Mikšytė Irena

Muzikologė, muzikos kritikė
1927-11-21

Patvirtintas 2005 m. lapkričio  11 d.

Kultūros ministro įsakymu Nr. VĮ - 513

 
Nuo 1940 m. iki 1945 m. Vilniaus II-oji mergaičių gimnazija
 
Nuo 1948 m. iki 1953 m. Lietuvos konservatorijos J. Ginzburgo fortepijono klasę.
 
Nuo 1948 m. iki 1955 m. Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla (Mokytoja )
Nuo 1953 m. iki 1974 m. Lietuvos radijo muzikos laidų redaktorė ()
Nuo 1957 m. iki 1967 m. Lietuvos radijo ir televizijos komiteto muzikos laidų redakcija (vyr. redaktorė)
Nuo 1964 m. iki 1974 m. TV muzikos laida „Tonika" (rengėja ir vedėja )
Nuo 1967 m. iki 1985 m. Žurnalas „Kultūros barai", (muzikos skyriaus redaktorė)
Nuo 1986 m. iki 1987 m. Savaitraštis „Literatūra ir menas" (muzikos skyriaus redaktorė.)
Nuo 1989 m. iki 1991 m. TSRS AT deputato, kompozitoriaus V. Laurušo padėjėja ()
 

Parašė daug aktualių straipsnių ir apybraižų, paskelbė atskirų Lietuvos rajonų bei miestų muzikinio gyvenimo ir jo istorijos apžvalgų. Įvertinta kaip nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja.
Lietuvos kompozitorių sąjungos narė nuo 1987 m. 1993-2002 m. Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje bendradarbė. Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos muzikų sąjungos narė. Šiuo metu priklauso kelioms visuomeninėms senjorų draugijoms.
Parašė daug muzikinės publicistikos (savo vardu ir slapyvardžiu Irma Jūraitė), libretą V. Baumilo operai „Paskenduolė" (1957 m.), scenarijus televizijos dokumentiniams muzikos filmams, tekstų dainoms, kurias sukūrė E. Balsys, B. Gorbulskis, V. Laurušas, V. Telksnys. Į lietuvių kalbą išvertė daug E. Grygo, F. Šuberto, R. Šumano ir kitų kompozitorių dainų, romansų, arijų tekstų.

 

Publikacijos
Daugelis apybraižų, esė, pokalbių, interviu, apžvalgų, recenzijų, publikuotų „Kultūros baruose", „Švyturyje", „Nemune", „Pergalėje", „Literatūroje ir mene", „Muzikos baruose", „7 meno dienose" ir kituose leidiniuose, autorė.
Dalis jų publikuota rinktinėje „Klausyta, stebėta, bendrauta: muzikinė publicistika (1957-2007 m.)".

Ilgokai laukta. Pirmoji kompaktinė plokštelė, skirta Vytauto Laurušo kūrybai. 7 meno dienos, 2003 m. sausio 3 d. 
Į kiekvieno krūtinę po žodį įdėsiu. Literatūra ir menas, 2002 m. spalio 18 d.

Scenarijai TV dokumentiniams muzikos filmams
„Dainos jaunystė" (apie dainų šventę, 1960 m., rež. V. Maciulevičius)
„Dainos sparnais" (skirtas Lietuvos dainų šventėms, 1960 m.)
 „Kūrinio gimimas" (apie kompozitorių E. Balsį, 1963 m., rež. A. Araminas)
„Jaunųjų balsai" (apie jaunus Operos ir baleto teatro artistus, 1963 m., rež. V. Imbrasas)
„Mūsų Kipras" (apie K. Petrauską, 1985 m., rež. K. Musnickas).

 

 

Audronės Žigaitytės pokalbis su Irena Mikšyte. Vilnius, 2016 lapkritis

Irena Mikšytė: Gimiau Kaune, inteligentų šeimoje. Mano tėveliai Kaune, Žaliakalnyje, Kipro Petrausko gatvėje, turėjo namą, kuriame dar spėjo kažkiek pagyventi. Vėliau sovietai namą buvo nacionalizavę, nors paskui sugrąžino. Mano tėvelis Feliksas Mikšys buvo beatsikuriančios nepriklausomos Lietuvos 1922 m. Krikščionių demokratų partijos narys, Stulginskio bendražygis. Mama, pavarde Kiudulaitė, gimė Latvijoje, augo Liepojos mieste. Ten gyveno nemažai žemaičių, kadangi prie sienos. 1939 m. nori nenori daugelį inteligentų perkėlė dirbti į Klaipėdą: labai nenorėjome ten važiuoti. Taip mūsų šeima apsigyveno Klaipėdoje, kur buvo nemažai lietuvaičių inteligentų. Klaipėdos priemiestyje buvo didžiulis maisto bendrovės mėsos fabrikas - gyvulių skerdykla ir mėsinė. Mano tėvelis ten dirbo.1939 m. grąžinus Vilnių, tėvai iš karto čia atsivežė ir dešimtmetę mane: aš nuo 1939 m. gyvenu Vilniuje.

Mindaugas Urbaitis. O kiek metų Jūs Klaipėdoje pragyvenot?

I. M. Labai trumpą laiką - apie pusę metų, gal mažiau. Kai vokiečiai užėmė Klaipėdą, o Vilnius dar nebuvo grąžintas, daugelis klaipėdiškių laikinai buvo patalpinti Šiauliuose, po to Vilniuje.

Karo metais lankiau Vilniaus Birutės gimnaziją. Buvo dvi gimnazijos – Vytauto berniukų ir Birutės - mergaičių. Klasės draugės, jei norėdavo tarpusavy pabendrauti, kalbėdavo lenkiškai, kad mes nesuprastume. Po karo, kadangi Vilnius buvo sugriautas, vykdavo šeštadienio talkos.

Iš Klaipėdos laikų laisvai kalbėjau vokiškai, todėl laisvoje Lietuvoje dirbau Vytauto Landsbergio fonde. Gražinai Landsbergienei reikėjo, kad kažkas jos korespndenciją vokiečių kalba tvarkytų, todėl tame fonde buvau priglausta. Prieš dešimt metų moviau į Švediją ir Angliją pinigų užsidirbti. Mėgstu tvarką, sistemą, o kur yra jovalas, man tik nervus gadina.

Audronė Žigaitytė. Ponia Irena, nugyvenote tokį gražų, turiningą gyvenimą. Ką norėtumėte papasakoti, kad mes nepamirštume?

I. M. Gyvendamas nepagalvoji, kad ši diena, kuri tau yra kasdienybė, kada nors bus istorija. Šiuo momentu tai eilinis gyvenimas. Prabėgs 10, 20 metų - ir tai jau bus istorija. Reikėtų netingėti rašyti dienoraštį. Aš dienoraštį rašiau. Vokiečių metais iki sugrįžtant sovietams mes gyvenome Vilniaus centre (ten dabar yra centrinis pastas), Totorių ir Gedimino gatvių susikirtime, turėjome keturių kambarių butą. Kai esi jaunas, esi durnas ir nežinai, kad gyveni tokį laikotarpį, kuris bus istorija. Ir aš neišsiklausinėjau tėvelio.

A. Ž. Jūs tokį įvairų gyvenimą turėjote. Kuris darbas Jums smagiausias - televizija ar „Kultūros barai?“

I. M. Televizijoje man buvo geriausia – Iabai smagi kompanija. Radijuje pradėjau dirbti būdama studentė: ten uždarbiaudavau. Baigusi Konservatoriją (dabar LMTA), 1953 (Stalino mirties metais) aš gavau paskyrimą dirbti radijo vyriausia muzikos redaktore. Televizijos dar nebuvo. Tik 1957, atsiradus televizijai ir atsiskyrus nuo radijo, Jonas Januitis mane priėmė į darbą televizijoje: visi nutarė, kad aš gerai kalbu ir atrodau, todėl reikia mane pervesti į televiziją. Mano bendradarbiai buvo Nijolė Kanišauskaitė, Stasys Baliūnas.

A. Ž. Aš esu Jūsų augintinė, nes augau su tom televizijos laidom. Kas Jums duodavo temas, nes jos būdavo labai įdomios.

I. M. Tas gyvenimas nebuvo super turtingas kaip dabar. Žmogus pats turėdavai suspėti aplėkti, visur pabuvoti. Dėl to turbūt iširo mano pirmoji šeima: darbas man buvo svarbesnis negu šeima. Visą dėmesį skirdavau tam darbui. Kaip tas buvęs vyras Baltrimas turėjo kantrybės? Su juo pradėjom gyventi dar būdami studentai. Jis buvo Dvarionienės studentas, aš buvau - J. Ginzburgo. 

 

Monografija
Irena Mikšytė. Klausyta, stebėta, bendrauta: muzikinė publicistika (1957-2007 m.). 
Vilnius: Lietuvos muzikų sąjunga, 2007. 478 p. ISBN 978-9986-429-32-6