Nikodemas Martinonis

Nikodemas Martinonis
Vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.
1887-06-01 - 1957-07-19
Gimtasis miestas: Panemunys, Rokiškio raj.
Biografija

Muzikos Nikodemą Martinonį mokė Panemunio ir Rokiškio vargonininkai P. Rasimas ir M. Milaknis, o 1908–1910 m. – Juozas Naujalis Kaune. Nuo 1907 m. vargonininkavo Čedasuose, Joniškyje, Parėčėje ir Nestaniškyje. Vilniuje išlaikęs keturių gimnazijos klasių egzaminus, 1912 m. išvyko į Maskvą, kur dvejus metus mokėsi muzikos mokykloje. Dienomis mokėsi, o vakarais grojo fortepijonu ir fisharmonija rusų bei rumunų orkestruose ar kine.

1914 m. grįžo į Lietuvą ir Panemunyje bei Čedasuose organizavo jaunimo chorus. Vėl nuvykęs į Maskvą, Mokytojų institute eksternu išlaikė egzaminus iš gimnazijos kurso ir 1915 m. įstojo į konservatoriją, kur pas prof. A. Gedikę studijavo vargonavimą, o muzikos teorijos mokėsi muzikos technikume prie Maskvos konservatorijos.

Mokydamasis grojo lenkų operetės orkestre, vadovavo Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorams, buvo rusų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo kitiems lietuvių ir latvių chorams, dėstė muzikos teorijos disciplinas muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1922 m. suorganizavo didelį Maskvos mokyklų moksleivių chorą ir surengė koncertų. 1921–1925 m. buvo Vakarų tautinių mažumų universiteto instruktorius ir lietuvių darbininkų choro vadovas, taip pat vadovavo ir latvių chorui.

1925 m. grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į kultūrinį ir muzikinį gyvenimą. Iš pradžių buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijos instruktorius ir choro vadovas. 1925–1929 m. vadovavo Lietuvos universiteto studentų chorui, kurį laiką buvo „Dainos“ draugijos choro vadovas, 1935–1940 m. vadovavo „Kauno audinių“ chorui. Buvo Šaulių sąjungos chorų instruktorius ir nuo 1926 m. – šios sąjungos Centrinio mišriojo choro meno vadovas ir dirigentas.

Su choru, solistais ir simfoniniu orkestru parengė daug stambių klasikinių kūrinių: Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“, Georgo Frydricho Hendelio oratoriją „Mesijas“, Jozefo Haidno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, Džoakino Rosinio „Stabat Mater“, Česlovo Sasnausko „Requiem“ ir kt. Choras daug koncertavo Lietuvoje, dainavo Tilžėje, Rygoje ir Taline, dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos dainų šventėse.

1936–1940 m. buvo Lietuvos muzikų draugijos pirmininkas ir muzikinio gyvenimo organizatorius.

Nuo 1926 m. – Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 m. – Kauno konservatorijos vargonų ir choro dirigavimo klasių vedėjas. 1944–1945 m. – Kauno konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, 1946–1948 m. – Kauno muzikos mokyklos direktorius. 1945–1947 m. – Fortepijono – vargonų katedros vedėjas. Muzikos mokykloje ir konservatorijoje dėstė vargonų, dirigavimo ir muzikos teorijos disciplinas, buvo choro studijos vadovas, e. prof. pareigas, organizavo muzikos kursus ir juose dėstė.

Daug nusipelnė rengiant Lietuvos chorvedžių ir vargonininkų kadrus, tobulinant chorvedybos metodiką, ugdant lietuvių muzikinę kultūrą. Kaune ir kituose miestuose organizavo dainų šventes ir buvo jų dirigentas. Jis – 1930 m. visos Lietuvos dainų šventės jungtinio choro dirigentas. 1938 m. Klaipėdoje vykusiai dainų šventei parengė 120 dalyvių Šaulių sąjungos chorą. Šventės religinės muzikos koncerte choras, solistai ir simfoninis orkestras atliko Liudviko van Bethoveno oratoriją „Kristus Alyvų kalne“; buvo dainų šventės jungtinio choro dirigentas.

N. Martinonio iniciatyva 1945 m. Kaune surengta pirmoji pokario metų dainų šventė. Jis – ir pirmosios 1946 m. pokario metų respublikinės dainų šventės Vilniuje vyr. dirigentas. Harmonizavo per 100 lietuvių liaudies dainų, sukūrė kūrinių chorams ir solistams.

Prie N. Martinonio kūrybos publikavimo nemažai prisidėjo jo žmona E. Navickaitė-Martinonienė. 1987 m. išleista jos parengta knyga „Nikodemas Martinonis“. 1997 m. rugpjūčio 16 d. Panemunyje atidengtas N. Martinonio paminklas (autorius D. Jasinevičius). Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Straipsniai

Nikodemas Martinonis – Lietuvos chorinio dirigavimo mokyklos kūrėjas. Egidijus KAVECKAS, Gražina DAUNORAVIČIENĖ

Lapkričio 10 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje paminėjome Konrado Kavecko (1905–1996) ir Klemenso Griauzdės (1905–1983) 110-ąsias gimimo metines. Ta pačia proga norėtųsi prisiminti ir jų mokytoją Nikodemą Martinonį (1887–1957), kurio gimimo ir mirties metinių jubiliejus minėsime po dvejų metų. Tačiau galbūt būtent šio pedagogo dėka šiandien minime Griauzdę ir Kavecką. Analizuodami Lietuvos chorinį sąjūdį, chorvedybos pedagogikos radimąsi ir apskritai chorinio judėjimo organizavimą Lietuvoje, pirmiausia turime minėti Nikodemą Martinonį. Nors Kauno muzikos mokykloje dėstyti choro dirigavimą ir choro klasei vadovauti 1925 metais pradėjo Julius Štarka (1884–1960), tačiau Martinonio indėlis formuojant chorvedybos pedagogiką yra daug svaresnis.

Nikodemas Martinonis gimė 1887 m. Rokiškio apskrityje, mažame Panemunio miestelyje. Martinonių šeima, nors gyveno skurdžiai (Jonas ir Kotryna Martinoniai augino dešimt vaikų, Nikodemas buvo trečias), tačiau jų namuose visada skambėjo lietuviška daina, tad nieko nuostabaus, kad Nikodemas nuo mažens jautė didelį potraukį muzikai. Vos paūgėjęs turėjo padėti tėvams ūkyje, vėliau buvo išleistas „ganyti ir bernauti“[1], bet nepaliovė svajojęs pramokti muzikos. Tuometinis Panemunės vargonininkas Petras Rašimas, pastebėjęs vaiko gabumus, patarė tėvams nuvežti jį pas Rokiškio vargonininką Matą Milaknį – garsaus Rokiškio vargonų muzikos mokyklos mokytojo Rudolfo Liehmanno (1855–1904) mokinį. Dvi žiemas pas Milaknį pasimokęs, Nikodemas mokslą nutraukė, nes turėjo padėti tėvams ūkyje[2]. Būdamas devyniolikos išvyko į Kauną ir 1906–1908 m. mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose, po kurių, pasak paties Martinonio, buvo klajonių metai ir vargonininko darbas tai vienoje, tai kitoje bažnytėlėje[3].

XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais Lietuvoje dar nebuvo sukurta muzikinio ugdymo sistema, Lietuvos chorvedžiai ir kompozitoriai muzikinio išsilavinimo siekė užsienio pedagoginėse mokyklose. Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Teodoras Brazys, Stasys Šimkus, Juozas Gudavičius, Aleksandras Kačanauskas, Julius Sinius, Mykolas Karka, Julius Štarka, Antanas Vaičiūnas ir kiti mokėsi Varšuvos muzikos institute (Warszawski Instytut Muzyczny), Katalikiškoje aukštojoje bažnytinėje muzikos mokykloje (Die Kirchenmusikschule) Regensburge, Sankt-Peterburgo, Rygos konservatorijose. Ne išimtis buvo ir Martinonis. 1912 m., siekdamas muziko profesionalo kelio, kunigo Stanislovo Šlamo (1866–1951) paragintas bei remiamas, Martinonis išvyko į Maskvą tikėdamasis įstoti į Valstybinę Piotro Čaikovskio konservatoriją. Kadangi „muzikos srityje buvo savamokslis“[4], pritrūkus pasiruošimo, į konservatoriją nebuvo priimtas. Dvejus metus pasimokęs Dovydo Šoro[5] muzikos mokykloje, 1915 m. vis dėlto įstojo į Maskvos konservatoriją, kurioje studijavo vargonų specialybę pas profesorius Borisą Sabanejevą[6], Liudviką Betingą[7], o 1925 m. baigė mokslus Stalino premijos laureato Aleksandro Gedikės[8] klasėje.

Jau studijų metais Martinonis aktyviai reiškėsi kaip choro dirigentas: vadovavo Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorams, įvairiems lietuvių ir latvių chorams, 1922 m., suorganizavęs didelį Maskvos mokyklų moksleivių chorą, nemažai koncertavo[9].

Elena Martinonienė, tiesiogiai mačiusi savo vyro muzikinį brendimą, rašo, kad „sistemingas operų spektaklių ir simfoninės bei vokalinės muzikos koncertų lankymas paliko Nikodemo sąmonėje neišdildomus pėdsakus, tapo meninės interpretacijos mokykla. Tačiau didžiausią įspūdį Nikodemui palikdavo žinomų dirigentų vadovaujamų chorų koncertai. Jo dėmesį ypač patraukė buvusių Sinodo mokyklos auklėtinių – puikių chorinio meno žinovų ir dirigentų prof. N[ikolajaus] Danilino (1878–1945), Viačeslavo Stepanovo (1889–1950), A[leksandro] Kastalskio (1856–1926) bei P[avelo] Česnakovo (1877–1944) – vadovaujamų kolektyvų koncertai“[10].

Chorinio dirigavimo Martinonis oficialiai nesimokė (Maskvoje chorvedžius-regentus rengė Maskvos Sinodo mokykla, kuri 1918 m. buvo perorganizuota į Liaudies choro akademiją ir tik 1923 m., šiai įstaigai įsiliejus į Maskvos konservatoriją, buvo suformuotas chorinio dirigavimo fakultetas. Tuo metu Martinonio vargonavimo mokslai ėjo į pabaigą[11], o visus dirigavimo įgūdžius jis įgijo praktiškai, dirbdamas su Lietuvių šelpimo draugijos ir Lietuvių prieglaudos mokyklų vaikų chorais (1916), Maskvos mokyklų moksleivių (1916–1920), Vakarų tautinių mažumų universiteto (1922–1925) ir kitais chorais. Nuolatinis koncertų lankymas ir tvirtas charakteris Martinoniui padėjo ugdytis dirigavimo ir vadovavimo chorui įgūdžius.

Aišku, kad Martinonį, kaip menininką, formavo Maskvos muzikinė aplinka, intensyvus koncertinis gyvenims bei jo vargonų mokytojas Aleksandras Gedikė. Taip pat žinome, kad Martinonis šiek tiek mokėsi ir pas Juozą Naujalį.

Nors Maskvoje Nikodemas išbuvo dešimt metų (1915–1925), tačiau studijavo fragmentiškai (1915–1919, 1919–1920, 1922–1925), viso studijų kurso taip ir nebaigė. Kaip liudija LLMA archyvo fondo Nr. 89 dokumentai[12], jis buvo išklausęs vargonų specialybės kursą, pirmą ir antrą solfedžio kursus, pirmą elementariosios teorijos kursą, harmonijos, anatomijos, fiziologijos, rusų literatūros, psichologijos ir privalomojo fortepijono kursus. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vis tekdavo stabdyti mokslus, buvo sunkios materialinės sąlygos. Pasak Elenos Martinonienės, 1922–1925 m. vyras apsisprendė „studijuoti tik vargonus ir imtis konkretaus (chorvedžio. – E. K.) darbo, kad grįžęs į Tėvynę turėtų kuo daugiau praktinių įgūdžių“[13]. Iš dalies baigęs mokslus, įgijęs praktinės patirties, šiek tiek teorinių žinių bei studijas Makvos valstybinėje konservatorijoje patvirtinantį dokumentą, 1925 m. Martinonis su žmona Elena grįžo į Lietuvą[14].

Grįžusi į Lietuvą Martinonio šeima apsistojo Kaune. Mieste buvo matyti kardinalūs pokyčiai. Kaunas jau buvo Lietuvos muzikinio gyvenimo centras: čia veikė Valstybinė muzikos mokykla bei Operos vaidykla, jau buvo įvykusi (1924) pirmoji Dainų diena, veikė įvairios muzikinės draugijos, buvo susibūrę ir koncertavo mėgėjų chorai „Gabija“, „Daina“. Martinonis tikėjosi, kad jo patirtis ir įgytos profesinės žinios bus reikalingos tuometiniam kultūriniam Kaunui, tačiau „patenkinamo darbo jam iš karto nepavyko rasti“[15]. Pirmasis darbas 1925–1926 m. buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, kur Nikodemas Martinonis suorganizavo chorą; 1925 m. subūrė Vytauto Didžiojo universiteto studentų mišrų chorą ir jam vadovavo iki 1929 m., tiesa, čia dirbo be atlygio[16].

Triūsas nenuėjo veltui, Martinonis buvo pastebėtas ir įvertintas kaip perspektyvus ir organizuotas vadovas, tad nuo 1926 m. buvo priimtas vadovauti Šaulių sąjungos chorui (vadovavo iki 1940 m.). Su šiuo kolektyvu Martinonis įgyvendino didžiausias savo muzikines idėjas, atlikdamas Franzo Josepho Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, Georgo Friedricho Händelio „Mesiją“, Ludwigo van Beethoveno „Kristus alyvų kalne“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“, Česlovo Sasnausko „Requiem“, kantatą „Broliai“ ir kitus sudėtingiausius užsienio bei lietuvių kompozitorių kūrinius. Tais pačiais 1926 m. Juozas Naujalis Martinonį pakvietė dirbti vargonų klasės mokytoju Kauno muzikos mokykloje, o nuo 1927 m. naujasis mokyklos direktorius Juozas Gruodis jam pavedė vadovauti ir chorvedžių klasei, kurios vadovu buvo iki 1946 m. Martinonis buvo vienas pirmųjų, kurio pastangomis Lietuvoje buvo sistemingai pradėti ruošti būsimieji choro dirigentai.

Siekdami apibūdinti Martinonio dirigavimo mokyklą, pateiksime modelį, kuris leistų patikimai tyrinėti konkretaus choro dirigento ir pedagogo veiklą. Šį modelį sudaro 4 ypatybių visuma:

1) dirigavimo technika,

2) darbo su choru metodika,

3) repertuaro formavimo strategija,

4) interpretacijos savitumas.

Martinonį, dirigentą ir pedagogą, apibūdina nemažai šaltinių: jo žmonos Elenos Martinonienės išleista monografija „Nikodemas Martinonis“ (1987), amžininkų atsiminimai, kurių didžioji dalis saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve. Remdamiesi įvairiausiais archyviniais dokumetais, galime daryti išvadą, kad valdingas charakteris, pasitikėjimas savimi buvo vienas iš veiksnių, tiesiogiai dariusių poveikį Martinonio dirigavimo technikai. Jo dirigavimas buvo valdingas, tvirtas, ekspresyvus ir įtaigus, labai ritmiškas, aiškus ir tikslus (preciziškai rodydavo įstojimus, pabaigas, natūraliai vesdavo melodiją), mostai – platūs, tačiau gana vienodi. Kiekvieną dainininką priversdavo paklusti jo valiai[17] ne tik rankų mostais, bet ir išraiškinga mimika, žvilgsniu.

Kalbėdamas apie Nikodemą Martinonį, Konradas Kaveckas pabrėžia, kad nors ir „darydavo jam kai kas kliūčių, bet jisai savo nepaprasta energija viską nugalėdavo“[18]. Vienas pirmųjų Martinonio mokinių Klemensas Griauzdė (1905–1983) mokytoją mini kaip masių dirigentą. Tai atspindėjo ne tik repertuaras, chorų sudėtis (pvz., Šaulių sąjungos chorą sudarė 100–120 dainininkų), bet ir „grandiozinė“ dirigavimo technika.

Apie dirigentą ir jo vadovaujamų chorų koncertus nemažai rašyta to meto spaudoje. Vladas Jakubėnas, recenzuodamas 1933 m. Mozarto „Requiem“ atlikimą, rašė, kad „dirigento asmenybė jautėsi per visą veikalą“. Jakubėnas užsiminė ir apie dirigento judesius: „jo mostas ne per daug įvairus, bet tvirtas, ritmingas“[19]. Apie dirigavimo manierą rašo ir Martinonienė: „1939 m. buvo surengta Šaulių sąjungos dainų šventė, kurioje dalyvavo apie 3000 dainininkų. Vykusi neįprastomis sąlygomis – vėlų vakarą prožektoriais apšviestoje estradoje – ir todėl sudariusi tam tikrų sunkumų dirigentams ir atlikėjams. <...> Nikodemas Martinonis dirigavo plačiais, aiškiais ir energingais mostais ir patikimai vadovavo mišriajam chorui“[20]. Šiems Jakubėno ir Martinonienės komentarams pritaria ir straipsnio autorius. Jis stebėjo ir analizavo išlikusius Andriaus Dručkaus filmuoto begarsio filmo apie 1930 m. dainų šventės[21], skirtos Vytauto Didžiojo 500-ųjų metų mirties sukakčiai paminėti, kadrus. Juose matome diriguojantį Nikodemą Martinonį. Žvelgiant chorvedžio akimis, akivaizdžiai matyti, kad Martinonio judesiai energingi, abi rankos dažniausiai juda paraleliai, tačiau rankos kritimas laisvas, jaučiamas dirigento valingumas, bet ne įtampa. Įraše vienu metu matyti ryškus garso nutraukimo gestas, atliekamas abiem rankomis, nors daugiau dešinės rankos pirštais. Palyginti su toje pačioje Dainų šventėje diriguojančiu Juozu Naujaliu, įsitikiname, kad Nikodemo Martinonio dirigavimo technika buvusi gerokai profesionalesnė – lankstesnė, laisvesnė, paslankesnė, garsas nutraukiamas pasitelkiant prieštakčius. Naujalio dirigavimas primityvokas, panašus į medinio kareivėlio judesius.

Martinonis buvo išskirtinė ir ryški figūra tuometiniame Lietuvos ir Kauno muzikiniame gyvenime, tad jo vadovaujamų chorų koncertų bei repeticijų organizavimas ir vedimas buvo pavyzdys ne tik Kauno muzikos mokyklos mokiniams, bet ir kitiems chorų vadovams, vargonininkams. Pasak Aniceto Armino, „pasisemti buvo ko“.

Dirbdamas su chorais, Martinonis negailėjo nei laiko, nei jėgų. Čia išryškėjo dar keletas charakterio savybių: reiklumas[22] sau ir kitiems, darbštumas. Tokias jo charakterio savybes prisimena ne tik mokiniai, bet ir choristai bei kolegos. Štai Balys Dvarionas atsiminimuose rašė, kad Martinonis „ne kartą būdavo net žiaurus, kai choristai truputį pamesdavo savo atidumą“[23]. Reiklumą prisimena ir choro dalyvės: repetuojama buvo labai daug, net tris–keturis kartus per savaitę, o artėjant koncertui – kiekvieną vakarą. Šaulių sąjungos centrinio choro dainininkė A. Dunauskaitė-Riekumienė liudijo: „Darbas buvo milžiniškas: savaitėje kiekvienas balsas buvo užimtas keturis vakarus, o prieš koncertus ištisai bendros repeticijos ir tikrinimai balsų kvartetais“[24].

Martinonis laikėsi nuostatos, kad dirbdamas su choru dirigentas turi žinoti, ko jis nori ir kaip tai pasiekti. Jokių eksperimentų repeticijos metu negali būti. Viskas turi būti apsvarstyta iš anksto, kūrinys išstudijuotas. „Būk visada labai gerai pasiruošęs prieš eidamas diriguoti“ ir „nepretenduok mokyti kitų to, ko pats gerai nemoki“, ­– prisimindamas savo mokytojo reikalavimus rašė Antanas Jozėnas (1927–2014)[25]. Pasak Šaulių sąjungos choro dalyvių, iš pradžių kūrinio būdavo mokomasi atskirais balsais, vėliau vykdavo bendros repeticijos, o tada partijų atsiskaitymai po vieną, kvartetais ir t. t. Taigi nieko nuostabaus, kad tokį nuoseklų ir atkaklų neprofesionalių dainininkų darbą vainikuodavo programos, stebindavusios klausytojus sudėtingumu ir atlikimo kokybe.

Martinonio moto „Eiti mylimiausios Tėvynės keliais su lietuviška liaudies daina – tai mano gyvenimo tikslas“[26] aiškiai nusako repertuaro pasirinkimo strategiją: pirmiausia liaudies daina, orginalūs lietuvių kompozitorių kūriniai (ypač Juozo Gruodžio), po to stambios formos kūriniai – kantatos, oratorijos, mišios. Tokią pat repertuaro strategiją liudija ir Elena Martinonienė, išskirdama dvi kryptis: „pirmoji – lietuvių liaudies dainos, jų išdailos bei originalūs mūsų kompozitorių kūriniai, o antroji – stambūs pasaulinės muzikos literatūros vokaliniai-simfoniniai opusai“[27].

Su Šaulių sąjungos choru Martinonis atliko sudėtingus (ypač saviveikliniam kolektyvui), stambius veikalus: Mozarto „Requiem“ (1933), Händelio „Mesiją“ (1935), Haydno „Pasaulio sutvėrimą“ (1937), Beethoveno „Kristų Alyvų kalne“ (1938) ir keletą kantatų. Kalbėdamas apie chorinę Lietuvos kultūrą, Vladas Jakubėnas pastebėjo, kad „tokio žanro kūrinių Lietuvoje niekas nesiryžo atlikti (nebuvo nei pajėgių chorų, nei dirigentų)“[28], todėl ne veltui Martinonis spaudoje buvo vadinamas oratorinio meno pionieriumi Lietuvoje. Jakubėno recenzijose galima rasti ir Martinonio kaip interpretatoriaus apibūdinimą. Pasak jo, Martinonio būta dinamiko, o ne lyriko, linkusio į vientisą veikalo liniją, bet ne į detalius niuansus, todėl buvo tituluojamas kaip intensyvios, vientisos ir plačios linijos dirigentas. „Stiprioji p. Martinonio pusė: griežtas ritmas, kažkokia monumentalė, vieninga veikalo linija, iš viso dinamiški, karingi, net brutalūs momentai. Silpnesnė pusė: švelnumas, lyrizmas“[29].

„Muzikos barų“ redaktorius Motiejus Budriūnas po koncerto, skirto Centrinio Šaulių sąjungos choro 15 metų sukakčiai paminėti, reziumuoja, kad „meninis choro lygis aukštas ir todėl choro įtaka kitiems Lietuvos chorams yra labai žymi. N. Martinonis su šiuo choru įnešė gyvesnę dainų interpretaciją, drąsesnį dinaminį niuansavimą ir tempų modifikavimą. <...> Nors dabar turime jau ir daugiau gerų chorų, tačiau kai kurios dainos beveik visuotinai pas mus dainuojamos pagal šio Šaulių Sąjungos choro interpretacijos pavyzdį“[30].    

Taigi, apibendrinant amžininkų atsiminimus, galima sakyti, kad Nikodemui Martinoniui buvo būdingos tokios ypatybės:

reiklumas sau ir kitiems,
dirigavimo technikos paprastumas, aiškumas,
ekspresyvumas, monumentalumas; silpnesnė lyriškoji kūrinio atlikimo pusė,
gebėjimas pajusti veikalo visumą,
drąsus dinaminis niuansavimas, tempų modifikavimas,
repertuaro strategija – lietuvių liaudies dainos ir originali lietuvių kompozitorių kūryba bei stambios formos kūriniai.

Labai svarbi Martinonio veiklos sritis – pedagogika. Jis buvo vienas pirmųjų chorinio dirigavimo disciplinos mokytojų. Dirbdamas Kauno muzikos mokykloje parašė pirmąją Lietuvoje Chorvedžių (choro dainavimo mokytojų) klasės rengimo programą (1926), išugdė didelį chorvedžių būrį ir sukūrė savitą chorinio dirigavimo mokyklą (pedagoginę mokyklą), kurios tradicijos, pasak muzikologės Jūratės Burokaitės, gyvos ir šiandien.

1926 m. N. Martinonį Juozas Naujalis pakvietė į Kauno muzikos mokyklą (vėliau konservatoriją) vadovauti vargonų klasei, o 1927–1928 mokslo metais, Juliui Štarkai atsisakius[31], „chorvedžių klasė buvo pavesta Martinoniui“[32]. Juozas Gruodis, rašydamas mokyklos metraštį (1930), šiek tiek sušvelnino tikrąją istoriją. Iš Jono Nabažo (1907–2002) dienoraščių (parengta Vytautės Markeliūnienės, 2007) sužinome, kad „po susikirtimų Martinonio su Štarka Martinonis perėmė dėstymą, o Štarka išėjo. Martinonis, neseniai grįžęs iš Rusijos, pasišovė dirbti su „mandria programa“[33]. Taigi, tik įvykus kažkokiam konfliktui, chorvedybos kursas atiteko Martinoniui. Be to, jam buvo paskirta ir naujai atidaryta paralelinė solfedžio klasė.

Perėmęs choro vadybos (t. y. chorvedybos) pamokas iš Štarkos, kursą išplėtė nuo vienų metų iki dvejų. Pagal Martinonio sugalvotą programą (Chorvedžių (choro dainavimo mokytojų) klasė) iš stojančiųjų chorvedžių buvo reikalaujama „mokėti muzikos teoriją, privalomąją harmoniją, išeiti I ir II solfedžio kursą, labai tvirtai skaitant balsu intervalus, prie to turi turėti gerą klausą“[34].

Jeigu palygintume Martinonio parengtą 1926 m. Chorvedžių klasės programą su LMTA studijų programomis „Atikimo menas. Šaka: Choro dirigavimas“, kurios vis kito nuo 1945 iki 2009 m., matysime, kad Martinonio programoje yra visos choro dirigentui reikalingiausios disciplinos: dirigavimas, balso lavinimas, partitūrų skaitymas, chorvedyba, choro praktika ir t. t. Skiriasi tik mokymo trukmė. Kadangi Kauno muzikos mokykloje chorvedyba buvo papildoma fakultatyvinė disciplina, o ne visas studijų kursas, tad suprantamas ir mokymo trukmės skirtumas. Galime teigti, kad Martinonio programa tvirtai sukalė chorvedybos dėstymo pagrindus Lietuvoje.

Konradas Kaveckas 1927–1929 mokslo metais mokėsi pas abu svarbiausius tuometinės Kauno konservatorijos chorvedybos pedagogus: vienus metus pas Štarką ir vienus pas Martinonį, tad galėjo palyginti, kaip skyrėsi dviejų pedagogų darbo metodai. Pasak jo, „Julius Štarka su choru dirbdavo labai nuosekliai. Mokydavo ne tiktai kolektyviai, bet ir kiekvieną choro dainininką stengdavosi pamokyti individualiai“, tačiau iš to galima suprasti, kad Štarka daugiau dėmesio skyrė chorui kaip kolektyvui, greičiausiai mokė juos profesionaliai dainuoti, bet ne diriguoti[35]. Martinonio pamokose būdavo ne tik analizuojamos partitūros, mokiniai supažindinami su chorine literatūra, bet ir diriguojamos atskiros kūrinių dalys, o mokslo metų gale vykdavo egzaminai iš studijuotos medžiagos. Konradas Kaveckas atsiminimuose rašė: „Šiose pamokose mes analizuodavome lietuvių autorių sukurtas dainas (tai darydavome pirmą valandą, o antrą – praktiškai dainuodavome ir diriguodavome pasirinktus kūrinius). Dirigavome ir dainavome įdomių ir meniškai vertingų kūrinių ir didesnių veikalų atskiras ištraukas. Be lietuvių autorių, didelį dėmesį skyrė Vakarų klasikams. Gale metų buvo egzaminai. Juose dalyvavo komisijoje direktorius Juozas Gruodis, klasės vedėjas Martinonis ir kiti“[36].

Elena Navickaitė-Martinonienė monografijos „Nikodemas Martinonis“ II tome gana plačiai aprašo Martinonio chorvedybos dėstymo metodiką. Knygoje minima, kad vienas iš mokymo principų buvo chorinių kūrinių analizė, kurią atlikdavo ir visa klasė kartu, ir kiekvienas moksleivis atskirai. Tokios analizės tikslas – lavinti moksleivių meninį skonį, loginį mąstymą ir gebėjimus teisingai perskaityti partitūrą. „Daug grupinių pamokų būdavo ir tuo atveju, kai klasės vedėjas numatydvo individualias pamokas su atskirais moksleiviais“[37]. Toks moksleivių susidomėjimas rodo, kad N. Martinonio vedamos pamokos buvo įdomios ir naudingos, todėl moksleiviai jas noriai lankydavo net ir tada, kai neprivalėjo, o Martinonio grupinio darbo metodas rodo jį mokėjusį dirbti moderniai (plg. dabartines meistriškumo pamokas, angl. workshop).

Chorvedybos pamokose vykdavo ne tik grupinis partitūrų analizavimas, bet ir kiekvienas moksleivis diriguodavo parengtą kūrinį. Moksleiviai privalėjo išmanyti kompozitoriaus ir kūrinio istorinį kontekstą, formą, gebėti atmintinai padainuoti choro partijas, paskambinti visą partitūrą ir, be abejonės, diriguoti. Įdomu tai, kad moksleivių diriguojamus kūrinius grodavo ne akompaniatoriai fortepijonu, bet visa klasė dainuodavo[38]. Dirigavimas kad ir mažam chorui, sudarytam iš kurso draugų, leisdavo pajusti gyvą, tikrą choro garsą. Beje, tokia mokymo forma, kurią Martinonis taikė jau nuo 1927 m. Kauno muzikos mokykloje, ir šiandien naudojama daugelio Austrijos, Vokietijos universitetų chorvedžių mokymo sistemoje, priešingai nei Lietuvoje – choro partijas čia atlieka koncertmeisteriai fortepijonu, atitolindami chorinį garsą nuo dirigavimo. Pasak Jozėno, Martinonis stengėsi, kad „mokiniai ne tik teoriškai žinotų, kaip reikia diriguoti, bet ir sugebėtų praktiškai tai įgyvendinti“[39].

 Nijolė Jautakienė (g. 1935), buvusi Martinonio dirigavimo klasės mokinė, atsiminimuose rašė, kad dirigavimo pamokose mokytojas „reikalaudavo tikslios dirigavimo technikos bei laisvų ir estetiškų mostų. Darbas vyko labai nuosekliai. Didelį dėmesį kreipė į rankų laisvumą ir ypač daug pratimų taikė rankų savarankiškumo lavinimui. Labai mėgo ir reikalavo tokių įstojimų parodymų dainoje, kurie būtų aiškūs chorui, tačiau nebūtinai krintantys į akis žiūrovui“[40]. Tai, kad Martinonis daug dėmesio skyrė dirigavimo technikos lavinimui, liudija ir Aniceto Armino (1931–1998) prisiminimai: „Visus susikvietęs pakalbėdavo apie dirigavimo techniką; padėjęs nuo alkūnės ranką ant stalo ir kita ranka ją laikydamas, į visas puses sukinėdavo riešą, liepdamas tą patį daryti visiems“[41]. Remdamiesi Martinonienės monografija, galime įsivaizduoti, kokios buvo Martinonio vedamos dirigavimo pamokos: „Nepakentė Martinonis kad ir tobuliausių, grakščiausių, įmantriausių mostų, jei jie buvo mechaniški, t. y. mostas dėl mosto, bet ne mostas, į kurį choras reaguotų nuoširdžiausiai visu savo vidiniu nusiteikimu. <...> Ypač daug dėmesio skyrė rankų technikai, tik niekad neleisdavo moksleiviui užmiršti, kad rankų judesiai yra ne tikslas, o tik priemonė padėti chorui išreikšti giliausią muzikinę mintį. „Ir jei jauti, – sakė Martinonis, – kad choras „pagautas“ – jau yra kūrybinėje stadijoje, – sumažink savo judesius, netrukdyk chorui kurti ir laikinai, net ir visai nustok diriguoti, užteks tavo akių išraiškos ir choras jautriausiai reaguos į tavo vidinį dirigavimą“[42].

Vienas ryškiausių Martinonio klasės mokinių Antanas Jozėnas atsiminimuose yra apibūdinęs „martinonišką“ dirigavimo mokyklą: „Konkreti veikla dirbant su choru ir kuo mažiau žodinės agitacijos. Kruopštus dainininkų išmokymas nevengiant daug kartų kartoti tą pačią frazę, sakinį, motyvą. Pradžioje didžiausias dėmesys muzikiniam tekstui ir tik po to meninis tobulinimas. Muzika pati savaime graži, svarbu, kad dainininkai sudarytų gerai suderinto instrumento įspūdį. Paruoštą ir išbaigtą partitūrą mokėti diriguoti tiksliais ir konkrečiais rankų gestais. Dirigentas turi išsiugdyti didelę valios jėgą, kuri leistų būti visišku ir vienvaldžiu vadovu“[43]. Taigi iš atsiminimų apie dirigavimo pamokas tarsi atgyja Martinonio dirigento portretas ir iš nuotrupų galima mozaikiškai sudėlioti Martinonio mokyklos dirigavimo bruožus ir reikalavimus:

Manualinės technikos įvaldymas:

rankų (ir riešų) laisvumas;
rankų paralelumo vengimas (nors pats diriguodamas šito nevengė);
preciziškas choro balsų įstojimų rodymas;
schemos aiškumas ir paprastumas;
suvokimas, kad rankų judesiai yra ne dirigavimo meno tikslas, o tik priemonė muzikiniam turiniui išreikšti.

Mimikos (ir akių) naudojimas diriguojant.
Išsamus kūrinio analizavimas, įsigilinimas ir partitūros išstudijavimas[44].
Galutinis dirigento pastangų tikslas – meniškas kūrinio atlikimas.

Nors Martinonis ir reikalaudavo, kad pagrindiniai choro dirigavimo principai būtų griežtai išmokstami, Martinonienė pabrėžia: „Mokytojas neversdavo kopijuoti savo dirigavimo judesių, tačiau nuodugniai paaiškindavo kiekvieno judesio reikšmę, moksliškai pamatuodamas atitinkamais teiginiais, liepdavo mokiniui įsigilinti, viską permąstyti ir užfiksuoti“[45].   

Martinonis neapsiribojo vien pedagogine ir chorvedybine veikla, jis nepailsdamas dirbo ir organizacinį darbą. Pasak Aniceto Armino ir Boleslovo Zubricko, „Lietuvos Respublikoje chorų, kaip ir viso muzikinio gyvenimo, reikalais rūpinosi pažangių visuomenės jėgų pastangomis įkurtos, pakaitomis dirbusios muzikinės draugijos: Lietuvių meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcija (nuo 1922), Lietuvos menininkų muzikų draugija (1924–1926), Lietuvos muzikos ir dainos centras (1928–1932), Lietuvos chorvedžių ir muzikų draugija (1932–1935). Chorinio meno propagandai ypač daug pasidarbavo 1936–1940 m. veikusi Lietuvos muzikų draugija, kuriai pirmininkavo nenuilstamas chorų entuziastas Nikodemas Martinonis“[46]. Draugijos tikslas, pasak Klemenso Griauzdės, buvo „sistemingas chorų koncertų organizavimas, dainų dienų, chorų varžybų bei lietuviškų muzikos kūrybos švenčių organizavimas, <...> taip pat chorų registravimas ir jų veiklos tikrinimas, naujų kūrinių bei periodinės spaudos leidyba ir t. t.“[47]

Nikodemas Martinonis daug kur Lietuvos muzikinėje kultūroje buvo pirmas:

sukūrė pirmąją chorvedžių mokymo programą,
išpopuliarino J. Gruodžio ir kitų Lietuvos kompozitorių mažai atliekamą chorinę kūrybą,
jo interpretacijos būdavo pavyzdys kitiems Lietuvos chorams.

Tad nenuostabu, kad ir jo darbo vaisiai sulapojo ąžuolo vainiku. Jo mokiniai buvo Klemensas Griauzdė (1905–1983), Povilas Bekeris (1910–1984), Antanas Jozėnas (1927–2014), Anicetas Arminas (1931–1998) ir kiti chorvedžiai, dirigentai, pasklidę po šalies aukštąsias, aukštesniąsias ir įvairias muzikos mokyklas. Jie tęsė mokytojo pradėtą darbą, ugdydami studentus plačiai paskleidė Nikodemo Martinonio pasodinto Lietuvos chorinio dirigavimo mokyklos medžio sėklas.

 

 

 

 

[1] LLMA, f. 89, ap. 1, b. 16

[2] Martinonienė, 1987: 7–8

[3] Martinonis vargonininkavo Pariečėje (Gardino gub.), Nestaniškyje (Minsko gub.), Inturkėje (Latvija) (Ibid.: 9)

[4] Martinonienė, 1987: 9

[5] Dovydas Šoras (1867–1942) – pianistas, pedagogas, visuomenės veikėjas, žinomas Maskvos trio dalyvis.

[6] Borisas Sabanejevas (1880–1918) – vargonininkas, 1903–1905 ir 1913–1918 m. dėstęs vargonų specialybę Maskvos konservatorijoje.

[7] Liudvikas Betinis–Betingas (1856–1930) – latvių vargonininkas, pianistas, pedagogas, dirbęs Maskvos konservatorijoje.

[8] Aleksandras Gedikė (1877–1957) – tarybinis kompozitorius, pianistas, vargonininkas ir pedagogas, RTFSR liaudies artistas. Nuo 1909 m. Maskvos konservatorijos profesorius, 1923 m. ėmė vadovauti vargonų klasei.

[9] Vienas Martinonio Maskvos vadovaujamų chorų (lenkų ir lietuvių choras) tapo labai reikšmingas jo gyvenime, nes 1917 m. paskelbus dainininkų atranką (vaikų ir suaugusių chorams) jis susipažino su savo būsima žmona Elena, su kuria susituokė 1921 m. (Martinoniui buvo 34 m., o Elenai – 17 m.) (Martinonienė, 1987: 169–173)

[10] Martinonienė, 1987: 175

[11] Ikirevoliucinėje Rusijoje profesionalus chorinis ugdymas buvo skirtas cerkvių chorų vadovams ruošti, jis vyko dviejose institucijose: Peterburgo rūmų dainavimo kapeloje ir Maskvos Sinodo mokykloje (Петербургскaя придворнaя певческaя капеллa и Московское синодальное училище). Peterburgo kapelos profesionaliu muzikiniu auklėjimu rūpinosi A. Balakirevas ir N. Rimskis Korsakovas.

XIX a. pab. Maskvos Sinodo mokykla taip pat užėmė labai svarbią vietą Rusijos chorinio ugdymo sistemoje. 1886 ji buvo perorganizuota iš žemesnės į vidurinę – aštuonmetę – mokymo įstaigą. Švenčiausiasis Sinodas stipriai kontroliavo bažnytinio giedojimo mokymo lygį. Daugelis šių muzikinių įstaigų auklėtinių tapo Rusijos chorų vadovais.

1918 m. Sinodo mokykla buvo perorganizuota į Liaudies choro akademiją (Народнaя хоровaя академия), o 1923 m. akademija įsiliejo į Maskvos konservatoriją. Taip buvo padėti pagrindai aukštesniam chorinio dirigavimo ugdymui.

Prie sėkmingos Chorinio fakulteto plėtros prisidėjo garsūs rusų chorinio meno meistrai A. Kastalskis, P. Česnakovas, N. Danilinas, A. Aleksandrovas, A. Nikolskis ir kt. (Московская консерватория, 1866–1966. [Редакционная коллегия: Л. С. Гинзбург, А. И. Кандинский, А. А. Николаев, В. В. Протопопов, Н. В. Туманина (Рукавишникова)], in: http://www.mosconsv.ru/ru/book.aspx?id=131310&page=131477 [žiūrėta: 2015.01.06]

[12] LLMA, f. 89, ap. 1, b. 242

[13] Martinonienė, 1987: 174

[14] Apie Martinonio nuveiktus darbus Maskvoje, matyt, buvo gerai žinoma ir Lietuvoje, nes tik jam grįžus Juozas Žilevičius žurnale „Muzika“ (Nr. 8–9) paskelbė: „Nikodemas Martinonis šiomis dienomis grįžo iš Maskvos. Jisai yra baigęs Maskvoje vargonų ir teorijos skyrius. Karo metu jisai uoliai darbavosi, organizuodamas chorus, statydamas didelius ir sunkius veikalus“ (Žilevičius, 1925: 175–176)

[15] Martinonienė, 1987: 16

[16] LLMA, f. 89, ap. 1, b. 110, p. 55

[17] Arminas, f. 89, ap. 1, b. 246, p. 3; Blūšius, f. 89, ap. 1, b. 222, p. 5; Kardelis, f. 89, ap. 1, b. 115, p. 127; Kaveckas, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4; bei knygos: Jakubėnas, 1933: 9; Martinonienė, 1987: 19 (LLM archyvo dokumentai)

[18] Kaveckas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

[19] Jakubėnas, 1933: 9

[20] Martinonienė, 1987: 19

[21] Andrius Dručkus, 1930 m. filmuota medžiaga. [žiūrėta 2014.06.03] Internetinė prieiga http://www.youtube.com/watch?v=GAbLnCvuM5E

[22] Julius Sinius (1911–1959) autografe „Nikodemą Martinonį prisiminus“ (1967.12.18) taip pat vaizdžiai aprašo Martinonio griežtumą ir reiklumą: „Parodęs, kaip atlikti kurį nors kūrinį, Martinonis atžymėdavo Beyerʹyje jį cheminiu pieštuku brūkšniu. Sekančią dieną tą pratimą privalėdavome paskambinti be priekaištų. Tikrinimo metu lektorius Martinonis žingsniuodavo į taktą scenoje ir, jei kuris suklysdavo, gaudavo barti, ir pratimas buvo atžymėtas kryželiu (atseit reikią pakartoti). O toliau mokydavo kitą pratimą. Jei betikrinant kas dar kartą suklysdavo – kryželis būdavo apvedamas rateliu. Jei tas nepadėdavo – kursantas turėjo išstoti iš pianino grupės. Pianino klasę baigė 12 kursantų iš susirinkusių 20 asmenų“ (Sinius, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 255, p. 4; kalba netaisyta).

[23] Balys Dvarionas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 2

[24] Dunauskaitė-Riekumienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 3

[25] Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

[26] Martinonis, LLMA, f. 89, p. 1, p. 262

[27] Martinonienė, 1987: 20

[28] Jakubėnas, 1938: 6

[29] Jakubėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 120

[30] Budriūnas, 1938: 171

[31] Apie Julių Štarką daugiau informacijos galima rasti Gražinos Daunoravičienės ir Egidijaus Kavecko straipsnyje „Julius Štarka: nepelnytai pamirštas dirigentas ir pedagogas“, publikuotame žurnale „Ars et praxis“, 2015 m.

[32] Gruodis, 1930: 26–28

[33] Markeliūnienė, 2007: 40

[34] Martinonis, LLMA, f. 84, ap. 1, b. 25, p. 93

[35] Martinonis, perėmęs iš Štarkos prie vargonų specialybės veikusią choro klasę, kurią privalėjo lankyti visų specialybių mokiniai, mokė juos ne tik dainuoti, bet ir pavesdavo jiems diriguoti atskiras stambių veikalų ištraukas (Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 6)

[36] Kaveckas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

[37] Martinonienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 111, p. 402

[38] Ibid, p. 403

[39] A. Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 9

[40] Jautakienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 4

[41] Arminas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 246, p. 3

[42] Martinonienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 111, p. 405

[43] Jozėnas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 6

[44] Niekada nesutikdavo, kad mokinys diriguotų chorui, jei šis nemokėdavo sugroti dainos partitūros. Dažnai Martinonis sakydavo: „Nedrįsk diriguoti, jeigu nemoki sugroti“. Tik kruopščiai išanalizavus dainos teorinę pusę – harmoniją, formą, sudarydavo dainos išmokymo planą. Ir tik tada leisdavo pradėti mokyti (Jankauskas, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 112, p. 2)

[45] Martinonienė, LLMA, f. 89, ap. 1, b. 111, p. 404

[46] Arminas, Zubrickas, 2009: 189

[47] Griauzdė, 1938: 20–21