Lietuvos dainų šventei – 90!

2014 Nr. 7–8 (438–439), Lina Dumbliauskaitė

Pagaliau ! Po ilgų klaidžiojimų ir ieškojimų ko nepametus, sulaukėme tikrai didingos, lietuviškos savo dvasia ir turiniu Dainų šventės. Šią jubiliejinę šventę Lietuva prisimins ilgai.
Bet apie viską iš eilės.

Birželio 28 d. Jubiliejinis minėjimas Kauno Dainų slėnyje. Jo šlaitais nuaidėjus kūriniams, skambėjusiems pirmojoje Dainų šventėje, užsimerkiau ir pasijutau bestovinti šalia savo mamos Vileišio aikštėje. Girdžiu mamos balsą, pasakojantį apie J. Naujalį, J. Gruodį, S. Šimkų, N. Martinonį. Širdį užliejo prisiminimai, tarytum aš pati ten būčiau buvusi. Po šimtmečių carinės priespaudos, po spaudos draudimo atkovojusi laisvę vėl kėlėsi Lietuva, žadinta varpininkų ir aušrininkų. Pirmoji Dainų šventė gimė iš klojimo vakarų ir kitokio pobūdžio kultūrinio judėjimo. Ilgai klūpojusi vergijoje, lietuvių tauta kėlėsi. O atsistojusi visu ūgiu išsiliejo Dainų šventėje. O kaip jai ruošėsi... Kaimo mergelės ant siūlų vėrė žirnius ir iš tų vėrinių dirbdinosi papuošalus. Po sunkių žemės ūkio darbų 6–7 kilometrus pėsčiomis ėjo į repeticijas. Kokie buvo chorų vadovai! Žinau pavyzdžių, kai mėgėjas, nepažįstantis muzikos rašto, J. Naujalio kursuose išmoko visas chorų partijas atmintinai ir grįžęs į savo kaimą ar miestelį mokė dainininkus, rengėsi Lietuvos dainų šventei. Tokiomis sąlygomis 1924 m. ir gimė Dainų šventė Kaune – mūsų dainų švenčių lopšyje.
Kauniečių surengtoje šventėje chorai skambėjo darniai ir neapvylė žiūrovų lūkesčių. Lietuvių tautos dvasia vėl atgijo Dainų slėnyje. Skoningai papuoštoje scenoje tautiniai ornamentai žvelgė iš visų pusių. Šventę praturtino svečiai – Rygos jaunimo choras, sklandžiai įsiliejęs į bendrą šventinę nuotaiką. Nepamiršti buvo ir partizanai, kaliniai, tremtiniai ir visi kiti, kurių gyvybės ir kančių kaina šiandien galime švęsti laisvoje Lietuvoje. Šventės tautinę dvasią prasmingai papildė  dirigentų ir dirigenčių tautiniai kostiumai. P. Bingelio sumanymas leisti prisiliesti prie jam padovanotos J. Naujalio batutos šventės dirigentams negalėjo nekelti jaudulio ir įkvėpimo, bylojančio apie nenutrūkstamą ryšį tarp praeities ir dabarties.
Kauno Dainų diena kaip tikslus kamertonas davė pradžią bei impulsą kitiems jubiliejinės šventės renginiams, vykusiems mūsų sostinėje Vilniuje. Jaudinamai nuskambėjo J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ – šventas visų jubiliejinės Dainų šventės renginių leitmotyvas.
Dėkojant kauniečiams už gražią šventę norisi palinkėti – ieškodami naujų išraiškos formų, nepameskite siūlelio tarp praeities ir nūdienos; neleiskime sau pamiršti, kad „lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“.
 
Liepos 2 d. Dainų šventės atidarymo koncertas „Dainos namai“. Na, nepamenu tokios sausakimšos Katedros aikštės. Nebent per Sąjūdžio mitingus. Koncertą vedė dirigentai R. Maleckaitė ir V. Augustinas (deja, pastarasis be tautinio kostiumo...). Abu dirigentai gyvai bendravo su publika, įtraukė žiūrovus į bendrą veiksmą. Ir kaipgi publika nepritars, jeigu dainuojami visiems žinomi kūriniai: „Neverk, motušėle“, „Už Raseinių ant Dubysos“, iš vaikystės visiems žinomas kanonas „Saulutė tekėjo“. O giesmę „Pulkim ant kelių“ visa aikštė giedojo pagarbiai stovėdama, parodydama, jog mes dar nenudvasėjusi tauta. Natūraliai į bendrą nuotaiką įsiliejo ir grupė „kaimo“ muzikantų, kurie pagriežė ausiai malonių senovinių šlageriukų. Ir vėl Dainų šventės leitmotyvas „Kur giria žaliuoja“; ir vėl šventės emblema bei tautiniai ornamentai, spindintys ant Katedros bokšto. O elektroninių paukščiukų čiulbėjimas, duodantis toną dainų pradžiai, priminė, kad mes esame ne tik dainų šalis, bet ir visokiausių paukštelių namai... Šis koncertas iškalbingai bylojo, kad švenčia visa Lietuva.

Liepos 3 d. Ansamblių vakaras „Krantai Nemunėlio“ Kalnų parke. Iki graudumo gražus buvo šis renginys: vilnijančios Nemuno, mūsų upių tėvo, bangos (šokėjos mėlynais apdarais), pasakojama visų Lietuvos regionų (žemaičių, aukštaičių, sūduvių, dzūkų) kultūrinio gyvenimo istorija, senoviniai papročiai, tautiniai kostiumai ir būdinga regionų atributika. Bet vertingiausias, mano galva, šiame koncerte buvo šeimos akcentas. Tai itin svarbu ir aktualu mūsų dienoms, kai dalis visuomenės jau nebesusivokia, kas yra šeima. Veronika Pavilionienė surado puikų ir originalų būdą, kaip publikai paskelbti šventės leitmotyvą „Kur giria žaliuoja“. Žinodama savo balso galimybes (kad neišdainuos soprano partijos), leitmotyvą ji pateikė taip įtaigiai ir uždegančiai, kad kai kuriems chorams reikėtų iš dainininkės pasimokyti... Ansamblių vakaras suteikė vilties ir įtikino – tauta, gyvenanti ant Nemunėlio krantų, yra laisva ir nemari.

Liepos 4 d. Folkloro diena „Laimužės lemta“. Oi, oi, oi... Kas dėjosi Katedros aikštėje, Bernardinų sode. Tikras knibždėlynas! Iš visų Lietuvos pakraščių, iš užsienio visi tik bėga, lekia kaip skruzdėlytės. Ir jauni, ir seni, ir vaikai. Vienas per kitą stengiasi pasirodyti kuo įdomiau, kuo geriau. Vieni dainuoja, groja, kiti klausosi. Tada keičiasi vietomis. Ir vėl girdime bei matome savo tautos dvasinį turtą: Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Sūduva... Kiekvienas prašalaitis galėjo pamatyti ir stebėtis, kokia turtinga mūsų tauta. Bet didžiausias jos turtas – juoda duona šventoji, kurios kepalai, išdėlioti ant baltai uždengtų stalų, simbolizuoja mūsų meilę žemei maitintojai. Dalinimasis šia šventa duona – ar ne mūsų vienybės garantija? Kas gi būtų lietuvis be kepalo juodos ruginės mūsų laukais kvepiančios Duonos? Atimk iš lietuvio Duoną, ir jis praras Gimtinę.
Nuostabus šios dienos vakaro renginys – baltų genčių kostiumų pristatymas Valdovų rūmų kieme. Stebint šį kostiumų spektaklį, apėmė pasididžiavimas – mes esame karališka tauta. Įsidėmėtinas vienas momentas – gili senovė natūraliai susiliejo su šiuolaikine modernia muzikos kalba.  Vadinasi, galima suderinti praeitį su dabartimi, kai dirbi su meile savo Tėvynei. (Deja, ne visuose šventės renginiuose tai pavyko).

Liepos 5 d. Šokių diena „Sodauto“. Šis renginys ir reginys sužavėjo savo lietuviškumu. Šokių koncertas buvo surežisuotas taip, kad pamatėme visą lietuvio gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Stebiesi, kad šokio kalba galima tiek daug pasakyti apie tautos būdą. Jokių įmantrybių, jokio dirbtinio modernizmo. Jaudino vaikučių nuoširdumas ir garbaus amžiaus žmonių pastangos neatsilikti nuo jaunimo. Bendras šokėjų išdėstymas aikštėje kilo iš tautinės ornamentikos. Visas koncerto dalis sujungė aikštės centre uždegta ugnis, ji buvo tartum atskiras renginio personažas. Visaip galima fantazuoti, ką reiškia ši ugnis. Gal tai šventoji ugnis, kurią kurstė ir saugojo vaidilutės, gal – šeimos židinio ugnis, gal laužai, degę sausio 13-ąją prie Parlamento... O gal viskas kartu? Kiekvienas gali pasidaryti savo išvadą. Svarbu, kad Amžinąją ugnį mes išsaugotume savo širdyse per amžius.

Liepos 6 d. Dainų diena „Čia – mūsų namai“ Vingio parke kartu su tautinio kostiumo pristatymu. Tai visos didingos dainų šventės kulminacija, atsakingiausias momentas Dainų dienos kūrėjams.
Po beveik tris valandas trukusių šventės dalyvių eitynių nuo Katedros aikštės iki Vingio parko daugiatūkstantinis choras jau išsirikiavo estradoje. Pasirodo Respublikos Prezidentė, pasipuošusi tautiniu kostiumu, ji sutinkama entuziastingais sveikinimais. Kyla Dainų šventės vėliava. Dainų dienos patriarchas Lionginas Abarius, kurio rankoje deglas su Dainų šventės ugnimi, atvežamas ištaigingu automobiliu. Galingas ir darnus jungtinis choras užtraukia J. Naujalio „Lietuva brangi“ pritariant stovinčiai publikai. Jautriai kūrinį padirigavo L. Abarius.
Sveikinimo žodį taria Prezidentė. Ji apdovanojama lietuviškos juodos duonos kepalu ir prinokusių rugių puokštele. (Beje, labai puikus sumanymas – visiems šventės dirigentams vietoj gėlių įteikti  juodos duonos kepalą su rugių puokštele). Toliau skamba pirmosios Dainų šventės kūriniai: „Jaunimo giesmė“, „Tris dienas“, „Per girią girelę“, „Už jūrelių, už marelių“. Nuostabu, kad visi dainų šventės dirigentai ir dirigentės pasipuošę tautiniais kostiumais. Paskui skamba moterų chorai: V. Miškinio „Gražiausias sodas“, M. K. Čiurlionio „Nemune, upeli“ , B. Gorbulskio „Saulėlydis tėviškėje“. Itin darniai ir galingai vyrų chorai padainuoja J. Žilevičiaus „Vaikščiojau“ ir J. Adomavičiaus (T. Šumsko aranžuotą) „Brangiausios spalvos“. Įspūdingai, kaip ir pridera Dainų šventėje, nuskamba mišrūs chorai – A. Budriūno „Šienapjūtės daina“, L. Abariaus „Augo bernelis“, A. Raudonikio „Jūra“. Gražiai į bendrą šventės tonaciją įsipina A. Bražinsko „Žemaičių plentas“.
Dainų dienos koncertą papildę šiandienos lietuvių autorių kūriniai nebūtų buvę tokie įspūdingi, jei ne tuo metu scenoje demonstruojami tautiniai kostiumai, tradicinės lietuvių apeigos (pvz. Kūčių stalas), Baltijos kelio priminimas ir panašūs dalykai. Pagirtinas rengėjų noras įtraukti į vaikų choro repertuarą lietuvių liaudies dainas: A. Budriūno „Išeik, tėveli, žalian sodelin“, J. Švedo „Kalvelis“, V. Klovos „Tylus vakarėlis“. Tik nesuprantama, kam taip labai nepatiko J. Švedo ir V. Klovos puikiai harmonizuotos liaudies dainos, kad jas dar reikėjo „patobulinti“.
Gražiai ir darniai skamba choro dainos, o „močiutė“ Veronika Pavilionienė įdomiai seka pasakėlę mažiesiems. Dainų dienos koncertas puikiai pritiko prie bendros didingos jubiliejinės Dainų šventės konteksto ir dvasios. Deja... iki tol, kol 21 val. buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Po to prasidėjo, kaip aš mintyse pavadinau, „maisto papildai“. Ir ne dėl to, kad būtų skambėję prasti kūriniai ar dirigentai būtų nevykusiai dirigavę. Ne. Paprasčiausiai jie disonavo su bendra šventės, trukusios visą savaitę, dvasia. Apie tai būtų galima ir patylėti, jeigu panašūs dalykai nekeliautų iš šventės į šventę ir jau netaptų blogą skonį demonstruojančia tradicija. Kaip galėjo po visų šitų „maisto papildų“ iškilmingai nuskambėti „Kur giria žaliuoja“ – svarbiausias dainų šventės leitmotyvas? Dainininkai tam psichologiškai buvo nepasiruošę. Ir taip atsitiko chorų koncerte (!), kuriame turėjo įspūdingiausiai suskambėti per visus renginius keliavęs leitmotyvas. Išėjo apipešiotas žvirblis... Galima suprasti dirigento pervargimą, galima žmogiškai užjausti. Bet pabaigoje numoti į viską ranka ir palikti chorą savieigai?! Galvoje netelpa... Tai buvo deguto šaukštelis, įkritęs į Dainų dienos medaus statinaitę. Kartu su „maisto papildais“.
Kyla negeras įtarimas, kad su mūsų chorvedžiais ne viskas gerai. Turime daug profesionaliai pasirengusių choro dirigentų, jų nė lyginti negalima su pirmosios Dainų šventės chorvedžiais savamoksliais. Bet dvasiškai mes iki jų dar nepriaugę. Negaliu suprasti noro dirbtinai pamaloninti jaunimą Dainų dienoje. Argi jis toks kvailas, kad nesuprastų ir nepajaustų mūsų tautos istorijos bei tradicijų? Juk kituose Dainų šventės renginiuose buvo pakankamai daug jaunimo ir vaikų, tačiau jie neišsiskyrė kaip kokie svetimkūniai. Anaiptol. Tad kodėl Dainų dienoje reikėtų išsiskirti? Juk be savo istorijos, be tradicijų, be papročių gaivinimo mes esame niekas.
Būsimų dainų dienų rengėjams norėčiau palinkėti perfrazuotais įžymiojo režisieriaus žodžiais: „Reikia mylėti ne save Dainų šventėje, bet Dainų šventę savyje“.
 
***
Neteko pamatyti visų šios didingos šventės renginių. Bet tai, ką mačiau, paliko neišdildomus įspūdžius. Susiūbavo, subangavo kaip Baltijos jūra VISA LIETUVA. Ir iškėlė į paviršių spindinčius mūsų tautos praeities gintaro rūmus. Jau vien tik Lietuvos himno aidai, nusiritę per Žemę, tarsi apgaubė visą planetą Gėrio ir Tiesos aura. Šiurpuliukai nubėga nugara, kai pamąstai, kad mes pasaulį užkariaujame savo daina. Kai tuo metu kitos valstybės „galanda kirvius, kalavijus aštrius“... Ir dar – kiek daug gali padaryti žmonės, kai labai, labai, labai myli savo Tėvynę. Ne veltui mes esame karališka tauta. To neturėtume pamiršti niekada. 
Po tokios didingos šventės, liaudiškai tariant, galima ramiai numirti.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!