Valentas Leimontas

Valentas Leimontas
Liaudies instrumentų orkestro dirigentas, profesorius
1926-08-10 - 2018-06-19
Meno kūrėjo statusas

Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005-11-11
LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513

Biografija

VALENTO LEIMONTO kelią į muziką nulėmė iš kaimo atsinešta liaudies daina ir pomėgis dainuoti chore. Dainuota pradinėje mokykloje, progimnazijoje, ir gimnazijoje. Vargingą pokario dalią taip pat praskaidrindavo dalyvavimas Panevėžio geležinkelininkų kultūros rūmų vyrų chore ir miesto mokytojų chore.
Į muzikos mokyklą V. Leimontas įstojo 1948 m., kur griežė smuiku ir mokėsi dainuoti. Baigus mokyklą, buvo paskirtas į Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblį. Tais pačiais – 1952 metais – įstoja į Lietuvos konservatoriją, kur studijuoja dirigavimą ir liaudies instrumentus.
Pedagoginę veiklą, trukusią 47 metus, V. Leimontas pradeda 1955 m. Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Dėsto dirigavimą, ugdo birbynininkus, įsteigia liaudies instrumentų orkestrą, koncertuoja.
1962 m. V. Leimontas kviečiamas dėstyti Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA) , kur dirbo 40 metų. Jo klasėje pilną dirigavimo kursą baigė 38 studentai, o paruošiamąjį – 60. Dvidešimtį metų jis vadovavo liaudies instrumentų orkestrui. Su orkestru buvo koncertuota Lietuvoje ir už jos ribų, dalyvauta dainų šventėse, festivaliuose, įrašytos dvi orkestro muzikos plokštelės. Steigdamas studentų kamerinį ansamblį, Leimontas siekė populiarinti lietuvišką muziką ir liaudies instrumentus. Ansamblis koncertavo Vilniaus ir Kauno filharmonijų salėse, gastroliavo po Lietuvą. Išskirtinę reikšmę šiam kolektyvui turėjo koncertai Rygos, Talino, Leningrado, Minsko, Kijevo, Jerevano, Kišiniovo, Baku konservatorijose bei Maskvos Gnesinų institute.
Ketvertą metų V. Leimontas dėstė Vilniaus pedagoginiame institute, Muzikos katedroje.
1957 m. įkūrė Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblį (dabar – „Ugnelė“). 

Kurį laiką pats grojo ansamblyje „Sutartinė“, o su respublikos atlikėjų grupe koncertavo Dubline ir Londone. 
Šalia pedagoginio darbo ir koncertinės veiklos, 26 metus V. Leimontas ėjo LMTA dekano pareigas. 
Nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas V. Leimontui suteiktas 1974 m., docento – 1978 m., profesoriaus – 1991 m. 
Daile Valentas Leimontas pradėjo domėtis dar jaunystėje. Mokydamasis Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje, lankė dailės parodas, kaupė reprodukcijų albumus, bandė piešti pats. Mėgo kopijuoti įžymių dailininkų darbus, piešė gamtovaizdžių eskizus. Tai ir buvo jo dailės studijos. 
Vilniuje bendravo su tapytoju A. Motiejūnu, kuris ir paskatino intensyviau lieti akvareles. Pirmieji rimtesni darbai sukurti 1969 m. Respublikinėje liaudies meno parodoje (1975 m.) jau buvo eksponuojamos dvi jo akvarelės. Tais pačiais metais, Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA), V. Leimontas surengė pirmąją personalinę parodą. 
Į Tautodailininkų sąjungą jis buvo priimtas 1976 m. 
V. Leimontas yra surengęs 41 personalinę parodą, aktyviai dalyvauja bendrose ekspozicijose. 1997 m. dalyvavo Joniškyje vykusiame A. Varno tautodailininkų tapybos konkurse. 
Po Lietuvą yra pasklidę per du šimtus, užsienyje – kelios dešimtys jo akvarelių. 
Pastarieji V. Leimonto kūrybos metai yra itin produktyvūs. Daugiau eksperimentuojama, ieškoma naujų išraiškos priemonių ie temų. V. Leimonto akvarelėse vyrauja šviesus koloritas. Jo peizažai savitai apibendrinti. Abstraktesniuose darbuose nevengiama simboliškumo ir techninės įvairovės. Atsiranda polinkis tapyti figūrines kompozicijas. Rečiau sutinkama technika – tušu atliktos akvarelės savaip papildo jo kūrybą.

Straipsniai

Tas ilgas gyvenimas... 2016 Nr. 9–10 (464–465), 
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-329/tas-ilgas-gyvenimas

Valento Leimonto pokalbis su Audrone Žigaityte. Vilnius, 2016 gegužė

Valentas Leimontas. Ši mano paveikslų paroda yra 49 - oji personalinė. Parodas suruošiau įvairiose šalies vietose: Rokiškyje, Pasvalyje, Žeimelyje, Linkuvoje, Pakruojyje, Šiauliuose, Kaune (Kaune, atrodo, suruošiau net keturias parodas, o Vilniuje labai daug - jau nebesuskaičiuoju).

Audronė Žigaitytė. Jūs esate tautodailininkų sąjungos narys. Ar rengiant  parodas tautodailininkai Jums padeda, ar su jais bendraujate?

V. L. Deja, iki šiol niekas nė piršto nepajudino. Visos 49 parodos surengtos tik mano iniciatyva, mano pastangomis. Paprašiau Vilniaus (tautodailės – aut.) skyriaus vadovės tarpininkauti dėl patalpų parodai - sutiko paskambinti Šlapelių namams. Deja, šių patalpų turėjau atsisakyti, nes ten tikriausiai netilptų 60 darbų. Tuo ir baigėsi paslaugos, su muziejumi tariausi pats, tik iki šiol dar daug neaiškumų: jie ar aš turiu rengti parodą, kas reklamuos, kas spausdins bukletus, pakvietimus – ar viską aš pats turėsiu padaryti?

Jūs mane nustebinot dėl nuotraukų - ar jūs visus sąjungos narius taip patalpinsit, ar tik tuos, kurie ruošiasi į Anapilį? Norint 90 metų išgyventi, kažkaip reikia palaikyti save. Iš vaikystės prisirinkau ligų, augau be tėvų - iki senatvės tų ligų susikaupia. Gydytojai sako, su ta liga jums teks susigyventi. Vadinasi, jau turiu vieną sugyventinę. O jeigu jų kelios - tai visai nenuobodu.

A. Ž. Dabar daugiau akvarelei dėmesio skiriat. O kaip su muzika -  sekat naujienas, spėjat?

V. L. Muzikos srityje šiek tiek ribotos galimybės: turbūt daugiau nei dveji metai nesilankau koncertuose. Bet šiek tiek turiu įrašų, pagaliau žinias papildo „Muzikos barai“ ir Mezzo programa. Nors ten irgi neretai transliuoja ne tai, ko norėtųsi, bet yra nemažai simfoninės muzikos, ryškių dirigentų... Kadangi aš net 40 metų Muzikos akademijoje dėsčiau dirigavimą, man labai įdomu žiūrėti į dirigentus, domėtis Simonu Rattle’u. Turiu susirašęs apie 20 dirigentų pavardžių, bandau juos charakterizuoti, apie kiekvieną dirigentą susidaryti savo nuomonę – ar jis įsijaučia, pergyvena, ar tik atsistoja viską apskaičiuodamas, kaip Robertas Šervenikas. Labai atsiprašau. Gal negerai padariau, kad savo nuomonę išklojau.

A. Ž. Yra nuomonė sava, negi svetimom nuomonėm gyvensi?

V. L. Koks malonumas žiūrėti į dirigentą, kai jo rankos paklūsta vidinei savijautai, liaudiškai tariant – širdžiai. Jis gyvena ta muzika, pasibaigus negali nurimti, tada ir publikoje įtampa. Dabar yra daug gerų dirigentų. Gaila, operoje dirigentų nepamatysi, o klausytis operą per televiziją yra visiškas vargas. O kai man „ant ausies užlipo drambliukas“, tai žemų garsų per daug, aukštų - per mažai. Kai įsijungiu savo aparatūrą, girdžiu visai neblogai.

Negaliu vertinti interpretacijos ta prasme, aš negirdžiu pilno vaizdo garsinio, todėl ką transliuoja Mezzo programa ir dar televizorius, taigi negirdi, tiktai bendrą supratimą. Bet vienintelis, kas yra dirigento paties, kaip kūrėjo, asmuo.

A. Ž. Būtų įdomūs tokie pastebėjimai.

V. L. Jie gi labai skirtingi. Riccardo Chailly, Dievulėli mano, ir sudegti gali diriguodamas. Jaunųjų yra dirigentų, visų pirma apie 20 dirigentų, aišku, dauguma vienas į kitą panašūs. Būtų nepanašūs, jeigu juos matytum salėj, visai kitą interpretaciją pažintum. Ot įdomus atvejis Pierre Boulez. Jis šiuolaikiškas kompozitorius, muziką jam pačiam diriguojant suprantu. Bet kai diriguoja sudėtingą muziką, pavyzdžiui, Igorį Stravinskį ar Belą Bartoką, - ten dirigentams yra ką veikti, ypač Stravinskyje, - tai jis beveik nieko nerodo. O orkestras taip groja, Dievuli mano. Vadinasi, autoritetas. Ir vertink, jeigu nori. Iškyla klausimas toks: Chailly plėšosi ir visa eilė dar...

A. Ž. Tai dabar mada tokia.

V. L. Bet įdomu žiūrėti gyvą dirigentą - kaip jis tą muziką pergyvena. Ir svarbiausia įdomu – jau ne vienas dirigentas milžiniškas G. Mahlerio simfonijas diriguoja mintinai. Ką tai reiškia? Nelabai suprantu, kaip ten telpa. Kaip galima tiek suguldyti, nežinia, kiek telpa, mes neįsivaizduojam. Mokslininkai sako, kad mes gal dešimtadalį galimybių išnaudojam protinės veiklos. Bet vis dėlto, kaip tiek suguldyti?

O akvarelei bent jau šiemet visai mažai kliūna, todėl, kad rūpesčio susidarė: reikia atrinkti paveikslus, susirinkti iš žmonių, susirinkti iš muziejaus. Iš Rokiškio pasiskolinau iš aštuonių penketą, iš Lietuvos dailės muziejaus, kur yra 21, dar nesiskolinau, bet sutarėm, kad gegužės pabaigoje prašysiu poną Budrį, kad jis man paskolintų mažiausiai 15 ar 16. Turėtų susidaryti apie 60. Norisi parodyti 1963 metų, 1968, 1969 ir dar viena yra 2016. 2015 yra ne viena - jų bus kelios. O kasdienybė labai pilka, kaip ugniagesių kelnės - ryte atsikeli, vos kojas patempi, o paskui pavalgai, išgeri stiprios arbatos - jau linksmiau truputį. O paskui pradedi veikti, pradedi kažką daryti, viskas tvarkoj.

A. Ž. O iš Jūsų bendraamžių kas nors aplanko ar jau nebegalit susieiti?

V. L. Iš bendraamžių jau kebliau, nedaug kas yra likę. Net kai kurių mano studentų jau nebėra... Va, Vidugirį ne per seniausiai palaidojom, Mikauskas neseniai išėjo... Iš tų, su kuriais susidūriau pedagoginiame institute, pavyzdžiui, Piličiausko nebėra... Mano kai kurie buvę studentai aplanko. Ot, Juozas Jauniškis lanko mane, štai jo atvežtas sūris. Džiaugiuosi, kad iš 39 baigusių mano studentų šiuo metu dar 10 diriguoja. Diriguoja Ališauskas, Egidijus (pas mane jis baigė liaudies instrumentų dirigavimą, paskui Domarkas patempė jį iki kapelmeisterio). Diriguoja Dvariono mokykloje akordeonų orkestrui, diriguoja Karoliniškių mokykloje simfoniniam orkestrui, mano buvęs birbynininkas studentas, Šiauliuose mama ir duktė dirigentės dainų šventėse diriguoja (Regina Vaišnoraitė-Marozienė). Kaune tokia aktyvi yra Alvyda Česienė Gajauskaitė. Prisiskaičiuoju iki dešimties pilnai.

A. Ž. Gražu.

V. L. Aplankančių mane tik keletas. Vis dėlto daugiau tokių, kurie neprisimena, pas ką mokėsi.

A. Ž. Pas mus tokia tradicija.

V. L. Natūralu, žmonės gyvena savo gyvenimą, turi šeimas, turi darbus, turi rūpesčius, turi nesėkmes - visko.

A. Ž. Sakykite, jeigu dabar Jums kaip Goethe's Faustui būtų galima sugrįžti atgal, - gal ne muzika, o dailė užimtų pirmą vietą? Ar vėl tą patį darytumėt?

V. L. Aš nežinau. Matot, mano vaikystė prabėgo kaime - aš užaugau pas dėdę kaime, mane tėtis paliko, kai man buvo dveji metukai, išvyko į Braziliją. Mama iš Vaškų miestelio, kuriame aš gimiau, persikėlė į Kauną; man tebuvo ketveri, ir aš likau pas dėdę kaime. Tai va - pradžios mokykla kaime, keturi skyriai; penktas, šeštas skyrius jau Vaškų miestelyje, paskui Žeimelis, paskui Linkuva, paskui pusmetis Vilniuj, paskui Kaune (aukštesnioji technikos mokykla), po to šaukimas į frontą. Į tarybinę armiją. Bet reikėjo geležinkeliuką pabaigti, siauruką. Amunicijai vežti. Taigi suplaukė kaimo žmonės, kas jaunas, kas vyresnis, kad tik nepapulti į armiją, - ir aš tame skaičiuje. Na va, iš pradžių kelio darbininkas, sąskaitininkas. Kadangi aukštesniojoje technikos mokykloje buvau baigęs du kursus, tai perkėlė į Vilnių, į technikų skyrių. Septyneri metai prie braižybos lentos.

Pokario metai buvo sunkus laikotarpis. Kortelė dešimt červoncų. Ne dešimt, o šešiasdešimt červoncų, meluoju. Dievulėliau, ką tai reiškia? Kortelės neužtekdavo mėnesiui valgykloj. Pusantrų metų įstaigoj teko dieną prie stalo, naktį ant stalo. Vienas milinės skvernas po apačia, kitas ant viršaus, knygų pundas po galva, telefonas šalia, pastovus, budintis. Nieko. O jau paskui, kai po pokario atsigavom, ir kambarį samdėmės keliese. Nežinau kodėl, 1948 metų rudenį, rugsėjo pabaigoj, nupėdinau į Panevėžio muzikos mokyklą. Mykolas Karka, Antanas Belazaras ir direktoriaus pavaduotojas klausia manęs – „Leimontai, tai kodėl tu atėjai tik dabar?“ Sakau – „Nežinau“.

O prieš tai vyko dar didesnis neaiškumas. Dažnai tekdavo būti komandiruotėje geležinkelio valdyboje - Mindaugo gatvėje - ilgas ilgas pastatas, turbūt ir dabar ten yra valdyba. Išeidavau ir į miestą. Vieną kartą į „univermagą“ užsukau. Pirmame aukšte lentynoj naujutėlaitis smuikas, puikiausiame futliare - Dievulėli mano. Keliasdešimt rublių, jau nebe červoncai. Sukrapščiau paskutinius, dar gi neturėjau kambario iš ko nusisamdyti. Nusipirkau tą smuiką, kodėl - aš ir dabar nežinau. Niekada negrojęs, niekada žmoniškai negirdėjęs buvau. Ir negalvojau muzikos mokykloje muzikos mokslų siekti. Prašo mane pagroti smuiku, aš nežinau net kaip žmoniškai laikyti. Priėmė vis tiek, pas maestro Kligį smuiku grojau. Ir dainavimą, kadangi buvau dainavęs choruose. Vaškų miestelyje mokantis penktam šeštam skyriuje, man, noriu tiesiai pasakyti, mokytojo idealas buvo mokyklos vedėjas: Šaulių būrio vadas, dėstė kalbą ir literatūrą, muziką, piešimą, Čiurlionio paveikslų motyvais ištapė mokytojų kambario sienas. Ten buvo choras, mes dainų šventei ruošdavomės. Pavasarį prie mokyklos sienos sustatomi paaukštinimai, paskui renkasi miestelio publika, o mes koncertuojam. Žeimelyje dveji metai, Linkuvoje metai dainuota, na, o profesionaliame kolektyve, dainų ir šokių ansamblyje, irgi treji metai.

Man likimas nusišypsojo – juk aš, baigęs Panevėžio muzikos mokyklą, turėjau važiuoti kur nors dirbti - ar į Ramygalą, ar į Pušalotą. Gavau paskyrimą į Vilnių. O kada atsidūriau šalia Švedo, Samuičio, Dievulėli mano, su dainavimu negalėjau toliau draugauti, smuiką jau buvau palikęs. Aš į pradžios mokyklą brisdavau per balas, nes nebuvo jokio kelio ar takelio: pavasarį – rudenį šlapios kojos, net plaučių uždegimą turėjau. Iki šiol plaučių nepakankamumas, aš gi dūstu, truputį pajudu ir dūstu.

Tai koks iš manęs galėjo būti dainininkas? Ir čia puiki proga – Povilas Samuitis, Jonas Švedas, Pranas Stepulis... Samuitis davė iš medžio išdrožtą birbynukę, pamokė visa kita, laikiau stojamuosius. O salėj sėdi ne tik katedrų vedėjai, buvo tada tokia komisija – visi katedrų vedėjai ir dar kai kurie profesoriai. Dar ir rektorius sėdėjo komisijoj. Dievulėli mano, išeini su tokia medine birbynuke groti W. A. Mozarto lopšinės ir dar kažkokios dainelės. Nu, priėmė, priėmė! O juokingiausia buvo, kai dirigavau. Kažkokią Stasio Šimkaus harmonizuotą dainą, pirmą pasitaikiusią, akompanavo šviesaus atminimo Lopas. Atidirigavom, išėjom į užkulisį. Maestro Lopas sako: „Tai kodėl tu taip kapojai? Čia lyrinė daina, reikėjo visai kitaip“. Sakau, kad aš pirmą kartą diriguoju, išskyrus solfedžio pamokas, niekada nedirigavau.

Va, toks mano kelias į muziką. Taigi, buvau jau 22 metų bernas. Baigiau 26 – erių. Matot, kaip yra.

A. Ž. O dailė kaip atsirado?

V. L. Čia ta kirvarpa, matyt, buvo pasėta gal prigimty, net nežinau kur. Pradžios mokykloje, gimnazijoje nieko nejaučiau, bet, pavyzdžiui, dirbant Panevėžy, jau aš, pasidaręs lapelių tokių arba bloknotėlį, ropinėjau po Nevėžio pakrantes ir eskiziukus pieštuku dariau. Ir taip po trupučiuką Panevėžyje pradėjau gauti reprodukcijų albumų, ėmiau kopijuoti vieną kitą darbą, paskui pradėjau tuos pieštus eskiziukus paspalvinti. Vilniuje susidūriau su šviesaus atminimo Alfonsu Motiejūnu, tapytoju - draugavo mūsų šeimos. Taigi jis domėdavosi, ką aš darau. Aš jo darbus mėgau, man labai patiko Motiejūno tapyba, jo peizažai, jo potėpiai, bet kurioj parodoj pažinčiau Motiejūną iki šiol. Vieną kartą rodau truputį didėlesnį savo darbą. Pažiūrėjo, pažiūrėjo: „Ką, Valentai, - sako, - šitą jau galima rodyti“. Kabo koridoriuje, užrašyta – „Pirmoji akvarelė“. 1963 metai.

O toliau - juk savamokslis: kelis lapus sugadini, o vienas kitas lieka. Tokia mokykla. Turiu virš šimto reprodukcijų albumų, tik nežinau, kur juos dėti: po manęs mano vaikui nelabai reikalinga, mano ponia, su kuria mes draugaujam, bet negyvenam kartu, irgi nelabai domėsis, nežinau, kur dėti. Gal Akademijai reikėtų padovanoti, ten teatralai, režisieriai kartais domisi daile, jeigu jiems būtų įdomu. Todėl pirkdavau, tempdavau ir iš Maskvos, ir Vilniuje pirkdavau, jau Panevėžy buvau įsigijęs, vat mokykla. O ta šlapia technika, kuria aš darau, labai retai naudojama. Dažniausiai sausa technika akvarelę lieja. Šlapia technika labai reta. Na, ir išėjo toks lyg ir mano atskiras braižas. Aš kitaip net nemoku. Kodėl būtent šlapia technika. Ji man sudaro daugiau galimybių improvizacijai. Juk dažai plaukia vandeniu. Aš įmirkau popieriaus abi puses, ir vieną, ir kitą; kai dažą palieji, jis plaukia ne ten, kur norėtum, o kur jis nori – žiūriu susikuria įvairios situacijos. Tame leidinuke yra vienos menotyrininkės atsiliepimas, kad mano estetika yra suvaldyto atsitiktinumo estetika.

A. Ž. Jūsų labai gražios optimistinės spalvos.

V. L. Aš pats esu optimistas. Aš gi užsiminiau, kad aš juoko terapija gydausi.

A. Ž. Pats vienas, ar su kuo nors?

V. L. Rašau mintį apie juoką: kad juoktis sveika, daug kas sako, aš savo kailiu tai patyriau, šypsausi daug, leipstu iš juoko, kvatoju, kol įskausta pilvas, juokiuosi iš kvailių, iš apsimetėlių kalbų, iš netikėtų nutikimų, iš senatvės negandų, juokiuosi visą dieną. Na, tokia juoko terapija. Todėl 90 metų ištempiau, niekada negalvojau, kad taip bus.

Atsiprašau, jau atlikau išpažintį.

A. Ž. Ačiū.

V. L. Ar gausiu nuodėmių atleidimą?

A. Ž. Ne tas žodis, ne tas žodis. (...).Oi koks raštas? O sakykit, ar jūs patikėtumėt visa tai? Mes turim labai šaunią Raselę, kuri galėtų visa tai surinkti kompiuteriu. Galėtume ir „Muzikos baruose“ panaudoti, į Jūsų puslapį visa tai sudėti.

V. L. Nežinau. Mane yra agitavę padaryti leidinuką, bet mano prisiminimuose dabar yra didelės spragos. Visų pirma, čia yra vaikystė, paauglystė iki muzikos mokyklos ir šiek tiek su muzikos mokykla. O kur dainų ir šokių ansamblis, kur Muzikos akademija, kur darbai akademijoje ir už akademijos ribų? Kur koncertai ir visa kita? Šito dar nėra, o kol nėra, man atrodo, nelabai tikslinga ką nors daryti. Bet aš po truputį bandau daryti. Tokia mintis yra. Pavadinimas jums nekelia abejonių? Ten viename puslapyje yra mano lyrikos. Žalios, žydinčios, žaliuojančios, benamių vėjų genamos, likimo skauduliais paženklintos, miglotomis svajonėmis palydėtos vasaros.

A. Ž. Labai gražu.

V. L. Ar priimtinas toks bukletas? Negaliu spausdinti, nes neturiu sąrašo, kas gi bus eksponuojama, kadangi visų nuotraukų nebus, nebent pilnas sąrašas.

Arvydas Nekrošius. Tai gal visų nereikia? Labai geri atvertimai padaryti.

V. L. Tos reprodukcijos, kaip čia, tinkamos?

A. N. Man labai patinka atvertimai.

V. L. Jūs akvarelę mėgstat. Ar nedarot ko nors akvarele? Tapyba ar grafika?

A. N. Aš kompiuteristas.

V. L. Tai šiuolaikiška.

A. Ž. Bet čia šaunių minčių yra, šaunu čia viskas. Ir „Barams“ galėtume santrauką padaryti. Nenorit?

V. L. Aš neįsivaizduoju, kaip tai atrodytų.

A. N. Pirma techniškai reikia padaryti, paskui paklausti.

V. L. Pirmiausia reikia turėti pilną, chronologinę gyvenimo apžvalgą. Čia pagrindinio laikotarpio nėra. 47 metų pedagoginio darbo nėra, koncertinės veiklos nėra.

A. Ž. Bet sąsiuvinis pasibaigė, nėra antro tomo. Nėra kur rašyti.

V. L. Man atrodo, kad ten bus trumpiau, nes galų gale negi rašinėsi, pavyzdžiui, apie prof. Balį Dvarioną, kaip jis kavinėje prašydavo kavos su šaukšteliu ar dar ką nors.

A. Ž. Dabar šito nieks nebežino.

V. L. Prašau?

A. Ž. Niekas nebežino, kad prašydavo kavos su šaukšteliu.

V. L. O kai jis, pavyzdžiui, Filharmonijos scenoje atsisėsdavo ir groja – „Kyrie eleison, Christe eleison“ ir sako, čia ta lopšinukė tra ta ta tyta ta ta ty tata. Ne tik tai. Su Švedu daug bendrauta. Taigi, Dievulėli mano, pagaliau prisiminimai iš dvylikos paskutinių mano darbo metų akademijoj. Su dirigentais - su Jonu Aleksa, su Juozu Domarku, su Gintaru Rinkevičiumi, Robertu Šerveniku. Galų gale visiškai kitas požiūris turėjo būti, todėl kad, kada sujungė dirigavimą su orkestriniu profiliu, papuoliau ten; nesvarbu, kad dėsčiau liaudininkams, iš karto reikėjo derintis prie to, ką jie daro. Aišku, ne su simfonistų repertuaru, bet labai artimu. Tokie prisiminimai. Galbūt reikėtų sustoti, apie Švedą reikėtų sustoti, rašau apie Sabutį trupučiuką, rašo (neaiški pavardė – aut.) knygą, paprašė prisiminimų. Jie čia irgi tiktų. Reikia surankioti, bet jų dar nėra. Jeigu Dievas duos ir kiaulė nesuės, po 90 - mečio dar tempsiu kojas, bandysiu tęsti.

A. Ž. Jau turit lygiuotis: Tamulevičiūtė – viskas gerai, Jasiūnaitė – viskas gerai, Zigmas Žukas – viskas gerai, tai ko Leimontui turi būti blogai?

V. L. Niekas apie jį nežinojo, niekas apie jį nerašė, netgi mano nuotraukų nėra, kur aš kur nors diriguoju. Kam aš rūpėjau? Aš buvau kiekvienam žingsny reikalingas dekanas. 26 metai. Nieko, toks margas gyvenimas.

A. Ž. O kaip dekanui, kas labiausiai įstrigo, kokios problemos ar džiaugsmai?

V. L. Ne, džiaugsmų negalėjo būti: tarybiniais metais dekanų buvo visai kitas profilis, vaidmuo. Mes už auklėjimą buvome atsakingi, už kuratorių darbą. Galų gale pažangumo rodikliai, kas mėnesį balai vedami, stipendijų skirstymas, sąjunginius mokymo planus reikėdavo čia pritaikyti. Pabandydavom praplėsti, atvažiuoja iš ten revizorius ir įrodyk tu, kad visa tai reikalinga. Mes bandydavom lietuvių muzikos istoriją ar dar ką nors praplėsti, - jiems atrodė visiškai nebūtina. Yra sąjunginiai planai, valandų skaičius. Lyginant su dabartimi, kai kiekviena mokykla kuria savo planus... Aišku, ir dabar yra nesąmonių su stojamaisiais egzaminais, Vilniuje esanti Muzikos akademija važiuoja studentų priiminėti į Klaipėdą ar Kauną. Nuo kada tokie anekdotai? Kam šito reikia, nežinau, nesuprantu. Galų gale tie krepšeliai ir visa kita, tas balų skaičius... Buvo, pavyzdžiui, gabus muzikantas, bet jo bendras balų skaičius ne tas, kuris pagal bendrą formulę tiktų. Viskas, jis negali įstoti. Dabar trupučiuką meno mokykloms palengvino, bet irgi nelabai kas. Klaipėda baigia užsidaryti. Jau katedrų nebėra, yra tik fakultetas, net nebe fakultetas, o menų akademija; universitete irgi menų akademija, kurioje yra specializacijos: ir liaudies instrumentai, ir pūtikai, šokėjai, dailininkai. Katedrų vedėjų nebėra. Ir ten tiktai po keliolika studentų...

A. Ž. Bet viską žinot.

V. L. Jeigu nežinosi, tai kam gyventi. Aš ir sportu domiuosi. Aš užaugau nė vienos dienos nesportavęs, mokykloje kiek reikėdavo – pakelk kairę koją, pakelk dešinę. O aš gi klausdavau, ant ko man stovėti, jei abi kojas pakelsiu? Parašė man dvejetą. Vakar vakare baigėsi pasaulio snukerių čempionatas. Tai mano mėgstamiausia sporto šaka. Lauko tenisas, lengvoji atletika, Dievuli mano, na, o apie krepšinį - kalbos nėra: Žalgirį įsimylėjęs, keikiu paskutiniais žodžiais, kai jie prastai žaidžia, o jie apskritai pradėjo prastai žaisti.

Tai va, kokia kasdienybė. Ne visiškai pilka, kaip ugniagesių kelnės, bet sveikata ne visada gera.

A. Ž. Tai labai ačiū.

V. L. Bandelių nevalgot.

A. Ž. Paskui vėl iš naujo kept reikės.

V. L. Ne visada išeina, kaip nori. Jeigu kepčiau kasdien, geriau būtų.

A. Ž. Kas kelintą dieną kepat?

V. L. Kai nusimato vizitai. Ir šventėm. Šventėm pas sūnų nuvažiuoju, nusiveža mane, už 25 kilometrų gyvena. Man prireikė spec. rūpybos žmogaus, kuris maisto atneštų. Antradieniais ir penktadieniais, šiandien buvo, keturiom dienom nupirko, ramiausiai sau pasigaminu. Yra gerai paruoštos Vilniaus paukštyno viščiukų šlaunelės - ir be odos, ir su oda. Dievuli mano, orkaitėj pakepi, tai paskui su daržovėm - per pusvalandį pietūs. Ir ne tik. Galų gale pasikepu kai ką. Dabar gi košės madoj...

Tai va, kokia kasdienybė. Ne visiškai pilka, kaip ugniagesių kelnės, bet sveikata ne visada gera.

A. Ž. Nesiskundžiat?

V. L. Nesiseka ir gana.

Vaizdo įrašų galerijos

Valentas Leimontas

Nuotraukų galerijos