Audronės Žigaitytės pokalbis Su Rita Viržonyte Vaitkevičiene
Vilnius, 2016 gegužė
A. Ž. Pažvelgėte atgal, ką keistumėte gyvenime?
R. V. Oi, tikrai niekada nepagalvojau. Neturiu jokio nusistatymo, ką keisčiau.
A. Ž. Liktumėte muzikoj?
R. V. Muzikoj būtinai.
A. Ž. O tai kas ta muzika, ką ji tokio davė, kad būtų verta pakartoti?
R. Ž. Nuo pat gimimo mano gyvenime buvo muzika. Tėvelis pasakojo, kad, man gimus, grojo dūdų orkestras, nes draugai atėjo pasveikinti su Naujaisiais Metais: aš sausio pirmąją dieną gimusi. Tėvelis: tyliau tyliau, man gimė dainininkė, uždainavo. Taip mano gyvenimas nuo muzikos ir prasidėjo. Tėvo mokykla buvo. Gimnazijoj dainuoti teko ir solo, ir chore, ir grojau. Grojau tol, kol mano brolis manęs nepralenkė. Kai jis fortepijonu pradėjo geriau skambinti už mane, pasakiau, kad daugiau groti nebenoriu. Aš dainavau, jis akompanuodavo. Mokėmės Krakėse. Ten vyko koncertai, visas kultūrinis gyvenimas vyko gimnazijoj. Nebuvo nei radijo, nei televizijos, visa, ką mes suruošdavom, įėjo į koncertinę veiklą. Važinėdavom po kaimus. 1946 atvažiavom į Vilnių, į Dainų šventę. Miegojom kareivinėse ant narų, valgėm arklieną. Iš karto prisiminiau K. Kavecką, vieną geriausių Dainų švenčių dirigentą.
A. Ž. Ar mokėtės dešimtmetėje muzikos mokykloje, ar tik konservatorijoje?
R. V. Tik konservatorijoj. Atvažiavau pasiruošusi, laikiau egzaminus į vokalinį fakultetą Kaune. Buvau padavusi pareiškimą į universitetą, bėgiojau po Dailės institutą... Nutariau, kad, tokį didelį konkursą išlaikius, nėra ko blaškytis, ir pasirinkau dainavimą. Kaune baigiau tris kursus vokalo. Sujungus abi konservatorijas, teko persikelti į Vilnių, nes opera jau buvo persikėlusi. Įstojau į chorinio dirigavimo antrą kursą. Choro dirigavimo fakulteto iki tol nebuvo, nebuvo kadrų – viską reikėjo sukurti. Kartu įstojau ir į arfos klasę. Arfa – mano svajonė. S. Vainiūnui kažką pagrojau, nebeatsimenu. Po metų atėjo įstatymas, neleidžiantis dviejų fakultetų lankyti – reikia pasirinkti kurį nors vieną. Pradėjau pedagogus erzinti, pareikšdama, kad liksiu arfos klasėje. Budriūnas sako: „Pagalvok, ką tu ten arfos klasėje orkestre grosi, o čia ir padainuoji, ir padiriguoji“. Mane įkalbinėjo tai, ką pati buvau numačiusi, tik buvo įdomu, ką apie mane galvoja pedagogai. Taip ir liko: atsisakiau arfos klasės, baigiau chorinį dirigavimą. Mokantis ketvirtame kurse, mane pakvietė dirbti pedagoginį darbą. Baigus konservatoriją, Keželytė paprašė mane dirbti ir toliau. Kažkam norėjosi, kad į Panevėžį važiuočiau, Klaipėda labai norėjo, nes Griauzdė iš Klaipėdos kėlėsi į Vilnių, ten reikėjo žmogaus. Aš pasakiau, kad noriu likti Vilniuje, nes čia visas kultūrinis gyvenimas. Be to, aš čia dar mokausi, lankiau pas vieną mokytoją dainavimą. Likau Vilniuje. Geniušas mane pakvietė dirbti operos teatre chormeisterio asistentu. Po metų klausia: „Ar jūs pasirenkat tiktai operą, ar vaikų mokyklą?“ Neatsisakiau mokyklos, atsisakiau operos.
A. Ž. Nesigailėjot?
R. V. Ką čia gailėsiesi, tiek metų dirbau ir jokio gailesčio nejaučiau. Aš daug visko mokiausi, visa tai man pravertė dirbant su vaikais.
A. Ž. O sekat savo buvusių mokinių karjeras?
R. V. Seku.
A. Ž. Ir kokie ryškiausi?
R. V. Geniušiukai abu, Šerveniko pas mane nebuvo. Petras Geniušas pianistas, tik solfedžio lankė, o Julius chorinį dirigavimą baigė. Su Paulavičiumi vakar kalbėjom, jis irgi mano mokinys buvo.
A. Ž. Jūsų su broliu toks stiprus ryšys?
R. V. Labai stiprus. Būdavo koks koncertas, pirmiausia klausiu jo nuomonės. Aš pirmam kurse tapau vokalistų laureate. Laimėjau I vietą. Dainavau B. Dvariono „Žvaigždutę“. B. Dvarionas pribėgo, pasveikino mane, sakė gerai, gerai. Pasikabinau diplomą, ant kurio pasirašė Parfiorovas, Bukša. Broliui sakau: greičiau važiuok į Vilnių, čia gimnazijoj (buvo šalia konservatorijos) mokosi abu Žiūraičiai, Landsbergis. Kitais metais ir jis atvažiavo. Stodamas taip pat nežinojo, kokį fakultetą pasirinkti. Gerokai vėliau sužinojau, kad jis irgi bandė stoti į dainavimą, bet jį atkalbėjo. Prof. Martinonio nuomone, jis labiausiai tinka tik į vargonus. Ir pasiėmė brolį į vargonus, niekas daugiau neklausinėjo. Kai vargonus panaikino, brolis įstojo į fortepijoną pas S. Vainiūną. Ir pabaigė.
A. Ž. O kaip jo biografijoj atsirado dirigavimas?
R. V. Su dirigavimu jį pradėjo forsuoti Geniušas. Brolis gaudavo kai ką pabandyti. Kurį laiką Maskvoje atliko praktiką. Pradėjo nuo koncertmeisterio darbo. Neatsimenu, ką jis pirma dirigavo, yra laiškas, rašytas tėveliams, kur jis rašo, kaip jam sekėsi.
Operoje aš pati dirbau vienerius metus. Dautartas turėjo chormeisterio etatą, o aš – choristės. Čia pasiruoši dirbti su Faustu, o ateina ir sako – Bohema. Tuo tarpu mokykloje viskas vyksta pagal tvarkaraštį – ateini ir dirbi, žinai, kad pamoka neprapuls.
A. Ž. Bohemoje chorų mažiau.
R. V. Mažiau, bet yra kitų sunkumų. Man pasirodė, kad čia darbas neramus, pradžia sunki. Aš Kaune buvau įstojusi į dramos studiją. Pirmą kursą baigiau. Ten irgi konkursas nemažas buvo. Sekėsi man konkursuose. Lankiau pas Rymaitę. Buvo tokia aktorė, mūsų kurso vadovė.
A. Ž. Mokytoja, dabar šį reportažą skaitys ir daug Jūsų mokinių, ir Jūsų kolegų. Ką norėtumėte visiems palinkėti?
R. V. Šiaip, ar taip, be muzikos gyventi neįmanoma. Muziką reikia mylėti. Ji daug duoda – nuotaiką, ištvermę, gerą sveikatą. Reikia nepatingėti ilgiau pasėdėti prie instrumento. Ir visiems geros sėkmės. Kai pirmąsyk pamačiau grojantį Petrą Geniušą, prisiminiau jo išraišką, kai jis sėdėjo paskutiniame suole ir visada su šypsena - šypsosi ir šypsosi. Ir prie fortepijono panašiai.
A. Ž. Papasakokite, kaip dabar leidžiate dienas?
R. V. Dabar netikėtai sustreikavo mano kojos. Ant jų pykstu, bet ką darysi. Atrodo, lyg ir nieko buvo, pusė bėdos, vaikščiodavau, o kai atsiguliau į slaugos ligoninę, ten niekas nedavė vaikščioti.
Galvoju, kad ten mane ir nusodino. Kaip bebūtų – liga rimta, artritas, kaulų liga. Norėjo operuoti blauzdikaulį, atsisakiau, nes daug kam baigėsi nesėkmingai. Nežinau, kaip bus toliau. Blogai man su tuo vaikščiojimu... Dienos metu pažiūriu televizorių, bet televizoriui simpatijų nejaučiu. Radijas visą laiką įjungtas. Radijas konkuruoja su televizija, ar ne taip?
A. Ž. Tikrai taip.
