nuo įprasto?

– Svarbiausia karinio orkestro paskirtis – dalyvauti oficialiuose užsienio valstybių vadovų sutikimuose, iškilminguose Lietuvos kariuomenės ceremonialuose, valstybinių švenčių progomis vykstančiuose renginiuose. Bet orkestras rengia ir koncertus Lietuvos visuomenei, jo įrašai skamba per radiją ir televiziją.

Mes dalyvaujame ir karinėje veikloje. Pavyzdžiui, šiuo metu priimame žmogų griežti fleita, bet jis turės išeiti ir bazinį karinio parengimo kursą. Jis jau perėjo rimtą medicininę apžiūrą, buvo patikrinta jo fizinė forma – reikėjo padaryti nustatytą skaičių atsispaudimų, atsilenkimų, nubėgti tris kilometrus. Dabar jo laukia 11–12 savaičių karinė tarnyba, ir tik tuomet jis galės pradėti groti orkestre.

– Ir šį kelią turi nueiti kiekvienas orkestro muzikantas?

– Taip. Be to, mes visi turime šaudymo, fizinio parengimo pratybas. Ir tai gerai, nes kuo tampame vyresni ir brandesni, tuo labiau reikia fizinės veiklos.

– Kaip atrodo Lietuvos kariuomenės orkestro kasdienybė?

– Kaip ir visi kiti orkestrai, kiekvieną rytą repetuojame. Vos ne kas antrą ar trečią dieną turime dalyvauti protokoliniuose renginiuose priimant prezidentus, ministrus ir kitus politinius asmenis. Pavasarį ir rudenį mums privalomas fizinio parengimo patikrinimas, išeiname į dešimties kilometrų žygį su visa ekipuote.

– Kada įgijote majoro laipsnį? Ko reikia norint jį gauti?

– Esu laikinai einantis majoro pareigas, tad kol kas apie tai neverta kalbėti. Buvau vyresnysis seržantas, vėliau įgijau leitenanto laipsnį. Siekiant karinių laipsnių Lietuvos karo akademijoje reikia baigti specialius kursus. Jau daugiau kaip dešimt metų dalyvauju NATO šalių orkestrų inspektorių ir dirigentų konferencijose, kuriuose diskutuojame apie karinių orkestrų tendencijas, kalbame ir apie jų vadovų bei narių laipsnių problemą. Kongresuose dalyvauja dirigentai, turintys pulkininkų leitenantų, pulkininkų laipsnius, tad tikimės, kad tokius laipsnius galėsime įgyti ir Lietuvoje.

– Kokios įsimintiniausios su Lietuvos kariuomenės orkestru patirtos akimirkos žvelgiant iš trisdešimties metų perspektyvos?

– Per metus turime apie 130–140 renginių, tad nežinau, kiek tūkstančių jų būta... Galbūt labiausiai įsimintini pučiamųjų orekstrų festivaliai, marširavimai stadionuose arba sporto salėse, Vakaruose vadinami tattoo. Puikiai atsimenu 1999 m. Vokietijos Kaizerslauterno mieste vykusį tokio pobūdžio festivalį, kuriame susirinko pilnas stadionas žiūrovų. Taip pat išskirčiau prieš dešimt metų vykusį orkestro jubiliejinį koncertą, kuriame atlikome Carlo Orffo „Carmina Burana“. Iš tiesų visi koncertai, vykstantys Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, bei proginiai renginiai palieka labai didelį įspūdį. Ne kartą esame groję Palangos koncertų salėje. Esame pasirodę su žymiais atlikėjais, tarp jų eufonininku Stevenu Meadu, Vakarų Europoje puikiai žinomu trombonininku Ispanijoje gyvenančiu argentiniečiu Lito Fontana.

– Kuo skiriasi Jūsų vadovaujamų orkestrų pobūdis, specifika, aura?

– Darbas su Lietuvos kariuomenės orkestru reikalauja profesionalumo, didelio tempo, o LMTA daugiausia dėmesio reikia skirti edukacijai. Šiuo metu Liaudies instrumentų katedroje gana sudėtinga situacija, nes turime tik du birbynininkus, o kanklininkių – vienuolika. Aukso amžius buvo, kai prieš dešimt metų ir seniau turėjome per trisdešimt studentų, tada galėdavome nemažai koncertuoti.

Prieš trejetą metų, padedant obojininkui prof. Robertui Beinariui, atgaivinome LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros orkestrą, užgesusį daugiau kaip prieš penkiolika metų. Su atgimusiu orkestru iš karto laimėjome pirmą vietą Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate. Šiuo metu aktyvus grojimas kiek sustojo, nes dėl pandemijos viskas persikėlė į internetinę erdvę.

Edukacinė veikla man labai patinka, nes studentai yra labai motyvuoti, dega noru groti, muzikuoti, pažinti muzikos meną. Jie suteikia sparnus dirbant paprastą, kasdienį darbą.

– Kartu su orkestrais nemažai keliaujate. Kokios šalys, kelionių nuotykiai labiausiai įsiminė?

– Nuotykių buvo... Pavyzdžiui, daugiau kaip prieš dvidešimt metų Hamburge, Vokietijoje, važiuojant estakada sugedo autobusas. O mašinų srautas didžiulis... Vokiečių kariškiai per kelias valandas mums suorganizavo autobusą, jį vėliau padovanojo Lietuvos kariuomenei. Tuo metu mes daug keliaudavome, po kelis kartus per metus, išmaišėme beveik visą Europą. Itin didelį įspūdį paliko Prancūzijos gamta ir aukšto lygio festivaliai. Taip pat išskirčiau ir vieną Danijos festivalį, kurį globojo šios šalies princas. Festivalis pasižymėjo griežta disciplina – į renginį reikėjo atvykti prieš valandą, kad neatsitiktų nieko nenumatyta ir kad sekundžių tikslumu visi išeitų į sceną. Gastrolių būta daug, o dabar jų mažiau tiek dėl pandemijos, tiek dėl finansinių priežasčių.

– Kokią muziką Jums mieliausia atlikti?

– Studijuodamas prof. Juozo Domarko klasėje diriguodavau klasikinę muziką, klasika man ir dabar artimesnė, tačiau nėra žanro, kurio nemėgčiau. Labai patinka svingas, tenka atlikti ir Lotynų Amerikos, estradinę muziką. Iš pradžių diriguoti svingą, džiazą buvo gana sudėtinga, turėjau perprasti šios muzikos specifiką.

– Kada geriau jaučiatės: grodamas solo birbyne, diriguodamas ar dirbdamas su studentais auditorijoje?

Kiekviena veikla man vienodai svarbi. Tiesa, kartais diriguojant orkestrui atrodo, kad mieliau jau gročiau birbyne, mažiau būtų streso, bet grodamas birbyne mąstau, kaip būtų gera ir lengva diriguoti... Viskas priklauso nuo to, ką diriguoju ar groju.

Pedagoginis darbas – atskira niša, bet taip pat maloni, nes nuolatos atrandu ką nors nauja. Stengiuosi mokiniams ir studentams mokymosi medžiagą pateikti kuo tiksliau, visada rankose turiu birbynę ir rodau, kaip reikia atlikti tam tikras kūrinių vietas. Taip mokiniai geriau perpranta atlikimo specifiką.

– Esate be galo veiklus žmogus. Iš kur semiatės įkvėpimo, energijos?

– Net nežinau, turbūt toks gimiau. Galbūt tai lemia ir zodiako ženklas, juk dvyniai visuomet nerimastingi ir veiklūs. Ir mano mama visada buvo ir yra labai aktyvi. Pabrėžčiau dar ir sportą, kuris mane lydi visą gyvenimą. Jei ne muzika, turbūt būčiau sportininkas, nes mane kvietė į sporto mokyklas. Po įvairių sportinių užsiėmimų bėgdavau į muzikos mokyklą, o po jos lėkdavau į rankinio ar futbolo varžybas.

– Kokiu sportu užsiimate dabar?

– Visą gyvenimą man svarbiausias buvo futbolas, gal dėl to, kad mūsu namas buvo penkiasdešimt metrų nuo stadiono. 1988 m. Lietuvos jaunųjų futbolininkų „Odinio kamuolio“ turnyre mūsų komanda pelnė antrą vietą, po jo mane iš karto pakvietė į Kuršėnų suaugusiųjų rinktinę, joje žaidžiau trejus metus. Šiuo metu daugiausia laiko skiriu tenisui, juo susižavėjau prieš penkiolika metų. Kartais dalyvauju varžybose, kaip tik liepos viduryje vyks Lietuvos kariuomenės teniso turnyras.

– Ar tenisą galima laikyti pagrindiniu Jūsų laisvalaikio užsiėmimu?

– Greičiausiai taip. Žinoma, daug laiko praleidžiu bibliotekose, ieškodamas naujų kūrinių orkestrams ir studentams.

– Jūsų šeimos nariai taip pat muzikuoja. Dukra Akvilė netgi yra Lietuvos rekordininkė – jauniausia rečitalio atlikėja. Ar savo atžalas kryptingai vedate muzikos keliu, ar tikitės, kad jie tęs šeimos tradiciją?

– Kartu su žmona kanklininke Aiste Bružaite pastebėjome, kad abi mūsų atžalos – 7-erių Lukas ir 6-erių Akvilė – gerai dainuoja, todėl nuvedėme juos mokytis ir kol kas jiems labai neblogai sekasi. Akvilės balsas yra žemokas, o Lukas turi diskanto balselį, tokį, kokiu dainavau ir aš. Muzikos mokyklos chore mane vadindavo lakštingala. Tarp kokių penkiolikos merginų buvau vienintelis diskantas, ir man sakydavo – na, lakštingala, padainuok aukštai, nes man lengvai pavykdavo pasiekti antrosios oktavos sol, la ir si. Ir Luko lygiai toks pat balselis: nėra galingas, nėra platus, bet labai tikslus intonaciškai. Važiuodami mašina įjungiame Lotynų Amerikos džiazą, ir Lukas tiksliai paniūniuoja trimito ar kito instrumento partiją, nors ji grojama labai greitai, šešioliktinėmis natomis.

Dabar svarstome, kokiu instrumentu vaikai galėtų groti, tačiau vis dar esame klausinėjimo stadijoje. Akvilė, žinoma, sako norinti skambinti kanklėmis, ir tai suprantama, nes žmona Aistė kankliuoja. Dukra namuose vis pabando kanklėmis pagroti šiuolaikinę muziką, o Luką tikriausiai mėginsime leisti groti mušamaisiais.

– Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt dar turite neįgyvendintų muzikinių ir nemuzikinių svajonių?

– Vieną svajonę turiu, bet dar nežinau, ar ji kada nors bus įgyvendinta. Noriu išmokti profesionaliai dainuoti. Dar prieš dvidešimt metų kalbinau savo ilgametį bičiulį baritoną Vytautą Juozapaitį, kad imtųsi mane mokyti, tačiau iki šiol taip ir nepavyko pradėti vokalo studijų. Tad gal dabar, po penkiasdešimties metų, pavyks...

– Jei būtų galima laiką atsukti atgal, ar rinktumėtės tokį patį kelią?

– Sunku pasakyti, nes paauglystėje rimtai svarsčiau apie profesionalaus futbolininko karjerą. Tačiau jei būčiau pasirinkęs sporto kelią, dabar jau būčiau pensininkas. O muzika yra muzika, ji lydės visą gyvenimą.

– Ko palinkėtumėte sau po dešimties metų?

– Palinkėčiau energijos ir smalsumo, noro ko nors siekti, mokytis ir išarti dar vieną kitą naują dirvoną.

– Dėkoju už pokalbį.

Kompaktinė plokštelė EGIDIJUS ALIŠAUSKAS (birbynė) INDRĖ BAIKŠTYTĖ (fortepijonas)

http://parduotuve.muzikusajunga.lt/cd-garso-irasai/egidijus-alisauskas-birbyne-ir-indre-baikstyte-fortepijonas

Ši Egidijaus Ališausko autorinė kompaktinė plokštelė – pirmoji, tarp gausaus jo solinių ir kamerinių įrašų radijuje, televizijoje bei kolektyviniuose CD užimanti išskirtinę vietą. Stilistiškai gimininga programa konceptualiai atskleidžia  vieno iškiliausių vidurinės kartos lietuvių birbynininkų romantinę meninės pasaulėjautos pusę. Pastoralinio ir šokinio charakterio kūriniai žavi jautrią vaizduotę ir klausą, leidžia gėrėtis stipriosiomis birbynės, unikalaus lietuvių nacionalinio instrumento,  savybėmis: dainingumu, matiniais ir itin turtingais tembrais nuo gan šaižaus aukštame registre iki aksominio, gilaus, tamsaus žemame. E. Ališauskas atstovauja tai profesionalaus muzikavimo liaudies instrumentais tradicijai, kuri per pastaruosius penkiasdešimt metų ištobulino ir patį instrumentą, ir jo technines galimybes, idant juo galima būtų atlikti sudėtingiausias klasikinio repertuaro kompozicijas. Sykiu jis yra ištikimas savo mokytojo profesoriaus Prano Tamošaičio mokyklai, kuris atlikėjiškoje tradicijoje nubrėžė labai savitas ir svarbias gaires: stilizuotą, pritaikytą kamerinėms erdvėms, bet pakankamai autentišką muzikavimą, besiremiantį subtiliomis liaudies intonacijomis, improvizaciniu pradu bei raliavimu atvirose erdvėse,  išlaikant lietuvių tautai būdingą estetinį patosą. Ši programa padeda apčiuopti būtent tą lyrinį, visada kiek graudų pradą, besimainantį su džiugiais pastoraliniais liaudies šokio vaizdais, kurį E. Ališauskas yra įvaldęs aukščiausiu meistrystės laipsniu. Virtuoziškai valdantis birbynę kaip solinį instrumentą, turintį savą, nacionalinį veidą, birbynininkas savitai tęsia kultūrų dialogą su kitomis pasaulio liaudies kultūromis bei  klasikine ir romantine tradicija. XXI a. fone jis teigia galingą vitališką pradą, kuris gali paveikti ir mūsų, lietuvių kompozitorių kūrybos lauką, ir akademinio muzikos pasaulio kituose kraštuose atradimus, kada besiplečiantis susidomėjimas unikaliais savitų kultūrų paveldo artefaktais tampa galingu akstinu ateities muzikinės kultūros inovacijoms.

XX a. viduryje ir ypač pabaigoje birbynė tapo visaverčiu soliniu instrumentu, kuris drąsiai varžosi su kitais giminingais mediniais pučiamaisiais. Kada birbynės virtuozo meistriškumas susijungia su savęs vertu partneriu, gimsta mūsų kultūrai svarbus, neeilinis reiškinys. Indrė Baikštytė, jauna talentinga pianistė, talkinanti daugeliui žymiausių mūsų scenos meistrų, E. Ališauskui tapo visaverte menine bendradarbe, savo subtiliu kameriškumo pajautimu, puikia pianizmo mokykla ir kūrybinėmis intencijomis prisidėjusi prie vieno gražiausių mūsų akademinės muzikinės kultūros reiškinių.

Daiva Tamošaitytė