Antanas Jozėnas
Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513
2014 m. spalio 7 d., eidamas 88-uosius metus, mirė ilgametis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Choro dirigavimo katedros vedėjas, Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas bei meno vadovas Antanas Jozėnas.
A. Jozėnas gimė 1927 m. gegužės 17 d. Rokiškio apskrities Obelių valsčiuje, Kriaunų bažnytkaimyje. Vargonininkavo Palonų ir Baisiogalos bažnyčiose.1946 m. įstojo į Kauno konservatorijos prof. Nikodemo Martinonio vargonų ir choro dirigavimo klasę. Studijuodamas vargonininkavo Kauno Įgulos bažnyčioje, vadovavo mergaičių gimnazijos chorui. Sujungus Kauno ir Vilniaus konservatorijas, 1950–1954 m. A. Jozėnas choro dirigavimą studijavo tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. Antano Budriūno klasė).
1950–1965 m. jis dėstė choro dirigavimą, vadovavo choro studijai Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. 1952–1971 m. A. Jozėnas buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklos choro dirigavimo skyriaus vedėjas ir moksleivių choro studijos vadovas. Apie 20 metų dirbęs šioje mokykloje, padėjo tvirtus pamatus Lietuvos vaikų bei jaunimo chorinio dainavimo ir profesionalių choro dirigentų ugdymui.
1957–1972 m. Vilniaus pedagoginio instituto (dabar LEU) Muzikos ir Choro katedrų vedėjas, choro studijos vadovas.
1972–1985 m. A. Jozėnas buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar LMTA) Choro dirigavimo katedros vedėjas, choro studijos, o 1973–1978 m. kamerinio choro vadovas.
1975 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
1977 m. suteiktas profesoriaus vardas.
1985 m. suteiktas liaudies artisto garbės vardas.
1986 m. paskirta valstybinė premija.
1960-1998 m. A. Jozėnas – Lietuvos dainų švenčių, moksleivių, Pabaltijo respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ meno vadovas ir vyr. dirigentas.
1976–1992 m. vadovavo Lietuvos aklųjų draugijos kameriniam chorui „Vilnius“ (dabar valstybinis choras „Vilnius“).
Jo vadovaujamų chorų repertuare svarbią vietą užėmė kompozitorių klasikų (J. S. Bacho, J. Haydno, G. Rossini, F. Schuberto, V. Bellini, G. Bizet ir kt.) bei lietuvių kompozitorių (M. K. Čiurlionio, Č. Sasnausko, J. Naujalio, S. Šimkaus, J. Gruodžio, E. Balsio, J. Juzeliūno, J. Kačinsko, T. Makačino, G. Kuprevičiaus, J. Juozapaičio, V. Barkausko, O. Balakausko ir kt.) kūriniai, premjeros. Bendradarbiavo su Lietuvos kameriniu ir nacionaliniu simfoniniu orkestrais, dirigentais Sauliumi Sondeckiu, Jonu Aleksa, Juozu Domarku, solistais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vladimiru Prudnikovu, Jolanta Čiurilaite, Irena Milkevičiūte, Sigute Stonyte, Regina Maciūte, Nijole Ambrazaityte, Zita Martinavičiūte-Grigiene, Sergejumi Larinu, vargonininku Bernardu Vasiliausku, pianistais Halina Znaidzilauskaite, Povilu Stravinsku, Irena Čiurilaite-Markauskiene, Eleonora Bekova, Dainiumi Jozėnu. Koncertavo Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Kuboje, Šveicarijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Lietuvos ir užsienio televizijų ir radijų fonduose saugomi vaizdo ir garso įrašai.
A. Jozėnas per 45 pedagoginio darbo metus išugdė didelį būrį choro dirigentų. Jo dirigavimo klasę baigė Jonas Aleksa, Fabijonas Sereika, Sigitas Vaičiulionis, Gediminas Purlys, Tadas Šumskas, Jurijus Kalcas, Viktoras Masevičius, Jonas Rimša, Arvydas Adamonis, Rasa Gelgotienė, Loreta Levinskaitė, Ričardas Grušas, Vilius Tavoras, Algirdas Šumskis, Auksė Kabelytė-Stankevičienė, Rolandas Aidukas, Dainius Puišys ir kiti.
„Savo gimtąjį Kriaunų miestelį prisimenu gal nuo ketverių-penkerių gyvenimo metų. Tėvelio mirtis išliko man paskendusi giliuose pasąmonės ūkuose – man tebuvo treji metai. Tada gyvenome špitolėje, vargonininkui skirtame bute, tačiau po tėvelio mirties namą turėjome užleisti naujajam tarnautojui. Nors būdama silpnos sveikatos ir sirgdama tuo metu nepagydoma liga – epilepsija, neturėdama galimybių gydytis, mama šalia bažnyčios pradėjo lipdyti trobelę. Mat, dar tėveliui gyvam esant, jie nusipirko 1 hektarą žemės iš Kriaunų dvaro savininko...“
(Prof. Antanas Jozėnas. Apie save ir nuo savęs. Vilnius, 2001)
Štai taip nešvelniai šis pasaulis pasitiko labai nuoširdų, atsidavusį gyvenimui ir jame skambančiai muzikai žmogų, dirigentą, profesorių..... Antaną Jozėną, kurio diriguojami kūriniai, ką tik išleisti kompaktine plokštele ir drauge su šiuo „Muzikos barų“ numeriu dovanojami jums, tikime, suteiks daug šviesių, nostalgiškų ir mielų muzikinių įspūdžių. Įvairūs biografiniai šaltiniai mums sako, kad Antanas Jozėnas yra vienas iš mūsų chorinės kultūros mohikanų, ilgametis Dainų švenčių vyriausiais dirigentas bei meno vadovas, visą gyvenimą pagret dirbęs ir pedagoginį bei vadovavimo darbą Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos muzikos mokykloje (1950-1960 m.), Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje (1952-1972 m. choro dirigavimo skyriaus vedėjas ir moksleivių choro studijos vadovas), Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (1958-1972 m. Muzikos katedros ir Choro dirigavimo katedros vedėjas), Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (1972 – 1985 m. Choro dirigavimo katedros vedėjas ir studentų choro studijos vadovas). Nuo 1975 m. - profesorius, iki 1995 m. dėstė choro dirigavimą. Lietuvos aklųjų draugijos (aklųjų ir silpnaregių sąjungos) mišriojo choro „Vilnius“ meno vadovas ir vyr. dirigentas (1976-1992 m.) Jo kūrybinėje biografijoje – nesuskaičiuojama daugybė koncertų, konkursų, įrašų radijuje bei televizijoje, atliktas gausus ir vertingas repertuaras. Keleto vadovėlių, daugelio straipsnių, dainų rinkinių autorius.
Bet su profesoriumi apie tai šnekučiavomės nedaug – abu sutarėme, jog kur kas įdomesnis yra pats jo gyvenimo audinys, tas drobės kietumo, šilko paslankumo pamušalas, paslėptas po daugybe darbų, titulų ir apdovanojimų aksomu, daugelio akims nematomas, bet tarsi dirva išauginęs ir tebeauginantis visas brangaus ir brandaus gyvenimo bei kūrybos spalvas.
Profesorių Antaną Jozėną kalbino Elvyra Kučinskaitė.
APIE PRADŽIĄ
Klausyk, žmogau, aš jau esu istorija. Supranti? Istorija. Labai gaila. Ak, kaip gaila, kad viskas taip greitai praėjo. Tiek gerų žmonių sutikau, tiek studentų mokiau, tiek Dainų švenčių dirigavau, o vis viena viskas praėjo... Nesu joks Bachas, bet norėjau, kad Lietuva dainuotų, ir tam atidaviau visą save. Esu tuo labai patenkintas, nieko geriau negalėčiau sugalvoti.
Jūs toks prisotintas energijos – štai vartau nuotraukas ir matau, kaip iš jūsų trykšte trykšta tiesiog vitališka jėga...
O kas belieka daryt, kai mažiausiai šimtas žmonių stovi tau prieš akis ir kažko tikisi? Žinoma, ir prigimtis mano turbūt stipri. Nors visko teko patirti. Po tėvo mirties seserį pasiėmė auginti giminės, brolis ilgai tarnavo, dirbo – buvo geras siuvėjas. Mama vis dėlto mirė anksti - neatlaikė to juodo vargo. Brolis, užėjus okupacijai, išėjo į mišką partizanaut ir žuvo. „Rusams niekada netarnausiu“ – pasakė, kai kalbinau jį pasitraukti, išvažiuoti kur nors toliau. Labai jį mylėjau, nepaprastai doras ir geras buvo žmogus. Buvau išėjęs drauge su juo partizanauti, dalyvavau mūšiuose, bet po vieno susišaudymo mane vyrai išvarė – buvau tik šešiolikos, sakė – tau dar mokytis reikia, vaike...
O juk gyvenom varganai, kaip tuos mokslus pasiekt?
Ir kaip gi prasiskynėte kelią? Juk šeima buvo išvežta, išmušta, pats – miške pabuvojęs, tais laikais tai buvo lyg žymė kaktoj...
Visais laikais buvo gerų žmonių. Yra blogų, tas tiesa, bet yra ir labai gerų. Man su geraisiais sekėsi. Net valdžioje anais laikais buvo dorų vyrų. Išgelbėjo vienas pirmasis sekretorius, su kuriuo kartu užaugau, jis viską žinojo, bet pasakė: „Atstokit nuo jo. Gerai jį pažįstu. Niekur jis nebuvo ir nieko nedarė“. To pakako.
Tokiom sunkiom aplinkybėm pasirinkote tokią, regis, nepraktišką profesiją. Kaip tuomet į jus žiūrėjo aplinkiniai? Duonos ta muzika juk nekepa...
O tik su ja sau duonelę ir užsidirbdavau, nuo trylikos metų vargonais bažnyčiose grojau, taigi niekam nesu skolingas. Yra žmonių, kuriems nesiseka. O man sekėsi. Kiti skundžiasi, o man viskas gerai. Tas jų pamokas aš išmokau labai greitai, kunigai lenktyniavo tarpusavyje, kad gautų mane vargonininku. Dirbau Obeliuose, Palonuose, Baisogaloj. Buvau savamokslis, bet norėjau studijuoti - muzika vis nedavė man ramybės. Viską mečiau ir išvažiavau į Kauną. Labai rizikavau, nes nieko neturėjau – nei namų, nei pinigų, nei aks paremtų. Ir vėl pasisekė. Valgyti neturėjau, bet naktimis dirbau, dienomis mokiausi. Kai B. Dvarionas išsikėlė dirbti į Vilnių, mane pakvietė į jo vietą Įgulos bažnyčioje vargonaut. Buvau juk piemuo, o pakvietė. Pagrodavau sekmadienį dvejas Mišias - visą savaitę valgyti turiu ką. Kiti labai mušėsi pinigų, labai turtingi norėjo būti, o man šitai nerūpėjo. Gimnazijoje kai ėmiau dirbti – irgi visi aimanuodavo, kad mažai moka, o aš žiūrėjau, kaip darbą nudirbt.
Kaip galėjo nesisekt, jei dienomis mokėtės, o naktimis dirbot, galvos nepakeldamas. Betgi ir talentas nemažai, turbūt, padėjo?
Oi, ne... Kas tai yra talentas? Kai stojau į dabartinę Kauno konservatoriją, net nežinojau, kuo konservatorija skiriasi nuo muzikos mokyklos. Ir priėmė mane tiktai kandidatu mokiniu (ne studentu) į vargonų specialybę. Bet man - kad tik mokytis. Pokarinė konservatorija nebuvo kūrenama, kai kurie langai išdaužyti... Vadovėlių neturėjome, bet užtat buvo labai neblogi trijų manualų su pedalais vargonai ir didelė fisharmonija. Grodavom kaip pasiutę, fisharmonija būdavo užimta nuo ryto iki vakaro, o ir naktis tekdavo paaukoti. Po pusės metų iš kandidato tapau mokiniu ir buvau perkeltas į antrą kursą, o pavasarį baigiau visą muzikos mokyklos kursą. 1946 – ųjų rugsėjį tapau Kauno konservatorijos studentu ir dar galėjau mokytis dainavimo muzikos mokykloje. Vargonus man tada dėstė N. Martinonis, o dainavimą – E. Martinonienė. Nuostabios asmenybės, šilti žmonės. Maždaug po metų vargonų specialybė buvo paskelbta neperspektyvi, turėjome rinktis kažką kita. Aš pasirinkau chorinį dirigavimą. Kai kurie jau ir tada kalbėjo, kad esu „zubrila“, turiu stiprų užnugarį, o iš kur gi tas užnugaris? Pamenu, kai Vilniuje su merginų choru laimėjau pirmą konkursą, tai irgi išgirdau, kad visa komisija – mano pažystami. O aš ten buvau pirmą kartą gyvenime. Martinoniai, ar galite įsivaizduoti, man nupirko pirmas naujas kelnes – matyt, atrodžiau visai varganai. Ir valgyti kartais pasikviesdavo. Vasarą, išvažiuodami atostogaut, man palikdavo „saugoti“ savo butą, nors turėjo tarnaitę, kuri mane tam bute maitindavo... Kuo ne kuo, o mokytojais tikrai buvau apdovanotas. Ypatingi jie buvo. Išsilavinę, kultūringi, labai atsidavę. Man muzikos disciplinas dėstė garsenybės: J. Gruodis, A. Kačanauskas, A. Račiūnas, P. Oleka, A. Sodeika, B. Dvarionas, St. Vainiūnas ir kiti. O ir mes buvome labai smalsūs. To meto Kaune virė gana intensyvus kultūrinis gyvenimas. Ten išgirdau grojant S. Richterį, B. Dvarioną, St. Vainiūną ir kitus.
APIE VALDŽIAS
Jūsų chorų programose buvo daug tautinio repertuaro. Ar teko kada dėl to su valdžia susiremt?
Žinai, ką? Man visos valdžios buvo geros. Kiekviena valdžia yra nuo Dievo. Čia ne valdžios, čia sugyvenimo su žmonėmis klausimas. Dirbau daug, visur turėjau savo mokinių, užimančių aukštas pareigas Operos ir baleto teatre, filharmonijoje, jie mane mylėjo ir iki šiol myli. Susitardavome. Paskui pradėjo kviesti koncertuoti Maskva, tuometinis Leningradas, tai paruošiau Bacho, Haidno mišias. Gal čia kas ir nenorėjo šito, gal kam nepatiko, bet Maskvoje mane girdavo, ir kas tada kiš prie manęs pirštus? Buvo tokių susiraukėlių. Kartą dabartinėje arkikatedroje einu po Čiurlionio „De Profundis“ atlikimo, o tokie tamstos sutikdami mane – „Tai giedi, sakai...“ „Na, giedu. Juk mokau studentus, tai turi būti jų programoj šitie šedevrai, ar ne?“ Ir nutyla. Buvau katedros vedėjas, savo choro šeimininkas. Kas drebėjo, gal ir gaudavo velnių, aš nebijojau.
Tiesa, 1983 m. Maskvos konservatorijos 50-mečiui didžiulėmis pastangomis paruošiau Haidno Mišias h-moll. Tai pasikviečia valdžios vyrai, savi juk, o sak „Nesupras Maskva tų Mišių, nesupras...“ Ir nuėmė. Per pusę metų turėjau paruošti Haidno „Metų laikus“. Nuvažiuoju į Maskvą, atliekam tą kūrinį, ir mane pakviečia Valstybinių egzaminų pirmininku. Na? Būčiau buvęs turtingas, būtų sakę, kad nusipirkau vietą, bet buvau plikšis, tai neprikibsi. Taip, kad vieni puolė, kiti užtarė. Kultūringų žmonių visada buvo. Vien jau Zabulis, Banaitis ką reiškė – jie juk viską darė, ką tik galėjo, kad mūsų kultūra klestėtų.
Kai M. Gorbačiovas atvažiavo į Lietuvą, aš buvau Dainų šventės meno vadovas. Žinai, ką jis tada pasakė? „Tauta, kuri moka pagerbt praeitį, turi ateitį“. Ne visi juk buvo stalinai.
Garbės ir įvertinimo prie visų valdžių jums, atrodo, pakako, o nuo nepritekliaus ar pavyko pabėgti?
Aš visada gyvenau nepritekliuje. Juk visos Dainų šventės diriguotos už dyka. „Meno vadovas, vyriausiasis dirigentas“ skamba gražiai, bet atlygio už tai – jokio. Valstybinę premiją buvo paskyrę. Skambina paskui ir sak „Ar nesutiktumėte paaukoti tuos pinigus taikos labui?“ Kaip gi nepaaukosi? Taip ir nesužinojau, kiek būčiau gavęs. Daugybę koncertų Maskvoje – už dyka.
O dabar?
Ir dabar gyvenu nepritekliuje. Turiu visus įmanomus sovietinius apdovanojimus – liaudies artistas, nusipelnęs artistas, nusipelnęs meno veikėjas, daugiau kaup 30 metų profesorius, visų Dainų švenčių meno vadovas, bet pirmos kategorijos pensijos vis viena neskyrė. Mano pavaldiniai turi, o aš – ne. Užpykdžiau vieną labai didelį veikėją. Mat nepataikavau. Nunešiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir padovanojau tą antros kategorijos pensiją – turėkitės. Pasiėmiau profesoriaus rentą, kuri man priklauso, pakaks.
Skaudu turbūt, kai taip nevertinamas viso gyvenimo triūsas?
Negera. Niekis tas 70 litų. Dėl kitko negera. Su tuo įvertinimu, dar šiaip taip. Štai, išleido dabar mano kompaktinę plokštelę, mokėti nereikėjo – argi tai ne įvertinimas? Juk būčiau niekada nesugebėjęs to padaryti pats. Esu tikrai labai dėl to sujaudintas, giliai sujaudintas. Bet aš juk žinau, kaip profesoriai gyvena užsienyje, kokius namus, automobilius jie turi, o man, štai, su tamsta į pasimatymą reikia pėsčiam eiti. Juk būtų visai normalu, kad galėčiau pasisamdyti taksi, kaip manai? Nedaug tereiktų – kad tik galėčiau jaustis kaip žmogus, oriai. Štai, norėčiau pasikviesti tave kavos, na, kavai užtektų, o jau stiklui vyno... Argi taip gerai? Tų raštų visokių, tų apdovanojimų pilni namai, bet su raštais stygiaus nepridengsi. Turiu tą varganą hektarą žemės, tai jau 17 metų niekaip atiduoti negali. Ar turiu vis eiti ir aiškinti, kad esu didelis žmogus? Eikit...
Bet jei tokių pasišventusių žmonių nebūtų, pasaulis nustotų suktis. Juk ne ant apgaulės jis laikosi, o ant tų, „apgautųjų“...
Na, taip. Bet, žinai, kovoti gal reikia mokėti už tai, ką darai, už save. Aš mažai tuo rūpinausi. Gal negerai dariau. Į senatvę žmogus pasidarai filosofas. Aiškiau viską imi matyt.
APIE DIDYBĘ
Su tiek apdovanojimų ir ordinų išlikote paprastas ir nuoširdus žmogus...
Jei neturėsi proto, greitai gali imti laikyti save labai didžiu, užmiršti, kad esi niekas.
Bet juk ir esate didis...
Vienas metras aštuoniasdešimt centimetrų. Ir nė centimetru mažiau. Nuo senatvės nesusiriečiau, nesakyk. Žinai, kas yra svarbu? Gerai dirbti, kad ir kokį darbą būtumei pasirinkęs. Jei tavo triūsas yra kuklus, bet viską atlieki nuoširdžiai, kruopščiai, su užsidegimu, tai ir bus tau toji „didybė“. O gali būti auksakaliu, bet pridaryti visokių baisių niekalų – kas tau iš aukso? Dirbk bet kokį darbą – siuvėjo, amatininko, muzikanto – bet tik gerai. Ir būsi savo vietoje.
Aš nesuprantu, kaip galima manyti, kad šalutiniai dalykai yra svarbesni už pagrindinius.
Ar jums įgimta toji blaivi nuovoka, ar kažkas jos išmokė?
Jau sakiau – mokytojai. Vien Martinonis ką reiškė, Lietuvos įžymybė, nuo kurio visa chorinė kultūra prasidėjo. Jo žmona buvo man kaip antroji mama. Galaunienė, pirmoji primadona, Oleka, daugybė kitų. Jie juk mokėsi stipriausiose užsienio mokyklose. O aš, būdamas studentas, vis eidavau jiems akompanuoti. Tik prašo – ir einu. Už dyka? Ne, ne už dyka, moralinę, dvasinę naudą gaudavau didžiulę. Stebėjau juos, pats tobulinausi. Jei save atiduosi ne darbui, o visokiems niekeliams, tai ir susisuks galvelė.
APIE STUDENTUS
Kartais tarp daugybės pamatai kokį studenčioką – gal jis keistokas, gal nelabai kitų mėgiamas, bet turi kažkokį gerą „muzikinį kvapą“, nors tu ką. Tokiam nieko negaila, daug ką galėdavau atleisti. O kaip malonu tą talentą ištraukt į dienos šviesą... Į konservatoriją suvažiuodavo daugybė vaikų iš visos Lietuvos, kai kurie jų varganai vertėsi, nieko neturėjo. Kartą mokiau vieną tokią mergaitę, nepaprastai talentingą. Su ja važiavome koncertuoti net į Maskvą, į Suvažiavimų rūmus. Tai reikia baigti jai Meno mokyklą, ogi neturi suknelės. Mano žmonos tėvas buvo gyvenęs Čikagoje ir atsiuntęs jai audinį. Padovanojome jai tą medžiagą, o ji, pasirodo, ir pasisiūti neturi už ką. Papuošėme, graži buvo, taip nuostabiai viską atliko... Talentas yra talentas, nieko nepadarysi. Gal truputį kitokie tie žmonės, bet kaip nuostabu, kad jų yra.
Tai atsilyginote už pirmas pasiūtas kelnes?
Tai savaime įvyko, nieko čia ypatinga. Gaila juk gabių vaikų. Esu vienam padovanojęs savo seną fortepijoną – neturėjo kuo groti, ką manai? Kitaip neatsiras jokie šilti santykiai. Kaip su tavimi norės dainuoti V. Noreika, jei neturėsi su juo jokio vidinio ryšio? Šitoks talentingas žmogus, iškart buvo matyti, gal šis šimtmetis tokio jau ir nebesulauks. Fenomenų fenomenas. Kaip tokių žmonių nemylėsi? O toji meilė toks dalykas – žodžių jai nereikia, žmogus juk jaučia iš karto, kai jį priimi, remi, palaikai. Tai labai svarbu. Žiūrėkit, ir politikoj taip – gal ir bjaurus žmogus, betgi talentas, tai ką daryt? Reikia mokėti talentus vertinti. Didelis dalykas žmoguje pamatyti talentą. Kai kuriais nusivili, gauni, ko nesitiki, betgi žmogus yra sudėtinga būtybė, reikia šitai suprasti. Jei į tokius žiūrėsi tik „viena akimi“, gali labai apsirikt. Turim žvelgti plačiai.
O į paikuolius kaip žiūrit?
Gal kai kurie studentai galvojo, kad esu piktas, nes aš neleisdavau niekalo gamint. Arba dirbk, arba aš pasitraukiu. Man gaila laiko niekais jį švaistyti. Arba - dabar visi staiga tapo kompozitoriais, kūrėjais. Labai skuba bet kokį niekalą skelbt. Ne taip retai prašo mane parašyti recenzijas, bet jau seniai to nebedarau. Už niekalą girti nenoriu, o gerų kūrinių ne taip dažnai kas sukuria. Atsirado, matai, kompozitoriai. Nenoriu tame dalyvauti, man sunku. Aš pats prirašęs pusė stalčiaus, bet tik sau. Jei žinai, kad nieko rimta, kam tuoj visiems rodyti? Ką rodyti? Kaip nemoki rašyti?
IR APIE MEILĘ, IR APIE SKAUSMĄ...
Vis apie darbą ir apie darbą. O šeima? O meilė?
O ką šeima? Kaip ir kiekvienam žmogui. Kas gi čia kitaip gali būti, ką? Gyvenu su žmona, matai, iki šiol – o, nepasisekė, ar ne? Kai gyveni su žmogumi 56 metus, imi jį vertinti dėl visai kitų, ne išorinių dalykų. Jei mes vienas kitą tiek laiko pakenčiame, tai gal rūpim, gal vertinam vienas kitą? Pats faktas jau daug ką sako, ką čia daug kalbėti. O vyrui į kokią gražią moteriškaitę pažiūrėt – tai argi ne žmogiška? Žmogiška, gražu, miela.
Su šeima mums tikrai pavyko. Turiu nuostabius vaikus, o kokią puikią marčią gavom – tiesiog nepaprastas žmogus. Žentas – aukščiausios klasės, dukra, garantuoju, nebūtų galėjusi rasti nieko geresnio. O kokie mano anūkėliai... Neklausk, kokie švelnūs, nuostabūs. Visi vaikai kūrybingi, darbštūs, geri. Pas mus per šventes susibėga – kiekvienais metais per Kalėdas, Velykas būtinai visi suvažiuoja. Gal jiems čia gera? Juk niekada nepiršome šitaip elgtis, taip jau susiklostė. Susirenkam, kalbamės, gražiai pasiginčijam, visi jie mums labai brangūs. Anūkai, štai, iš manęs juokiasi, kad aš laiškus spausdinimo mašinėle, ne kompiuteriu, rašau. O aš ranka nebegaliu, kompiuteriu nenoriu. Nebenoriu mokytis, man laiko gaila. Geriau paskaitysiu, knygą pasiėmęs. Labai daug skaitau. Gal net per daug. Visokias knygas – romanus, detektyvus - labai gerai prieš miegą. Bet labiausiai vertinu lietuvių literatūrą.
O meilė? Svarbiausia, kad tu mylėtum. Kas man uždraus mylėti? Niekas. Visi norim, kad tik mus mylėtų, bet juk svarbiausia – kad pats. Žiūri štai į mylimą žmogų, gėriesi juo, - kaip tai nuostabu. Aš niekad nebuvau šventeiva ar moralistas, bet negaliu pakęsti dabar visų tų nuogybių. Kam šitaip? Argi tikram vyrui gali tai patikti? Jokio grožio, jokios paslapties nebėra. Man priklu, bjauru žiūrėti į visas tas vulgarybes, tikrai. Gaila šventų dalykų.
Nors viskuo taip mokate džiaugtis, betgi ir skausmo, atrodo, pakako?
Klausyk, koks gali būti didesnis skausmas už mamos, tėvo, brolio mirtį? Tik neseniai suradau brolio kapą – tokioj baloj pakištas... O taip mokėjo mane palaikyti, paskatinti. Vieną kartą ateina ir klausia: „Na, ką išmokai groti?“ O aš tik gamas temoku. „Pagrok“, - sako. Groju aš tas gamas, o jis kad džiūgauja, kad stebisi, ir vis sako man: „Ojoj, kaip tu gražiai groji, Antanuk, kaip tau gerai sekasi“. Tai ar ne brangi dovana toks brolis? Man jo labai trūko. Žuvo, turėdamas 25 metus. Kas jį nužudė žinau. Ir mama mirė ant mano rankų. Reikia su tuo mokėti gyventi. Su viskuo reikia mokėti gyvent.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga (Antanui Jozėnui – 80)
Beržų šakos susivėlę, Lapai laša – rudenėlis! Margą žiedą šaltis kanda, O į pietus paukščiai skrenda…
Susikaupę traukia baltomis prijuostėmis standartines uniformas šventiškai papuošę Vilniaus specialiosios vidurinės meno mokyklos (dab. Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų gimnazija) moksleiviai – smuikininkai, pianistai, „chorinukai“. Ir pianistės Aušra Banaitytė, Nijolė Vaitiekūnaitė, Saulė Eidukonytė, muzikologės Loreta Tamulytė, Jūratė Burokaitė, Asta Kynaitė, Juozas Širvinskas, tuosyk dar violončelininkas, dabar architektas Augis Gučas, smuikininkai Danutė Pomerancaitė, Audronė Vainiūnaitė, Jurgis Dvarionas, gerokai jaunesni – violončelininkai Davidas Geringas ir Nijolė Šimkutė, dirigentai Alvydas Šulčys ir Dalius Samėnas bei visi kiti muzikais pasiryžę tapti vaikai.
Nuotraukoje Antanas Jozėnas ir Dainius Trinkūnas
1948 m. sudarytas mokyklos choras, jam vadovavo Benediktas Mačikėnas. 1952 m. vykusiame koncerte greta jo dirigavo Antano Budriūno III kurso Konservatorijos studentas Antanas Jozėnas. Mokydamas vaikus ir perėmęs vadovavimą chorui, jau nuo pat pradžių A. Jozėnas kūrė profesionalų kolektyvą. Iš mokinių reikalavo didelio dėmesio, susikaupimo. Iš pradžių vaikai dainuodavo kiekvieną rytą. Nuo IV klasės jie lankė solinio dainavimo pamokas, o nuo VII klasės būsimiems dirigentams prasidėdavo individualūs užsiėmimai: partitūrų skaitymas, chorvedyba, dirigavimas. Griežtas mokytojas nenuolaidžiavo talentingiesiems. Jo mokiniai – Jonas Aleksa, Juozas Pranckevičius, Jolanta Čiurilaitė ir kiti. Savo darbą apibendrino su Vida Krakauskaite parengtoje knygoje „Balso lavinimo pratimai, dirbant su vaikų choru“.
Dirbdamas su profesionaliai muzikos besimokančių vaikų choru, A. Jozėnas nepasikliovė vien tik savo patirtimi. Domėjosi ir A. Sviešnikovo choro mokyklos programa. Mokyklos choras pradėjo koncertuoti su pučiamųjų, mokyklos styginiu orkestru, LRT orkestru. Prie dirigento pulto kviesdavo ir kitus muzikus. Dirigavo B. Dvarionas, J. Karosas, R. Geniušas, S. Sondeckis, A. Klenickis. Radijo fonotekos fondai pasipildė naujais choro įrašais. Koncertuose skambėjo ne tik dainos, bet ir chorui solidus repertuaras. Tai D. Šostakovičiaus Kantata, A. Klenickio siuita „Vasaros diena“, E. Balsio muzika filmui „Žydrasis horizontas“, R. Žigaičio kantata „Keliai“, A. Budriūno, B. Dvariono dainos, didelį pasisekimą turėjusi E. Balsio „Daina apie Klaipėdą“, E. Griego, W.A. Mozarto ir kitų autorių kūriniai. Kartu dainuodavo žinomi solistai: V. Noreika, R. Siparis...
Senas, jau 500 metų suskaičiavęs Kriaunų bažnytkaimis Sartų pakraštyje. Į ežerą įtekančios Kriaunos upės vingiai išties primena peilio kriaunas. Tai sėlių genčių žemių dalis. Istorija mena, kad Jurgis Radvila Kriaunų dvarą su visais 21 kaimu perdavė Jurgiui Rudaminai. 24 šeimos, 24 valakai žemės. Prie lietuvių prisišliejo čigonų, sentikių, žydų. Knygnešiai Juozas Gylys, Ignas Starkus nešė lietuvišką žodį, o vargonininkai – giesmę. Greta jos parapijonis mokė ir lietuviškų dainų. Mokyklą „gaivaliojo“ Motiejus Valančius. XVIII a. pastatytas namas mokyklai ir vargonininko šeimai – du šviesos židiniai. XVII a. pastatytoje Dievo Apvaizdos bažnyčioje su penkiais altoriais vargonavo ir A. Jozėno tėvas. Su didžia pagarba profesorius jį mena, nors net ir bruožai iš vaiko atminties išplaukę. Mama liko su trimis sūnumis špitolėje vargelio vargti. Sunkios vaikystės svajonės – išsikapstyti iš vargo, nepriteklių, siautėjusių nepagydomų ligų apsupties. Bažnyčioje patiriamas jos architektūros, skulptūrų, šventųjų atvaizdų ir skambančios muzikos grožis padėjo kaimo vaikų vaizduotėje kurti kitokį – gražesnį, šviesesnį pasaulį. Špitolėje prasidėjo ir Antanuko kelias į meną. Jis vargonavo, tarnavo Obelių, Palonių, Baisogalos bažnyčiose.
Pasikeitė laikas. Už Lietuvą kovota miškuose. Antanas kovai buvo per jaunas, tad išleido jį mokytis. Kažin ar buvo mažoje Kauno konservatorijoje studentų, kurių pokario vargas nebūtų išleidęs į tarnystę? Ir Antanas naktimis dirbo, dienomis mokėsi vargonuoti. Nikodemas Martinonis – pirmasis tikras A. Jozėno mokytojas profesionalas, mokėjęs globoti gabų jaunuolį. Pas E. Martinonienę jis mokėsi ir dainavimo. Gerų pagrindų labai prireikė panaikinus vargonų specialybę: A. Jozėnas tapo pirmuoju Lietuvos konservatorijos studentu chorvedžiu.
Chorinė veikla reikšminga savo nenutrūkstamu vyksmu: estetizuojant kulto apeigas, optimizuojant meno įtaigą, integruojant bendruomenę į valstybę, buriant tautą, net makrosocialines bendrijas. Per dainą vyksta savotiškas visuomenės gyvenimo sakralizavimas. Tuo tarpu desakralizuota visuomenė yra skurdi. Dvasinga tik tokia, kuri gyvena aktyvų kultūrinį-meninį gyvenimą ir save išreiškia per įvairius socialinius sluoksnius įjungiančias kultūrines akcijas, kurių viena, virpanti emocine energetika, – Dainų šventė.
A. Jozėnui Dainų šventės diena visada buvo svarbi kaip solidarumą, tautos meilę žadinanti. Dainos psichologinė įtaiga įvairaus amžiaus žmonėms, kurie savo buvimu kartu kuria dainos erdvę, yra didžiulė. Pasakojama, kaip vežimais, sunkvežimiais traukdavę į Dainų šventę, kad kartu su visa Lietuva padainuotų „Bijūnėlį žalią“ ar „Pempel pempel…“
Norinčių Dainų dienoje dalyvauti visais laikais Lietuvoje buvo daugiau, nei galimybių sutalpinti aikštėje. Visi šventės dalyviai pasijusdavo tautos dalimi. Tai ir yra esminis dainų švenčių ritualų bruožas: tautos vienybė. „Visų politinių konfliktų ir ginčų akivaizdoje jos simbolizuodavo aukštesnę, neišardomą tautos vienybę ir bendrą tikslą”, – teigia net kitataučiai (Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – kelias į nepriklausomybę. Vilnius: „Baltos lankos“, 1994, p. 117.). „Svarbiausia – geras repertuaras ir profesionalus jo atlikimas. Gaila, kad šiandien šie pagrindiniai šventės kriterijai pamirštami. „Dieve, kiek dabar pigaus popso! Nesupranti, kur patekai: į šventę ar vakarušką“, – atsidūsta A. Jozėnas.
Apdovanotas daugeliu aukščiausių Lietuvos meno žmonėms skirtų regalijų, prisimena chorus, kuriems teko vadovauti. Žvilgsniu permetu gimnazijų, aklųjų draugijos choro „Vilnius“, Konservatorijos kamerinio choro ir kitų repertuarą: puikiu vokalu buvo atliekamos gražiausios lietuviškos dainos, J. Gruodžio, S. Šimkaus, M.K. Čiurlionio, A. Budriūno, B. Dvariono, E. Balsio, A. Bražinsko ir kitų kompozitorių kūriniai. Ypač daug dėmesio skirta sudėtingų partitūrų studijoms. Net ir tarybiniams ideologams „neglostant“, atlikta Č. Sasnausko „Requiem“, F. Schuberto Mišios G-dur, pirmą kartą Lietuvoje skambėjo J.S. Bacho kantata „Magnificat“, Mišios h-moll, C. Orffo „Carmina burana“, kiti didelės apimties kūriniai.
„Kiek daug yra geros muzikos!“ Atsimenu šią profesoriaus mintį nuo seno. Tokią muziką ir stengėsi atlikti būdamas chorų vadovu, 1955–1998 m. respublikinių dainų švenčių, moksleivių, studentų dainų, meno švenčių dirigentu, vyriausiuoju meno vadovu, naujų kūrinių, programų ekspertu, formuodamas Pasaulio lietuvių dainų švenčių meninę koncepciją, įamžindamas kūrinius plokštelėse, naujas partitūras atlikdamas Lietuvos kompozitorių sąjungos plenumuose, suvažiavimuose, radijo, televizijos laidose. Ir visą koncertinę, pedagoginę veiklą ruošiant jaunus dirigentus Lietuvos muzikos akademijoje lydėjo gimtosios žemės ilgesys, meilė muzikai, dainai, reiklumas sau ir kitiems, bandantiems prisiliesti prie meno tarsi šventovės.
Toks profesorius, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius A. Jozėnas ir šiandien, pažymintis darbais vaisingą, sėkmės žiedais nubertą savąjį aštuoniasdešimtmetį. Lai ir toliau taip gegužę sninga...
Kai Lietuvoje žiedlapiais sninga
Nuotraukų galerijos
Jozėnas
2016-06-18