Koncertų sezonui pasibaigus

Kiekvienas koncertų sezonas Lietuvoje išryškina tam tikras muzikinio gyvenimo tendencijas. Pirmiausia reiktų pasvarstyti, kam skirti planuojami koncertai. Kokį tikslą turėtų matyti organizatoriai, kurių veikla yra palaikoma valstybės, t. y. kaip iš biudžeto finansuojamos institucijos įgyvendina valstybės mėginamą kurti kultūros strategiją (aišku, jei manome, kad ji apibrėžta...)? Ar valstybė rūpinasi pastatų eksploatavimu, kultūros valdininkų (ar visada gebančių ir žinančių, ką turėtų veikti?) išlaikymu, ar skiria finansavimą veiklai (taip turėtų būti)? Ar svarbiausios valstybinės muzikos kultūros institucijos mąsto apie potencialų klausytoją? O gal nereikia statyti didelių koncertų salių, nes Vilniuje į jas nesusirinks daugiau kaip tūkstantis klausytojų? Apie periferiją nekalbu, nes tik reti pripuolamai organizuojami klasikinės muzikos koncertai ten baigia palaidoti inteligentijos žiedą. O ir vietiniai kultūrininkai nebemoka savo jėgomis parengti, vesti reikšmingesnių koncertų. Tai  patvirtina „Panevėžio – kultūros sostinės“ festivalio atidarymo ir kiti koncertai. Ar galėjo kas prieš 20 metų įsivaizduoti, kad koncertas vyksta inkognito? Neskelbiama nė vieno kompozitoriaus, nė vieno atlikėjo pavardė! Tai sukuria net absurdiškas situacijas. Skleidžiasi lėkštas tautiškumas ir prieškaryje populiarių mokyklinių „vaidinimų su muzika“ scenarijus...
Kiekvienų mokslo metų pradžioje atliekamose studentų apklausose ryškėja vis prastesnė padėtis – intelektas traukiasi. Grožinės literatūros neskaitantys žmonės nemoka reikšti minčių. Jų nedaug, o žodžių atsarga dar mažesnė. Čiurlionis įvardijamas kaip rašytojas, „o gal poetas“. Kai televizijos popsinėse programose mirguliuodavo „Trys tigrai“ (V. Noreika, E. Kaniava, V. Prudnikovas), jaunuoliai dar žinojo jų pavardes, minėdavo netgi vieną kitą atliekamą kūrinį. Dabar negali nurodyti nė vieno klasikinio dainininko.
Puikiai su moksleivių grupėmis Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirba Sofija Jonaitytė,  ji veda edukacines pamokėles, tačiau to, matyt, maža. Iš periferijos atvažiavę jaunuoliai neįsivaizduoja be mikrofono dainuojančio žmogaus. Stebisi! Su edukacinėmis programomis pavažinėjus po Rytų Lietuvos mokyklas matyti, kaip noriai atlikėjus priima mokytojai, mokiniai. Tačiau dabar „bizniauja“ jau ir studentai: be honoraro jie iš Vilniaus nejuda. Koks čia meninis ir tautinis patriotizmas? Gerai, kad entuziazmo organizuoti edukacinę veiklą nepraranda Muzikų rėmimo fondas, Muzikų sąjunga, festivalio-konkurso „Muzika be sienų“ rengėjai, Plungės, Biržų, kitos muzikos, menų mokyklos.
Daug kas priklauso nuo žmonių. Kai verdi savo sultyse, tai ir nepastebi dvasios surambėjimo. Panevėžio kompozitoriaus Antano Belazaro 100-mečio vakare Panevėžyje jo vardu vadinta mokykla nepaskatino savo auklėtinių, pedagogų apsilankyti Kraštotyros, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejų ir kompozitoriaus dukros Danguolės iniciatyva surengtame vakare.
Dabar kai kurie mokytojai, atvykę į Vilnių, skuba ne į numatytus renginius Knygų mugėje, muziejuose, bet į „Akropolį“: prekeiviai tapo dievaičiais.
Taigi temų aptarimams daug. Jų svarba vienu ar kitu aspektu pasitvirtina kasdien. Šiek tiek pastebėjimų.

Reklaminis (o gal ir platesnis – ryšių su visuomene) aspektas. Nacionalinis operos ir baleto teatras bei Nacionalinė filharmonija šioje srityje turi gerą įdirbį. Atrodo, sekasi rasti bendrą kalbą su rėmėjais, partneriais, klausytojais (žiūrovais), gausiai įvykius fiksuojančiais žurnalistais. Kartais salėse matyti daug užsienio turistų, kartais – tiesiog atėjusių pagerbti koncertuojančio tėvynainio. Tuomet girdėti nemažai džiaugsmingų katučių, ypač po  greitųjų simfonijos ar kitų ciklinių kūrinių dalių. Į kai kurias lietuviškų kūrinių premjeras gausiai sukviečiami (ar išperkami bilietai?)  kompozitoriai ir muzikologai. Viena teatro akcija buvo tiesiog pagirtina: sezonui baigiantis į spektaklį buvo pakviesti inteligentai pedagogai, muzikai senjorai. Daugelis vyriausiųjų jautėsi pelnę ypatingą apdovanojimą.  
Jau kuris laikas šis darbas sumenko Valstybiniame simfoniniame orkestre. Manau, labai pasikliaunama išsiauginta ir „prijaukinta“ publika. Tačiau publika keičiasi, o dėl prastokų ryšių su žiniasklaida liks užfiksuota nedaug orkestro veiklos atgarsių.

Edukacinis aspektas. Melomanams nusibodo rausti iš gėdos prieš atlikėjus, kai salėje girdi skambančius telefonus. Dabar įpratome prieš koncertą ar spektaklį girdėti balsą, prašantį išjungti telefonus. Tačiau daug sėdi ir tokių, kurie skambant muzikai ramiai rašo žinutes. Greta sėdintieji sudraudžia ir entuziastingus plojikus. Tačiau suaugusių klausytojų auditoriją sunku išugdyti išmanančiais klausytojais. Tiesa, kiekvienas gali pasakyti: man gražu. Tačiau blogiausia, kad yra nemažai mėgėjų, nerūpestingai sprendžiančių apie atlikimo vertę. O tai labai atsakingas procesas. Maža paskaityti reklamines liaupses – reikia pažinti epochą, daugelio atlikėjų kūrybą, žinoti ne tik technologines atlikėjų meno subtilybes, bet ir išmanyti muzikinę kultūrą, atskirų kompozitorių kūrybą. Per gerus dvidešimt metų išaugo kelios žurnalistės, kurios tobulinosi, domėjosi klasikinės muzikos atlikimo specifika.
Gaila, kad ne tik prie visuomenės edukacijos, bet ir prie istorinio įamžinimo neprisideda „Literatūra ir menas“, sistemingai nefiksuojantis muzikinio gyvenimo ir jo herojų. „Muzikos barai“ ir „7 meno dienos“ lieka akyliausi muzikinio gyvenimo liudininkai. Tiesa, būna, kad persistengiama, vienas kitas herojus tampa visuotinių liaupsių objektu, nepaliekama erdvės objektyvioms kritinėms diskusijoms.
Kita edukacijos kryptis – tiesioginis darbas su potencialiu klausytoju. Kaip paakinti studentus ateiti į koncertus, jeigu jų akys niekada neužkliūva už jokios afišos, kitokios reklamos? Ką kalbėti apie aktyvesnį darbą. O kaip dirbama su moksleivija?

Prekybinis aspektas. Nacionalinis operos ir baleto teatras vis pasikviečia iškilių gastrolierių – simfoninių orkestrų. Vienų turtingųjų pomėgiams patenkinti reikia medžioklės Afrikoje, kitų – nuosavų vilų Brazilijoje ar Ispanijoje. Vieni perka limuzinus, kitiems norisi įsigyti brangius bilietus į kokį Londono simfoninio orkestro koncertą, paskui čia pat fojė papuotauti. Ir visai nesvarbu, kaip ir kas grojama. Jie žino: Londonas orkestras žymus, reikia daug ploti ir būtinai šokant iš savo vietų. Tai niekis, jeigu su partneriu sunku telefonu susikalbėti (orkestras garsiai groja, pokalbiui trukdo).
Bėda, kad į tokius koncertus nepatenka tie, kurie privalėtų juose būti: muzikantai, muzikos pedagogai, LMTA studentai, šiaip inteligentai. Juk pigiausias bilietas – daugelio senjorų ketvirtis pensijos. Taigi tokia kainodaros politika iš dalies pateisinama tik prekybiniu aspektu. Iš dalies, nes, kaip yra parodžiusi praktika, ypač brangūs bilietai ne visada išperkami, taigi nukenčia koncerto organizatorių prestižas. O moraline prasme – visai nepateisinama. Kaip žinoma, Europos teatruose, koncertų salėse prieš pat koncertą visada gali gauti pigų stovimą bilietą – už 12, 15 eurų. Ir JAV, ir Europoje turtingiausi žmonės perka brangiausius bilietus, nes jie taip remia renginį. O mūsų aukšti pareigūnai, valdininkai?

Kūrybinis aspektas. Kovo 31 d. LNOBT griežė Vakarų Vokietijos radijo simfoninis orkestras iš Kelno (West Deutsche Rundfunk Sinfonieorchestr Köln), diriguojamas jo vadovo Jukkos-Pekkos Saraste. Solistė – jauna pianistė Anna Vinnitskaya. Ši Karalienės Elizabetės konkurso Briuselyje laureatė gera rusiškos mokyklos maniera atliko Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą.
Vienas žymiausių dabarties dirigentų Jukka-Pekka Saraste puikiai vedė orkestrą, organiškai perteikė Johanneso Brahmso Antrosios simfonijos tempus. Teko iš arčiau pažinti ne vieną puikų šio orkestro muzikantą. Dirigentas gebėjo juos, pasirodžiusius kaip puikius orkestro solistus, ypač pūtikus, suvienyti neforsuotai kalbėsenai. Mane visada žavi gerų orkestrų grupių ar atskirų instrumentų ansambliniai deriniai, tarsi sukuriantys naują tembrą.  Kaip ir  dauguma vakarietiškų orkestrų, šis nuo mūsiškių skiriasi saikingu forte, ypač fortissimo. Gerai išryškinami soliniai pučiamųjų epizodai, o jiems grojant tutti prasmingai keičiasi garsinė paletė. Artikuliuojamos harmoninės kaitos. Nepaprastai įtaigiai atlikdami Jano Sibelijaus Liūdną valsą orkestras ir dirigentas atsiskleidė kaip subtilūs lyrikai.
Klausytojams reikėtų dažniau girdėti skirtingų orkestrų ir dirigentų atlikimą ir įsiklausyti į lydinčius komentarus. Tai geriausia mokykla. Gal tuomet patys gebėtų atskirti pelus nuo grūdų ir nepultų smarkiai mojuojančiai vidutinybei kelti ovacijų.
Ši pastaba tiktų tiems, kurie klausėsi Nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, kai jam dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla. Koncertas buvo vertas publikos dėmesio, nes visuomenei prisistatė gabi jauna dirigentė, jau užimanti rimtas startines pozicijas Europos scenose. Ji išėjo tipišką Vakaruose dirigentės mokyklą teatre šalia pagrindinio dirigento, yra muzikali, darbšti. Tačiau koncerte Vilniuje trikdė dirigavimas publikai, nereikalingi gestikuliavimo efektai. Temperamentą visu kūnu demonstravusi dirigentė nepajuto  retai  pas mus  atliekamą J. Brahmso Koncertą d-moll, op. 15, skambinusio Andriaus Žlabio siekiamos gelmės. Nesusikalbantiems sunku drauge sukurti ką nors labai kokybiška. Pianistas teksto faktūra, garso charakteristikomis gilinosi į J. Brahmso muzikos emocijų esmę, pastebėjo ir kaip reta raiškiai perteikė aliuziją į sielvartingą „Bacho ašarą“ (E. Leinsdorf). Bet to nepajuto su mąsliu pianistu akivaizdžiai nesusikalbėjusi dirigentė.  
Keistą įspūdį paliko Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija. Tai pirmiausia sakytina apie muzikos charakterį. Skirtingi dirigentai kompozitoriaus sumanymą perteikia skirtingais tempais, tačiau šiuo kartu per partitūrą perbėgta paviršiumi. Perkopti kultūrinį ir psichologinį amžių barjerą ir suformuoti kompozitoriaus tempo atžymų derinius, tame pajusti kompozitoriaus dvasią –nelengvas uždavinys stengiantis visu kūnu audrinti publiką (klausytojams tai trukdo susikaupti muzikai). Tačiau dirigentę reikia pagirti už pasiektą raiškią dinaminę erdvę, kurioje orkestras pasirodė mokąs groti ir piano. Tiesa, trūko grupių balanso. Bet tai vis ateities uždaviniai.
Tačiau šį sezoną išgirdau kažkodėl palyginti retai respektabiliuose koncertuose diriguojantį Martyną Staškų. Sukaupta jo laikysena ir rezultatyvus mostas vis dažniau primena Jono Aleksos dirigavimo manierą. M. Staškus Valdovų rūmuose solidžiai pristatė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninį orkestrą, kuris atliko Antonino Dvořáko simfoniją „Iš Naujojo pasaulio“. Įtaigiai skambėjo apgalvotos ir emociškai parengtos kulminacijos, neforsuoti tutti ir gražūs, spalvingi, gerai intonuojami, tiksliai artikuliuojami, subalansuoti soliniai epizodai.  
Su Valstybiniu simfoniniu orkestru M. Staškus atliko J. Brahmso Pirmąją simfoniją c-moll, op. 68. Priekaištų galėčiau paberti orkestrui: trikdė pučiamųjų instrumentų solistų ir ansamblių intonavimas.
J. Brahmso Antrąją simfoniją su Nacionalinės filharmonijos simfoniniu orkestru parengė jaunas dirigentas Modestas Barkauskas. Pasirodė kaip pajėgus muzikas. Gražiai, raiškiai skambėjo frazuotė, į bendrą emocionalų audinį prasmingai įausti soliniai epizodai. Nuotaikingoms ir išmoningoms Rodiono Ščedrino „Išdaigiškoms čiastuškoms“, deja, pristigo fantazijos, gilesnio partitūros pažinimo ir patirties.
Roberto Šerveniko karjeros pradžioje džiaugiausi, kad į Filharmonijos sceną įžengė darbštus antrasis dirigentas. Tokia jo esmė liko ir šiandien. Pareigos ir lyderystė – du skirtingi dalykai. Modestas Pitrėnas, pateikiantis savitas interpretacijas, turintis įvairios darbo su muzikiniais kolektyvais patirties, vertas lyderio posto. Kodėl taip ilgai jo perspektyviam dirigentui reikia laukti?
Iš muzikinių renginių šį sezoną išskirčiau du spektaklius. Kartu pakomentuosiu ir žurnale „Bravissimo“ išspausdintą Laimos Vilimienės straipsnį (2014 m. 2/79–80) „Giuseppe Verdi – prekės ženklas?“ Deja, mūsų teatre jo operos nėra prekių ženklas, reprezentuojantis teatrą ir kuriantis pridedamąją vertę. Kaip ir kultūros sistemoje dirbantys žmonės: ištekliai, bet ar tai žmogiškasis  kapitalas, kuris kuria pridedamąją vertę – dar neaišku. (Pati opera nėra pridedamoji vertė. Straipsnyje yra ir kitų klaidų). Ar G. Verdi operos mūsų teatre patikimai reprezentuoja meninį lygį, solistų meistrystę, interpretaciją? Melomanai keiksnoja paskutinį „Traviatos“ pastatymą. O „Ernanis“ (2013, režisierius Jeanas Claudeʼas Berutti, scenografas Rudy Sabounghi, dirigentas Gianluca Marciano, kostiumus kūrė Agnė Kuzmickaitė)? Neišspręstas gražiai pradėtas sumanymas.
Deja, bet kokybės neatspindintis prekių ženklas suteikia firmai neigiamą atspalvį ir kenkia pridėtinės vertės kūrimo procesui. Siekiant sukurti stiprų prekių ženklą, reikia gerai pažinti klientus, jų poreikius psichologiniu ir socialiniu lygmeniu.  Čia negatyvo būti negali. Ką teatras sukuria, iš ko žiūrovai Lietuvoje ir svetur atpažįsta, kad tai Lietuvos opera? Koks tas unikalus teatro produktas, pasižymintis ypatinga kokybe ir ilgaamžiškumu, galintis tarnauti kaip ženklas? Kokį Lietuvos operos ženklą mato vartotojai? Kadaise kaip mūsų operos prekių ženklą galėjome išskirti Nijolės Krotkutės ir Liudo Truikio pastatytą G. Verdi operą „Don Karlas“. Ji atitiko visus prekių ženklo reikalavimus: pastatymo, scenografijos kokybę ir vientisumą. Patikimumą lėmė Rimo Geniušo darbas su nekintamai gera atlikėjų sudėtimi. Spektaklis tenkino ir mėgėjų, ir melomanų, profesionalų poreikius, buvo nuolat prižiūrimas, ilgalaikis, konkurencingas teatrų erdvėje.
Dabar prekių ženklu žymėčiau Česlovo Radžiūno vadovaujamą teatro chorą.
„Vilnius City Opera“ prekių ženklą bando sukurti režisierė ir prodiuserė  Dalia Ibelhauptaitė ir Gintaras Rinkevičius. Juo tapo Stepheno Sondheimo miuziklas „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Jeigu premjeriniai spektakliai nenutols nuo aktyvaus repertuaro, tokiu ženklu pelnytai galėtų būti Mozarto opera „Visos jos tokios“ (2013 m., scenografas Marijus Jacovskis, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius, choro vadovas Č. Radžiūnas, solistai – Viktorija Kaminskaitė (Vokietija), Jurgita Adamonytė (Italija), Kostas Smoriginas , Blagoj Nacoski (Italija), Tadas Girininkas, Viktorija Miškūnaitė).
Pirmiausia – gerai parengta partitūra. Prisimenu, kad G. Rinkevičius buvo pelnęs tarptautinės žiuri premija už Mozarto rečitatyvų atlikimą. Realiai tai patvirtinta ir šį kartą. Visi dainuoja neforsuodami. Aišku, K. Smoriginas – spektaklio pažiba: gražus balsas, prasmingas dainavimas ir neutriruota vaidyba. Tadas Girininkas pelnytai įsitvirtina visuose jam skirtuose ryškiuose vaidmenyse. Kitiems solistams, ypač gražiai scenoje bendraujančioms moterims, reikia nuolatinio didelio darbo: išlenda intonavimo problemos.
Šį kartą skoninga režisūra parodė, kad siužetą galima perkelti į kitą erdvę. Šokiravo tik viena beskonybė: prie grakščios scenografijos ar būtina vyrams sagstytis kelnes, demonstruoti, kas ir taip aišku?
Nacionalinės filharmonijos prekių ženklas yra tokie atlikėjai. kaip kinų pianistas Yundi Li. Jo koncertui buvo skirtas reikiamas dėmesys. Tiesa, aristokratišką salės nuotaiką gadino savo plojimais įsiterpiantys pianisto tautiečiai, LR Seimo nariai, kitokie smalsuoliai.
Rytų tautos po Antrojo pasaulinio karo aktyviai kūrė įvairius gilių, specifinių, mums sunkiai suvokiamų tradicijų ir šiandienos kultūros sintezės variantus, pasaulio arenoje pasirodė precizikos, darbštumo dvasia išugdytos asmenybės. Nauja muzika radosi dar XIX a. pabaigoje, skambant naujoms britų kariuomenės orkestrų atneštoms dermėms (naujų dainų kūrėjai Zeng Zhiminas, Li Shutongas ir kt.). XX a. pradžioje kūrėsi Pekino universiteto Muzikos institutas, Nacionalinė konservatorija. Po Antrojo pasaulinio karo pradėjo formuotis ir naujoji muzikinio ugdymo mokykla. Nepaisant kultūrinės revoliucijos, pilietinio karo ir kitų kultūrą griaunančių veiksnių, tvirtėjo Paryžiaus konservatorijos Paulo Dukaso mokinių bendrija, Darmštato mokyklos pasekėjai. Šiandien mokslininkai jau nagrinėja kinų mąstymo įtakas europietiškai filosofijai (pvz., Neto A. F. Von der Interpretation zum Gespräch: Das chinesische Denken in der deutschen Philosophie. German Edition, 2013). Po 1970 m. kintančioje Kinijos visuomenėje ryšiai su Europos mokslininkais, mokslo, ugdymo institucijomis dar labiau suaktyvėjo.
Yundi Li koncertas sezono metu – išskirtinis. Puiki pirštų technika, garso valdymo technologija atsiskleidė skambinant F. Chopino Noktiurnus, F. Schuberto Fantaziją C-dur, L. van Beethoveno „Appassionatą“ ir „Mėnesienos sonatą“. Čia ir savitas, aiškus tušė, pedalizacijos netemdomi, išlyginti briliantiniai pasažai, plati dinaminė skalė, raiškiai skambantis piano. Didelį dėmesį pianistas skyrė kairei rankai, toks jo sumanymas. Man norėjosi glaudesnio melodinių linijų, harmoninių dermių ir akompanimento kontakto, didesnio dėmesio moduliacijoms, nuotaikų lūžiams.
L. van Beethoveno sonatos atskleidė savitą interpretatorių. Kaip ir visi didieji, Yundi Li į kiekvienos epochos, kiekvieno autoriaus kūrybą, jo „gramatiką“ turi savitą požiūrį, kurį privalome gerbti, nes juo atlikėjas siekia įtikinti klausytoją. Sakyčiau, emocinė sonatų erdvė panėšėjo į audrą, kurią stebime iš toliau, bet ne besiveržiančią iš jūsų sielos. Tačiau toji muzikos energetika galinga ir prasminga. Kažkas iš koncerto vertintojų gražiai pastebėjo: ne kelianti sąmyšį dvasioje, bet žmogų harmonizuojanti muzika.
Jos mes ir einame klausytis ten, kur manome, kad patirsime kokybiško garso kuriamą satisfakciją.