XVIII Vilniaus festivalio štrichai

2014 Nr. 7–8 (438–439), Tomas Bakučionis

Aštuonioliktąjį kartą (pilnametystė?) Vilniaus festivalis įvairiems publikos skoniams pažėrė stilių ir žanrų įvairovę. Nors šiųmečio festivalio šūkis skelbė „Gimtoji Europa. Muzikos suvienyti“, festivalio atidarymas buvo skirtas šokio menui. Birželio 2-ąją Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pasirodė šiuolaikinio italų baleto trupė „Aterballetto“. Nors į Vilnių italai atvežė du ne pačius naujausius šokio spektaklius, tačiau net ir „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio išlepintai Vilniaus publikai pažintis su italų trupe turėjo būti įdomi. Pirmoje vakaro dalyje pamatėme „Come un respiro“ (Atokvėpis) pagal G. F. Händelio muziką. Skambėjo atskiros dalys iš jo siuitų klavyrui, įrašytų žymaus pianisto Keitho Jarreto.
Spektaklio premjera įvyko 2009 m. prestižiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Movimentos festwochen“ Volfsburge. Antrasis spektaklis – „Rossini Cards“ pagal G. Rossini muziką (premjera 2004 m. Modenoje, „Teatro comunale“). Abu spektakliai labai skirtingi savo idėjomis, nuotaikomis, veiksmo ir šokio dinamika. Jei tiksliau – pirmajame dinamikos beveik nebūta. Nors spektaklio idėja jos ir nereikalavo, o šokėjų meistriškumas nekėlė klausimų, pati spektaklio koncepcija man sukėlė abejonių, pirmiausia dėl muzikos – Händelio siuitų – sąveikos su deklaruojama žmogaus ir erdvės harmonijos filosofine idėja. Juk XVIII a. madingos barokinių šokių siuitos klavyrui, kurias rašė ne tik Händelis, bet ir daugelis jo amžininkų (pavyzdžiui J. S. Bachas), buvo priskiriamos kameriniam, pramoginiam žanrui. Todėl ir sunku tikėtis harmoningo pasirinktos muzikos ir filosofinių idėjų santarvės vienoje scenoje. Vietoj lauktos harmonijos apėmė keistas muziejiško nuobodulio jausmas – viskas gražu, tobula, tauru, bet... 
O štai antrasis spektaklis pagal G. Rossini muziką, nors ir neturintis aiškaus siužeto, išlaikė dėmesį, nes meistriškai balansavo tarp dramos ir komizmo, su sveika ironija atspindėjo žmogaus tuštybę ir silpnybes bei čia pat perteikdavo taurius jausmus ir išgyvenimus – taip, kaip gyvenime... Neabejoju, kad tam labai pasitarnavo ir visada gyvybinga G. Rossini muzika. Tiesa, abejonių sukėlė „gyvo“ fortepijono intarpai (skambino Stefano Menozzi) – ir fortepijonas kažkodėl nesuderintas, ir pianistui vietomis muzikinis tekstas koją kišo...  Gal vertėjo apsiriboti įrašu?
Apskritai man abejonių kėlė festivalio atidarymas šokio spektakliais, nors tai daroma ir ne pirmąsyk. Pradžioje ne šiaip sau paminėjau šiųmečio renginio devizą. Suprantu, kad ne visada paprasta suderinti konceptualius festivalio sprendimus su svečių gastrolių tvarkaraščiais, tačiau kiekvienas festivalis turi tam tikras tradicijas (toks yra ir Vilniaus festivalis). Tad jei jau pasiryžtama sulaužyti daugiametę tradiciją ir atidarymą skirti šokiui, viskas turėtų būti išties nepriekaištinga. Pridurčiau ir tai, kad šiuolaikinio baleto spektaklyje, kuris vyko iš pagrindų renovuotoje LNOBT scenoje, tikėjausi šio to daugiau nei „juodosios dėžutės“ scenografijos. Apskritai čia kyla esminis mūsų kultūros politikos ir viešųjų finansų santykio klausimas – ar verta investuoti 80 milijonų į įrangą, jei ir po to šioje scenoje viešpatauja tokia scenografija...
Birželio 5 d. festivalio rengėjai pakvietė į Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (vad. prof. Juozas Domarkas) koncertą. Prie dirigento pulto šįsyk stojo Modestas Pitrėnas, ir tai jau a priori yra kokybės ženklas! Koncerto pradžioje orkestras atliko Richardo Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“, pažymėdamas kompozitoriaus 150-ąsias gimimo metines. Galiu tik pasidžiaugti, kad po kelių nusivylimų orkestro koncertais vėl buvo galima gėrėtis tikro nacionalinio orkestro meistryste, instrumentų grupių susiklausymu, intonacine darna. Jokių atsitiktinumų ar „prasigrojimų“ iki pusės kūrinio, dėmesys ir drausmė nuo pirmo akordo, romantinio herojaus įkvėpta, pakylėta  interpretacija.
Šiemet lietuvių autoriaus premjera festivalyje buvo Gintaro Sodeikos Koncertas fortepijonui ir orkestrui. Turint omenyje G. Sodeikos kompozicinį braižą, naujasis opusas atitiko lūkesčius – minimalistinė kalba, stilinga architektonika, elegantiški orkestro ir fortepijono dialogai, tačiau vienas esminis klausimas man nedavė ramybės – kuo čia dėtas fortepijonas? Jei kalbėtume apie G. Sodeikos kūrinį „Garso ontologija Nr. 2“ dviem fortepijonams, tai jame technomuzikos ar kitų muzikinių subkultūrų stilizacija dviem fortepijonams tikrai pasiteisino, bet fortepijono ir orkestro duetui (solinio instrumentinio koncerto žanras), kai fortepijonui bent jau deklaruojamas solinis vaidmuo, mano giliu įsitikinimu, galioja visiškai kitokios žanro taisyklės, diktuojančios pakankamai techniškai ir emociškai raiškios solinės partijos poreikį. O dabar de facto  fortepijonas tapo tik orkestro spalva su ritmine funkcija, tad pianistei Grytai Tatorytei nelabai ir buvo kur pasireikšti kaip solistei.
Antroje koncerto dalyje orkestras griežė Eduardo Balsio poemą styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“ (1981-ųjų opusas), kas jau savaime sveikintina ir linkėtina, kad šios kartos lietuvių klasikai būtų dažniau prisimenami. Antroje dalyje pasirodė ir pagrindinė koncerto viešnia dainininkė Aga Mikolaj. Ypatingo skaidrumo jos soprano tembras sulaukia meno kritikų liaupsių abipus Atlanto. Neseniai išleistame soliniame albume Aga Mikolaj įrašė W. A. Mozarto ir R. Strausso kūrinių. Vilniaus festivaliui solistė parengė R. Strausso ciklą su orkestru „Paskutinės keturios dainos“ (Vier letzte lieder). Vilniaus publika galėjo įsitikinti, kad viena ryškiausių Richardo Strausso interpretatorių dainininkė pripažįstama ne dėl gražių akių ir patrauklios išvaizdos, kurios Dievulis jai nepašykštėjo.
Birželio 6-ąją į festivalio koncertą pakvietė Švedijos Karalystės ambasada, kuri kartu su Vilniaus festivalio publika paminėjo Švedijos nacionalinę šventę. Išvaizdi, artistiška ir iškalbinga Švedijos Karalystės ambasadorė sukūrė išties šventišką nuotaiką, primindama mums bendrą švedų karalių Vazų dinastijos laikų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, sykiu pristatydama ir pagrindinius koncerto svečius – švedų vokalinį ansamblį „The Real Group“. Ansamblis jau pažįstamas Vilniaus publikai, nes pas mus viešėjo prieš gerą dešimtmetį Švedų muzikos dienų savaitėje Nacionalinėje filharmonijoje. 1984 m. susibūręs ansamblis yra neabejotinai vienas iš ryškiausių dainavimo a cappella lyderių pasaulyje. „The Real Group“ garsėja ne tik plačia kūrybine, bet ir edukacine, labdaringa veikla. Ansamblio repertuaras apima visus muzikos stilius ir žanrus. Tokią įvairovę išgirdome ir koncerte Vilniuje – Michaelo Jacksono „Iʼm bad“, Nato Kingo Coleʼo „Nature Boy“, Georgeʼo Michaelo „Freedom“, W. A. Mozarto Simfoniją g-moll. Nepriekaištinga vokalinė technika, tobulas intonavimas, stilingos aranžuotės, tad ko gi daugiau reikia.
Kaip jau minėjau, Vilniaus festivalis turi savas programos tradicijas. Baroko orkestrai ir ansambliai bei senoji muzika – viena iš jų. Birželio 12-ąją Filharmonijoje karaliavo J. S. Bachas, kurį interpretavo britų orkestras „The Academy of Ancient Music“. Orkestrui vadovauja klavesinininkas Richardas Egarras. Prisipažinsiu, taip meistriškai atliekant populiariausius Bacho kūrinius retai kada išgirsi. Ir tai ne tik atlikėjų meistrystė – virtuoziški tempai, tiksli ir išradinga artikuliacija, raiškios ir neįtikėtinai pakylėtos frazės. Britų muzikai tai perteikia su didele pagarba autoriui ir nepaprastu džiugesiu. Koncertas pradėtas 4-ąją siuita D-dur (BWV 1069), po to skambėjo koncertas klavesinui E-dur (BWV 1053), antroje vakaro dalyje – dar populiaresni Koncertas klavesinui A-dur ir 3-ioji siuita (vėl D-dur, BWV 1068). Tokia meistrystė neatsiranda iš niekur, Vakaruose tik baroko muziką interpretuojantys orkestrai yra jau pakankamai sena kultūrinė tradicija, skaičiuojanti bemaž šešis dešimtmečius, į ką mes kol kas galime žiūrėti su pavydu. Tai prisiminiau ir klausydamasis festivalio pabaigos koncerto, kur karaliavo Bacho amžininkas G. F. Händelis, bet apie tai toliau.
Dar viena graži festivalio tradicija – solistų rečitaliai. Per 17 metų pamatėme ne vieną pirmo ryškumo žvaigždę – Raimondą Katilių, Petrą Geniušą, Mūzą Rubackytę, Mishą Maisky, Davidą Geringą, Grigorijų Sokolovą, visus tuos, už kurių pečių daugiametė patirtis pasaulio koncertų salėse. Tačiau dar nebuvo atlikėjo, kuriam vos 24-eri, bet kuris jau turi solidžią konkursų ir koncertų patirtį. Luko Geniušo sceninė patirtis prasidėjo jam neturint ir septynerių, nuo 2002-ųjų kasmet dalyvauta įvairiuose konkursuose, pelnyta nemažai laurų, tačiau, ko gero, ryškiausias Luko karjeros šuolis įvyko 2010-aisiais, kai jis iškovojo aukso medalį Ginos Bachauer konkurse Solt Leik Sityje ir II vietą F. Chopino konkuse Varšuvoje. Pastarajame konkurse 20-metis pianistas pelnė ir specialųjį F. Chopino draugijos prizą už geriausią Polonezo Fis-dur interpretaciją. II vietą tąsyk jis pasidalino su penkeriais metais vyresniu austru Ingolfu Wunderiu, tačiau jau tada iš kitų konkurso dalyvių Lukas išsiskyrė menine branda (specialusis prizas tai ir patvirtino). Luko pasirodymai visuose Chopino konkurso turuose pasižymėjo sceniniu stabilumu. Jau tada buvo akivaizdu, kad Luko Geniušo arsenale – geriausi šiuolaikinio pianizmo bruožai: universali technika, sakytum architektūrinė mąstysena, subtili charizma ir meninė intuicija.
Birželio 17-osios rečitalį Vilniaus festivalyje Lukas Geniušas skyrė keturiems labai ryškiems fortepijono muzikos autoriams. Koncertą pradėjo Johanesso Brahmso Pirmąja sonata C-dur, op. 1. Tai – dvidešimtmečio kompozitoriaus pirmasis publikuotas kūrinys (1853). Bélos Bartóko Trys burleskos, op. 8c, buvo sukurtos tuoj po kompozitoriaus studijų Budapešte. L. van Beethoveno Trečioji sonata C-dur – taip pat penkiolikmečio kompozitoriaus kūryba. Visi trys išvardyti kūriniai buvo sukurti jaunų kompozitorių, tačiau pasižymi menine raiška ir branda, taigi šia prasme sąsajos su Luku Geniušu akivaizdžios. Rečitalio pabaigoje skambėjo Sergejaus Prokofjevo Septintoji sonata, op. 83. Ir vėl teks pasikartoti, nes tai, ką padarė Lukas, t. y. su kokia vidine jėga perteikė milžinišką dramaturginį šio kūrinio krūvį, ne visada pavyksta ir pripažintiems Prokofjevo interpretatoriams. Trys bisai – S. Prokofjevo, L. Desiatnikovo ir A. Riabovo kūriniai, pastarasis – labai turtingos variacijos rusų liaudies dainos tema „Ei, uchnem“ iš 30 rusų liaudies dainų ciklo.
Lukas Geniušas galbūt gimė rankoje laikydamas kelis fortepijono klavišus, o neretai velnio smuikininku tituluojamas Roby Lakatosas – turbūt su smuiko stryku. Birželio 19-ąją Filharmonijos salė vėl sprogo nuo ovacijų, kurias sukėlė Roby Lakatosas ir jo ansamblis. R. Lakatosas smuikuoti pradėjo savo šeimoje ir Vengrijos čigonų ansambliuose, vėliau baigė klasikinio smuiko studijas B. Bartóko muzikos akademijoje. Jo smuikavimo technika unikali, su niekuo nesulyginama. Koncertas Vilniuje atspindėjo smuikininko credo – jokių žanrų ribų, skambėjo originali ir tradicinė vengrų čigonų muzika, M. Legrandʼo, A. Piazzollos, N. Rimskio-Korsakovo muzika, na ir, žinoma, išgirdome superpopuliariuosius J. Brahmso Vengrų šokį bei Vittorio Monti Čardašą. Muzikantas nevengia visa tai sumaišyti į vieną kaugę, po to vėl išskirti ir išbarstyti. Taip vengriškų cimbolų pasažai pereidavo į kubietiškus fortepijono calipso ritmus. Dėl tokio požiūrio galima ginčytis, tačiau ansamblio meistriškumas neabejotinas ir su niekuo nesulyginamas.
Festivalio finišui – G. F. Händelio oratorija „Aleksandro puota“, bendras LNOBT, Budapešto „Palace of arts“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ pastatymas. Muzikos vadovas ir dirigentas – vokietis Rolfas Beckas, kuris 2007-ųjų Vilniaus festivalyje vadovavo J. S. Bacho „Jono pasijos“ pastatymui. Galima pasidžiaugti, kad festivalio finalui pateiktas konceptualiai stiprus projektas, atspindintis šiuolaikinio muzikinio teatro tendencijas ir tradicijas, teatro teatre koncepciją, todėl tokiam pastatymui gal svarbesnė vizualinė pusė, kuri buvo akivaizdžiai stipresnė nei muzikinė dėl labai paprastos priežasties. LNOBT orkestras ir choras, kurių repertuaro pagrindą sudaro XIX–XX a. muzika, objektyviai negali deramai įsigilinti į baroko muziką ir ją atlikti pagal tuos standartus, kurie šiandien jau tapo europinės muzikos kultūros savastimi. Ir čia problema ne tik pagal autentiškus modelius atkurtų barokinių instrumentų neturėjimas, bet ir savita grojimo technika (visų pirma stygininkų), specifinis garso formavimo ir frazių pojūtis, netgi kitoks mąstymas ir muzikos suvokimas. Vien tik styginių grojimas be vibrato dar nereiškia tikrojo meninio baroko muzikos interpretacijos rezultato. Ir čia vien Rolfas Beckas, kad ir koks geras jis būtų, stebuklo nepadarys, nes vienas dirigentas yra kaip ir vienas karys mūšio lauke... Reikėtų bent jau pakankamai laiko orkestro ir instrumentų grupių repeticijoms, individualiam darbui, ko orkestrui šįsyk (kaip neretai nutinka) pristigo. Tačiau turiu vilties, kad ateinančiame LNOBT sezone repertuariniu tampanti „Aleksandro puota“ gali pasiekti ir geresnį muzikos interpretacijos rezultatą. Tiesiog tam papildomai reikia ir teatro vadovybės dėmesio bei paskatinimo, ir pačių teatro muzikantų smalsumo ir entuziazmo, kuris vėlgi nemažai priklauso nuo teatro vadovų politikos. Klausydamasis „Aleksandro puotos“ norom nenorom prisiminiau tobulai lengvą, stilingą ir pakylėtą britų muzikantų atliekamą Bachą. Būtų naivu greitu laiku tikėtis tokio rezultato mūsų teatre ar Filharmonijoje, nes mūsų valstybės kultūros politika tam per 20 metų nesugebėjo sukurti jokių prielaidų. Tačiau manau, kad teatro muzikantai turi pakankamai potencialo pasiekti geidžiamą interpretaciją, tegu ir nebritišką, bet kad spektaklio muzikinė dalis prilygtų vizualinei. To nuoširdžiai linkiu. Lieka tik priminti, kad šio pastatymo režisierius – Kaélis Csába, scenografė – Éva Szendrényi (abu vengrai), kostiumų dalininkas – Juozas Statkevičius. Ir laukti spektaklio pasirodymo būsimame LNOBT sezone.

 
 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!