Išmintis ir gerumas – tarsi vizitinė kortelė. Birutei Karosienei – 85

2014 Nr. 7–8 (438–439), Audronė Žigaitytė

MOKYTOJA VISAM GYVENIMUI
„Mieloji Mokytoja“, – taip 45 metus vadinu Birutę Karosienę. Pasirodo, jau prabėgo tiek metų, kai ji, palikusi būrį puikių mokinių Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje, pradėjo dirbti Vilniuje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Ir prieš tiek metų Mokytojos dėka supratau didžiausią muzikos paslaptį: ji turi kalbėti!
Dėkodama Mokytojai už savo profesinį gyvenimą, su nuostaba vis dar randu ko iš jos išmokti– tiek daug išminties ji dosniai dalina, tiek daug kasdienybės paslapčių nuoširdžiai atskleidžia. Laiku pastebėti, padėti, nuspėti, kas kam geriausia... Ir svarbiausia – mylėti... Tuos, kurie aplinkui, tai, ką darai. Ir žmones, ir darbus.
Likimas lėmė mudviem su Birute Karosiene susitikti jai labai nelengvomis gyvenimo dienomis. Tačiau apie to laikotarpio sunkumus sužinojau gerokai vėliau ir, žinoma, ne iš Mokytojos lūpų.
O tada, pakviesta dirbti į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, ji natūraliai įsiliejo į pačių gražiausių mūsų mokytojų būrį, kurių didžiausia puošmena – meilė mums, nedingstanti šypsena, elegancija (sako, tais laikais parduotuvėse drabužių negalėdavai nusipirkti... nejaugi?).
Gal todėl šiandien stebiuosi iš vaikų, moksleivių, studentų negirdėdama kreipinio „Mokytoja“, o ir gražių žodžių apie buvusius pedagogus, mokyklas. Man, matyt, labiau pasisekė – valandų valandas galėčiau kalbėti ir apie mokyklą, ir apie mokytojus. O daugiausia – apie Birutę Karosienę. Nes ji ne tik mokė profesinių dalykų, bet ir gebėjo pamatyti mūsų visų pomėgius, įžvelgti kartais net pernelyg giliai užslėptus gabumus ir padrąsinti ryžtingai atsisakyti to, kas nelabai sekasi, gilinti žinias ten, kur įdomu.
O Mokytoja Birutė Karosienė, pavadinta mokytoja, pastaraisiais metais vis dažniau juokauja, kad blogas tas mokytojas, kurio nepranoksta mokinys.
Tačiau kaip gi tu ją pranoksi, jeigu kiekvieną kartą susitikus sužinai apie vis naujus jos dėmesį patraukusius žmones, įvykius, reiškinius, ir viskas, apie ką ji kalba, kam skiria dėmesį ir, vadovaudama Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondui, – paramą, yra gilu, prasminga, palieka pėdsaką ir formuoja požiūrį.
Šiandien Birutės Karosienės gyvenimas nė kiek neprimena ano jos gyvenimo mūsų pažinties pradžioje. Bet nuostabiausia, kad ji pati visai nepasikeitė. Tik dabar galimybės kitos.
Ir tai – dar viena, gal sunkiausia Birutės Karosienės pamoka...
 
ILGIAUSIŲ METŲ!
2014 m. birželio 15 dieną „Ilgiausių metų“ Birutei Karosienei giedojo Vilniaus rotušėje gausiai susirinkusi publika. Solenizantei buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Lietuvos muzikų bendruomenė šių metų balandžio 26 d. vykusiame suvažiavime Birutei Karosienei suteikė Lietuvos muzikų sąjungos garbės nario vardą, šventiniame renginyje ji buvo perjuosta vardine šį vardą liudijančia tautine juosta.
Birutei Karosienei skirtą koncertą dovanojo iškiliausi menininkai – Muzikų sąjungos nariai. Nomeda Kazlauskaitė padainavo simbolišką kūrinį – nuostabią Juozo Karoso miniatiūrą „Žibuoklės“. Mokinys ir sūnėnas, pedagoginių darbų Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje tęsėjas Egidijus Buožis paskambino specialiai sukurtą kompoziciją, kurioje kaip visuomet derėjo akademinis pianizmas ir džiazo improvizacija. Dainininkas Vytautas Juozapaitis – iš tų, kuriuos Birutė Karosienė palaikė ir kurių veiklą profesinėje scenoje itin atidžiai sekė nuo pirmųjų žingsnių. Tad jo dainavimas šį kartą taip pat įgijo ir simbolinę prasmingos karjeros apžvalgos prasmę. Vytautui Juozapaičiui ir Vladimirui Prudnikovui talkino pianistė Nijolė Ralytė.
Akademine kokybe šiandien nepranokstamas trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas) ir Edmundas Kulikauskas (violončelė). A. Chačaturiano Adagio iš baleto „Spartakas“ ir A. Piazzollos tango „Pavasaris“ puikiai derėjo ir atliepė iškilmių nuotaiką: meilės aistra, taurus liūdesys ir amžino pavasario gaiva.
Birutės Karosienės darbų prasmę ir dėmesį jauniesiems menininkams koncerto programoje gražiai įrėmino renginį pradėjusi kanklininkė Lina Žilinskaitė ir iškilmingai koncertą užbaigęs tarptautinių konkursų laureatas Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „Viva voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimondo Katino. Birutė Karosienė mėgsta cituoti savo uošvį kompozitorių Juozą Karosą: jei dainuos vaikai, dainuos tauta...

ŽODIS SOLENIZANTEI
Renginys Vilniaus rotušėje – ne tik muzikinė dovana sukaktuvininkei Birutei Karosienei, bet ir artimesnė pažintis su ja, jos aplinka, nuveiktais darbais. Kartu tai ir mėginimas suprasti, kaip susiformuoja pažiūros, kaip atrandama gyvenimo prasmė. Ankstesniais metais nemėgdavusi kalbėti apie save, šį kartą B. Karosienė buvo dosni: didžiuliame ekrane keitėsi vaikystės, mokslo metų, jaunystės ir bendramokslių nuotraukos, o sukaktuvininkė pasakojo, komentavo... Tą dieną dar kartą supratome, kokia svarbi šeima vaikui bręstant ir kad niekas niekados neatstos to, ką galima įgyti tik tėvų namuose. Taigi muzikos išmanymas, elegancija, aristokratiškos manieros ir azartiškas atsidavimas garsų pasauliui buvo ugdomi išsilavinusioje prieškario inteligentų šeimoje, o ir dalyti labdarą tėvai mokė nuo vaikystės.


Birutė Karosienė:
Muzika buvo mano gyvenimas nuo ankstyvos vaikystės. Mano tėvelis Viktoras Kiveris yra pasakęs: „Visi trys mano vaikai fortepijonu gros, kol baigs gimnaziją.“
Muzikuoti mūsų šeimoje buvo įprasta. Namuose turėjome legendinį pneumatinį pianiną su pedalais. Instrumente buvo įtaisytas volelis su perforuotu popieriumi. Kai mindavai pedalus, volelis sukdavosi, o per skylutes einantis oras judindavo klavišus. Nuostabiausia, kad muzika skambėdavo tiksliai. Nuolat klausydavome Ferenzo Liszto, Frédérico Chopino ir kitų kompozitorių puikių kūrinių fortepijonui. Tai buvo natūralu kaip kvėpuoti.
Mūsų pianinas buvo garsus visoje Marijampolėje. Tačiau kai užėjo sovietai, namų svetainę turėjome užleisti rusų armijos generolui, pianiną teko išgabenti. Tada mes jį patikėjome Alytaus veterinarijos gydytojui A. Nikšai. Bombų sproginėjimai instrumento nesugadino, bet rusai traukdamiesi ypatingąjį pianiną išsivežė. Laimė, per karus buvo išsaugotas antrasis šeimos pianinas „Rönisch“.
Skambinti pianinu visus tris mūsų šeimos vaikus mokė Varšuvos muzikos akademijos absolventas Julijonas Braunas. Jam už vieną pamoką reikėjo mokėti 10 litų. Tai buvo labai didelė kaina, nes centneris rugių kainavo tik penkis litus. Tačiau mokytojas, gyvenęs iš muzikos pamokų, turėjo gerą vardą.
Tarpukariu Lietuvoje dar nebuvo muzikos mokyklų ir tik nedaugelis galėjo jos mokytis. Todėl šiandien labai svarbu nesunaikinti, kas dešimtmečiais buvo kurta – Lietuvos muzikos mokymo sistemos, muzikos mokyklų regionuose ir didžiuosiuose miestuose.
Mano tėvai buvo pasiturintys, nes tėvelis 10 metų dirbo Amerikoje ir taupė pinigus verslui pradėti. Už Atlanto jis išvyko vengdamas patekti rekrūtu į carinę armiją. Amerikoje jis ne tik dirbo, bet ir vadovavo saviveikliniam lietuvių teatrui. Buvo labai muzikalus, meniškos prigimties. Tuo metu, kai tėvelis gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, ten lankėsi kompozitoriai Juozas Naujalis ir Mikas Petrauskas. Jie koncertavo ir rinko lėšas Lietuvos kultūrai paremti. Tėvelis mėgo pasakoti, kokius žinomus lietuvių muzikus yra sutikęs Amerikoje ir su jais bendravęs.
Kai sukaupė pakankamai pinigų, pasidėjo juos į Klivlando lietuvių banką. Jo planas buvo toks – grįžti į Lietuvą, vesti lietuvaitę, susilaukti vaikų ir paauginti juos tėvynėje, kad spėtų gerai išmokti lietuvių kalbą. Taip ir padarė – parvažiavo į Lietuvą ir vedė mano mamytę Salomėją Besasparytę. Juodu laukė, kol mes paaugsime, ir ketino su šeima grįžti į Ameriką imtis verslo.
Nors tėvai gyveno Marijampolėje, buvo įsigiję namą Kaune, Aukštaičių gatvėje. Jie svajodavo apie tai, kaip senatvėje grįš į Kauną ir ten augins anūkus.
Bet išėjo visai kitaip.
Mano mamytė Salomėja – lietuvė, gimusi Londone. Kai pasikeitė santvarka, ji patyrė visokių įtarinėjimų vien dėl to, kad buvo gimusi ne Lietuvoje. O visus šeimos planus suardė Antrasis pasaulinis karas. Išvakarėse, kai dar buvo įmanoma pabėgti, šeima svarstė, kaip elgtis. Mamytė pasakė: „Mes tai išvažiuosime. O kas rūpinsis mūsų senais tėvais ir artimaisiais?“ Ir jie liko.
Mano brolis Bronislovas buvo gabus, muzikalus, labai troško studijuoti konservatorijoje. Bet tėvas pasakė, kad reikia rinktis tokią profesiją, kurią įgijęs galėtum išlaikyti šeimą nepriklausomai nuo santvarkos. Brolis pasirinko mediciną, įstojo į Kauno universitetą, tačiau vokiečiai 1943 metais jį uždarė.
Nors Bronislovas studijavo ne muziką, muzikuoti nesiliovė. Jis labai susižavėjo akordeonu ir išmoko puikiai juo groti. Vėliau šis gebėjimas ne kartą jį išgelbėjo ir padėjo pelnytis duoną karo ir pokario metais.
Vokiečiai karo metais Kaune suėmė grupę studentų ir išvežė dirbti į Vokietiją. Ten veikė M. K. Čiurlionio vardu pavadintas ansamblis. Dvi lietuvės merginos norėjo į tą ansamblį įstoti ir paprašė brolį akompanuoti. Jos į ansamblį nepateko, o mano brolis buvo priimtas išskėstomis rankomis. Jis jautėsi nesmagiai, bet pakeisti komisijos sprendimo negalėjo. Su ansamblio koncertais jam teko lankytis įvairiose valstybėse. Po koncertų Prancūzijoje brolis išplaukė į Australiją. Kelionėje vos nežuvo, nes jų laivas du mėnesius sugedęs plūduriavo vandenyne. Kai buvo išgelbėti, brolis atsidūrė Sidnėjuje. Muzika jam rūpėjo ir ten. Sidnėjaus operos atidarymo šventėje, kurioje dalyvavo Anglijos karalienė, mano brolis dirigavo 80 lietuvių chorui.
Mudvi su sesute Ramute, dabar Buožiene, karui pasibaigus muzikos mokslus tęsėme Kaune ir Vilniuje. Seserį mokė dėstytoja Teresė Klimavičiūtė, pianistas profesorius Jakovas Ginzburgas. Po studijų ji dirbo tuometinėje J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje.
Mano dėstytoja Kaune buvo profesorė Aldona Dvarionienė, o Vilniuje teko laimė fortepijoną studijuoti profesorės Mariam Azizbekovos klasėje. Koncertmeisterės praktikai vadovavo profesorė Olga Šteinberg. Abi pedagogės buvo neseniai atvykusios į Lietuvą ir kalbėjo tik rusiškai, tad iš pradžių labai jaudinausi, kad nesusikalbėsiu, nesuprasiu. Tačiau muzikos kalba nesunkiai susikalbėjome.
Tarp bendramokslių buvo daug iškilių muzikų, su kuriais bičiulystė išliko iki paskutinių dienų. Būtent – iki paskutinių jų dienų, nes dauguma jau išėję.
Po studijų dirbau Kauno specialiojoje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Iš pradžių buvau koncertmeisterė, vėliau pedagogė ir direktoriaus pavaduotoja. 1970-aisiais ministro Henriko Zabulio įsakymu buvau perkelta į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Pedagoginė veikla truko net keturiasdešimt metų. Buvusių mokinių labai daug. Jų auklėtinių – irgi.
40 metų pedagoginė veikla suformavo supratimą, kad labai svarbu jaunam muzikui padėti karjeros pradžioje, nes net paties gabiausio menininko ateitis priklauso ne tik nuo jo pastangų, bet ir postūmio iš šalies. Jaunystėje dvasingi mokytojai ir dėstytojai padėjo man. Niekada nepamiršau, kokia svarbi yra moralinė ir finansinė parama tada, kai žengi pirmuosius žingsnius. Be to, matyt, labai svarbus ir tėvelių namuose dar vaikystėje įskiepytas požiūris į labdarą. Tėvelis turėjo sudaręs 60 vargdienių sąrašą ir kas mėnesį kiekvienam skirdavo ketvirtį lito. Už tiek beveik buvo galima kukliai pragyventi dieną, nes tuo metu 10 kiaušinių kainavo 30 centų. Labdarai buvo skirtos dvi dėžutės: į vieną būdavo dedamos monetos po 20 centų, į kitą – po 5. Numatytą dieną aš stovėdavau su tuo sąrašu ir dalydavau pašalpą. Tai buvo labai atsakingas ir gerbtinas darbas, kurį mielai atlikdavau, nors dar ir nelankiau mokyklos.
Mamytė dalyvaudavo šalpos organizacijų veikloje – su kitomis moterimis rinkdavo iš pasiturinčių žmonių vaikiškus drabužėlius, paskui mokykloje mokytojai išdalydavo tiems, kuriems labiausiai reikėdavo. Taip pat ji organizuodavo loterijas ir surinkdavo pinigų vargšams.
Savotiškas antrasis labdaros mokslų etapas buvo vienuolių vadovaujamame vaikų darželyje. Puikiai atsimenu, kaip karpydavome spalvotus norų popierėlius, o į kitą dėžutę reikėdavo dėti gerų darbelių pažadus. Sesutės vienuolės sakydavo: „Nepasižadėkite per daug. Iškirpkite tiek figūrėlių, kiek gerų darbelių iš tiesų sugebėsite atlikti.“ Kartais visą dieną galvodavau, kokį gerą darbelį galiu padaryti kitiems.
Noras daryti gerus darbus ne vien savo, bet ir kitų labui yra normali žmogaus būsena. Gera, kad materialiai esame parėmę Lietuvos kultūrą ir jaunų muzikų profesionalų ugdymą. Jie šiandien garsina Lietuvos vardą pasaulyje.
Pirmenybė teikiama jauniems ryškių gabumų menininkams. Negaliu pamiršti susitikimo su Liudu Mikalausku. Jis atėjo ir paprašė padengti kelionės į konkursą išlaidas. Sakau jam: „Pirmą kartą Tamstą matau“. Kai jis kabinete uždainavo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, jokių klausimų nebekilo. Vieną po kito iš užsienių parvežė keturis diplomus.
Ar nebūna gaila, kad remti jauni talentai į Lietuvą nebegrįžta? Bet užtat jie garsina mūsų šalį svetur.
Per 16 metų, kai vadovauju sūnaus Sauliaus įsteigtam labdaros ir paramos fondui, esame skyrę paramos ir pavieniams įvairių sričių menininkams, žinoma, daugiausia muzikams, ir įstaigoms bei organizacijoms, įvairiems konkursams, iš kurių man pačiai ir sūnui brangiausias Juozo Karoso vokalinių ir instrumentinių kūrinių kūrybos konkursas. Mudu su sūnumi daug dėmesio, lėšų ir energijos skyrėme ir jo senelio Juozo Karoso tėviškei – ją reikėjo atstatyti nuo pamatų. Šiandien labai džiaugiamės, kad Spraguityje netoli Leliūnų Utenos rajone vyksta kraštiečių šventės, tarptautiniai saviveiklinių liaudies teatrų konkursai, koncertai ir kitokie renginiai.
Esu laiminga, kad mano sūnaus ir jo kolegų įkurtų medicinos įstaigų pinigai galėjo prisidėti prie daugybės žmonių kūrybinių galių. Man pačiai labai brangus sumanymas paremti filmą „Kūrybos mįslė“(rež. Algirdas Tarvydas), pasakojantį apie skulptorės Dalios Matulaitės kūrybos kelią.

16 SISTEMINGOS LABDAROS METŲ
Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas įsteigtas 1998 metais. Per 16 veiklos metų jo remiami jaunieji muzikos atlikėjai turėjo galimybę stažuotis pas žymiausius pedagogus Zalcburgo „Mozarteumo“ konservatorijoje, Graco menų universitete, Vienos muzikos ir vaizduojamojo meno universitete Austrijoje, Londono karališkojoje muzikos akademijoje, Niujorko Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje, Malmės muzikos akademijoje, Ženevos muzikos akademijoje, Bostono konservatorijoje.
Fondas yra nuolatinis Lietuvos ir tarptautinių muzikinių projektų mecenatas. Remiamas „Didysis muzikų paradas“, Vilniaus tarptautinis fortepijono muzikos festivalis, Thomo Manno festivalis Nidoje, tarptautinis Vilniaus gospelo festivalis, tarptautinis pianistų konkursas-festivalis „Jazz improvizacija“, Būgnų ir perkusijos festivalis Ukmergėje, Sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“ Palangoje, „Druskomanija“ Druskininkuose, daugybė kitų renginių. Fondo lėšomis išleista nemažai leidinių apie muzikus ir dailininkus.
Fondas taip pat skiria paramą Lietuvoje rengiamiems muzikų meistriškumo kursams, konkursams (Juozo Naujalio vargonininkų, Jono Žuko jaunųjų vargonininkų, M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų, Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių, Juozo Karoso vokalinių ir instrumentinių kūrinių kūrybos ir t. t.). Teikiama parama mokslo ir meno paveldą įamžinantiems leidiniams (A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorija“, M. K. Čiurlionio „Visi kūriniai vargonams“, T. Venclovos „Vilniaus vardai“, „Lietuvos muzikos istorija“, R. Gučo „Lietuvos vargonai“, „Stanislovas Kuzma“, „Birutė Stančikaitė“, „Atminties mozaika. Prisiminimai apie O. Šteinberg“ ir kt.).
Kryptingai siekdama padėti jauniesiems muzikos talentams, kuriuos ji per keturiasdešimt pedagoginio darbo metų ugdė Kauno ir Vilniaus meno mokyklose, B. Karosienė suteikė svarią paramą šimtams muzikos atlikėjų ir nemažai kolektyvų, kad šie galėtų dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, iš kurių dažniausiai grįždavo tapę laureatais (dirigentė Mirga Gražinytė, dainininkai Julija Stupnianek, Liudas Mikalauskas, Lauryna Bendžiūnaitė, Jakaterina Tretjakova, Eugenijus Chrebtovas, arfininkė Elena Daunytė ir kt.). Fondas yra parėmęs tiek jaunųjų, tiek pripažintų muzikų atstovavimą Lietuvai užsienio šalyse vykstančiuose festivaliuose bei kultūros renginiuose. Tam tikslui lėšų buvo skirta Lietuvos kameriniam orkestrui, Vilniaus valstybiniam kvartetui, kameriniam orkestrui „NI&CO“, M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių kvartetui, LMTA liaudies instrumentų ansambliui ir kt.

PER LABDARĄ – ISTORIJOS PAMOKOS
Praėjusiais metais prieš Vėlines Vengrijos sostinėje Budapešte, Europos parke, atidengtas lietuvių skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Jogailai bei jo žmonai karalienei Jadvygai, Vengrijos karaliaus Liudviko Didžiojo dukrai.
Paminklas iškilo išskirtinėje vietoje – šalia Budos miesto gynybinės sienos ir istorinių Vienos vartų. Netoli – Karalių rūmai, garsusis Žvejų bastionas, apačioje teka Dunojus, kitapus jo – Parlamento rūmai. Mintis Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga meniniu akcentu įamžinti Lietuvos ir Vengrijos ryšius kilo buvusiam mūsų krašto ambasadoriui toje šalyje istorikui Renatui Juškai. Jis rado vietą, kur skulptūra tiktų labiausiai, išrūpino Budapešto merijos sutikimą čia jį statyti. Apie trečdalį lėšų paminklui skyrė Lietuvos užsienio reikalų ministerija, paramą suteikė Vengrijos Maltos ordinas, tačiau pagrindinis rėmėjas – Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas.
1386 metais Krokuvoje įvykusi Jogailos ir Jadvygos santuoka sujungė Lietuvą su krikščioniškąja Europa. Budos senamiestyje atidengtas paminklas karališkajai Jadvygos ir Jogailos porai įamžino istorinius Vengrijos, Lietuvos ir Lenkijos ryšius ir primena Jogailaičių dinastijos svarbą Vidurio Europos tautoms ir valstybėms.
Šiandien Birutės Karosienės ir jos sūnaus Sauliaus Karoso mintyse šalia kasdienių įprastų labdaros fondo rūpesčių – dar viena istorijos pamoka mums: Jurgio Baltrušaičio memorialinis muziejus Maskvoje, bičiulystė su kompozitoriumi Aleksandru Skriabinu ir tos bičiulystės įamžinimas – „Bechstein“ fortepijonas...
Bet apie tai su Mokytoja Birute Karosiene kalbėsimės jau būsimuose susitikimuose.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!