LR kultūros ministras Remigijus Vilkaitis:„Stengiuosi įgyvendinti teisingumo principą visiems“

Daiva Tamošaitytė: Gerbiamas ministre, įvertinkite dabartinę Lietuvos kultūros politiką.
Remigijus Vilkaitis: Mane visada pribloškia tokio pobūdžio klausimai, ypač šitas žodžių junginys, tartum kultūra būtų visiškai nepriklausomas reiškinys, atsietas nuo sistemos, gyvenimo, tartum jį galima būtų formuoti atskirai, tartum jam nedarytų įtakos kasdienybė, pinigai, daugybė kitokių faktorių. Iš tikrųjų  keletą kartų bandžiau kuo rimčiausiai į jį atsakinėti, kol suvokiau, kad paradoksas slypi pačiame klausime.

D. T.: Šis mūsų adaptuotas terminas veikiausiai kilęs iš europietiško sąvokyno, kuriame žodis politics turi platesnę veiklos prasmę. Kultūros politika būtų institucializuotos kultūrinės veiklos strategija. Ar taip suvokiant šį reiškinį, galite pasakyti, kad Lietuvoje šios veiklos prioritetai suformuluoti teisingai, kokie jie ir kaip turėtų būti vykdomi.

R. V.: Dabar galiu prikibti prie žodžio „Lietuvoje". Pasaulis atveria sienas, ir apriboti bet kokią teritoriją tiesiog neįmanoma. Skaičiau Lietuvos įstatymo dėl vaiko teisių apsaugos svarstymus (dėl bausmių už homoseksualumo propagandą viešose vietose), ir kaip tą klausimą svarsto Europos Sąjunga. Netgi nuo to negalime atsiriboti. Prieš penkiasdešimt metų Lietuvoje nebuvo poreikio tokio įstatymo priimti, nes buvo aišku, kad negimdanti visuomenė negali vystytis. Homoseksualumas egzistuoja nuo senų laikų, bet vertybės ir prioritetai buvo sudėlioti tvirtai: kas yra būtina, kad civilizacija vystytųsi, pasaulis neišnyktų, o kas - šalutiniai dalykai. Lietuva negali atskirai formuoti ne tik savo kultūros, bet ir jokios kitos politikos?

D. T.: Štai priėjome prie išvados, jog būtent politika ir yra visų gyvenimo sričių pagrindas, neišskiriant ir kultūros. Esame spraudžiami į politines ES schemas, taip pat ir į kultūros politikos. Gal nekalbėdami apie ją, galime pakalbėti apie dabartinę Lietuvos kultūros situaciją, ją sukonkretindami - kas joje geriau, kas blogiau.

R. V.: Manyčiau, jau peržengėme naujo vyksmo slenkstį: jeigu anksčiau vadinamąją politiką formuodavo principai, ideologijos, religijos, dabar viską formuoja ekonomika, o konkrečiau - nauda. Tik dėl jos vyksta valstybių jungimasis į konglomeratus, tokius kaip ES. Taip, dėl naudos ir žaliavų išteklių, nes finansų galiūnams reikalingi visur, bet kurioje pasaulio valstybėje ar žemyne, prieinami resursai. Viskas turi būti atvira. Tam kuriami projektai, nutrinantys ideologinius skirtumus. Visus vienija naudos siekimas. Šiandienos pasaulyje akivaizdžios šio proceso pasekmes. Islamo šalys ginasi religija, o mes, būdami atviri ir maži, nei galime padaryti įtaką, nei galime tą procesą sustabdyti. Daugybė mūsų projektų, kurie vadinami kultūriniais, iš esmės yra „piariniai" - nesvarbus jų turinys, kokybė, netgi atlikėjo lygis. Jie vertinami kaip verslas, priemonė gauti pelną. Didžiausi pinigai, kurių trūkumu vis skundžiamės, ten ir sutirpsta, susigeria kaip į smėlį. Būtent tuose projektuose, kurie neturi jokios išliekamosios vertės, kuriuos pamiršti tą pačią dieną (jei užtenka kantrybės pažiūrėti iki galo).

D. T.: Norite pasakyti, kad šis reiškinys nūdien plečiasi?

R. V.: Jis nesustabdomas. Ta jėga šluoja viską, nes naudos siekis šį procesą inspiruoja. Bet taip nebus amžinai - banga turi nusiristi, nuslopti.

D. T.: Kokią prognozuojate tą baigtį: ar su ES subyrėjimu (nes nepasiteisinus naudai ar išsekus „ideologijai" bei resursams tai visai realu), ar anksčiau?

R. V.: (šypsosi) Matote, kai byrėjo Romos imperija, irgi atrodė - atėjo pasaulio pabaiga.

D. T.: Kai kam ir buvo pasaulio pabaiga...

R. V.: Taip, buvo. Biblijoje aprašyta, kas vyko po keturiasdešimties metų, praleistų dykumoje, žydams pabėgus iš Egipto. Visas Negyvosios jūros arealas, daugybė tautelių ir genčių buvo nušluotos nuo žemės paviršiaus, sunaikintos, miestai sugriauti, nepalikta akmens ant akmens. Tam kraštui tai buvo pasaulio pabaiga. Bet nepaisant to, šiandien mes kalbamės, egzistuojam. Gyvenimas tęsiasi. O kiek per kelis tūkstantmečius įvyko nuostabių kultūrinių dalykų - ištisos epochos, mokyklos, įstabiausi reiškiniai, periodai... Nereikia pamiršti, kad trumpas mūsų gyvenimas - tik mažytė jungtis istorijos vyksme.

D. T.: Galime daryti išvadą, kad Europos istorijoje įvairiais laikotarpiais vienos tendencijos išryškėja labiau, o vėliau išnyra kitos tendencijos. Štai šiame amžiuje, pavyzdžiui, įsigalėjo merkantilizmo tendencija, gal gyvename merkantiliniame amžiuje?

R. V.: Oi ne, tikrai ne. Amžius labai pragmatiškas. Itin. Negyvenau devynioliktame, kultūrine prasme „aukso amžiuje", nors manau, ir tada užtektinai buvo naudos siekio, o seneliams irgi atrodė, jog jaunimas išduoda visas vertybes. Mūsų amžius tikrai nėra romantinis, ir nepaisant visų pasiekimų ir galimybių, kurias suteikia šiuolaikinės technologijos, mes tokie pat savanaudžiai. Žmonija savo paklydimais stebėtinai stabili (juokiasi).

D. T.: Dėl penkiasdešimties metų priverstinės izoliacijos (migravimas po didžiulę Sovietų sąjungos teritoriją irgi buvo ribotas) lietuviai išlaikė stiprų tam tikrų muzikos, meno ir literatūros žanrų savitumą, autentiškų kūrėjų gausą, kurių kuriamos vertybės gerokai pranoksta užsieninių garsenybių produkciją. Kaip Jūs manote, ar sugebėsime išaugoti tą aukso fondą ir asmenybes, kurios nepasiduoda naudos spaudimui ir stengiasi išlaikyti autentiškumą (juk jis, kaip nuoširdžios, tikros būties forma, absoliučiai konfrontuoja su vien pelno siekimu)? Ar galima įstatymais apsaugoti šį kultūros paveldą ir besikuriančias modernias jos formas?

R. V.: Aš esu tiktai ministras, kuriam neduodama pinigų investuoti ten, kur man atrodo būtiniausia. Tokia dabartinė ekonominė situacija. Minėjote, sovietinis narvas padėjo mums išsaugoti autentiškumą, tikrumą, skaidrumą, o dabar jį visai sąmoningai bando įveikti pseudokultūrininkai. Tikrumas ir autentiškumas, net visai tylus, nežymus, paprastas, dirgina visus šiuos „pseudo", kaip  lakmusas išryškina jų tuštumą. Užtenka tikro menininko kūriniui atsidurti šalia, ir išryškėja, kas yra kas. O kai palygini atlygį - šedevras sukurtas iš nevilties ir skurdo, iš ilgesio ir liūdesio, o tuštybės mugė garsinama fanfaromis, fejerverkais ir šampanu... Visose šalyse yra šviesuolių, kurie tyliai ir kantriai daro tai, ko niekas kitas už juos nepadarys. Taip ir pas mus. Šie žmonės ir yra atsakas negatyvui, o ne sistema, ne kažkokia kultūrinė ar finansinė politika. Yra ypatingą stuburą turintys žmonės, reiškiniai, idėjos, kurie veikia visose epochose, nepaisydami pinigų, prievartos ar melo. Jie kitaip tiesiog negali, jiems neturės įtakos nei politika, nei ES rezoliucijos.

D. T.: O kokia šiomis sąlygomis pagrindinė kultūros ministro funkcija?

R. V.: Tai, ką aš bandau garantuoti ir vykdyti, būtų teisingumo principas visiems Lietuvos gyventojams. Šitai bandau įgyvendinti, nes svarbiausia dabar - žmonėse išlikęs teisėtas lūkestis. Šių laikų finansininkų, verslo žmonių ir advokatų sluoksniuose teisėtu lūkesčiu vadinamas pelnas. Jei jis negavo laukto pelno, gal pinigėlius reikėtų susirinkti iš kitų, kad jo „teisėti lūkesčiai" išsipildytų. Bet kalbu apie kitokius, t. y. visos tautos teisėtus lūkesčius, dėl kurių ir Sausio 13-oji buvo išstovėta, ir Kovo 11-oji, ir visi mūsų sukilimai paženklinti. Galvojom tada ne apie pinigus, o apie teisingumo principą.

D. T.: Gal būtų galima inicijuoti įstatymus, kurie konkrečiau apsaugotų mūsų kūrėjus? Pavyzdžiui, kaip Japonijoje. Pinigai ateitų vėliau. Gal verslininkus reikėtų supažindinti su visuomenės vertybių hierarchija, kurios jie, matyt, nežino.

R. V.: Visuomenės vertybių hierarchijos nesupratimas irgi yra verslas.

D. T.: Gal Kultūros ministerija, kaip kultūrai svarbiausia institucija, galėtų inicijuoti ir užpatentuoti šią idėją apie mūsų nacionalines kultūros vertybes kaip visos valstybės gerovės pagrindą, pagarsinti ir diegti jas žmonių sąmonėje, kad jos virstų aiškiu ir savaime suprantamu dalyku? Juk ne tarptautiniai projektai lemia nacionalinę kultūros savastį ir reikšmę.

R. V.: Šitoje vienintelėje žemėje, kurioje gyvena mūsų tauta (emigravusių ar laikinai pabėgusių nuo kokių grėsmių tėvynė irgi čia) privalo galioti mūsų įstatymai, kultūra. Mūsų kalbai ir paveldui privalo būti teikiami prioritetai. Neseniai kalbėjom apie naudos bangą, ji yra tik priemonė. O tikslas, manau, viso pasaulio resursai: energetiniai, žmonių, darbo jėgos ištekliai. Šitas tikslas kur kas pragmatiškesnis. Šitame pasaulio „klane" Lietuva tėra mažas trupinėlis. Japonija tikrai moka apsaugoti savo kultūros vertybes, žaviuosi jais. Manau, šios šalies ekranuose toks filmas kaip „Bruno" nepasirodytų. Nors man patinka, kad lietuviai atviri, jie priima ir svetimas kultūras, ir kalbas, bet ar mokam savąją apginti?

D. T.: Belieka laikytis filosofiško požiūrio ir tiesiog dirbti savo darbą, o gal inicijuoti diskusiją, įtraukiant visuomenę, mėginant išaiškinti politikams ir verslininkams, jog lietuvių kultūra - nacionalinio orumo pagrindas?

R. V.: Mes tai bandome, ministerijoje organizuojame „apskritojo stalo" diskusijas. Rezultatai gana pozityvūs. Žmonės aktyviai ir noriai dalyvauja. Manau, subrendome ir diskusijai tema „užperkamoji žurnalistika", nes pastaroji irgi liudija valstybės ir tautos kultūros lygį. Apie verslą nenorėčiau kalbėti, bet manau, Spalio socialistinė revoliucija neįvyko netyčia. Ją sunokino ne vien Leninas ar bolševikai.

D. T.: Jūsų nuomone, kiekviena revoliucija nebūtinai kyla iš idealistinių paskatų?

R. V.: Nė viena revoliucija nėra idealistinė, kad ir kas būtų deklaruojama. Visos jos pragmatiškos ir neilgaamžės. Mūsų „revoliucija" buvo taiki, tiesa? O kas tapo pirmaisiais verslininkais, milijonieriais, apskričių administratoriais ir bankininkais? Ko gero, revoliucija irgi verslas.

D. T.: Valdančiųjų sluoksnių persidažymas kita ideologine spalva, kad bet kokia kaina išliktų valdžioje.

R. V.: Ir visada - prie lėkštės.

D. T.: Grįžtant prie kultūros politikos, ką iš tikrųjų reikėtų pagerinti? Gal matote mūsų kultūroje „pavojaus zonas", kurioms be ryžtingos valstybės pagalbos gresia išnykimas?

R. V.: Na kokia pagalba? Sprendžiant iš privačių informacijos priemonių, Vyriausybė ir vadinamoji valdžia yra tam, kad žmonės turėtų kur tulžį išlieti. Toks mūsų mentalitetas, bet kodėl tas, kuris ką tik „protingai" rėkavo užstalėje, troleibuse ar gatvėje, pasitaikius progai būti atsakingam ar įvykdyti konkretų darbą, staiga praranda narsą. Dabar konkrečiai atsakysiu į jūsų klausimus. Pirmiausia kultūrai reikia garantuoti pastovų finansinį dydį, t. y. dalį biudžeto lėšų, pavyzdžiui, kaip garantuojama krašto apsaugai. Tai valstybės išlikimo klausimas, beje, kalbu ir apie švietimo sritį. Gali gyventi neapsišvietęs, bet ar tai bus gyvenimas? Gerai valgysi, virškinsi, na ir kas? Be lėšų, kurios būtų garantuotos ir - pabrėžiu! - pakankamos (jos negali būti mažesnės nei vienas procentas nuo valstybės biudžeto), nieko nebus. O tada būtų galima užkamšyti kultūros ūkio skyles; pinigų kurį laiką turėtų užtekti vykdyti programas ir strateguoti į ateitį. Jūs, muzikė, todėl žinote, jog šios srities kultūros žmonės yra profesionaliausi - tai stipriausias kultūros žanras Lietuvoje. Menki valstybės pinigai buvo skirti visiems - teatrui, dailei, šokiui, knygoms, rašytojams, žodžiu, viskam, bet daugiausia jų teko muzikai. Vadinasi, mažiau valstybės lėšų skirta kitoms sritims. Dabar būtų neteisinga atimti ar dirbtinai žlugdyti stipriausius. Neleistina stabdyti proceso! Per ilgą laiką išaugo puikių atlikėjų, mokytojų. O kad kiti barai muziką bent pasivytų, būtinos naujos finansinės injekcijos. Todėl ir sakau - be minimalaus bazinio dydžio mes nieko nepasieksime. Ir svarbiausia: privalome matyti visumą, ne savo įstaigą, barą, ar tik save patį. Nebūkime siaurakakčiai. Taigi pirmas Seimo ir Vyriausybės žingsnis būtų garantuoti tą minimumą. Deja, dabar iš kūrėjų atimam skirtas lėšas, perrašinėjam sutartis, nes pinigų valstybėje tiesiog nėra.

D. T.:  Tai kokios Jūsų prognozės? Kokio procento tikitės?

R. V.: Gal bus koks 0,3 BVP... Žinoma, dažnam žmogui tai nieko nesako. Tačiau gyvenimas keisis. Mano minėti pinigai nėra nepakeliama našta valstybei.

D. T.: Vadinasi, Jūsų požiūris optimistinis?

R. V.: Aš esu chroniškas optimistas, nieko nepadarysi (juokiasi).

D. T.: Jūsų santykis su muzika dėl profesijos visada buvo glaudus. Ką Jums ji reiškia dabar?

R. V.: Džiaugiuosi, kad vyksta regioninė muzikos sklaida. Tačiau jaunimas vykdo tą pačią veiklą, neieškodamas niuansų, individualumo. Esant šiandieninei finansinei situacijai, negalima atsakyti senajai kartai, jei jauni, žinoma, irgi verti paramos, daro tą patį!

D. T.: Kaip vertinante visokio pobūdžio reformas, pavyzdžiui, švietimo?

R. V.: Mūsų sritys glaudžiai susijusios, turėtume veikti kartu. Dėl meno profilio mokyklų turiu šiokių tokių abejonių, regis, bus pro šalį prašauta, bet šiuo trapiu laikotarpiu, kai po ilgų svarstymų ir ruošimosi reformos galų gale prasidėjo, leiskim žmonėms padirbėti naujoje sistemoje. Iškentėkime bent vienerius metus, išgyvenkime visą mokslo metų ciklą, kad turėtume medžiagos analizei ir argumentams.

D. T.: Ar nemanote, kad už aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų perstruktūrizavimo gali slypėti tie patys verslo naudos interesai? Juk ardomi per daugelį metų susiklostę kolektyvai, darbo tradicijos, nesibaigiančios reformos žmones išsekina psichologiškai, jie nėra garantuoti dėl savo ateities.

R. V.: Man nepatinka, kad paskolas studentams teikia ne valstybė, o bankai. Dažna kaita švietimo ir kultūrojos srityse yra itin pavojinga. Jokiais būdais negalima leisti, kad reformas lemtų rinkimų ciklai ir kadencijos. Su nauja politine valdžia ateina kitos grupės. Todėl jei bus pastovus garantuotas finansavimas, kuriam įtakos negalės daryti jokia grupelė žmonių, priklausanti vienai ar kitai partijai (tarkim, keršijanti ministrui ir neduodanti pinigų, nes jisai „ne jų"), tai jau bus žingsnis į priekį, garantija, žmonės galės ramiai projektuos veiklą ne vieneriems ar ketveriems metams, o į ateitį. Bus išlaikytos tradicijos.

D. T.: Kalbant apie šiuolaikinę muziką ir meną, kas jums miela, o kokios sritys jūsų nedomina ir kodėl?

R. V.: Mane domina visos kokybiškos sritys. Steve Wonder ar Aretha Franklin - mano dievukai. Šiaip muzikos neskirstau į mėgiamus ir nemėgiamus stilius ar žanrus. Muzika turi atitikti nuotaiką. Ko man reikia, aš atsirenku. Iš smalsumo muzikos klausausi daug, bet tikrą malonumą pajuntu retai. Dovanotose kompaktinėse plokštelėse kartais randu perliukų, pavyzdžiui, sumodernintą kroatų folklorą. Žiemą patinka filharmonijos koncertai (anksčiau mėgau Brahmsą). Nesu didelis gurmanas, man patinka tai, kas daugeliui - Sibelijus, Lotynų Amerikos muzika, žavėjausi Evora (dainininkė Cesaria Evora - D. T.). Buenos Airėse pamačiau tikrąjį tango - neįsivaizdavau, kad tango gali taip skambėti, kad taip šis šokis gali būti šokamas. Sunku pasakyti, ar tai apskritai tango... Panašūs atradimai aplanko nuolatos. Prisipažįstu, nesu Kafkos, Nietzsche gerbėjas, jie man truputį „per sotūs". Pavyzdžiui, Dostojevskio savęs graužimas, kankinimas, sakyčiau, švaresnis. Vardyti galima daug. Nora neapleidžia viena mintis... Teko lankytis Vatikano muziejuje. Kito tokio nėra, tiesa, nesu buvęs Prado muziejuje. Ypatingą įspūdį paliko dar senesnis už antiką - senovės Egipto senųjų dinastijų archajinis periodas. Neįsivaizdavau, kad kanoninis menas gali būti tokio aukšto lygio. Jame telpa tokia gelmė, jog supranti - be Dievo piršto to nebuvo įmanoma padaryti. Paskui prasideda nežymus, bet pastebimas dekadansas: graikai - irgi puiku, tik Dievo šiek tiek mažiau; romėnai - graikų kopija, nors ir labai meistriška. Ir taip eini tolyn, tolyn, stebėdamasis neaprėpiama šios bažnyčios galybe. Bet kai atsiduri modernaus meno skyriuje, pirma šovusi mintis: „Žmonės nebemoka tapyti". Degradavimas. Harmoniją palaiko tik kryptingas ir veržlus tobulumo siekis. Vadinamasis modenus menas - tai gabaliukai, koliažas, klipas. Todėl kai demonstruojamas sutrikęs vidinis pasaulis, nesugebėjimas suvokti visumos, tegali pasakyti: gal tai ir menas, bet destruktyvus.

D. T.: Paskutiniu klausimu norėčiau paliesti neaptartą liaudies kultūros reiškinį. Šiemet vyko įspūdinga Tūkstantmečio Dainų šventė. Koks Jūsų požiūris į ją?

R. V.: Svarbiausia, kad tai mūsų kultūra, mūsų šventė, o antra, ji mus suburia. Jei rasim ką geriau, padarysim. Kol kas neįsivaizduoju, kuo būtų įmanoma Dainų šventę pakeisti.

D. T.: Dėkoju už įdomų pokalbį.