Aldona Dvarionaitė

Tėvas Balys Dvarionas, motina Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, brolis Jurgis Dvarionas. 1962 m. baigė Maskvos konservatoriją (Stanislavo Neuhauso klasę),1966 m. – šios konservatorijos aspirantūrą. 1962 m. apsigyveno Lenkijoje ir su pertraukomis dėstė Lietuvos konservatorijoje; nuo 1995 m. docentė. 1998–1999 m. dar dėstė Vigo (Ispanija) konservatorijoje.

Pirmoji atliko B. Dvariono naujausius kūrinius fortepijonui. Repertuarą sudarė Johanas Bramsas, Frederikas Šopenas, M. K.Čiurlionis, Klodas Debiusi, Ferencas Listas, Sergejus Prokofjevas, Sergejus Rachmaninovas, Francas Šubertas, Robertas Šumanas, Aleksandras Skriabinas ir kitų kompozitorių kūriniai. Koncertavo Austrijoje, Bulgarijoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, TSRS, Vokietijoje ir kt. šalyse kaip solistė ir su simfoniniais orkestrais, dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose.

M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, Chosė Iturbi (Ispanija), A. Rubinšteino (Prancūzija) tarptautinių pianistų konkursų žiuri narė. Vadovavo tarptautiniams meistriškumo kursams Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. 2000 m. Frederiko Šopeno draugijos Lietuvoje prezidentė.

Dvarionaitė Aldona (1939.V.18 Kaune - 2000.XI.5 Vilniuje), liet. pianistė, pedagogė. Komp. B.Dvariono duktė. 1962 baigė Maskvos kons-ją (H.Neuhauso kl.) ir šios kons-jos aspiranturą (1966). 1962 apsigyveno Lenkijoje ir su pertraukomis dėstė Lietuvos kons-joje; Nuo 1991 dėstė Lietuvos MuA; doc.(1995). 1998-99 dar dėstė Vigo (Ispanija) kons-joje. Pagr. Aldonos Dvarionaitės kūrybinės veiklos sritis - koncertai. Pirmoji atliko B.Dvariono naujausius kūrinius f-nui. Koncertavo Austrijoje, Bulgarijoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, SSSRS, Vokietijoje ir kt.šalyse, skambindama solo ir su simf.orkestrais. Repertuarą sudarė J.Brahmso, Fr.Chopino, M.K.Čiurlionio, C.Debussy, B.Dvariono, F.Liszto, S.Prokofjevo, S.Rachmaninovo, Fr.Schuberto, R.Schumano, A.Skriabino ir kt.komp. kūriniai. Aldonos Dvarionaitės pianizmui būdinga savita romantinės muzikos interpretacija, pabrėžianti kontrastingus raiškos polius - audringa, pakilu ir intymu, jausminga. Dalyvavo tarpt. festivaliuose: Šlezvigo-Holšteino (Vokietija), "Incontri di Serra Maiori" (Italija), "Chopin a Duszniki", Baranovo Sandomežyje (Lenkija), "Chopino dienos" (Austrija) ir kt. Buvo Čiurlionio, Dvariono, J.Iturbi (Ispanija), Rubinšteino (Prancūzija) tarpt. pianistų konkursų žiuri narė. Vadovavo tarpt. meistriškumo kursams Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Įgrojo plokštelių, padarė radijo įrašų, išleido 3 kompakt. plokšteles, viena jų išleista 1999 Lenkijos garso įrašų studijos "Futurex classics" su Aldonos Dvarionaitės skambinamais Chopino kūriniais f-nui. Aldona Dvarionaitė buvo Chopino ir Szymanowskio d-jų Lenkijoje narė; 2000 Chopino d-jos Lietuvoje prezidentė. Pav.

Ona Juozapaitienė

Aldona Dvarionaitė (1939 05 18 Kaune – 2000 11 05 Palangoje) – lietuvių pianistė, pedagogė. Viena žymiausių lietuvių atlikėjų, kurios skambinimą Lietuvos ir užsienio muzikologai dažnai lygino su didžiausiais mūsų laikų interpretatoriais – V. Horowitzu, S. Richteriu.
Aldona Dvarionaitė gimė 1939 m. gegužės 18 d. Kaune, žymių lietuvių muzikų Balio ir Aldonos Dvarionų šeimoje. Tėvas kompozitorius Balys Dvarionas ir motina pianistė Aldona Dvarionienė namuose kūrė labai menišką atmosferą, kurioje augo Aldona drauge su broliu Jurgiu. Fortepijonu Aldona grojo nuo mažens, pirmąsias skambinimo pamokas gavo iš mamos. Nuo 1946 m. muzikos mokėsi Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija). Nuo 1949 m., kai šeima persikėlė į Vilnių, muzikos mokslus tęsė Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla), Mariam Azizbekovos klasėje. Koncertuoti pradėjo dar studijų metais, greitai tobulėjo ir įveikė pianistinės technikos reikalavimus. 1956 – mokyklos baigimo metais ji buvo išrinkta skambinti F. Liszto Antrąjį koncertą A-dur su Valstybinės filharmonijos simfoniniu orkestru. Baigusi Vilniaus dešimtmetę muzikos mokyklą, įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija),  M. Azizbekovos spec. fortepijono klasę. Apie A. Dvarionaitės skambinimą profesorė M. Azizbekova sakė, kad “ji grojo nepaprastai įdėmiai – nė viena muzikinė frazė neskambėjo tuščiai, didelį dėmesį skirdavo detalėms, faktūrai. Šitaip ji išvendė formalizmo ir skambindama reiškė savo mintis bei emocijas, o ne vien garsus. (…) Aldona buvo temperamentinga, gyva, jai jau anuomet buvo būdingas platus garso diapazonas, mokėjimas niuansuoti nuo subtilaus pianissimo iki raiškaus fortissimo”. 1962 m. su pagyrimu baigė Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, Henriko Neuhauso klasę, 1966 m. – šios konservatorijos aspirantūrą, Stanislavo Neuhauso klasę.

Kūrybos metai

1966 m. A. Dvarionaitė su savo vyru dailininku J. Karzeniowskiu apsigyveno Lenkijoje, Gdynėje. Pagrindinis Aldonos Dvarionaitės kūrybinės veiklos baras – koncertai. Nors gyveno Lenkijoje –  iš čia galėjo nepalyginamai laisviau išvykti į Vakarų šalis, Vakaruose atstovavo Lietuvą ir koncertavo tik kaip lietuvių pianistė, daug nuveikė ir pasaulį supažindindama su lietuvių muzika. Koncertavo Austrijoje, Bulgarijoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, SSRS, Vokietijoje ir ktitose šalyse skambindama solo ir su simfoniniais orkestrais. Dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose: Šlezvigo-Holšteino (Schlewig-Holsteino, Vokietija), "Incontri di Serra Maiori" (Italija), "Chopin a Duszniki", Baranovo Sandomežyje (Lenkija), "Chopino dienos" (Austrija) Ovjedo festivalyje  (Ispanija)  ir kt.
Populiarino B. Dvariono muziką tiek Lietuvoje tiek užsienyje, pirmoji atliko naujausius tėvo kompozitoriaus Balio Dvariono kūrinius fortepijonui.

A. Dvarionaitė amžininkų pripažįstama kaip nepralenkiama, savita interpretatorė, kurios spontaniškas, veržlus  temperamentas, vidinė laisvė, jausmingumas ir subtilumas ypač atitiko romantizmo muzikos pasaulėjautą. Tarp mėgiamiausių jos kompozitorių – F. Chopinas, F. Schubertas,  S. Rachmaninovas, M. K. Čiurlionis, taip pat – A. Skriabinas, C. Debussy, F. Lisztas, J. Brahmsas, M. Ravelis.

Užsienio spaudoje ne kartą buvo pažymėtas A. Dvarionaitės aukštas meninis-profesinis lygis. Po 1986 m. koncerto Baranove, muzikologas Bohdan Pociej rašė: “Romantinė menininkė Dvarionaitė, apdovanota, kaip retas pianistas, gebėjimu kurti muzikinius vaizdus, išgaudama iš fortepijono neįtikėtiną garsų skalę ir jėgą, kongenialiai pajaučia specifinę ilgų laiko tarpsnių slinktį ir stambią virtuozinių Liszto kūrinių formą (…); jos interpretacijos menas – Liszto muzikos raktas – rodo, jog šią muziką atlikti gali tik iškiliausi pianistai”. (Bohdan Pociej. “Muzyka i idee” / “Muzika ir idėjos”. Tygodnik Powszechny, 1986, Nr. 45. Iš: “Amžina klajūnė”, p.316)

Nuo 1963 m. A. Dvarionaitė su pertraukomis dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Fortepijono katedroje, nuo 1995 m. – docentė. 1998–1999 dėstė privačioje Vigo konservatorijoje Galicijoje (Ispanija). Vadovavo tarptautiniams meistriškumo kursams Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Buvo M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, Jose Iturbi (Ispanija), A. Rubinšteino (Prancūzija) tarptautinių pianistų konkursų žiuri narė. Mokėjo pastebėti ir ugdyti talentą, tačiau dirbti pedagoginį darbą Lietuvoje jai buvo sudėtinga dėl gyvenimo Lenkijoje, intensyvios koncertinės veiklos ir šeimos rūpesčių.
Pianistės iniciatyva Lietuvoje 2000 m.buvo įkurta F. Chopin'o draugija, ji buvo pirmoji šios draugijos prezidentė.  Pianistė taip pat buvo K. Szymanowskio draugijos Lenkijoje narė. Pianistė išleido 3 kompaktines plokšteles, viena jų išleista 1999 m. Lenkijos garso įrašų studijos “Futurex classics” su skambinamais F. Chopino kūriniais fortepijonui, įrašė kūrinių Lietuvos radijuje.

A. Dvarionaitė dažnai atvažiuodavo į Lietuvą, daug koncertavo, tęsė tėvo B. Dvariono pradėtą koncertų ciklą mokiniams – koncertavo Lietuvos muzikos mokyklose. Ypač mėgo Palangą, čia vasaromis gyveno, koncertuodavo. Koncertai draugams ir visuomenei dažnai buvo rengiami ir jos tėvų name.
Pablogėjus pianistės sveikatai, brolis Jurgis Dvarionas nusivežė ją į Palangą, į tėvų namus.
A. Dvarionaitė mirė po sunkios ligos 2000 m. lapkričio 5-ąją. Laidotuvių dieną tėvų namuose į pakutinę kelionę ją palydėjo muzika iš B. Dvariono „Mažosios siuitos”, atliekama sūnėno Justo Dvariono. Šį muzikinį kūrinį tėvas dovanodavo dukrai Aldonai per jos  gimtadienius –  gegužės 18 d.

Pianistė palaidota Palangos kapinėse, šeimos kape, šalia tėvų Aldonos ir Balio Dvarionų.
Dvarionų šeimos antkapinio paminklo projekto autorius – skulptorius R. Midvikis.

Aldona Juodelienė
 

Atsisveikinimo gėlės - pianistei Aldonai Dvarionaitei

Tu tokia pat, susikaupusi, išlaki ir tiesi kaip įsitempusi styga, laukianti stebuklingojo dangaus jėgų prisilietimo. Pavargusi išsitiesei į baltą chrizantemų pusnį tik valandėlei atgauti jegų. Tuoj tuoj pabusi iš slogaus sapno ir, energingu judesiu atmetusi besiplaikstančius plaukus, išsiverši į sceną, kur jau seniai atvėręs juodą dangtį ilgisi Taves nuo kūdikystės metų lydintis ištikimasis princas - Tavo prasmė ir pašaukimas, meilė ir prakeiksmas, aistra ir džiaugsmas, ta juodoji stebuklų skrynia - fortepijonas.

Taciau šį vėlyvo rudens paniurusį vakarą jis kažkodėl nesiveržia į erčią, nesipuikuoja apdaro blizgesiu ir balta klavišų šypsena - gūžiasi drovus už chrizantemų ir baltųjų gedulo vainikų, nepatikliai žvilgčiodamas į kertėje iš kažkur atsiradusį neregėtą, kur kas puošnesnį, paženklintą auksiniu kryžiumi, nelyginant įsiveržusį viduramžių riterį, kaštoniniais gaurais, šiurpiai grėsmingą gaubtą. Du dangčiai atsivėrę lūkuriuoja kažko - dvejos atviros durys: vienos - į akimirkų džiaugsmą, gyvenimą, kitos į amžinybę. Ir nebeliko jau pasirinkimo. Jokios išeities. Koncertas baigtas?!.

Tai netiesa. Didelė netiesa. Salėje šitiek žmonių. Jie laukia, sutrikę ir liūdni, apimti nerimo, ieško atsakymų ir neranda. Užmigo stebuklų skrynios princesė, ir niekas, be jos, neprakalbins šikart drovaus ir nepasitikincio kitais nei savimi juodojo vaikystės bičiulio. Niekas neturi paslapties rakto. Kur dingo natos? Sutarti ženklai? Kodėl scenos darbuotojai neatneša Tau klaviatūros? Kodėl? Kodėl nepabundi, Aldona? Ale!

...Neapsimesk - Tu juk nemokėjai ilsėtis, pilna energijos, veiklos planų, nerimas ties, vis amžinai keliaujanti, saujom dalinanti džiaugsmus - geroji fėja. Taves niekas nematė niurzgiančios, dejuojancios ar besiskundžiančios dalia, nuolat pakėlusi sparnus kur nors išskristi - paskutinė amžiaus romantikė: viskas menui, muzikai, juodajam besočiui, fanatiškai prisisegusiam biciuliui. Reikia jam tavo kūdikystės nekaltų džiaugsmų - prašom, jaunystės valandų, dienų ar menų - imkit, netgi šeimos ir Tavo palikuonių atsižadu, lieku ištikima pasirinktajam sužadėtiniui - didžiajam MENUI - visa, visur ir visada!
Mes žavėjomės Tavim, raiškingu Tavo profiliu, plaukais, ir kūno plastika; taip lanksčiai banguodavo riešas, lyg vėjyje liauni žilvičiai mirgėjo pirštai, skleisdami į salę gražumo ilgesį, džiaugsmą, prisiminimus ir ašaras. Nešei mus į gėrio dausas, ant vienišų ir nepavargstančių sparnų, apiberdama palaimos žiedais, švaistydama žaibus ir nugarmėdama perkūnais, čia vėl, pagailėjus nuodėmingų sielų, guodei švelniais, saulėj bedžiūstančiais pievų žvangučiais, iškalbinga pauzių tyla, rasos lašnojimu...

Kur dingo sutarti ženklai, tik Tau įskaitomi, širdim sušildyti, savi - šimtai melo dijų, tie tūkstančiai natų, krešcendų, kontrapunktų, fortisimų, alegrų, gracijo, vivo, bemolių, diezų - kur jie pasislėpė? Gal ten, tą saulėtą vasarą, vėjuotoj Palangoj, kai paprašei versti klavyro lapu? Nors ir neišmanydamas geri Tave lydėjusių ženklų eigos, verčiau, o Tu vis skambinai, šypsodamos, linksma, žvali, ir vejoje nušciuvę iš rankų klavyrą, o pasigaves atskirus lapus, čiupo ir nešėsi smilgų višūnėm į erdvę, į mėlyną dangų...

Gal ir dabar romantikos vieškeliuos Tave ištiko juodoji neganda ir audros? O Gyvenimo viesulas viena po kito iš Tavo rankų išskabė lapus, tiesiog išgenėjo, atrodo, niekada nesibaigsiantį Didijį Klavyrą ir išbarstė po Paryžiaus ir Vilniaus, Varšuvos ir Romos sales... Išdalinai iš savo rankų džiaugsmą, svajones ir ramybę, kančią ir sielvartus, paguodei tūkstančius, nuraminai, ir staiga - vakaras!.. Išmušė paskutiniojo lapo šventės valanda. Užtat tokia rami ir susikaupus, įaugusi į baltą gėlių patalą, susiliejusi su pavasario saulės besilginčiu lapu, kritai bedugnėn; ištuštėjusiom rankom, sunirusiom ant paskutinion scenos apdaro - gedulo suknios, apkabinai likimą kaip artimiausią brolį ir išėjai. Koncertas baigtas. Jokiuos pasaulio scenų užkulisiuos Taves jau nebėra. Iš bejėgiškai nusvirusių pirštų, lyg pašautos žuvėdros sparnų, nepasigirs varinių stygų šlamesys, nei džiaugsmas. Tik degančių žvakių tyloj ir Laiko gūdumos - nuėjusio gyvenimo taku ir vieškeliu - atitapnoja švelnus, atsargus žingsneliai, lyg vaikščiotų Tavo šešėlis, - pasigirsta kadaise sklidę iš Tavo sielos gelmių muzikos tonai. Dabar tik pasikeitei vaidmenimis. Jie atkuria Tave: eiseną, kojas, rankas ir pablyškusį veidą, Tu sėdi vėl prieš mus už didelio kaip debesis fortepijono, pakilusio į kosmoso erdves, ir skambini, šypsais, nusilenki visom salėm ir atsisveikindama vis tolsti, tolsti, tolsti, kaip ir anas į Naujųjų 1957 metų naktį mažon Kaugonių stotelėn mūsų kursą atgabenes traukinys, kai pirmą kartą, pradėdami gyventi, tokie jauni, nerūpestingi, tarp Panerių pušynų įstrigusioj kalvio pirkelėje pakėlėme pirmąsias pažinties taures...
Sudie, šaunioji Keleive! Su Dievu, Bičiule. Sunku Tau linkėti "amžinosios ramybės", kurios Tu taip nemėgai, negaliu pasakyti ir "amžinosios šviesos", nes Tu pati švietei tikėjimu, viltimi, darbais, pasišventimu Menui. Tad šviesk ir toliau mūsų trumpėjantį taką iš ten, iš anapus, skambėk nerimstančia styga, nors pakirsta amžinybės...

Eugenijus Ignatavičius

 

 

 

 

Tarp Aldonos Dvarionaitės natų. Audronė Žigaitytė >>>

"Ar gali vėlyvojo rudens vaisiaus skonį pajusti ir įvertinti ankstyvą pavasarį?" - pradėdamas pasakojimą apie Aldoną Dvarionaitę retoriniu klausimu, prieš koncertą kreipėsi muzikologas Edmundas Gedgaudas į susirinkusius Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro klube.

Žavėdamiesi pirmuosius žingsnius muzikoje žengiančiųjų virtuozine technika, retai prabylame apie meninę brandą. O per dažną žavėjimąsi sportiniais elementais mene ir apskritai pamirštame, dėl ko jis - menas - egzistuoja. Ankstyvųjų vaisių privalgę iki soties, nė nenujaučiam, kokias vertybes slepia vėlyvieji…

Sausio 21-oji. Šis vakaras išskirtinis.

Aldona Dvarionaitė skyrė jį brangiems žmonėms ir… sau. Tris romantinius koncertus - Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį c-moll, Ferenczo Liszto Antrąjį A-dur ir Balio Dvariono Pirmąjį g-moll drauge su Roberto Šerveniko diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ji skambino prisimindama ženkliausius gyvenimo įvykius.

Rachmaninovo Antrasis - vienas iš mėgstamiausių jos koncertų - Lietuvoje dar neskambintas. Taigi jai - vakaro premjera. Su Liszto Antruoju kadaise debiutuota su orkestru ir dar - diriguojant tėveliui Baliui Dvarionui. Brangiausias - jai skirtas tėvo koncertas. Šiai muzikai gimstant, ji buvo šalia, matė ir juto kiekvieną intonacijos virptelėjimą, žino, kiek kūrėjo meilės ir išmonės slypi tarp šių natų. Gal todėl šį kartą vakaras ir kulminaciją pasiekė skambant lietuviškai muzikai! Taip netradiciškai, netikėtai ir dėl to skaudžiai… Kas dar be Aldonos Dvarionaitės skambina šią nepaprastų dvasinių gelmių muziką? Kiek kartų per metus, dešimt ar dvidešimt metų ji skambėjo? Ir kiek dar tokios puikios lietuviškos muzikos tūno archyvų lentynose? Dulkių nusėstos, pamirštos, nereikalingos.

"Jeigu myli - kalbėk, kartok tą tūkstančius kartų. Neslėpk savyje. Rodyk, - visą vakarą tarytum leitmotyvas pasąmonėje iškyla ponios Aldonos interviu lenkų spaudoje fragmentas. - Atsiverk. Nebijok atsivėrimo. Būk šiltas, karštas, kaitrus..."

Ar galima mylėti ne taip? Ar galima kaltinti įsimylėjėlį, kad jis neteisingai reiškia savuosius jausmus? Žinoma, ne. Nes kad ir kiek klaidų tuose atsivėrimuose būtų, ta kaitra ištirpdo jausmų ledokšnius.

Ji - karalienė. Tokia buvo visuomet. Bet šiandien… Šiandien ji vilki drabužį. Specialiai jai sukurtą mylinčių rankų. Buvo mąstyta apie ją, Aldoną. Įžvelgiant, kokiu žingsniu į sceną eina ji, kaip ji sėdasi prie fortepijono. Šią akimirką turi likti santūrus grožis - jokios smulkmenos, jokie pašaliniai efektai negali trukdyti. Tik Aldona ir muzika. O paskui ji atsistos. Ir tuomet jau sulig kiekvienu jos judesiu atsivers vis daugiau apdaro įmantrybių. "Ciklomeno" spalva (sako, dailininkai vis dar neranda geresnio pavadinimo šiam atspalviui) ir juoda, susiliejanti su "juodvarnio spalvos" (ir vėl skolinuos iš lenkų) plaukais ir fortepijonu, tampančiu neatsiejama visumos dalimi… Tai meilės triumfas! Pianistės ir dailininkės. Aldonos Dvarionaitės ir Vilijos Daugirdaitės. 

Prieš keletą metų Aldona Dvarionaitė skambino motinos pianistės Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės 90-čiui skirtą rečitalį. Tąsyk sąmoningai vilkėjo motinos jaunystės koncertine suknele. Paryžiuje, žymių to meto dizainerių siūdintą. Prieš koncertą dar juokavo, neva bijanti, kad jos jausmų antplūdžio audroje staigių judesių gali neatlaikyti trapus prancūziškas audinys. Po koncerto susižavėję gėrėjomės prancūzų dizainerio skoniu itin subtiliomis detalėmis išpuošti klasikinį juodą drabužį. Ir dar - stebėjomės, kaip jis gali atskleisti žmogaus esmę.

Ar pajėgūs tai žodžiai?

Apie A.Dvarionaitę be galo sunku rašyti. Nedaugelis šito ir imasi. Tad itin smalsu vartyti tai, kas jau prašyta. Ypač svetur. Žymusis lenkų muzikologas Bohdanas Pociejus jau du dešimtmečius stebi pianistės veiklą ir negaili puikių žodžių. O štai neseniai, ruošiantis naujausios A.Dvarionaitės kompaktinės plokštelės pristatymui, Lenkų laikraštyje "Dziennik Baltycki" buvo išspausdintas jos portretas. Pažvelkime iš arčiau, kaip mūsų romantikę pianistę mato svetur.

***

Lenkijos garso įrašų studija Futurex classics išleido naują Aldonos Dvarionaitės kompaktinę plokštelę. Programoje - Frédérico Chopino kūriniai fortepijonui:

Balladė g-moll op. 23 Nr. 1

Preliudai e-moll op. 28 Nr. 4; h-moll op. 28 Nr. 6; Des-dur op. 28 Nr. 15; g-moll op. 28 Nr. 22

Etiudas c-moll op. 10 Nr. 2

Noktiurnas Des-dur op. 27 Nr. 2

Valsai Es-dur op. 18; a-moll op. 34 Nr. 3; Des-dur op. 64 Nr. 1;

cis-moll op. 64 Nr. 2; As-dur op. 69 Nr. 1

Polonezas fis-moll op. 44

Aldonos grojimas mane labiausiai žavi ta romantine pilnatve, kurios nepasiekia kiti šiandien gyvenantys pianistai. Randu ją senųjų meistrų - Horowitzo, Richterio įrašuose. Tai sielos ir kūno, dvasios ir materijos unija. Jausmų intensyvumo ir metafizinės perspektyvos, vaizduotės ir minties, improvizacijos ir disciplinos jungtys… Šis grojimas perteikia kiekvieną menkiausią niuansą - kalbėsenos, ritmo, melodijos, sąskambių, spalvų. Plokštelė su visais šiais lobiais man nėra netikėta. Galiu pasakyti, kad jos laukiau, tikėdamasis, jog Aldona šiandien taip gros. Nuo to momento, kai pirmą kartą (9-ojo dešimtmečio pradžioje) ją išgirdau grojant per atmintinus muzikinius susitikimus Sandomiro Baranove, ji savo interpretacijos meną tobulina, žengdama keliu, skirtu tik didžiausiems menininkams.

  Bohdan Pociej

Tadeuszas Skutnikas. Gyvenimo pasija

Aldona Dvarionaitė groja Chopiną. Kaip groja? Yra tik ji, fortepijonas ir Chopinas. Nieko daugiau. Žodžiais šį susitikimą galima priartinti, pavyzdžiui, taip.

Iš pirmo įspūdžio

Pirmas palyginimas: krištolinės kalnų versmės skaidra. Kaskada. Vandens teškėjimas. Bet versmė - tai šaltis, o jos grojimas skleidžia šilumą. Tad antras palyginimas: vakaro laužas. Tamsa aplinkui. Įsižiūrime į liepsną. Plazda, mirga ugningi liežuviai, spraga degantys žagarai.

Taip mėgėjiškai, visai nemoksliškai, taip nemeniškai, gero skonio nepaisant, taip neprotingai, tik juslingai galima būtų perteikti pirmuosius įspūdžius, susitikus su ponios Aldonos grojama Chopino muzika. Tačiau kad tai neatrodytų veršiškas džiūgavimas, tegul prabyla profesionalas. Vienas lenkų muzikos kritikos tūzų Bohdanas Pociejus kalba apie ją šitaip: "Nežinau, ar šiandien kas nors panašiai groja Chopiną: taip galingai ir su tokia vidine jėga, su taip išplėtota dramaturgija, tokiom turtingom detalėm - faktūros ir skambesio spalvos niuansais, sujungtais į vientisą formos organizmą. Bent jau aš tarp šiandien gyvenančių man žinomų pianistų nematau ir negirdžiu panašiai raiškios individualybės, taip sugestyviai intensyvios. Palyginimo galėčiau ieškoti tik tarp didžiųjų, jau nebegyvenančių: Horowitzas, Richteris… Gal panašiai kažkada Chopiną grojo Lisztas?"

Kaip tad atsitiko, kad tokio masto artistė gyvena čia, šalia mūsų, jau trisdešimt metų, o mes - toji kultūros konsumentų dauguma - praktiškai nieko apie ją negirdėjom? Na, kažką ten, viena ausim. "Nemo propheta in patris sua", - sako priežodis ir žino, ką sako.

Iš pirmo žvilgsnio

Yra lipšnių moterų, kurias spontaniškai bučiuojam į skruostą. Arba į abu. Yra prašmatnių ir laikančių distanciją damų, kurioms daugiausiai galime pabučiuoti ranką. Aldona Dvarionaitė, be jokios abejonės, priklauso damoms, keliančioms pagarbą. Netgi jos rankos mūsų lūpos negalėtų paliesti. Pirštinėta.

Truputį demoniška. Turi kerėtojos bruožų. Nuo pirmo žvilgsnio šiurpulys nubėga per nugarą. Pamatai jos akyse vėtyklę. Atskiria grūdus nuo pelų. Todėl ir šiurpuliukas, kad gali būti "atvėtytas", visam laikui likti tarp pelų.

Juodvarniškas plaukų juodis. Žemas, vyriškas balsas. Tai gal nuo cigarečių. Ir dar išgeria jūrą kavos, na, gal tik Gdansko įlanką arba jos Palangai artimesnes Kuršių marias. Palanga…

Kas ją į čia, pas mus, atviliojo? Atsako vienu žodžiu: širdis. Ir, matydama akyse klausimą, papildo: įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Ką tokį? Savo vyrą Jerzy Korzeniowskį, dailininką.

O aš jau maniau, kad "meilė iš pirmo žvilgsnio" - tai literatūra ir dar senamadiška, kažkokia romantiška… Netrukus įsitikinau, kad ponia Aldona visai ne literatūra, kad tai ištisai romantinė natūra. Tas pirmojo įspūdžio demoniškumas tarsi išsisklaido. Naktis pilkėja, pakyla rūkas, išsisklaido dūmai (laužo arba cigaretės). Bet ne iki galo! Kerėtoja nepabūnama, kerėtoja esama.

Žodis po žodžio

Jinai, lietuvė, duoda man pamoką - ir pavyzdį - kaip gražiai vartoti lenkišką žodį.

- Mano mėgstamas lenkų kalbos žodis - żarliwość. Niekada jo negirdėjau su kuo nors besikalbėdama, o juk tai toks gražus žodis! Żarliwość, nuo żar (kaitros), aptinkamas tik lenkų kalboj. Ar jūs kasdienėj kalboj girdėjot tą žodį? Taigi, būtent. Gėda nevartoti šitokio žodžio. Lenkai! Kalbos vis skurdesnės. Žmonės išsiverčia su keliom dešimtim žodžių. Tai kuriems galams buvo visa toji poezija, literatūra? Kam tūkstančiai žodžių, taip lengvai atiduodamų užmarščiai? Tai ne taurus skurdas, tai pasigailėtina ubagystė! Atleiskit šį audringą proveržį, bet niekas man nepasakys, kad kalbu skurdžia lenkų kalba. Vartoju daugiau žodžių negu kai kurie lenkai.

Ak! Išplūstas - vienas už visus, nors lenkiškai kalbu ne per blogiausiai - atsargiai tiriu, ar nepapiktinsiu tuo, kad mūsų susitikimo aprašymui jau turiu žodį. Pasija. Stiprus, emocionalus, metaforiškas, metafizinis ir muzikinis žodis. Pasija… sveria žodį ir aiškiai matau tris taškus po pasijos. Lyg lašėtų iš nesandaraus čiaupo. Ką gi, turi su juo sutikti. Aš nelinkęs nusileisti. Tai puikus žodis.

Iš širdies

Širdis, siela… nemadingi žodžiai. Nes nemadingi yra jausmai. Nes jausmai yra gėdingi. Nes būti nemadingam yra gėda. O ji nesigėdija. Blogiau! Ji jausmingumu didžiuojasi. Apie ją dargi kalba, esą siejanti dvi profesijas. Muziko ir gydytojo. Jausmų. Muzikoterapeuto, kas skamba neįprastai. Tvirtina, jog žmonių jausmai išvėsta. Žmonės jausmų nebenori, nebenori iš viso ką nors jausti. Neturi laiko jausmams reikšti. O po ilgesnio laiko net ir panorėjęs nebegali, nebesugebi. Jausmai išnyko, laužas užgeso.

- Epidemija, jausmų maras? - įsiterpiu. - Man liūdna, - sako. - Savo visą gyvenimą pastačiau iš jausmų, nes juos laikau didžiausia žmogaus vertybe. Gimiau romantikė ir šito negaliu pakeisti. Nesibaidau šito ir nesigėdiju. Jausmuose glūdi jėga! Nesijaučiu dėl jų silpnesnė už kitus. "Mano" yra romantinė muzika. Chopinas, Brahmsas, Lisztas, Schumannas, Rachmaninovas. Mane liūdina, - sako, - kai emociškai atsiveriu ir tai, ką perteikiu tarp natų, adresato nepasiekia, atšoka lyg žirniai nuo sienos. Bet dažniau jaučiu ryšį, kontaktuoju. Man labiau kelia nerimą tai, kiek yra daroma, kad klausytojas emociškai nereaguotų, nesijaudintų. Ir, kol gyva, tam priešinsiuos, apeliuosiu į jausmus. Tai skamba grėsmingai.

Nuo visokio blogio

Vėl krinta į tą savo emocinį transą. Kalba greitai, kategoriškai, garsiai. Balsu, kuriam nepasipriešinsi. Kalba apie meilę, jausmų perteikimą, apie nuolatinį komunikavimą, tūkstanteriopą. Jeigu myli (še tau!) - kalbėk, kartok tą tūkstančius kartų. Neslėpk savyje. Rodyk. Atsiverk. Nebijok atsivėrimo. Būk šiltas, karštas, kaitrus. Nes jausmų sferoj vis šalčiau. Artėja ledynmetis. Mus apima vidinis ir tarpusavio šaltis.

Patyliukais sau galvoju: kaip ji turi nemėgti Hanso Christiano Anderseno pasakos apie Sniego karalaitę! Gavau tokią emocijų pamoką, jog pasijutau esąs mokinukas jausmų mokykloj.

- Esu prieš agresiją. Tapyboj, skulptūroj, muzikoj. Gyvenime. Prieš žiaurumą, prieš mirtį. Jos ir taip daug aplinkui. Vertinu gyvenimą, esu prieš mirties propagavimą. Kiekvienam lemta mirti. Memento mori. Tad džiaukimės gyvenimu! Jo grožiu. Nes mes pernelyg dažnai propaguojame gyvenimo bjaurastį.

- O štai, ko žmonės dar gėdijasi. Paremti gėrį, nusigręžti nuo blogio. Inertiškai leidžia, kad į juos būtų kemšami žiaurumai, prievarta, kraujas, smurtas, užpuldinėjimai, žudymai (bandau įterpti mūsų nemirtingąjį "lavonas pagyvina laikraštį", bet nesiklauso, toliau tratina), katastrofos, karas, sprogimai, visokios nelaimės! Visos tos gyvenimo šlykštynės. Ir leidžiasi kemšami prieš miegą. Taigi net mūsų sapnus valdo žiaurumai ir prievarta. Net naktį nepailsim nuo to, kas mus niokoja. Keliamės išsekinti kaip ir guldami.

Ir kaip čia ginčytis?

Tarp kitko

Tokios buvo mūsų kalbos, ginčai anom dienom… Ir būtent tokias emocijas, pajautas, nuotaikas, pažiūras, žodžiu - savo gyvenimo pasiją perteikia mums tarp Chopino, Brahmso, Liszto, Schumanno, Skriabino, Rachmaninovo natų Aldona Dvarionaitė.

- Gal vieną dieną konstatuosiu, kad nebeturime moralinės teisės atlikinėti tą muziką, jeigu nebesugebam jausti… Chopinas! Jeigu jūs atklijuosit natas nuo jausmų, kas liks? Karikatūra, skudurinė lėlė, manekenas. Gluosnis, tas garsusis Chopino gluosnis, viduj bus išskaptuotas, gąsdinamai tuščias.

Ne, neturi pretenzijų, kad jau keliolika metų ji lyg ir neegzistuoja trimiesčio (Gdansko, Sopoto, Gdynės) muzikinėj terpėj. Egzistuoja Lenkijoj, Lietuvoj, pasaulyje. O čia? Kai kas mano, kad numirė. Tos plokštelės dėka "prisikelia".

- Pasija… Pasija. Pasija! Taip, tai geras žodis, - mesteli tarp kitko, nueidama. Sudie!

Tai reiškia - su Dievu!

            "Dziennik Baltycki", 1999 m. lapkričio 26, Gdanskas

“Amžinoji klajūnė: apie pianistę Aldoną Dvarionaitę”. Sud. Audronė Girdzijauskaitė. Vilnius: Krantai, 2004, 382 p.

Aldona Dvarionaitė: “Šiandieniniam gyvenimui reikia romantinės muzikos”, Tiesa, 1993 spalio 23 d.

Aldona Dvarionaitė (1939 05 18 – 2000 11 05).
Prieiga per internetą: http://palangamvb.lt/lt/paslaugos/66-krastotyra/palangos-vardai/734-dvarionaite-aldona-1939-05-18-2000-11-05

Degutienė, E. “Pianistė amžininkų atmintyje išliko aistringa romantikė”, Lietuvos rytas, 2001 11 06, Nr. 259

Gedgaudas, E. “Žodis Aldonai. Pianistę Aldoną Dvarionaitę prisimenant”, 7 meno dienos, 2005 11 11

Juozapaitienė, Ona. “Dvarionaitė Aldona”. Muzikos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, T. I, p. 356

Markeliūnienė, V.  “Lenkų muzikos vakaras”, 7 meno dienos, 1995 kovo 31

Žemaitytė, A. “Aldona Dvarionaitė: Numirti – tai truputėlį išvažiuoti”, Respublika, 2000 12 05

Žemaitytė, A. “Žymi muzikantė savo vaikystės name įkūrė saloną”, Respublika, 1998 08 04

Žigaitytė, A. “Tenai, kur susitinka ledi Makbet ir Ofelija”. Aldona Dvarionaitė rengia koncertą savo mamos gimimo metinėms. Lietuvos rytas, 1997 02 06